Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2023 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-1782 „Dėl Specialiuosius poreikius turinčių mokinių, besimokančių Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose, pavėžėjimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu patvirtinto Specialiuosius poreikius turinčių mokinių, besimokančių Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose, pavėžėjimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punkto nuostata „kurių deklaruota gyvenamoji vieta (vaiko ir vieno iš tėvų) yra Savivaldybės teritorijoje“ ir 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalį, teisėtumo principą.Pareiškėjas pareiškimą grindė šiais esminiais argumentais:Aprašo 5 punkte nustatyta, jog „Pavėžėjimo paslauga Savivaldybėje [Vilniaus miesto savivaldybėje] yra teikiama SUP mokiniams, kurių deklaruota gyvenamoji vieta (vaiko ir vieno iš tėvų) yra Savivaldybės teritorijoje, nuo mokslo metų pradžios iki ugdymo proceso pabaigos pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu mokslo metams patvirtintus bendruosius ugdymo planus. Pavėžėjimo paslauga gali būti teikiama ir mokinių atostogų metu, jei Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu mokinių atostogų metu SUP mokiniams organizuojamos stovyklos ar užimtumas ir numatoma teikti pavėžėjimo paslaugą. Pagal Aprašo 6 punktą, Savivaldybės mokymo įstaiga, tik patenkinusi Vilniaus miesto gyventojų prašymus ir planuodama į laisvas vietas priimti SUP mokinį iš kitų savivaldybių, privalo iš SUP mokinio tėvų gauti jų deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės rašytinį patvirtinimą, kad ji užtikrins SUP mokinio pavėžėjimą arba apmokės SUP mokinio pavėžėjimo iš deklaruotos gyvenamosios vietos į mokyklą ir atgal išlaidas. Iš aptartų Aprašo 5 ir 6 punktų matyti, kad pavėžėjimo paslauga specialiuosius ugdymosi poreikius (toliau – ir SUP) turintiems mokiniams teikiama atsižvelgiant į jų deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. pavėžėjimo paslauga yra teikiama tik tiems SUP mokiniams, kurių deklaruota gyvenamoji vieta (vaiko ir vieno iš tėvų) yra Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje.Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. Šio įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimą į mokyklą ir atgal organizuoja valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), kitų mokyklų – savininkas (dalyvių susirinkimas) savo nustatyta tvarka ir atvejais. Švietimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad mokyklos ūkio lėšos yra netiesiogiai su švietimo procesu susijusios lėšos mokyklos ūkiui valdyti ir naudoti, mokiniams vežioti ir kitoms išlaidoms skiriamos lėšos. Pagal Švietimo įstatymo 67 straipsnio 4 dalies 1 punktą, ūkio lėšos savivaldybių mokykloms (klasėms arba grupėms), skirtoms šalies (regiono) mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, savivaldybių kadetų ugdymo mokykloms, skirtoms šalies (regiono) mokiniams, atitinkančioms Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytą paskirtį ir kriterijus, taip pat savivaldybių mokykloms (klasėms arba grupėms), skirtoms šalies (regiono) mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ir vykdančioms ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, skiriamos iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Aptartos Švietimo įstatymo nuostatos reiškia, kad SUP mokiniai gali būti ugdomi visose privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančiose mokyklose, SUP mokinių pavėžėjimą organizuoja mokyklos, kurioje mokinys mokosi, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, o lėšos SUP mokinių pavėžėjimui skiriamos iš valstybės biudžeto tikslinių dotacijų.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1516 patvirtintos Ūkio lėšų, skiriamų iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, skyrimo savivaldybių mokykloms (klasėms arba grupėms), skirtoms šalies (regiono) mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, metodikos (toliau – ir Metodika) 3 punkte nustatyta, kad ūkio lėšos savivaldybių mokykloms (klasėms arba grupėms), skiriamos iš atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (toliau – valstybės biudžetas) specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, atsižvelgiant į mokinių, kurie mokosi savivaldybių specialiosiose mokyklose (specialiosiose klasėse), specialiojo ugdymo centruose pagal formaliojo švietimo programas, skaičių ir patvirtintas atitinkamų metų valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams sumas. Metodikos 4 punkte nurodoma, kad ūkio lėšos skiriamos ir gali būti naudojamos, įskaitant, bet neapsiribojant, ir transporto išlaikymui bei transporto paslaugų įsigijimui. Iš Metodikos 3 punkto matyti, jog ūkio lėšos mokykloms iš valstybės biudžeto tikslinių dotacijų skiriamos atsižvelgiant į mokinių, kurie mokosi savivaldybių specialiosiose mokyklose (specialiosiose klasėse), specialiojo ugdymo centruose pagal formaliojo švietimo programas, skaičių.Aprašo 5 punkte įtvirtintas reglamentavimas susiaurina Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą subjektų ratą, nes ne visiems savivaldybės mokyklas lankantiems SUP mokiniams, kurie nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), teikiama pavėžėjimo paslauga, o tik tiems, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto teritorijoje. Nei Švietimo įstatymas, nei Metodika nesuteikia savivaldybei teisės savarankiškai spręsti dėl SUP mokinių pavėžėjimo organizavimo, diferencijuojant juos pagal gyvenamąją vietą. Tokia savivaldybės teisė neišplaukia ir iš sisteminio, lingvistinio ir (ar) loginio Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo. Priešingai, šio įstatymo 36 straipsnio 2 dalies nuostata, kad mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimą į mokyklą ir atgal organizuoja valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), reiškia, jog savivaldybė, kaip savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, privalo organizuoti visų šiose mokyklose besimokančių SUP mokinių, kurie nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programą, pavėžėjimą, nepriklausomai nuo to, kur yra šio mokinio ar jo tėvų deklaruota gyvenamoji vieta. Todėl Aprašo 5 punkto nuostata „kurių deklaruota gyvenamoji vieta (vaiko ir vieno iš tėvų) yra Savivaldybės teritorijoje“ prieštarauja Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 daliai.Nei Švietimo įstatymo, nei kitų teisės aktų nuostatose savivaldybės tarybai nėra suteikta teisė nustatyti papildomas, su SUP mokinių pavėžėjimu susijusias pareigas jų tėvams. Priešingai, Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog SUP mokinių pavėžėjimą organizuoja savivaldybės mokyklos, kurioje mokinys mokosi, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Dėl šios priežasties Aprašo 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad savivaldybės mokymo įstaiga privalo iš SUP mokinio tėvų gauti jų deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės rašytinį patvirtinimą, kad ji užtikrins SUP mokinio pavėžėjimą arba apmokės SUP mokinio pavėžėjimo iš deklaruotos gyvenamosios vietos į mokyklą ir atgal išlaidas, yra perteklinis ir neatitinka Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies nuostatų.Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti tik įstatymu reguliuotinų santykių, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principą, įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis. Jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties.Toks reglamentavimas taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 5 punkte įtvirtintam vienam iš pagrindinių principų, kuriuo grindžiama vietos savivalda – teisėtumo principui. Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, taip pat – teisėtumo principo. Viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, šią teisę turi įgyvendinti įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektams viskas, kas tiesiogiai neleista įstatymo, yra uždrausta. Nors savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose.Atsakovas Taryba, atstovaujamas Savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.Atsakovas atsiliepimą į pareiškimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo įstaigose mokosi 2 130 mokinių, turinčių didelius ir labai didelius specialiuosius ugdymosi poreikius. Savivaldybės teritorijoje yra 4 specialiosios mokyklos (Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla, Vilniaus Šilo mokykla, Vilniaus Verkių mokykla-daugiafunkcis centras ir Vilniaus „Vilties“ specialioji mokykla-daugiafunkcinis centras), kuriose ugdomi 610 mokinių, turinčių specialiuosius poreikius (281 mokinys su labai dideliais poreikiais ir 329 mokiniai su dideliais poreikiais). Kiti 1 520 mokinių, turinčių SUP, mokosi bendrojo ugdymo įstaigose: 1–4 klasėse – 7 mokiniai su labai dideliais poreikiais ir 719 mokinių su dideliais poreikiais; 5+ klasėse – 9 mokiniai su labai dideliais poreikiais ir 593 mokiniai su dideliais poreikiais; specialiosiose klasėse – 13 mokinių su labai dideliais poreikiais ir 179 mokiniai su dideliais poreikiais. Savivaldybės taryba priėmė Sprendimą, kurio 1 punktu patvirtino Aprašą. Vadovaujantis juo, 421 mokiniui teikiama pavėžėjimo paslauga. Iš Trakų, Elektrėnų, Vilniaus rajono ir kitų savivaldybių atvežami 105 vaikai, kurių pavėžėjimo išlaidas kompensuoja savivaldybė, kurioje vaikas yra deklaruotas. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 7 ir 33 punktais. Savarankiškosios savivaldybės funkcijos – bendrojo ugdymo mokyklų mokinių, gyvenančių kaimo gyvenamosiose vietovėse, neatlygintinio pavėžėjimo į mokyklas ir į namus organizavimas; keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas; lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas – turi būti atliekamos būtent Savivaldybės bendruomenei ir jos interesais (VSĮ 5 str. 1 d. 1 p.).Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ir, be kita ko, Švietimo įstatymo 36 straipsnio 1, 2 dalimis, 58 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu, vežami keleiviniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu, mokykliniu autobusu arba kitu transportu. Į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas, ir vaikai, kuriems paskirtas privalomas ikimokyklinis ugdymas (Švietimo įstatymo 36 str. 1 d.). Mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimą į mokyklą ir atgal organizuoja valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), kitų mokyklų – savininkas (dalyvių susirinkimas) savo nustatyta tvarka ir atvejais (Švietimo įstatymo 36 str. 2 d.). Savivaldybės vykdomoji institucija įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad kiekvienas jos teritorijoje gyvenantis mokinys būtų vežamas į mokyklą ir atgal, pagal šio įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalis organizuoja nemokamą mokinių vežimą į mokyklas (Švietimo įstatymo 58 str. 2 d. 9 p.). Logiškai ir lingvistiškai vertinant, Aprašo 5 ir 6 punkto nuostatomis Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalis yra išpildoma – SUP mokinių pavėžėjimą savivaldybė organizuoja nepriklausomai nuo to, kur yra šių mokinių ar jo tėvų deklaruota gyvenamoji vieta. Tai aiškiai matyti iš Aprašo 6 punkto, nustatančio, kad jei priimamas SUP mokinys iš kitos savivaldybės, turi būti gaunamas tos savivaldybės rašytinis patvirtinimas, kad ji užtikrins SUP mokinio pavėžėjimą arba apmokės SUP mokinio pavėžėjimo iš deklaruotos gyvenamosios vietos į mokyklą ir atgal išlaidas. Taigi, SUP mokinio iš kitos savivaldybės, t. y. nežiūrint mokinio ar jo tėvų deklaruotos gyvenamosios vietos, pavėžėjimas yra suorganizuojamas. Pareiškėjo pareiškime nepagrįstai neįvertinos kitos Švietimo įstatymo nuostatos (pvz., Švietimo įstatymo 34 str. 3 d.), o koncentruojasi tik į Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalį, kuri neteisingai interpretuojama. Švietimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, įtvirtinta įstatymo leidėjo valia, kad SUP mokinių ugdymo prieinamumu turi rūpintis savivaldybė, kurioje gyvena SUP mokinys.Aprašo 5 ir 6 punktais galiojantis teisinis reguliavimas nėra kaip nors paneigiamas, nes, pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Švietimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalį, 58 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kiekviena savivaldybė atsako už būtent savo teritorijoje gyvenančių mokinių vežimą – nė vienai savivaldybei įstatymais nėra (ir neturėtų būti) užkraunama našta savo lėšomis vežti SUP mokinį iš kitos savivaldybės, kuri pati ir turi rūpintis savo SUP mokinių ugdymo prieinamumu. Priešingas teisės aktų vertinimas ne tik prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui, tačiau būtų ir neproporcingas, neteisingas bei nelogiškas, pažeidžiantis tiek savivaldybės, tiek ir SUP mokinių teises ir teisėtus interesus.Pareiškime pateikiami argumentai nepatvirtina Aprašo 5 ir 6 punktų prieštaravimo Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 daliai, nes pagal Aprašo 5 ir 6 punktus pavėžėjimo paslauga turi būti teikiama tiek SUP mokiniams, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra Savivaldybės teritorijoje, tiek SUP mokiniams iš kitų savivaldybių – skiriasi tik subjektas, kuris turi užtikrinti tą pavėžėjimo paslaugą. SUP mokinių, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra Savivaldybės teritorijoje, pavėžėjimu rūpinasi Vilniaus miesto savivaldybė (Aprašo 5 p.), o SUP mokinių iš kitų savivaldybių pavėžėjimu turi pasirūpinti būtent tų savivaldybių institucijos (Aprašo 6 p.).Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalis, nustatanti, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, apibrėžia subjektus, įgyvendinančius mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą, tačiau ji nenustato, koks subjektas (kuri savivaldybė) yra atsakingas už tokių mokinių pavėžėjimą. T. y. ta aplinkybė, kad SUP mokinių ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, savaime nereiškia, kad tokiam mokiniui pavėžėjimo paslaugą turi teikti būtent ta savivaldybė, kurioje tas mokinys yra ugdomas. Švietimo įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje ugdymas apibrėžtas kaip dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant, o ne organizuojant pavėžėjimo paslaugas.Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies nuostata taip pat nenustato, kad mokyklos savininkas, šiuo atveju Savivaldybė, „teikia“ pavėžėjimo paslaugą visiems mokyklą lankantiems SUP mokiniams, net ir iš kitų savivaldybių. Ši nuostata nustato tik tai, kad mokyklos savininkas „organizuoja“ vežimą į mokyklą ir atgal „savo nustatyta tvarka ir atvejais“. Sąvoka „organizuoja“ nėra tapati sąvokoms „vykdo“, „teikia“, o organizavimas vyksta „savo nustatyta tvarka ir atvejais“, t. y. savivaldybėms suteikta kompetencija nustatyti tvarką ir atvejus, kokiu būdu organizuojamas SUP mokinių pavėžėjimas. Savivaldybės taryba, vadovaudamasi šia nuostata, organizuoja SUP mokinių pavėžėjimą – nustatė pavėžėjimo tvarką ir atvejus tiek SUP mokiniams, kurių deklaruota gyvenamoji vieta (vaiko ir vieno iš tėvų) yra Savivaldybės teritorijoje, tiek SUP mokiniams iš kitų savivaldybių.Valstybės skiriamos lėšos nepadengia lėšų poreikio mokiniams vežioti, savivaldybė investuoja didžiules sumas į SUP mokinių pavėžėjimą (pvz., į automobilių, skirtų SUP turinčių vaikų pavėžėjimui, įsigijimą investuota 788 000,00 Eur). Nei įstatymų leidėjas, nei Vyriausybė nėra nustačiusi diferencijuoto, t. y. atsižvelgiant į savivaldybę, iš kurios SUP mokinys atvyksta, ūkio lėšų mokykloms skyrimo. Metodikos 3 punkte nurodyta, kad ūkio lėšos savivaldybių mokykloms skiriamos atsižvelgiant į mokinių skaičių, o ne jų gyvenamąją vietą, t. y. Vyriausybė nevertino, kad lėšų poreikis pavėžėti vaiką iš tos pačios savivaldybės ir kitos savivaldybės būtų skirtingas (nors akivaizdu ir logiška, kad lėšų poreikis vežti vaikus ir iš kitų savivaldybių būtų didesnis). Tai rodo, kad nei įstatymų leidėjas, nei Vyriausybė realiai nenumatė lėšų skyrimo ir SUP mokinių pavėžėjimui iš kitų savivaldybių.Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir valstybės parama savivaldybėms, savivaldybių ir valstybės interesų derinimas suponuoja tai, kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos (savivaldybių pajamos ir jų šaltiniai), kurių reikia, kad būtų užtikrintas visavertis savivaldos funkcionavimas, įgyvendinamos savivaldybių funkcijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios atlikti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai), ir kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Vyriausybei nenumačius reikalingų lėšų SUP mokiniams vežti iš visų įmanomų savivaldybių, tai tik patvirtina, jog savivaldybė ir neturi atitinkamos pareigos vykdyti (o ne tik organizuoti) SUP mokinių pavėžėjimą iš kitų savivaldybių. Būtent ta savivaldybė, kurioje gyvena SUP mokinys, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu (VSĮ 5 str. 1 d. 1 p., Švietimo įstatymo 34 str. 3 d., 58 str. 2 d. 9 p.), ir yra atsakinga už tokio mokinio pavėžėjimą iki mokyklos, kurioje jis mokosi.Aprašo nuostatomis nesusiaurinta Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalis, nes pavėžėjimo paslauga „teikiama“ tiems, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto teritorijoje, o Švietimo įstatymu nenustatyta ir nereguliuojama, kam turi būti „teikiama“ savivaldybės pavėžėjimo paslauga, jame kalbama tik apie „organizavimą“.Įstatymų leidėjas pats diferencijuoja mokinius pagal jų gyvenamąją vietą (pvz., Švietimo įstatymo 29 str. 3 d. (pirmumo teisė), 34 str. 3 d., 58 str. 2 d. 9 p.). Mokinių ugdymo prieinamumu rūpinasi būtent ta savivaldybė, kurios teritorijoje šie mokiniai gyvena. Atsižvelgiant į tai, Savivaldybės taryba Aprašo 6 punkte nustačiusi, kad dėl SUP mokinių iš kitų savivaldybių privaloma gauti jų deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės rašytinį patvirtinimą, kad ji užtikrins SUP mokinio pavėžėjimą arba apmokės SUP mokinio pavėžėjimo iš deklaruotos gyvenamosios vietos į mokyklą ir atgal išlaidas, nepadarė jokio pažeidimo, bet įgyvendino įstatymo nuostatas, kad SUP mokinių ugdymo prieinamumu rūpinasi ta savivaldybė, kurios teritorijoje jie ir gyvena.Nagrinėjamu atveju neegzistuoja SUP mokinių diferenciacija pagal jų gyvenamąją vietą, nes tiek Vilniaus miesto savivaldybėje, tiek kitur gyvenantiems SUP mokiniams remiantis Aprašo nuostatomis turi būti užtikrinamas pavėžėjimas. Skiriasi tik subjektas, kuris turi atitinkamą pareigą tą pavėžėjimą užtikrinti. Vis dėlto, jeigu teismas dėl kažkokių priežasčių įžvelgtų, jog egzistuoja SUP mokinių diferenciacija, pažymėtina, kad tokia galima diferenciacija atsiranda pagal objektyvų kriterijų – įstatyminį reguliavimą (VSĮ 5 str. 1 d. 1 p., Švietimo įstatymo 34 str. 3 d., 58 str. 2 d. 9 p.), taip pat yra objektyviai bei logiškai pateisinama. Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies nuostata suteikiama teisė savivaldybei nustatyti tvarką ir atvejus mokinių pavėžėjimui organizuoti, todėl, atitinkamai, savivaldybė turėjo teisę Aprašo 6 punkte nustatyti tvarką savivaldybės mokymo įstaigoms iš SUP mokinių tėvų gauti jų deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės rašytinį patvirtinimą, kad ji užtikrins SUP mokinio pavėžėjimą arba apmokės SUP mokinio pavėžėjimo iš deklaruotos gyvenamosios vietos į mokyklą ir atgal išlaidas. Mokyklai nereikalaujant įrodymų, kad kita savivaldybė, kurioje yra deklaruotas SUP mokinys, užtikrins SUP mokinio pavėžėjimą (nors tokią tos savivaldybės pareigą nustato įstatymai), tokio mokinio teisės ir teisėti interesai galėtų likti pažeisti. Aprašas atitinka įstatyminį reguliavimą.Pareiškėjo pareiškimo tenkinimas neatitiktų teisingumo, proporcingumo ir kitų teisinės valstybės principų, būtų nelogiškas, sudarytų sąlygas kitoms savivaldybės nevykdyti savo pareigų, piktnaudžiauti teise. Jokia savivaldybė nebūtų suinteresuota vykdyti savo pareigas, steigti pakankamą mokyklų tinklą, kadangi finansiškai bus naudingiau mokinius tiesiog „siųsti“ į Vilniaus miesto savivaldybę, kurioje mokyklų tinklas yra pakankamai išplėtotas, o savivaldybė net turėtų rūpintis ir finansuoti tokių mokinių, kuriais nepasirūpina savo pareigų nevykdančios savivaldybės, atsivežimą.Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ 9.6 papunktyje nustatyta, kad asmenys, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priimami į arčiausiai savo gyvenamosios vietos esančias valstybines ir savivaldybių bendrąsias bendrojo ugdymo mokyklas ar profesinio mokymo įstaigas, vykdančias bendrojo ugdymo programas ir jas pritaikančias šiems mokiniams. Taigi, įstatymų leidėjo prioritetas yra SUP mokinių priėmimas į arčiausiai jų gyvenamosios vietos esančias ugdymo įstaigas. Mokinių surinkimas ir vežimas į kitą savivaldybę, kad joje tas mokinys gautų ugdymą, neturėtų būti siekiamybė – ilga kelionė į ugdymo įstaigą jau savaime yra diskomfortas tokiam vaikui ir galimas jo teisių pažeidimas. Todėl teismas turėtų ne skatinti mokinių (ypač SUP mokinių) vežimą iš kitų savivaldybių į Vilniaus miesto ar kitas savivaldybes, „atleidus“ nuo pareigos užtikrinti ugdymo prieinamumą, bet, priešingai, vadovaudamasis logikos, teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo ir kitais pamatiniais teisinės valstybės principais bei pirmiau nurodytomis nuostatomis, turėtų palikti galioti Aprašo 5 ir 6 punktų nuostatas, užtikrinančias, kad kitos savivaldybės neišvengtų savo pareigų įgyvendinimo.Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą tenkinti.Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad:Švietimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, jog mokyklų (išskyrus aukštąsias mokyklas ir profesinio mokymo įstaigas), vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklas kuriamas vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis ir mokyklų bendruomenių nutarimais, jeigu šie neprieštarauja šioms taisyklėms. Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“, 22 punkte yra nustatyta, kad bendrojo ugdymo mokyklos skirstomos į bendrąsias mokyklas ir mokyklas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams: bendrosios bendrojo ugdymo mokyklos vykdo privalomą ir valstybės garantuojamą mokinių iki 16 metų ugdymą pagal bendrojo pradinio, pagrindinio ugdymo programas, visuotinį švietimą pagal bendrojo vidurinio ugdymo programą ir teikia reikiamą švietimo pagalbą (22.1 p.); bendrojo ugdymo mokyklos specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams vykdo švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka pritaikytas dėl išskirtinių gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų ar nepalankių aplinkos veiksnių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams bendrojo ugdymo programas atitinkamai pritaikytoje mokymosi aplinkoje ir teikia reikiamą švietimo pagalbą (22.2 p.).Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje), vežimą į mokyklą ir atgal organizuoja valstybinės ir savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), kitų mokyklų – savininkas (dalyvių susirinkimas) savo nustatyta tvarka ir atvejais. Ši Švietimo įstatymo nuostata leidžia savivaldybės tarybai, kaip savivaldybės mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, nustatyti SUP mokinių vežimo į mokyklą ir atgal organizavimo tvarką ir atvejus. Įvertinus Švietimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalies ir 36 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagrįstos pareiškėjo abejonės dėl Aprašo 5 ir 6 punktų nuostatų atitikties Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 daliai, teisėtumo principui.Apraše yra nustatyta vienoda SUP mokinių vežimo į visas bendrojo ugdymo mokyklas, esančias Vilniaus miesto savivaldybės aptarnavimo teritorijoje, ir atgal tvarka. Švietimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad švietimo, mokslo ir sporto ministras kartu su savivaldybėmis ir Vyriausybė užtikrina pakankamą bendrojo ugdymo mokyklų, skirtų šalies (regiono) mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, tinklą. Įgyvendinant šią nuostatą, taip pat Švietimo įstatymo 67 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatą, yra patvirtinta Metodika, kuri taikoma skiriant specialias valstybės biudžeto dotacijas savivaldybių biudžetams. Kiekviena savivaldybė, priėmusi asmenis mokytis į savivaldybių mokyklas (klases arba grupes), skirtas šalies (regiono) mokiniams, turintiems SUP, ir Metodikos nustatyta tvarka gavusi lėšų, privalo užtikrinti tokių SUP mokinių pavėžėjimą į mokyklą ir atgal, todėl Aprašas turi būti papildytas atitinkamomis nuostatomis. Šiuo metu galiojančio Aprašo 5 ir 6 punktų nuostatos galėtų būti taikomos SUP mokiniams, priimtiems į bendrųjų bendrojo ugdymo mokyklų klases, išskyrus klases, skirtas mokiniams, turintiems SUP, ugdyti. Visos išlaidos, susijusios su bendrųjų bendrojo ugdymo mokyklų (ne mokyklų, skirtų šalies (regiono) mokiniams, turintiems specialiųjų poreikių) veikla, skiriamos šioms mokykloms iš jų savininko teises ir pareigas įgyvendinančių institucijų (savivaldybių) biudžetų lėšų, skirtų savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms vykdyti, o ne iš valstybės biudžeto. Todėl Aprašo 5 ir 6 punktų nuostatos prieštarauja Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies nuostatoms, teisėtumo principui ta apimtimi, kad jose nėra nustatyta privaloma SUP mokinių pavėžėjimo į savivaldybių mokyklas (klases arba grupes), skirtas šalies (regiono) SUP mokiniams, ir atgal tvarka.Kiekvienais kalendoriniais metais Vilniaus miesto savivaldybės visoms specialiosioms mokykloms, specialiosioms mokykloms-daugiafunkciams centrams ir visoms bendrosioms bendrojo ugdymo mokykloms, turinčioms specialiąsias klases, skiriama ūkio lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, kaip mokykloms (klasėms), skirtoms šalies (regiono) mokiniams, turintiems SUP, todėl pagrįstas pareiškėjo teiginys, jog Aprašo 5 ir 6 punktų nuostatos neatitinka Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalies, teisėtumo principo.