- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-2635-629/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-04747-2026-8
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- PR1, PR1prašymą
- Atsakovas
- Mažeikių rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PR1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo PR1prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas PR1 kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti skundžiamo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2025 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. A1-132 (toliau – ir Įsakymas) galiojimą ir jo vykdymą, iki šioje administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti visus vykdymo veiksmus, atliekamus antstolės E. M. vykdomosiose bylose (įskaitant vykdymo bylą Nr. 0009/25/01528) pareiškėjo atžvilgiu, iki bus išnagrinėta ši byla, kadangi išieškojimas vykdomas tiesioginiu skundžiamo įsakymo pasekmių pagrindu. Pareiškėjas nurodė, kad dar 2025 m. vasario 12 d. išsiųstu/gautu/registruotu pareiškimu „Dėl atsakovės 2025-02-12 įsakymo Nr. A1-132 panaikinimo“, jis kreipėsi į teismą. Šiuo metu jo atžvilgiu antstolė vykdo priverstinį piniginių lėšų išieškojimą keliose vykdomosiose bylose (įskaitant vykdymo bylą Nr. 0009/25/01528). Antstolė E. M. vykdo priverstinį piniginių lėšų išieškojimą keliose vykdomosiose bylose (įskaitant vykdymo bylą Nr. 0009/25/01528). Jei šiame administraciniame ginče bus priimtas pareiškėjui palankus sprendimas (įsakymas dėl atleidimo pripažintas neteisėtu, priteistas darbo užmokestis ar kompensacijos), vykdymo procesas ir skolinių įsipareigojimų dengimo tvarka iš esmės pasikeis. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje jo finansinė padėtis bus nepataisomai sužlugdyta, o priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps teisiškai ir faktiškai apsunkintas arba nebeįmanomas.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo PR1 prašymą. Teismas nurodė, kad prašymas gali būti paduodamas arba kartu su bylą inicijuojančiu procesiniu dokumentu (skundu, prašymu, pareiškimu) arba bylos nagrinėjimo metu. Nors pareiškėjo prašyme nurodoma, kad teikiamas pakartotinis prašymas ir kad dar 2025 m. vasario 12 d. išsiųstu/gautu/registruotu pareiškimu „Dėl atsakovės 2025-02-12 įsakymo Nr. A1-132 panaikinimo“ pareiškėjas kreipėsi į teismą, vis dėlto pareiškėjas nenurodė jo inicijuotos ir šiuo metu nagrinėjamos administracinės bylos numerio, bylą nagrinėjančio teisėjo. Kadangi prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumo klausimas sprendžiamas per numatytus terminus po skundo priėmimo arba bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę pateikti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių konkrečioje, jau nagrinėjamoje byloje, arba inicijuoti naują bylą kartu su skundu/pareiškėju/prašymu pateikdamas ir motyvuotą prašymą dėl reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo.
III.
Pareiškėjas PR1 atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį ir grąžinti spręsti jo pareiškimo priėmimo klausimą. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas eiline, kartotine ir teisiškai nekorektiška nutartimi išsprendė pareiškimo (prašymo) priėmimo klausimą, t. y. jį atsisakė priimti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas / teisėjas eilinį kartą pasielgė teisiškai nekorektiškai – taikė ne tas įstatymų nuostatas, kurias turėjo taikyti, akivaizdžiai nenori matyti akivaizdžių faktų / aplinkybių (nurodytų pagrindų, dalyko). Teismas / teisėjas iškreiptai, dviveidiškai ir trumparegiškai vykdo savo – priedermę – asmenine priesaika (žr. Teisėjo etikos kodeksą) prisiimtus, bet sąmoninga tyčia pamirštus, įsipareigojimus – teisingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymą atsisakyta priimti, pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi ne su skundu, kuriame būtų suformuluotas reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto, o su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti Įsakymo galiojimą ir jo vykdymą bei sustabdyti visus veiksmus antstolės vykdomoje vykdomojoje byloje.
Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Taigi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių konkrečiam reikalavimui užtikrinti. ABTĮ 70 straipsnyje nėra įtvirtintos tokios pat nuostatos kaip Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklioje praktikoje aiškinama, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo gali būti taikomos (atitinkamai, ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismui gali būti pateikiamas) tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas materialiojo pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir pan. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iki skundo priėmimo nagrinėti teisme pagal ABTĮ nuostatas nėra galimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-366-756/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-302-822/2018 ir kt.).
Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, tačiau atskirajame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Atskirojo skundo abstraktūs argumentai nepaneigia išvados, kad pagal ABTĮ 70 straipsnį prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo gali būti nagrinėjamas tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas skundas, kuriame suformuluotas konkretus materialiojo pobūdžio reikalavimas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokiu būdu teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo PR1 atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.