- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-08
- Bylos Nr.
- 2A-1388-924/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02731-2025-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Edvardas Paliokas, Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- ATS2, ATS1
- Trečiasis asmuo
- TAR1, TAR2, TAR3
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Tomo Romeikos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IES1 ir atsakovų ATS2 ir ATS1 apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovams ATS2 ir ATS1 dėl piniginių sumų priteisimo ir įskaitymo akto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, tretieji asmenys TAR1, TAR2, TAR3.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė IES1 (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą; 2) tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškovė yra atsakinga už nuostolių atlyginimą atsakovams ATS2 ir ATS1 (toliau – ir atsakovai), mažinti netesybas iki protingo dydžio, t. y. iki tokio, kuris atitiktų atsakovų faktiškai patirtus nuostolius, jei tokių buvo; 3) priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei 26 070 Eur dydžio piniginių lėšų sumą; 4) priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2021 m. gegužės 5 d. tarp TAR1, atstovaujančio atsakovus, ir ieškovės buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. 2021 m. birželio 15 d. tarp atsakovų ir ieškovės buvo sudaryta notarinė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis. 2021 m. spalio 25 d. liudijimu notarinė sutartis buvo nutraukta. Atsakovai preliminariosios sutarties ir notarinės sutarties sudarymo metu klaidino ieškovę apie tariamai kitokią atsiskaitymo tvarką už perleidžiamą turtą (ilgą, išdėstytą dalimis ir pagal galimybes), taip pat po notarinės sutarties nutraukimo žodžiu, raštu bei konkliudentiniais veiksmais jai teigė, kad notarinė sutartis yra galiojanti ir privaloma vykdyti. Atsakovai dėjo pastangas, kad ieškovė sudarytų notarinę sutartį ir atliktų dalinį mokėjimą (17 000 Eur), o ją nutraukus – kad ji toliau darytų mokėjimus (9 070 Eur). Iš viso atsakovai iš ieškovės išreikalavo 26 070 Eur sumą. Atsakovai po šios civilinės bylos iškėlimo vienašališkai įskaitė priešpriešinius ieškovės ir atsakovės reikalavimus, t. y. 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktu įskaitė ieškovės 26 070 Eur reikalavimą į atsakovų 24 500 Eur reikalavimą. Įskaitymo akte numatyta, kad įskaitymas laikomas įvykusiu nuo šio akto įteikimo ieškovei momento. Atsakovai šį įskaitymo aktą ieškovei pateikė el. paštu 2025 m. balandžio 14 d., t. y. po civilinės bylos iškėlimo teisėjo rezoliucija ir netgi po to, kai jiems jau buvo žinoma apie šią užvestą civilinę bylą. 26 070 Eur reikalavimą atsakovai šioje civilinėje byloje ginčija pilna apimtimi ir su juo nesutinka, todėl neteisėtai ir nesąžiningai siekia išvengti ieškinio reikalavimų patenkinimo.
Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad pagal pirminę pirkimo–pardavimo sutartį suprato, jog jeigu nesumokės visos sumos, sutartis yra nutraukiama, bet pokalbio metu visą laiką buvo sakoma, kad galės gyventi, atsakovams butas nereikalingas. Protinga suma už buto nuomą būtų buvusi 150–200 Eur per mėnesį, tokią sumą sutiktų mokėti. Sutiktų padengti nuomos mokestį nuo tos dienos, kai jai buvo pasakyta išsikraustyti, t. y. nuo 2023 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn., iš viso sutiktų mokėti 2 400 Eur. Antrasis ieškinio reikalavimas nėra alternatyvusis, prašo ir pripažinti niekiniu ir negaliojančiu įskaitymo aktą ir mažinti netesybas. Nesutinka, kad būtų sudėtos 6 000 Eur netesybos ir nuostoliai, kadangi 6 000 Eur suma turi būti įskaityta į nuostolių atlyginimą. Atsakovai negali reikalauti daugiau nei 6 000 Eur iš viso. Atsisako reikalavimų, pareikštų pirminiu ieškiniu, visi reikalavimai išdėstyti patikslintame ieškinyje. Iš sutarties suprato, kad nuomos mokestį reikėjo mokėti tik tada, kai atsakovai pateikė sąlygas, jog reikia išsikelti. 2023 m. gavusi raginimą neišsikraustė, nes neturėjo kito pasirinkimo, neturėjo kur išsikelti. Neišsikėlė iš buto anksčiau, nes atsakovai negrąžino jai pinigų. Pripažįsta, kad naudojosi butu nuo sutarties nutraukimo iki 2024 m. rugsėjo mėn. Pagal sutartį suprato, kad jeigu jai neliepė išsikelti, tai butu gali naudotis. Pripažįsta, kad butu naudojosi neteisėtai nuo 2023 m. iki 2024 m. rugsėjo 1 d. Kol nebuvo pareikšta pretenzijų išsikelti, tol galvojo, kad gali teisėtai naudotis butu. TAR1 nereikalavo mokėti po 500 Eur nuomos mokestį, jis sutiko, kad tokia suma yra per didelė. Išsikelti jai nurodė 2023 m. rugsėjo 4 d., tada suprato, kad butu naudojasi neteisėtai, be savininkų valios.
Šalies argumentai
Atsakovai ATS2 ir ATS1 su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovai nurodė, kad ieškovė puikiai suprato, jog 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis yra nutraukta, tačiau nereiškė jokių pretenzijų ir netgi po to savarankiškai vedė derybas su atsakovų atstovu TAR1 dėl buto atpirkimo iš naujo, būtent tam buvo skirti ieškovės atlikti mokėjimai. Atsakovai nei ragino mokėti, nei grasino, bet priešingai – suteikė ieškovei papildomo laiko ir nepradėjo jokių teisinių veiksmų daugiau kaip dvejus metus. Ieškovė puikiai žinojo apie netesybų skaičiavimą ir šio mokesčio pobūdį. Ji net kelis kartus išreiškė norą išpirkti butą, tačiau neįvykdė savo įsipareigojimų, o visus mokėjimus atliko žinodama, kad jie bus įskaitomi kaip netesybų kompensavimas pagal nutrauktą buto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovai niekada negavo jokios naudos be pagrindo. Atvirkščiai, jie negalėjo naudotis savo nekilnojamuoju turtu nuo 2021 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. spalio mėn., t. y. 3 metus. 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktu atsakovai įskaitė savo 24 500 Eur reikalavimą: 6 000 Eur netesybų, nustatytų 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 punkte, ir 18 500 Eur kompensaciją už naudojimąsi butu 3 metus, nustatytą 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.4 punkte. Ieškovė neginčijo nei nurodytų 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, nei aplinkybės, kad jos šeima gyveno bute 3 metus po sutarties nutraukimo. Ieškovė savo elgesiu, susirašinėjimu su atsakovų atstovu, nuolatiniu naudojimusi turtu bei komunalinių išlaidų padengimu faktiškai pripažino šių sumų paskirtį. Ieškovės elgesys – ginčyti įskaitymo pagrindą praėjus daugiau kaip 3 metams po 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo – laikytinas procesiniu piktnaudžiavimu ir prieštarauja civilinio proceso tikslams. Reikalavimas sumažinti šias netesybas yra nepagrįstas – jos neprilygsta baudai, o atitinka protingą kompensaciją už kapitalo naudojimą ir turto eksploatavimą. Be to, pati ieškovė aktyviai prisidėjo prie ginčijamų netesybų didėjimo – neatsisakė naudotis butu, nesiėmė jokių veiksmų alternatyviam būstui rasti, o tik augino atsakovų nuostolius.
Teismo posėdžio metu atsakovų atstovė paaiškino, kad atsakovai laiko, jog ieškovė neteisėtai naudojosi butu nuo sutarties nutraukimo. Ieškovei nebuvo leista naudotis butu, buvo tik kalbama dėl naujos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovai reikalavo sumokėti nuomos mokestį už praėjusį laikotarpį, ne į ateitį. Atsakovai laiko, kad jų turtu buvo naudotasi nuo 2021 m. spalio mėn. pradžios iki 2024 m. rugsėjo mėn. pabaigos. Pripažįsta, kad 2024 m. spalio 1 d. mokėjimas nepagrįstai išskaičiuotas, tai buvo klaida. Nesutinka, kad 2 400 Eur yra protinga netesybų suma. Ieškovė galėjo išsikelti anksčiau, taip nedidinant 500 Eur per mėnesį sumos.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo TAR2 su patikslintu ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad byloje jokio suinteresuotumo neturi, kadangi nebuvo turto, kuris buvo parduotas, savininku iki jo pardavimo iš varžytinių bei nebuvo turto įgijėju sudarant sutartį su atsakovais.
Trečiasis asmuo TAR3 su patikslintu ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad nedalyvavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudaryme bei nutraukime. Nesąžininga, kad atsakovai pasisavino net 24 500 Eur sumą bei atgavo butą. Nors atsakovai patys pripažįsta, kad turėjo grąžinti ieškovei bent 1 570 Eur, to nepadarė iki šiol.
Trečiasis asmuo TAR1 su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė meluoja, jog atsakovams nebuvo svarbus terminas atsiskaitymo už butą. Atskirai tokių pokalbių apie sutartyje numatytų terminų ilginimą, ar jų nesilaikymą net nebuvo, buvo sutarta laikytis sutarties sąlygų. Notarė, prieš formindama sutarties nutraukimą liudijimu, skambino ieškovei, klausdama, kodėl neatvyko kviečiama. Notarei ji atsakė, kad supranta, jog sutartis bus nutraukta ir nieko dėl to padaryti ji negali. Nutraukus notarinę atpirkimo sutartį, paaiškėjo, kad nuo antstolio įkainojimo, butų kainos rinkoje padidėjo, todėl atsakovams buvo suvaržytos teisės naudotis butu, kurio vertė sutarties nutraukimo metu buvo apie 50 000 Eur. Atitinkamai 500 Eur į mėnesį kompensacija, sudaro 6 000 Eur per metus arba, atitinkamai, – 12 proc. metinių palūkanų. Tiek ir daugiau rinkos sąlygomis kainavo pasiskolinti pinigų iš privačių asmenų arba sutelktinio finansavimo platformų. Šios kompensacinės palūkanos nėra nei didelės, nei nepagrįstos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo TAR1 paaiškino, kad atsakovai jį įgaliojo visus buto pirkimo–pardavimo santykius tvarkyti jų vardu. Nuo sutarties nutraukimo 2021 m. spalio 20 d. iki ieškovės išsikėlimo ieškovė rodė norą, kad butą norėtų išsipirkti. Niekada ieškovei nebuvo nurodę, kad ji gali naudotis teisėtai tuo butu jau po sutarties nutraukimo. Ieškovė niekada nebuvo sakiusi, kad jai turėtų būtų grąžinami kažkokie pinigai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2026 m. kovo 2 d. sprendimu ieškovės IES1 patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo) 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą. Teismas priteisė iš atsakovų ATS2 ir ATS1 ieškovei iš kiekvieno po 13 035 Eur, po 5 procentus metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. balandžio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei po 776,84 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovo ATS2 trečiajam asmeniui TAR1 129,83 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės ATS1 129,82 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės 40,35 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei 682 Eur žyminio mokesčio dalį, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo.
Teismas nurodė, kad ieškovės patikslintas ieškinys su reikalavimu priteisti jai iš atsakovų 26 070 Eur sumą buvo priimtas teisėjos rezoliucija 2025 m. balandžio 2 d. ir ši data laikoma bylos iškėlimo teisme diena. Taip pat nustatyta, kad ginčijamas įskaitymo aktas buvo surašytas tą pačią dieną – 2025 m. balandžio 2 d., tačiau ieškovei išsiųstas elektroniniu paštu tik 2025 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą. Atsakovai pranešė apie atliktą ieškovės reikalavimo, pareikšto nagrinėjamoje civilinėje byloje, įskaitymą po bylos iškėlimo teisme, taigi pažeisdami CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą draudimą įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme.
Teismas pažymėjo, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Akivaizdu, kad minėta CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi, nes expressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtina draudimą imtis tam tikrų veiksmų. Teismas sprendė, kad ginčijamas įskaitymo aktas prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, todėl yra niekinis ir negalioja. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento; CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad pirmasis ieškinio reikalavimas yra tenkintinas.
Teismas nurodė, kad ieškovė reiškia reikalavimą mažinti netesybas iki protingo dydžio, t. y. iki tokio, kuris atitiktų atsakovų faktiškai patirtus nuostolius, jei tokių buvo. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad protinga netesybų suma – 200 Eur per mėnesį; sutiktų sumokėti 2 400 Eur netesybų sumą už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn. Ieškovės atstovė paaiškino, kad atsakovai negali reikalauti abiejų netesybų sumų kartu (6 000 Eur pagal sutarties 9.2 punktą ir po 500 Eur per mėnesį pagal sutarties 9.4 punktą).
Teismas pažymėjo, kad 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 punktas nustato: „Jeigu Pirkėjas nesumokės eilinės periodinės įmokos ilgiau kaip 60 (šešiasdešimt) dienų (esminis Sutarties pažeidimas), tai Šalys ne vėliau kaip per vieną savaitę privalo atvykti į notaro biurą, patvirtinusį šią Sutartį, ir tarpusavio susitarimu Sutartį nutraukti (susitarimo dėl Sutarties nutraukimo sudarymo datą ir laiką nustato Pardavėjas, šios Sutarties 13.1. punkte nustatyta tvarka persiųsdamas Pirkėjui pranešimą, jeigu Šalys nesusitaria dėl konkrečios susitarimo dėl Sutarties nutraukimo sudarymo datos ir laiko). Tokiu atveju Pirkėjui grąžinamos jo sumokėtos pinigų sumos, atskaičius 6000 (šešis tūkstančius) EUR, kurie kaip Pardavėjų nuostolių atlyginimas už Sutarties neįvykdymą lieka Pardavėjams. Šalys pripažįsta, kad minėta pinigų suma yra laikoma minimalia neginčijama Pardavėjų patirtų nuostolių suma, kurią Pirkėjas turi kompensuoti Pardavėjams dėl Sutarties pažeidimo (nesilaikymo), nereikalaujant nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų. Pirkėjas taip pat privalo atlyginti Pardavėjams visus jų tiesioginius dėl Sutarties nevykdymo patirtus nuostolius, tiek, kiek šie nuostoliai viršija anksčiau paminėtą pinigų sumą.“ Sutarties 9.4 punkte numatyta: „Šalys susitaria ir patvirtina, kad Pirkėjo sumokėtos pinigų sumos, viršijančios 6000 (šešių tūkstančių) EUR, Pirkėjui bus grąžintos tiktai po to, kai Pirkėjas išsikels iš Daikto bei Šalys sudarys Daikto grąžinimo Pardavėjui aktą. Nutraukus Sutartį dėl Pirkėjo kaltės ir Pirkėjui vengiant išsikelti iš Daikto Pirkėjas privalės mokėti 500 (penkis šimtus) EUR per mėnesį, kaip Pardavėjo nuostolių atlyginimą už naudojimąsi svetimu Daiktu“. Teismo vertinimu, 2021 m. birželio 15 d. sutarties 9.2 ir 9.4 punktų nuostatos savo esme atitinka susitarimą dėl netesybų.
Teismas konstatavo, kad sutarties 9.2 ir 9.4 punktai nustato pirkėjo atsakomybę už skirtingus teisės pažeidimus. 9.2 punkte numatyta pirkėjo atsakomybė už sutarties neįvykdymą, o 9.4 punkte – už neteisėtą naudojimąsi svetimu daiktu. Įstatymai bei teismų praktika draudžia taikyti dvigubą atsakomybę bei nuostolių kompensavimą už tą patį teisės pažeidimą, tačiau nedraudžia susitarti dėl atsakomybės netesybų forma už kiekvieną pažeidimą atskirai. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės argumentą, kad atsakovai negali reikalauti abiejų netesybų sumų kartu, pripažino nepagrįstu.
Teismas nurodė, kad byloje neįrodinėjama tai, jog ieškovė būtų iš dalies įvykdžiusi savo prievolę sumokėti netesybas, todėl šis netesybų mažinimo pagrindas netaikytinas. Ieškovė tvirtina, kad netesybos yra aiškiai per didelės. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad netesybų suma sudaro net 68 procentus buto kainos, o atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokio dydžio nuostolius.
Teismas pažymėjo, kad nė viena sutarties šalis neveikė kaip verslininkas, todėl tarp šalių nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Abi šalys yra fiziniai asmenys, byloje nėra pagrindo kurią nors sutarties šalį laikyti turinčia pranašumą prieš kitą šalį. 2021 m. birželio 15 d. sutartis sudaryta notarine forma, jos galiojimas byloje nėra ginčijamas, todėl ši sutartis laikytina oficialiu įrodymu, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Sutarties 9.2 punkte aiškiai nurodoma, kad 6 000 Eur pinigų suma yra laikoma minimalia neginčijama pardavėjų patirtų nuostolių suma, kurią pirkėjas turi kompensuoti pardavėjams dėl sutarties pažeidimo (nesilaikymo), nereikalaujant nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų. Teismas sprendė, kad esant tokiam šalių susitarimui dėl nuostolių (netesybų) dydžio, būtent ieškovė privalėjo byloje įrodyti, jog šis dydis neatitinka protingumo kriterijaus. Teismas atkreipė dėmesį, kad 6 000 Eur suma sudaro ne 68, o 16,67 proc. dalį, arba vieną šeštadalį nuo buto kainos (36 000 Eur). Ieškovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, kad toks netesybų už sutarties 9.2 punkte nurodytą pažeidimą dydis galėtų būti vertinamas neprotingu.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog 500 Eur nuostolių atlyginimas per mėnesį viršija tokio buto nuomos kainą rinkoje; pagal viešus www.aruodas.lt duomenis, šiuo metu (kai nuomos kainos nuo 2021 iki 2025 ženkliai padidėjo; visuotinai žinomas faktas dėl NT įsigijimo ir nuomos kainų didėjimo pastaraisiais metais) (duomenys neskelbtini) panašūs butai, kaip nurodyta sutartyje, nuomojami už 6,65 Eur/kv. m neremontuotuose butuose ir iki 10,34 Eur/kv. m remontuotuose butuose kainą. Ginčo buto plotas yra 52,74 kv. m. Pati ieškovė nurodo, kad butų nuomos kainos (duomenys neskelbtini) siekia iki 10,34 Eur už 1 kv. m. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius tai, kad 50,57 kv. m ploto buto nuoma (duomenys neskelbtini) siūloma ir už 500 Eur per mėnesį kainą. Įrodymų, patvirtinančių tai, kad tokios kainos prašoma tik už geresnio nei ginčo butas nuomą, nepateikta, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad sutarties 9.4 punktu šalių sutarta 500 Eur dydžio netesybų už neteisėtą naudojimąsi atsakovų butu suma yra neprotingai didelė ir turi būti mažinama.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ieškiniu reikalaujama priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei 26 070 Eur dydžio piniginių lėšų sumą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė pagal nutrauktą 2021 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį už nenupirktą butą atsakovams yra sumokėjusi iš viso 26 070 Eur sumą. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys mokėjimo pavedimai. Kaip matyti iš ginčijamo įskaitymo akto bei atsiliepimo į ieškinį, atsakovai savo prievolę grąžinti ieškovei šią sumą pripažįsta, tačiau nepagrįstai laiko ją pasibaigusia įskaitymu, nes, kaip minėta aukščiau, įskaitymo sandoris yra niekinis ir negalioja ab initio. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 17 000 Eur dalį jai pagal 2021 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį parduodamo buto kainos sumokėjo prieš pasirašant šią sutartį, t. y. avansu, kitą dalį (9 070 Eur) sumokėjo po to, kai ši sutartis jau buvo nutraukta. Teismas konstatavo, kad atsakovų atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų dėl netesybų įskaitymas buvo neteisėtas ir negaliojantis, atsakovai priešieškinio dėl netesybų priteisimo šioje byloje nereiškia. Teismas sprendė, kad atsakovams vienašališkai nutraukus 2021 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovės sumokėtas 17 000 Eur avansas privalo būti jai grąžintas.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovė 9 070 Eur sumą atsakovams sumokėjo kaip atsiskaitymą už perkamą butą, tačiau tą padarė jau nebegaliojant pirkimo–pardavimo sutarčiai, t. y. be teisinio pagrindo. Nors po sutarties nutraukimo tarp šalių ir vyko komunikacija dėl galimo buto „atpirkimo“, tačiau jokio susitarimo dėl to šalims nepavyko pasiekti. 2021 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties vienašalis nutraukimas byloje neginčijamas, todėl laikomas teisėtu ir galiojančiu. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovai privalo grąžinti ieškovei po sutarties nutraukimo už butą sumokėtą 9 070 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovų veiksmai gavus iš ieškovės 17 000 Eur avansą bei 9 070 Eur sumą būtų susiję su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba jų padaryta žala, prievolės dalykas yra dalus, todėl nurodyta suma iš jų negali būti priteisiama solidariai.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė IES1 (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškovė yra atsakinga už nuostolių atlyginimą atsakovams, mažinti netesybas iki protingo dydžio, jei tokių buvo ir priimti naują sprendimą – reikalavimą tenkinti, nustatant, jog ieškovė nėra atsakinga už nuostolių atlyginimą arba mažinti netesybas iki protingo dydžio. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės reikalavimo pagrįstumo klausimą visiškai nepasisakė apie tai ar apeliantė yra atsakinga už nuostolių atlyginimą. Apeliantė procesiniuose dokumentuose bei pirmosios instancijos teismo sprendimo metu įrodinėjo, kad atsakovai nepagrįstai nutraukė sutartį, buvo nesąžiningi, klaidino apeliantę dėl sutarties vykdymo. Atsakovai klaidino apeliantę apie tariamai kitokią atsiskaitymo tvarką už perleidžiamą turtą (išdėstymą dalimis ir pagal galimybes), taip pat po notarinės sutarties nutraukimo žodžiu, raštu bei konkliudentiniais veiksmais jai teigė, kad notarinė sutartis yra galiojanti ir privaloma vykdyti. Atsakovai dėjo pastangas, kad ieškovė sudarytų notarinę sutartį ir atliktų dalinį mokėjimą (17 000 Eur), o ją nutraukus, kad ji toliau darytų mokėjimus (9 070 Eur). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantei raginimas išsikraustyti nei karto nebuvo pateiktas, kas leidžia daryti išvadą, jog apeliantė sąžiningai tikėjo, kad tarp šalių pirkimo–pardavimo santykiai nėra nutrūkę. Tik atsakovams pateikus ieškinį dėl iškeldinimo 2023 m. gruodžio 13 d. apeliantė suprato, kad atsakovai buvo nesąžiningi, naudojosi ieškovės patiklumu ir stengėsi gauti trigubą naudą – turėti sau nuosavybės teise butą, naudotis neatlygintinai visą šį laiką apeliantės sumokėtais pinigais bei visą šią sumą pasisavinti kaip netesybas pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas nepagrįstai nevertino nurodytų aplinkybių ir net nepasisakė dėl apeliantės atsakomybės (ar jos nebuvimo) už sutarties vykdymą.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad netesybos nelaikytinos neprotingai didelėmis. Apeliantė pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjo 26 070 Eur sumą. Atsakovai kaip netesybas laiko beveik visą šią sumą. Nors atsakovai patys pripažino, kad dalis pinigų nėra grąžinta net ir paskaičiavus jų manymu taikytinas netesybas, ši suma apeliantei nėra grąžinta iki šiol. Toks atsakovų elgesys laikytinas nesąžiningu ir patvirtinančiu atsakovų netinkamą elgesį sutarties vykdymo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.258 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Sprendime nurodyta, kad kitu netesybų mažinimo pagrindu yra prievolės iš dalies sumokėti netesybas įvykdymas, o ne pagrindinės prievolės dalinis įvykdymas. Taigi toks minėtos teisės normos aiškinimas yra prieštaraujantis minėtos teisės normos turiniui, kurį įtvirtino įstatymų leidėjas.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsakovai turi teisę reikalauti netesybų pagal sutarties 9.2 ir 9.5 punktus. Vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 1 dalimi, kai reiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos yra išskaitomos į nuostolių atlyginimą, todėl atsakovai nepagristai reikalauja abiejų sumų. Reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių), taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai neteikė priešieškinio šioje byloje su reikalavimu priteisti netesybas, apeliantė nereiškė prašymo taikyti ieškinio senatį, tačiau pirmosios instancijos teismui sprendžiant apeliantės reikalavimą, dėl kurio teikiamas apeliacinis skundas, teismas turėjo atsižvelgti, jog reikalavimams dėl netesybų praleistas ieškinio senaties terminas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai ATS2 ir ATS1 prašo atmesti ieškovės IES1 apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovės atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinis skundas grindžiamas ne naujais ar teisiškai reikšmingais argumentais, o iš esmės pakartotinai dėstomais teiginiais, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Apeliantė siekia per netesybų mažinimo klausimą iš naujo kelti bendrą ginčą dėl jos atsakomybės, sutarties nutraukimo, atsakovų tariamo nesąžiningumo ir apeliantės tariamo suklaidinimo, nors šios aplinkybės nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir nepaneigia 2021 m. birželio 15 d. notarinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, sutarties nutraukimo fakto ir apeliantės naudojimosi atsakovams priklausančiu butu po sutarties nutraukimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų mažinimo, aiškiai įvertino tas aplinkybes, kurios buvo reikšmingos 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 ir 9.4 punktų taikymui: sutarties sudarymą, apeliantės pareigą sumokėti likusią kainos dalį, šios pareigos neįvykdymą, sutarties nutraukimą ir apeliantės naudojimąsi butu po sutarties nutraukimo laikotarpį. Teismas apeliantės atsakomybės klausimą vertino tiek, kiek tai buvo būtina sprendžiant jos pareikštą reikalavimą dėl netesybų mažinimo. Apeliantės pareikštas reikalavimas buvo suformuluotas kaip reikalavimas mažinti netesybas, o ne kaip savarankiškas reikalavimas konstatuoti jos sutartinės atsakomybės nebuvimą. Todėl teismas neturėjo pareigos priimti atskiros išvados dėl apeliantės atsakomybės (ne)buvimo, jeigu, įvertinęs sutarties nuostatas ir jų taikymui reikšmingas aplinkybes, nenustatė pagrindo mažinti netesybas. Teiginys, kad teismas apskritai nepasisakė dėl apeliantės atsakomybės, neatitinka sprendimo turinio. Teismas įvertino sutarties 9.2 ir 9.4 punktų taikymo prielaidas ir nenustatė pagrindo spręsti, kad apeliantės atsakomybė pagal šias sutarties sąlygas būtų paneigta. Dėl to vien šis apeliantės apeliacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos sprendimo dalies.
Šalies argumentai
Apeliantė apeliaciniame skunde remiasi CK 6.73 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad atsakovai nepagrįstai reikalauja abiejų sumų. Šis argumentas yra teisiškai nepagrįstas, nes apeliantė netinkamai aiškina tiek 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 ir 9.4 punktų santykį, tiek CK 6.73 straipsnio 1 dalies paskirtį. Nagrinėjamu atveju sutarties 9.2 ir 9.4 punktai nėra dvi sankcijos už tą patį pažeidimą. Sutarties 9.2 punktu šalys susitarė dėl minimalios pardavėjų nuostolių sumos dėl pirkėjos sutarties nevykdymo, t. y. dėl likusios kainos dalies nesumokėjimo ir dėl to kilusio sutarties nutraukimo. Ši suma kompensuoja atsakovų praradimus, susijusius su nesėkmingu sandoriu, prarastu laiku, sutarties vykdymo organizavimu, sandorio nutraukimo procedūromis ir kitomis pasekmėmis, kurias šalys iš anksto įvertino sutartyje. Sutarties 9.4 punktas reglamentuoja visai kitą situaciją – pirkėjos naudojimąsi svetimu daiktu po sutarties nutraukimo. Nutraukus sutartį ieškovė nebeturėjo teisinio pagrindo naudotis atsakovų butu. Todėl 500 Eur per mėnesį suma buvo susieta ne su kainos nesumokėjimu kaip tokiu, o su tęstiniu atsakovų nuosavybės teisės suvaržymu ir ieškovės bei jos šeimos faktiniu naudojimusi butu. Tai yra atskiras pažeidimas, sukeliantis savarankiškus atsakovų praradimus.
Apeliantė byloje neginčijo nei 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 ir 9.4 punktų galiojimo, nei pačios sutarties nutraukimo. Todėl šios sutarties sąlygos, vadovaujantis CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties privalomumo principu, turi sutarties šalims įstatymo galią ir turi būti taikomos tol, kol nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantė pozicija, kad atsakovai apskritai negali remtis abiem sutarties nuostatomis, iš esmės reikštų ne CK 6.73 straipsnio 1 dalies taikymą, o galiojančių ir nenuginčytų sutarties sąlygų nepaisymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai konstatavo, kad įstatymai ir teismų praktika draudžia dvigubą atsakomybę bei nuostolių kompensavimą už tą patį teisės pažeidimą, tačiau nedraudžia susitarti dėl atsakomybės netesybų forma už kiekvieną pažeidimą atskirai. Ši teismo išvada yra teisiškai pagrįsta ir atitinka CK 6.73 bei 6.258 straipsnių logiką. Netesybų mažinimo institutas negali būti taikomas vien todėl, kad sutartyje iš anksto aptartos civilinės atsakomybės pasekmės apeliantei yra nepalankios. Tam būtina nustatyti įstatyme įtvirtintus ir byloje įrodytais duomenimis pagrįstus netesybų mažinimo pagrindus. Vien apeliantės nesutikimas su pareiga mokėti sutartyje nustatytas netesybas tokio pagrindo nesudaro.
Pagal sutarties 9.2 punktą šalių sutarta minimali pardavėjų nuostolių suma už sutarties neįvykdymą sudaro 6 000 Eur. Vertinant šios konkrečios sumos protingumą, ji turi būti lyginama su sutarties kaina ir pažeidimo, su kuriuo ji siejama, pobūdžiu, o ne su visomis apeliantės atsakovams sumokėtomis lėšomis ar su pagal kitą sutarties punktą apskaičiuota suma už naudojimąsi butu po sutarties nutraukimo. 6 000 Eur suma sudaro 16,67 proc. buto kainos. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad toks dydis nėra neprotingai didelis. Be to, minėta suma buvo aiškiai įtvirtinta notarinėje sutartyje kaip šalių iš anksto aptarta minimali neginčijama pardavėjų patirtų nuostolių suma dėl sutarties neįvykdymo, kurios nereikia papildomai pagrįsti įrodymais. Toks susitarimas atitinka netesybų instituto paskirtį. Apeliantė šią sutartį pasirašė, sutarties 9.2 punkto galiojimo byloje neginčijo, o pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad ši sąlyga apeliantei buvo neaiški, nesuprantama ar netikėta.
Pareiga įrodyti, kad sutarties 9.2 punkte nustatyta 6 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ar neprotinga, teko apeliantei. Šios pareigos apeliantė neįvykdė. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta konkrečių faktinių ar teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 6 000 Eur suma, vertinant ją pagal sutarties kainą, sutarties pažeidimo pobūdį ir pačioje sutartyje įtvirtintą šalių susitarimą dėl minimalių nuostolių atlyginimo, nėra neprotingai didelė.
Apeliantė nepagrįstai ginčija ir 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.4 punkte nustatytą 500 Eur per mėnesį nuostolių sumą už naudojimąsi svetimu daiktu po sutarties nutraukimo. Šios sumos protingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Nutraukus sutartį apeliantė negrąžino turto atsakovams, o toliau faktiškai naudojosi atsakovams priklausančiu butu kartu su savo šeima. Būsto naudojimas turi akivaizdžią ekonominę vertę. Visą laikotarpį, kai apeliantė naudojosi butu, atsakovai negalėjo šio turto naudoti savo poreikiams, išnuomoti tretiesiems asmenims, parduoti laisvo nuo faktinių naudotojų ar kitaip nevaržomai įgyvendinti savo, kaip savininkų, teisių. Todėl sutarties 9.4 punkte nustatyta 500 Eur per mėnesį suma buvo susieta su realiu atsakovų nuosavybės teisės suvaržymu.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.258 straipsnio 3 dalį, nes, apeliantės vertinimu, turėjo būti vertinama ne tai, ar ji iš dalies sumokėjo netesybas, o tai, ar ji iš dalies įvykdė pagrindinę prievolę. Atsakovų vertinimu, šis argumentas nesudaro pagrindo tenkinti apeliantės apeliacinio skundo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nurodyta aplinkybė, kad skolininkas įvykdė dalį prievolės, savaime nereiškia, jog netesybos privalo būti mažinamos. Tai yra vienas iš netesybų mažinimo kriterijų, vertintinas kartu su kitomis bylos aplinkybėmis: sutarties pobūdžiu, pažeidimo esme, jo padariniais, skolininko elgesiu, kreditoriaus interesų suvaržymu ir šalių iš anksto sutartomis pažeidimo pasekmėmis.
Apeliantės sumokėta 17 000 Eur kainos dalis pati savaime nepaneigia 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 punkte nustatytos 6 000 Eur pardavėjų nuostolių sumos pagrįstumo. Sutarties 9.2 punktas tiesiogiai reglamentavo būtent tokią situaciją, kai pirkėja yra sumokėjusi dalį kainos, tačiau ilgiau kaip 60 dienų nesumoka eilinės periodinės įmokos ir dėl to sutartis nutraukiama. Šalys iš anksto susitarė, kad tokiu atveju pirkėjai grąžinamos jos sumokėtos sumos, atskaičius 6 000 Eur minimalią pardavėjų nuostolių sumą. Todėl dalinis kainos sumokėjimas jau buvo įvertintas pačioje sutarties sąlygoje ir savaime nesudaro pagrindo mažinti šalių sutartos nuostolių sumos. Šis argumentas taip pat nesudaro pagrindo mažinti sutarties 9.4 punkte nustatytos 500 Eur per mėnesį sumos. Ši nuostolių suma siejama ne su kainos mokėjimo prievolės (ne)įvykdymu, o su atskiru pažeidimu – naudojimusi atsakovams priklausančiu butu po sutarties nutraukimo. Apeliantės dalinis mokėjimas pagal pirkimo–pardavimo sutartį nepaneigia aplinkybės, kad po sutarties nutraukimo ji ir jos šeima toliau naudojosi svetimu daiktu, todėl negali būti pagrindu mažinti kompensacijos už tokį naudojimąsi.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pati apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pirmosios instancijos teisme prašymo taikyti ieškinio senatį nereiškė. Taigi senaties argumentas nepaneigia nei 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 ir 9.4 punktų galiojimo, nei sutarties nutraukimo fakto, nei apeliantės naudojimosi butu po sutarties nutraukimo. Apeliantės nurodomas senaties terminas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantė nėra atsakinga už sutarties pažeidimus ar, jog sutartinės netesybos yra neprotingos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai ATS2 ir ATS1 (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktas pripažintas niekiniu ir negaliojančiu ab initio ir šioje dalyje ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų ieškovei IES1 priteista po 13 035 Eur, 5 proc. metinės procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, ir priteisti iš atsakovų ieškovei iš kiekvieno po 785 Eur, atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, likusią Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktas pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, ieškovei priteista visa 26 070 Eur suma, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Apeliantų vertinimu, teismas netinkamai taikė CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, šioje normoje įtvirtintą draudimą aiškino pernelyg formaliai ir jį suabsoliutino, dėl ko priėmė prieštaringą sprendimą, kuriuo ginčas tarp šalių nebuvo išspręstas iš esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, viena vertus, pripažino, kad apeliantų reikalavimas dėl 24 500 Eur netesybų pagal 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 ir 9.4 punktus yra pagrįstas. Kita vertus, teismas ieškovei priteisė visą jos reikalautą sumą, 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą pripažinęs niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi teismas, konstatavęs apeliantų priešpriešinio reikalavimo realumą ir pagrįstumą, šiam reikalavimui nesuteikė jokios teisinės reikšmės spręsdamas šalių ginčą. Toks sprendimas yra prieštaringas ir neatitinka teismo pareigos iš esmės išspręsti tarp šalių kilusį teisinį ginčą.
2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktu apeliantai įskaitė savo 24 500 Eur dydžio reikalavimą, kylantį iš 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 ir 9.4 punktų, į ieškovės 26 070 Eur dydžio reikalavimą. Iki įskaitymo pareiškimo momento ieškovė apeliantų reikalavimo neginčijo: ji nebuvo pareiškusi reikalavimų nei dėl sutarties 9.2 ir 9.4 punktų galiojimo, nei dėl jų taikymo, nei dėl pagal juos apskaičiuotų netesybų dydžio. Reikalavimai dėl netesybų mažinimo ir įskaitymo teisėtumo pirmą kartą buvo suformuluoti tik 2025 m. birželio 9 d. patikslintame ieškinyje, t. y. jau po įskaitymo atlikimo. Tai reiškia, kad įskaitymo momentu apeliantų reikalavimas buvo galiojantis, vykdytinas ir neginčijamas.
Tarp šalių iš esmės nebuvo ginčo dėl pačios ieškovės reikalaujamos 26 070 Eur sumos. Apeliantai šios sumos grąžinimo pareigos iš esmės neneigė, tačiau, remdamiesi sutarties 9.4 punktu, pagrįstai laikėsi pozicijos, kad galutinis tarpusavio atsiskaitymas turi būti atliekamas tik paaiškėjus visam ieškovės šeimos neteisėtam naudojimosi butu laikotarpiui, susidariusiai skolai ir galimiems nuostoliams. Taigi tarp šalių nebuvo kilęs ginčas dėl pačios prievolės egzistavimo, o tik nebuvo galutinai išspręstas tarpusavio atsiskaitymo apimties klausimas. Apeliantų sprendimas įgyvendinti savo teisę į įskaitymą negali būti laikomas neteisėtu, nes juo buvo siekiama užbaigti šalių tarpusavio atsiskaitymą pagal tuo metu egzistavusią ir ieškovės neginčytą teisinę bei faktinę padėtį.
Apeliantų vertinimu, teismas, taikydamas CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pasirinko pernelyg formalų šios normos aiškinimą. Nagrinėjamu atveju vien 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo akto pripažinimas negaliojančiu nepašalino tarp šalių kilusio materialiojo ginčo. Priešingai, sprendimui įsiteisėjus apeliantai turės teisę iš naujo spręsti dėl to paties priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, o tai sudarys prielaidas naujam ginčui tarp šalių tuo pačiu materialiuoju pagrindu. Dėl to toks CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas neatitinka teismo pareigos galutinai ir iš esmės išspręsti tarp šalių kilusį teisinį ginčą. Nagrinėjamos bylos esmė buvo ne vien klausimas dėl konkretaus vienašalio įskaitymo akto galiojimo, bet ir poreikis galutinai sureguliuoti iš to paties materialinio teisinio santykio kylančius šalių tarpusavio piniginius reikalavimus. Būtent šio klausimo pirmosios instancijos teismas galutinai neišsprendė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pripažino apeliantų 24 500 Eur dydžio priešpriešinio reikalavimo pagrįstumą, o byloje nebuvo ginčo dėl ieškovės 26 070 Eur reikalavimo dydžio, nagrinėjamu atveju iš esmės liko tik galutinio šalių tarpusavio atsiskaitymo balanso nustatymo klausimas. Esant tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms, iš ieškovės reikalaujamos 26 070 Eur sumos atėmus apeliantų pagrįstą 24 500 Eur priešpriešinį reikalavimą, ieškovei galėtų būti priteista tik 1 570 Eur suma. Todėl galutinis sprendimo rezultatas, kuriuo ieškovei priteista visa 26 070 Eur suma, yra ne tik nenuoseklus, bet ir neatitinka šalių tarpusavio atsiskaitymo logikos.
Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad apeliantai šioje byloje nereiškė priešieškinio dėl netesybų priteisimo, nagrinėjamu atveju negali būti laikomas teisiškai reikšmingu. Apeliantų reikalavimas kilo iš 2021 m. birželio 15 d. notarine forma patvirtintos buto pirkimo–pardavimo sutarties 9.2 ir 9.4 punktų, kurių galiojimą ir taikymą konkrečiam ginčui teismas pripažino. Apeliantai neturėjo jokio procesinio poreikio reikšti priešieškinio teisme, nes jų iš notarinės sutarties kylantis piniginis reikalavimas gali būti įgyvendinamas be atskiro bylinėjimosi teisme, tiesiogiai kreipiantis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Dėl to tokio reikalavimo pareiškimas teisme būtų perteklinis. Atsižvelgiant į tai, vien aplinkybė, kad apeliantai šioje byloje nepareiškė priešieškinio, negalėjo sudaryti pagrindo paneigti jų priešpriešinio reikalavimo teisinę reikšmę sprendžiant galutinį šalių tarpusavio atsiskaitymo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 2 straipsnyje įtvirtinto civilinio proceso tikslo, taip pat CPK 7 straipsnyje įtvirtintų koncentracijos ir ekonomiškumo principų, nes juo nebuvo galutinai išspręstas iš to paties materialinio teisinio santykio kilęs šalių ginčas ir nebuvo pašalintos prielaidos naujam ginčui dėl tų pačių tarpusavio reikalavimų. Nagrinėjamu atveju teismas formaliai išsprendė klausimą dėl 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo akto galiojimo, tačiau nepriėmė tokio sprendimo, kuris galutinai sureguliuotų iš to paties materialinio teisinio santykio kylančius šalių tarpusavio reikalavimus. Net ir taikant griežtą CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimą, teismas turėjo pareigą pasirinkti tokį pažeistų teisių gynimo būdą, kuris užtikrintų veiksmingą teisinę gynybą ir realų ginčo užbaigimą. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta. Toks bylos išsprendimo būdas negali būti laikomas nei teisingu, nei ekonomišku, nei atitinkančiu civilinio proceso paskirtį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė IES1 prašo atmesti atsakovų ATS2 ir ATS1 apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Aplinkybė, kad ieškovė dar kartą patikslino savo ieškinį 2025 m. birželio 9 d., suformuluodama papildomą reikalavimą dėl įskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu, nepaneigia fakto, kad tarp šalių kilęs ginčas pradėtas nagrinėti teisme dar 2025 m. balandžio 2 d. Ieškovei įskaitymo aktas buvo išsiųstas tik 2025 m. balandžio 14 d., todėl reikalavimas pripažinti įskaitymo aktą negaliojančiu dar 2025 m. balandžio 2 d. priimtame ieškinyje negalėjo būti suformuluotas, kadangi ieškovei rengiant ieškinį toks įskaitymo aktas neegzistavo.
Apeliantai, suvokdami, kad vadovaujantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reikalavimas dėl įskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu bus patenkintas (buvo atstovaujami profesionalo), nesiėmė jokių veiksmų, jog jų priešpriešinis reikalavimas būtų išnagrinėtas toje pačioje byloje. Kadangi apeliantai šioje byloje nepateikė priešieškinio, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įskaitymo aktą negaliojančiu, pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 26 070 Eur sumos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas išsprendė tuos reikalavimus, kurie buvo pareikšti byloje. Kadangi apeliantai priešpriešinių reikalavimų byloje nepareiškė (nepateikė priešieškinio), todėl reikalavimai dėl netesybų priteisimo negalėjo būti sprendžiami.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutinka su apeliantų pozicija, kad įskaitymo aktas buvo pripažintas negaliojančiu tik formaliai. Sutarties 9.4. punkte numatyta, kad nutraukus sutartį dėl pirkėjo kaltės ir pirkėjui vengiant išsikelti iš daikto pirkėjas privalės mokėti 500 Eur per mėnesį kaip pardavėjo nuostolių atlyginimą už naudojimąsi svetimu daiktu. Taigi nurodytu atveju sutartyje terminas yra apibrėžtas kaip yra numatyta CK 1.117 straipsnio 2 dalyje, t. y. nurodant įvykį. Kai terminas yra nurodomas apibrėžiant įvykį, vadovaujantis CK 1.118 straipsnio 1 dalimi, terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po to įvykio, kuriuo apibrėžta termino pradžia. Taigi sutartyje buvo numatyta, kad toks nuostolių skaičiavimas pradedamas nutraukus sutartį, t. y. apibrėžta įvykiu. Sutartis nutraukta 2021 m. spalio 20 d., todėl nėra jokio pagrindo skaičiuoti nuostolius nuo 2021 m. spalio 1 d., kadangi terminas prasidėjo tik 2021 m. spalio 21 d. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė iš buto išsikraustė 2024 m. rugsėjo 23 d. Atlaisvinus butą nebuvo pagrindo skaičiuoti nuostolių už naudojimąsi butu už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 24 d., o juo labiau už 2024 m. spalio mėnesį. Taigi apeliantai nepagrįstai paskaičiavo papildomai 1 019,90 Eur netesybų sumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dalyje dėl atsakovų po civilinės bylos iškėlimo įvykusio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu bei panaikinimo, priteisiant iš atsakovų ieškovei 26 070 Eur pinigines lėšas, ir atmesto ieškinio reikalavimo dėl netesybų mažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių
Byloje nustatyta, kad 2021 m. gegužės 5 d. ieškovė ir trečiasis asmuo TAR1, atstovaudamas atsakovus, sudarė preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau ir – butas), pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo parduoti, o ieškovė – nupirkti butą už 38 860 Eur, t. y. pasirašyti pagrindinę sutartį pardavėjo pasirinktame notarų biure ne vėliau kaip iki 2021 m. birželio 30 d. Preliminarioji sutartis nustato atsiskaitymo už perkamą turtą tvarką: 20 000 Eur sumokama per vieną mėnesį nuo šios sutarties sudarymo, 18 860 Eur sumokama pagal pagrindinės notarinės sutarties nustatytas sąlygas, išsimokėtinai dalimis, pilnai atsiskaitant ne vėliau kaip iki 2021 m. rugsėjo 6 d.
2021 m. birželio 15 d. šalys sudarė pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią butas ieškovei buvo parduotas už 36 000 Eur sumą. Sutartyje nurodyta, kad 17 000 Eur sumą ieškovė (pirkėja) atsakovams sumokėjo taip: 16 990 Eur prieš sudarant sutartį bei 10 Eur pasirašant sutartį; 19 000 Eur kainos dalį ieškovė įsipareigojo pervesti į atsakovų sąskaitą per 4 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos lygiomis periodinėmis įmokomis po 4 750 Eur, mokamomis kiekvieno mėnesio pirmą dieną (periodinių įmokų mokėjimo pradžia: 2021 m. liepos 1 d.).
2021 m. rugsėjo 29 d. notarė J. Šukienė patvirtino atsakovų vienašalį sandorį – pareiškimą dėl 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo – bei persiuntė jį ieškovei. Pareiškimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo ieškovei buvo įteiktas 2021 m. spalio 5 d. 2021 m. spalio 25 d. notarė J. Šukienė išdavė liudijimą apie tai, kad atsakovai vienašališkai nutraukė 2021 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, sutarties nutraukimas įsigaliojo 2021 m. spalio 20 d.
Po sutarties nutraukimo ieškovė į atsakovus atstovavusios I. A. banko sąskaitą sumokėjo iš viso 9 070 Eur: 2021 m. gruodžio 27 d. – 2 070 Eur, 2021 m. gruodžio 29 d. – 2 000 Eur, 2022 m. sausio 1 d. – 4 000 Eur, 2022 m. sausio 2 d. – 1 000 Eur; mokėjimų paskirtis – „Už perkamą butą (duomenys neskelbtini)“.
2024 m. rugsėjo 23 d. ieškovė bei trečiasis asmuo TAR1 pasirašė buto, esančio (duomenys neskelbtini) perdavimo–priėmimo aktą.
2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktu atsakovai įskaitė savo 24 500 Eur dydžio reikalavimą (6 000 Eur netesybos už Sutarties neįvykdymą + 18 500 Eur netesybos už neteisėtą naudojimąsi svetimu daiktu (500 Eur x 37 mėn.) pagal 2021 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį į ieškovės reikalavimą dėl 26 070 Eur grąžinimo. Įskaitymo aktas buvo surašytas šios civilinės bylos iškėlimo dieną – 2025 m. balandžio 2 d., kuris ieškovei išsiųstas elektroniniu paštu 2025 m. balandžio 14 d.
Dėl įskaitymo teisėtumo
Įskaitymas – vienas iš įstatyme įtvirtintų prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Jeigu pareiškimo dėl įskaitymo kitai prievolės šaliai nepadaryta, tai neatsiranda prievolės pasibaigimo įskaitymu (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, CK 6.134 straipsnis nustato priešpriešinių prievolių įskaitymo apribojimus, vienas iš kurių yra draudimas įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apie įskaitymą atsakovai ieškovę informavo tik 2025 m. balandžio 14 d., kai elektroniniu paštu ieškovei buvo išsiųstas 2025 m. balandžio 2 d. data surašytas įskaitymo aktas (CK 6.131 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad pranešimo apie įskaitymą metu ginčas teisme dėl ieškovės atsakovams sumokėtų piniginių lėšų jau buvo prasidėjęs, todėl atsakovai jau negalėjo įskaityti savo paskaičiuotas netesybas/nuostolius į ieškovei mokėtinas/grąžintinas sumas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad iki šios civilinė bylos iškėlimo teisme (2025 m. balandžio 2 d.) tarp šalių įskaitymas nebuvo įvykęs, todėl vėlesnis atsakovų priešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra negalimas (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu abi initio (nuo sudarymo) atsakovų 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą.
Dėl 26 070 Eur iš atsakovų priteisimo
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 26 070 Eur dydžio piniginių lėšų iš atsakovų priteisimo. Apeliantai (atsakovai) neginčija, jog ieškovė atsakovams yra perdavusi iš viso 26 070 Eur sumą (17 000 Eur dalį ieškovė sumokėjo pagal 2021 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį už perkamą butą, kitą dalį, t. y. 9 070 Eur, – po to, kai ši Sutartis jau buvo nutraukta) bei ieškovė turi reikalavimo teisę į juos. Kita vertus, nurodo, kad iš ieškovės reikalaujamos 26 070 Eur sumos turėjo būti atimtas apeliantų pagrįstas 24 500 Eur priešpriešinis reikalavimas, todėl ieškovei galėtų būti priteista tik 1 570 Eur (26 070 Eur - 24 500 Eur) suma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.
Ieškinys buvo pareikštas dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu bei atsakovams sumokėtų piniginių lėšų priteisimo (grąžinimo), o atsakovai nuo pareikšto ieškinio gynėsi prievolės pasibaigimu atlikus priešpriešinį vienarūšį reikalavimų įskaitymą, atliktą 2025 m. balandžio 2 d. akto pagrindu. Atsakovai civilinėje byloje priešieškinio dėl netesybų/nuostolių iš ieškovės priteisimo nereiškė. Pripažinus niekiniu ir negaliojančiu abi initio (nuo sudarymo) atsakovų 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti dėl ieškovės pareigos atlyginti atsakovams netesybas/nuostolius egzistavimo ir jos apimties. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti atsakovų atsikirtimus dėl netesybų/nuostolių bei nesant pareikšto priešieškinio spręsti dėl ieškovės civilinės atsakomybės. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjo jokio procesinio poreikio reikšti priešieškinio teisme, nes jų iš notarinės sutarties kylantis piniginis reikalavimas gali būti įgyvendinamas be atskiro bylinėjimosi teisme, tiesiogiai kreipiantis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie atsakovų argumentai neturi teisinio pagrindo, todėl yra atmetami kaip nepagrįsti.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas dėl 26 070 Eur iš atsakovų priteisimo bei atmesti atsakovų atsikirtimai, jog prievolė grąžinti ieškovei už butą gautus pinigus pasibaigė netesybų/nuostolių prievolės įskaitymu.
Dėl netesybų mažinimo
Ieškovė ieškiniu prašė ne tik, kad pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą, bet ir pareiškė ir kitą reikalavimą, t. y. tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškovė yra atsakinga už nuostolių atlyginimą atsakovams, mažinti netesybas iki protingo dydžio, t. y. iki tokio, kuris atitiktų atsakovų faktiškai patirtus nuostolius, jei tokių buvo.
Pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, jog skundžiamu sprendimu pripažino niekiniu ir negaliojančiu abi initio (nuo sudarymo) atsakovų 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą, ir nesant atsakovų reikalavimo dėl netesybų/nuostolių iš ieškovės priteisimo, šį ieškovės reikalavimą išnagrinėjo ir skundžiamu teismo sprendimu atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės ieškinyje nurodyti argumentai ir ieškiniu įrodinėjama aplinkybė – nepagrįstai didelės netesybos – galėtų būti vertinami sprendžiant atsakovų reikalavimą (pareikštą priešieškinio forma) dėl ieškovės civilinės atsakomybės ir galėtų sudaryti atsikirtimų į tokį reikalavimą pagrindą, tačiau jie nesudaro savarankiško materialiojo teisinio reikalavimo, nes įstatymas nenustato galimybės ginčo teisenos tvarka atskirai įrodinėti aplinkybių, sudarančių ateityje galimų reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą. Atitinkamai ieškinio reikalavimas, kuriuo siekiama vien mažesnės apimties civilinės atsakomybės, tuo atveju, jeigu atsakovai ateityje reikalautų netesybų, nustatymo, negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas civiliniame procese.
Pažymėtina ir tai, jog dėl ieškinio reikalavimo/atsikirtimų dėl netesybų mažinimo galėjo būti sprendžiama tik tuo atveju, jeigu, 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktas teismo nebūtų pripažintas negaliojančiu, t. y. konstatavus, kad prievolė grąžinti ieškovei už butą gautus pinigus (ar jų dalį) pasibaigė netesybų prievolės įskaitymu. Tokiu atveju teismas būtų privalėjęs patikrinti tokio ieškovės atsikirtimo ar reikalavimo pagrįstumą, t. y. ar atitinkamo dydžio įskaitymas pagrįstas bei šio įskaitymo (priešpriešinio reikalavimo) apimties. Kadangi 2025 m. balandžio 2 d. įskaitymo aktą teismas pripažino negaliojančiu, o atsakovai byloje nebuvo pareiškę reikalavimo dėl netesybų/nuostolių iš ieškovės priteisimo, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė pažeistų teisių gynimo būdus ir teisę kreiptis į teismą reglamentuojančias teisės normas bei nepagrįstai sprendė dėl galimos ieškovės civilinės atsakomybės bei netesybų mažinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl netesybų mažinimo tokia forma, kaip jis yra suformuluotas, negali būti savarankišku nagrinėtino teisme ieškinio dalyku. Kaip jau buvo minėta, įstatymas nenustato galimybės ginčo teisenos tvarka atskirai įrodinėti aplinkybių, sudarančių galimų reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nutraukti šią bylos dalį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas, spręsti dėl senaties netesyboms išieškoti taikymo, o tuo atveju, jei teismas laikytų, kad ieškovė yra atsakinga už nuostolių atlyginimą atsakovams, mažinti netesybas.
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria spręsta dėl netesybų mažinimo, panaikintina, o ieškovės ieškinio reikalavimas dėl netesybų mažinimo negali būti savarankišku nagrinėtino teisme ieškinio dalyku, ieškovės apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu neturi teisinės reikšmės bei apeliacinės instancijos teismo nėra vertinami.
Dėl bylos procesinės baigties
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dalyje pagal ieškovės ieškinio reikalavimus dėl įskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu ir piniginių lėšų iš atsakovų priteisimo, kurį naikinti atsakovų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinėje instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas įskaitymo aktą pripažinęs negaliojančiu, nesant pareikšto reikalavimo dėl netesybų/nuostolių iš ieškovės priteisimo, nepagrįstai sprendė dėl ieškovės civilinės atsakomybės bei netesybų mažinimo. Tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo spręsta dėl netesybų mažinimo, nutraukiant šią bylos dalį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus nei ieškovės, nei atsakovų apeliacinių skundų, jų apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį dėl įskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu ir piniginių lėšų priteisimo palikti nepakeistą. Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria spręsta dėl netesybų mažinimo, ir šią bylos dalį nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.