Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pareiškimas, kuriame prašoma ištirti, ar: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 5 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 5) ir šiuo įsakymu patvirtinti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai (toliau – ir Sąrašai) atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 4 dalį ir Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintų Ministrų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybei pavaldžių ir atskaitingų viešojo administravimo subjektų norminių teisės aktų projektų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19.4 punktą;Įsakymo Nr. 5 21 punktas atitinka Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą;sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-239) ir šiuo įsakymu patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos (toliau – ir Rekomendacijos) atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 4 dalį ir Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus, Taisyklių 19.4 punktą.Pareiškėjas pareiškimą grindžia šiais argumentais:Įsakymu Nr. 5 narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra išskirstomos į keturis sąrašus, į kuriuos yra perkelti Jungtinių Tautų 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos (toliau – ir 1961 m. Konvencija) ir 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos (toliau – ir 1971 m. Konvencija) sąrašai ir kitos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, neįtrauktos į minimas konvencijas. Pagal Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams, ar naudojamos su farmacijos produktais nesusijusios pramonės tikslams. Narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija, SAM). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Sąrašus. Sveikatos apsaugos ministras klaidingai perkėlė narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus iš 1961 m. Konvencijos ir iš 1971 m. Konvencijos į Lietuvos Respublikos teisės aktus. Įsakyme Nr. 5 nurodyta, kad viena žvaigždute pažymėtos medžiagos įrašomos į sąrašą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) siūlymu, remiantis Tarpžinybinės naujų psichoaktyvų efektą sukeliančių medžiagų rizikos vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimu. Dviem žvaigždutėmis pažymėtos psichoaktyviosios medžiagos įrašomos į sąrašą Europos Sąjungos Tarybos sprendimu. Nėra aiškių įstatymuose įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis psichoaktyviosios medžiagos įrašomos į Sąrašus.Įsakymu Nr. 5 patvirtintų Sąrašų 21 punkte nurodytos kanapės (antžeminės dalys) (Cannabis plant) išplečia 1961 m. Konvencijos I sąraše nurodytą kanapių apibūdinimą (šios konvencijos kontekste kanapėmis laikomos kanapės augalo galvutės su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos) ir tai sukelia reikšmingas neigiamas pasekmes tiek baudžiamosios teisės taikymo, tiek visuomenės interesų apsaugos srityse. BK nurodyta, kad tai, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Rekomendacijomis. Įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Rekomendacijose narkotinių medžiagų kiekiai yra išskirstyti į tris kategorijas, t. y. didelis narkotinių medžiagų kiekis, nedidelis ir labai didelis. Teisės aktuose nėra aiškiai nustatyta, kokiais kriterijais vadovaujantis yra nustatomi narkotinių medžiagų kiekiai. Rekomendacijose kai kurių psichoaktyviųjų medžiagų kiekiai nenustatyti, numatant, kad jų kiekiai bus nustatyti įregistravus šias medžiagas ar aptikus neteisėtoje apyvartoje.Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams. BK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad BK XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Sąrašus. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo SAM. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos kiekis lemia, pagal kokį BK straipsnį ir jo dalį bus kvalifikuojama veika bei kokio griežtumo kriminalinė sankcija bus taikoma. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė už disponavimą ar platinimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis gali kilti ir yra taikoma sveikatos apsaugos ministrui priėmus įsakymą dėl galbūt psichoaktyviosios medžiagos įtraukimo į Sąrašą, tokiu būdu baudžiamosios atsakomybės taikymą lemia ne įstatymas, o sveikatos apsaugos ministro atliekami Įsakymo Nr. 5 pakeitimai. Toks reglamentavimas aiškiai prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose (toliau – ir SAM nuostatai) yra įtvirtinta, kad Ministerija, formuodama valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros, įskaitant narkotinių ir psichotropinių medžiagų, srityje, organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos saugos ir priežiūros reikalavimų nustatymą ir įgyvendinimą narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų kontrolės ir narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevenciją (7.2, 10.2 p.). Tais atvejais, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu, tai yra pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad sveikatos apsaugos ministras psichoaktyviąsias medžiagas klasifikuoja ir į Sąrašus įtraukia remiantis tarptautinėmis sutartimis. Įsakyme Nr. 5 nurodyta, kad viena žvaigždute pažymėtos medžiagos įrašomos į Sąrašus Departamento siūlymu, remiantis Komisijos sprendimu. Sveikatos apsaugos ministras, įtraukdamas psichoaktyviąsias medžiagas į Sąrašus, remiantis Departamento siūlymu, savavališkai išplečia Įstatymo taikymo sąlygas, kadangi įstatymuose nėra įtvirtintas aiškus pavedimas sveikatos apsaugos ministrui atlikti šias funkcijas ir nustatyti psichoaktyviųjų medžiagų kiekius. Sveikatos apsaugos ministras poįstatyminiame akte įtvirtino savarankiškus žmogaus teisių ribojimo pagrindus, kurie neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto.Sveikatos apsaugos ministras, Įsakymu Nr. 5 įtraukdamas psichoaktyviąsias medžiagas į Sąrašus ir Įsakymu Nr. V-239 nustatydamas psichoaktyviųjų medžiagų nedidelius, didelius ir labai didelius kiekius, viršijo savo kompetenciją bei nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio įpareigojimo teisėkūros subjektams leidžiant teisės aktus neviršyti savo įgaliojimų, taip pat priimant poįstatyminius aktus remtis įstatymais. Įsakymo Nr. 5 punktai, kuriais psichoaktyviosios medžiagos įrašytos į Sąrašus pagal Departamento siūlymą ir Komisijos sprendimą, ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms.Įstatyme nėra nustatyti aiškūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sveikatos apsaugos ministras į Sąrašus įtraukia psichoaktyviąsias medžiagas. Skirtinguose Įstatymo straipsniuose (pvz., 2 straipsnio 1 ir 13 dalyse) tie kriterijai skiriasi ir yra pakankamai abstraktūs, nėra nustatyta, kokiais kriterijais vadovaujantis nustatoma, kad psichoaktyvioji medžiaga yra kenksminga, kelia pavojų žmogaus sveikatai. Įstatyme nurodyti abstraktūs kriterijai Įsakyme Nr. 5 nėra detalizuoti, nekonkretizuojama psichoaktyviųjų medžiagų įtraukimo į Sąrašus įgyvendinimo tvarka, procedūrinės sąlygos. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad psichoaktyviąsias medžiagas į Sąrašus įrašo ir juos klasifikuoja sveikatos apsaugos ministras, remdamasis tarptautinėmis sutartimis, tačiau tarptautinės sutartys, kuriomis remiamasi, nėra konkrečiai įvardytos. Toks aiškių sąlygų Įsakyme Nr. 5 ir įgyvendinimo tvarkos nebuvimas lemia teisinį neapibrėžtumą. Nėra aišku, kokiais duomenimis remiantis narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra įtraukiamos į Sąrašus Departamento siūlymu arba sveikatos apsaugos ministro sprendimu, tokie paaiškinimai nepateikiami ir Įsakymo Nr. 5 pakeitimų lydimuosiuose dokumentuose. Toks reglamentavimas lemia TPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų aiškumo ir efektyvumo principų pažeidimą.Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) 2025 m. vasario 20 d. Antikorupcinio vertinimo išvadoje dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo teisinio reglamentavimo (toliau – ir STT Išvada) nurodė, kad lydimuosiuose Įsakymo Nr. V-239 pakeitimų dokumentuose nėra pateikiama informacijos, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo sprendžiama, kokį atitinkamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu. SAM buvo supažindinta su STT Išvadoje pateiktais pasiūlymais ir pastabomis, bet į jas neatsižvelgė. Įsakyme Nr. V-239 tam tikrų psichoaktyviųjų medžiagų kiekiai iš viso nėra nustatyti (vienų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai yra nustatyti, kitų – ne). Nėra aišku, pagal kokius kriterijus yra nustatomi psichoaktyviųjų medžiagų kiekiai ir jų dydžių proporcijos, todėl toks reglamentavimas vertinamas kaip prieštaraujantis TPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems aiškumo ir efektyvumo principams.Įsakymo Nr. 5 21 punktas prieštarauja Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies pažeidimą lemia tiek plečiamasis kanapės sąvokos aiškinimas, tiek klaidingas tarptautinės teisės nuostatų implementavimas į nacionalinę teisę (I sąraše, kuris patvirtintas Įsakymu Nr. 5, neteisingai nurodyta, kad kanapė, kaip apibrėžta I sąraše, yra perkelta iš 1961 m. Konvencijos I sąrašo). Toks reguliavimas lemia perteklinę ir neproporcingą baudžiamąją atsakomybę. Į baudžiamosios teisės taikymo ribas patenka platesnis kanapės kiekis, apimantis ir tokias augalo dalis, kurios neturi psichoaktyvaus poveikio (pvz., lapai, stiebas). Baudžiamosios atsakomybės mastas grindžiamas ne tik psichoaktyviųjų medžiagų kiekiu, bet ir bendru biologiniu svoriu, kuris gali būti dirbtinai padidintas. Ministro įsakymu negali būti įtvirtinamas platesnis reguliavimas nei tas, kurį numato tarptautinės sutartys ar įstatymai, todėl toks reguliavimas laikytinas netinkamu, prieštaraujančiu Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai ir viršijančiu sveikatos apsaugos ministro įgaliojimus, pažeidžiančiu VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja Taisyklių 19.4 punktui, kadangi nebuvo atliktas Įsakymo Nr. 5 antikorupcinis vertinimas, o Įsakymo Nr. V-239 antikorupcinis vertinimas atliktas Liberalų sąjūdžio iniciatyva, kreipiantis į STT, tačiau pati SAM šios pareigos neatliko.