Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2026 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir pripažino ieškovei teisę pastatyti atminimo lentą J. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), mirusiai (duomenys neskelbtini), Panemunės viešųjų kapinių kapavietėje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Akmenidis“ 2025 m. vasario 9 d. parengtą projektą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas – priteisė ieškovei iš atsakovo 873 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė valstybei iš atsakovo 10,22 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto Panemunės viešųjų kapinių kapavietėje Nr. (duomenys neskelbtini) yra palaidoti šie asmenys: A. P. ir S. P., J. S., J. T., B. R. P. ir O. P.. J. S. mirė (duomenys neskelbtini), B. R. P. mirė (duomenys neskelbtini). 2023 m. spalio 17 d. kapavietėje buvo palaidota O. P.. Atsakovas nuo 1993 m. spalio 17 d. yra atsakingas už kapavietę asmuo. Ieškovė 2023 m. lapkričio 20 d. ir 2023 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Kauno savivaldybės įmonę „Kapinių priežiūra“ dėl A. P., S. P. ir J. S. įtraukimo į šioje kapavietėje palaidotų asmenų sąrašą. 2025 m. vasario 19 d. UAB „Akmenidis“ parengė kapavietės projektą.

Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 1.134 straipsnio 1 punktas). Ne visada reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma, įstatyme būna nurodyti tiesiogiai. Tam tikroms reikalavimų rūšims ieškinio senaties objektyviai negalima taikyti. Teismo vertinimu, ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl teisės pastatyti atminimo lentą, įamžinančią mirusį artimą asmenį – močiutę, yra asmeninio neturtinio pobūdžio reikalavimas, nes akivaizdžiai ir neatskiriamai susijęs su ieškovės asmeniu ir neturi jokio ekonominio turinio (CK 1.115 straipsnio 1 dalis). Ieškovės reiškiamų reikalavimų turinys rodo, kad teisės įamžinti artimo asmens atminimą pažeidimas sukelia žalą, kuri yra itin skaudi ieškovei ir laikui bėgant šių teisių pažeidimo padarinių neigiama įtaka ieškovei išlieka aktuali ir mažai keičiasi. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad asmeninės neturtinės teisės turi būti ginamos nuo pažeidimų nepaisant to, kiek laiko praėjo nuo jų įvykdymo dienos, teismas nusprendė, kad ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino (CK 1.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų, teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, kad Panemunės viešųjų kapinių kapavietėje Nr. (duomenys neskelbtini) yra palaidoti tokie asmenys:

A. P., palaidotas (duomenys neskelbtini), už kapavietę atsakingu asmeniu įrašyta G.;

S. P., palaidota (duomenys neskelbtini), už kapavietę atsakingu asmeniu įrašytas R. P.;

J. T., palaidotas (duomenys neskelbtini), už kapavietę atsakingu asmeniu įrašyta R. P.;

J. S., palaidota (duomenys neskelbtini), už kapavietę atsakingu asmeniu įrašyta M. G. (mirusi (duomenys neskelbtini) m. ir palaidota Kauno miesto Karmėlavos viešosiose kapinėse);

B. R. P., palaidotas (duomenys neskelbtini) už kapavietę atsakingu asmeniu įrašytas A. P.;

O. P., palaidota (duomenys neskelbtini), už kapavietę atsakingu asmeniu įrašytas A. P..

Byloje taip pat nėra ginčo, kad 1994 m. atsakovas, tapęs už kapavietę atsakingu asmeniu, nugriovė seną paminklą, kuriame buvo nurodyti kapavietėje palaidotų asmenų vardai, pavardės, gimimo ir mirties datos, ir pastatė paminklą, ant kurio parašyta „Čia ilsisi P. šeima“, dešinėje kapavietės pusėje padėjo atminimo lentelę šioje kapavietėje palaidotam S. P. broliui J. T.. Ieškovės teigimu, aplinkybė, kad J. S. palaidojimo vieta nėra niekaip pažymėta, apsunkina galimybes rasti jos kapavietę. Atsakovo įsitikinimu, J. S. pavardė iki santuokos buvo P., todėl įrengti papildomą atminimo lentelę kapavietės teritorijoje nėra poreikio.

Teismas nurodė, kad kapinių priežiūra organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymu (toliau – ir ŽPLĮ) ir kitais teisės aktais. ŽPLĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kapas – vieta, kurioje užkasti žmogaus (žmonių) palaikai. Kapavietė – nustatytas ribas turintis žemės plotas kapinėse, skirtas kapui, rūsiui, kolumbariumui ar kitai laidojimo vietai, kur bus laidojami žmogaus palaikai, taip pat ir balzamuoti ar kremuoti (ŽPLĮ 2 straipsnio 3 dalis). ŽPLĮ 24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kapinių ir jų priežiūros bei kitų su kapinių tvarkymu susijusių darbų reikalavimus bei paslaugų atlikimo tvarką, vadovaudamasi šiuo ir kitais įstatymais, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje keliamas klausimas dėl J. S., mirusios (duomenys neskelbtini), palaidojimo vietos pažymėjimo, teismas pažymėjo, kad pareiga palaidojus mirusįjį pastatyti laikiną lentelę buvo įtvirtinta dar Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1979 m. lapkričio 30d. patvirtintose Kapinių tvarkymo taisyklėse, kurių 9 punktas numatė, jog palaidojus mirusįjį pastatoma laikina lentelė su mirusiojo vardu ir pavarde, gimimo ir mirimo datomis bei kapo numeriu. Pagal kapavietėje vykdytų laidojimų chronologiją matyti, kad paskutinį kartą už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo buvo pakeistas 1993 m. – palaidojus B. R. P., vietoje M. G. atsakingu asmeniu įrašytas atsakovas A. P.. Tuo metu galiojusiose Kapinių tvarkymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 359, nurodyta, kad šeimos kapo sklype laidoti šeimos nario palaikus leidžiama kapą prižiūrinčiam šeimos nariui, o jo nesant – kitam šeimos nariui. Detali tvarka bei pareiga gauti kitų giminaičių rašytinius sutikimus dėl kapavietės prižiūrėtojo pakeitimo, ar kitais, su kapavietės priežiūra susijusiais klausimais, nebuvo numatyta.

Teismas atkreipė dėmesį, kad įpareigojimas palaidojus asmenį pastatyti laikiną lentelę perkeltas ir į šiuo metu galiojančius teisės aktus – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19d. nutarimu Nr. 1207 patvirtintas Kapinių tvarkymo taisykles (toliau – Kapinių tvarkymo taisyklės). Šiuo dokumentu taip pat atsirado pareiga keičiant atsakingą už kapavietę asmenį pateikti kitų giminaičių, turinčių tokią pačią teisę į kapavietę, rašytinius sutikimus. Statant ir (ar) rekonstruojant statinius kapavietėje, įrengiant kitus kapavietės objektus, už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo praneša apie tai kapinių prižiūrėtojui, o šis žurnale įrašo kapavietės statinių statymo ir (ar) rekonstravimo, kitų kapavietės objektų įrengimo datas (Kapinių tvarkymo taisyklių 21, 25 punktai).

Kapo paminklai, antkapiai, kapavietės aptvėrimas, kurie pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą ir statybos techninius reglamentus nepriskiriami statiniams, įrengiami vadovaujantis Kapinių tvarkymo taisyklių, savivaldybės teritorijos kapinių, kuriose numatoma įrengti kitus kapavietės objektus, tvarkymo taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatomis. Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-474 „Dėl Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių patvirtinimo“, 88 punktas numato, kad kapo paminklai, antkapiai, kapavietės tvora ir kiti statiniai statomi, rekonstruojami ir prižiūrimi pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą ir kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius šių statinių statybą. Kapo paminklo aukštis gali būti ne didesnis kaip 1,2 m nuo žemės paviršiaus (įskaitant cokolio aukštį), plotis – 1,5 m, dekoratyvinio stulpo – obelisko ar kryžiaus aukštis – iki 2 m.

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą UAB „Akmenidis“ 2025 m. vasario 19 d. parengtą projektą, nustatė, kad atminimo lentelė J. S. yra identiška lentelei, kuri yra pastatyta J. T., jos vieta numatyta lygiagrečiai kairėje kapavietės pusėje. Lentelės ilgis – 49 cm, plotis – 34 cm, t. y. jos numatytas dydis neviršija teisės aktuose numatytų reikalavimų. Be to, bendras kapavietės vaizdas, pateiktas projekto vizualizacijoje, atrodo tvarkingai ir estetiškai. Atsakovas nepasisakė dėl projekto netinkamumo ar neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

Teismas pažymėjo, kad kapavietėje yra palaidoti tiek ieškovei, tiek atsakovui artimi ir brangūs žmonės – ieškovės ir atsakovo proseneliai, močiutė, tėvai. Jų atminimo išsaugojimas yra moralinė ieškovės ir atsakovo pareiga. Pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktą, jeigu asmuo, įrašytas žurnale kaip atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis (-ė) arba kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus žurnale duomenis. Iš to seka, kad teisę prižiūrėti kapavietę turi kapavietėje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė). Atsakovo kategoriška pozicija ir noras būti vieninteliu atsakingu už kapavietės priežiūrą asmeniu neatitinka nei geros moralės nuostatų, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Giminystės laipsnis šiuo atveju nėra svarbus, nes to nenustato įstatymas. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog tik jis turi pirmumo teisę spręsti dėl kapavietės priežiūros vien todėl, kad ieškovė ilgą laiką nesirūpino kapaviete, ar jos neprižiūrėjo.

Teismas atsižvelgė į trečiojo asmens Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ atstovės paaiškinimus, nurodžiusios, kad kuo tikslesnė ir konkretesnė informacija yra nurodoma apie palaidotą asmenį – tuo geriau, nes ne visi įrašai apie palaidotus asmenis yra išlikę. Šiuo metu informacija apie esamas kapavietes ir laidojamus asmenis yra suskaitmeninti, tačiau iki tol vesti rašytiniai žurnalai ar knygos būna seni, arba neišlikę, netikslūs, ne visus duomenis gali pateikti ir religiniai archyvai, nes dalis asmenų, ypač iki atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nebuvo laidojami dalyvaujant šventikui arba įrašai apie apeigas nebūdavo įrašomi saugumo sumetimais. Todėl užrašai ant kapavietėse esančių statinių gali būti pagrindiniu informacijos šaltiniu siekiant administruoti kapavietę patiems mirusio asmens artimiesiems. Trečiojo asmens atstovės nurodė, kad užrašas „Čia ilsisi P. šeima“ nėra informatyvus, neaišku, kurie šeimos atstovai čia yra palaidoti. Jei dėl kokių nors priežasčių dingtų skaitmeninė informacija ir informacija kapinių knygose, pildomose raštu, duomenų apie palaidotus kapavietėje asmenis neliktų, galimai kiltų problemų ir siekiant įsiteisinti kapavietę šeimos nariams.

Teismas pripažino, kad ieškovei yra brangus jos mirusios močiutės atminimas, todėl suprantama, jog ji nori, jog kapavietė būtų tinkamai pažymėta, nurodant J. S. vardą, pavardę, gimimo ir mirties metus. Teismas sprendė, kad atsakovas, kaip už kapavietę atsakingas asmuo, neįgyja teisės be teisinio pagrindo varžyti ar pažeisti ieškovės norą rūpintis močiutės kapaviete ar ją pažymėti, ypač įvertinant aplinkybę, kad patikslintu ieškiniu nėra reiškiami finansiniai reikalavimai, taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog J. S. kapavietės pažymėjimas ieškovės nurodytu būdu pažeistų atsakovo interesus, todėl teismas ieškovės ieškinį tenkino.

Tenkinęs ieškinį, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 873 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenines neturtines teises, t. y. teisė į vardą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, kūno neliečiamumą ir pan., kurios yra neatskiriamos nuo asmens ir paprastai pasibaigia jam mirus, nors kai kurie aspektai (pvz., garbės ir orumo gynimas) gali būti ginami ir po mirties artimųjų iniciatyva. Todėl nesant pačios teisės, kurią būtų galima ginti, ieškoves reikalavimas nepatenka į neturtinių teisių kategoriją. Asmeninių neturtinių teisių apsauga po mirties apriboja mirusiojo garbės ir orumo gynimu nuo pažeidimų, tačiau nagrinėjamu atveju tokių pažeidimų nenustatyta. Dar daugiau nepagrįstas teismo vertinimas, kad teisės įamžinti artimo asmens atminimą ieškovei sukelia žalą. Pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kad jai butų sukelta kokia nors žala, šios aplinkybės nenurodė ir teismas. Nesant neturtinės teisės pažeidimui, teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.134 straipsniu, nurodydamas, kad ieškovės pareikštam reikalavimui ieškinio senaties terminas nėra taikomas. Nuo J. S. mirties praėjo 40 metų, tačiau per visą šį laikotarpį ieškovė, jeigu manė, kad jos teisės ir interesai yra pažeisti, į teismą nesikreipė. Apelianto nuomone, ieškovės reikalavimams yra suėjęs ieškinio senaties terminas, todėl tiek ieškinys, tiek patikslintas ieškinys turi būti atmesti taikant ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas, pašalinęs seną paminklą, kuriame buvo nurodyti palaidoti asmenys, taip pat pašalinęs J. S. įamžinimo lentą ir pastatydamas naują paminklą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir nenurodė visų palaidotų asmenų. Bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovas, tiek liudytoja apklausta atsakovo sesuo Ž. S. nurodė, kad sename paminkle nebuvo nurodyti jokie J. S. duomenys. Todėl senajam paminklui tapus netinkamam, negražiam, susidėvėjusiam, aptrupėjusiam, 1994 metais jis buvo pakeistas nauju. Pati ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad senajame paminkle buvo J. S. vardas, pavardė ar kiti duomenys.

Vyriausybės 2008-11-19 nutarime Nr. 1207 buvo numatytas tik laikino ženklo pastatymas su duomenimis, o ne pastovaus antkapio pastatymas su visa informacija. LAT yra pasisakęs, kad artimieji giminaičiai turi teisę atnešti gėlių, uždegti žvakutę, tačiau atsakingam už kapavietę asmeniui yra suteikta teisė duoti sutikimą laidoti kitus asmenis, tame tarpe tvarkyti ir prižiūrėti kapus, statyti paminklus.

Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ atstovė nurodė, kad šiuo metu informacija apie esamas kapavietes ir laidojamus asmenis yra suskaitmeninti. Jos nuomone, yra teisinio reglamentavimo spraga kaip turi būti įamžintas atminimas, nes nei Vyriausybės, nei Kauno m. kapinių laidojimo taisyklėse nėra nurodyta, kad palaidotus asmenis būtina įtvirtinti ilgalaikiais įamžinimais, išskyrus tik laikino ženklo pastatymą. Be to, šiuo atveju visa informacija apie kapavietėje palaidotus asmenis yra išlikusi Kauno miesto Panemunės viešųjų kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale ir yra suskaitmeninta. Taigi identifikuoti kapavietę problemos nėra. Naujos atminimo lentelės J. S. pastatymas būtų perteklinė informacija. Ieškovei pasikreipus į Kauno įmonės „Kapinių priežiūra“, jai buvo pateikta visa informacija apie kapavietėje palaidotus asmenis. Vadinasi, visa informacija yra išlikusi.

Teismas sprendime nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-684/2022), kuri neatitinka šios bylos aplinkybių, todėl ja negalima remtis.