Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. 25SD25523, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą leisti jam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2026 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 21RE-236, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Rašto panaikinimo (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą atlikti veiksmus: priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas) išdavimo, netaikant formalaus reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, ir išnagrinėti šį prašymą iš esmės.Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau gimęs ir nuolat gyvenęs Lietuvos Respublikoje, integravęsis į Lietuvos visuomenę ir jo socialiniai, kultūriniai, kalbiniai bei ekonominiai interesai yra sukoncentruoti Lietuvos Respublikoje. Abu pareiškėjo tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, su kuriais jis palaiko glaudžius šeiminius ryšius. Pareiškėjas turi nepilnametį vaiką, Vokietijos Federacinės Respublikos pilietį, kuris šiuo metu gyvena Vokietijoje su motina, tačiau pareiškėjas privalo ir nori vykdyti tėvo pareigas, įskaitant materialinį išlaikymą, kurio teikimas be teisėto pagrindo gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra objektyviai neįmanomas.Pareiškėjas paaiškino, kad jis šiuo metu neturi leidimo laikinai gyventi, jis Lietuvoje atliko laisvės atėmimo bausmę, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje jam pritaikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, paskiriant intensyvią priežiūrą iki 2028 m. birželio 14 d. Šia įsiteisėjusia ir privaloma vykdyti teismo nutartimi pareiškėjui nustatyti imperatyvūs apribojimai ir pozityviosios pareigos: pareiškėjas privalo būti nustatytoje gyvenamojoje vietoje griežtai apibrėžtu laiku, jam draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ribų bei yra nustatyta pareiga privalomai dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, siekiant užtikrinti sėkmingą resocializaciją. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 64 straipsnio 1 dalį užsienietis gali teisėtai dirbti Lietuvos Respublikoje tik turėdamas leidimą laikinai gyventi arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę dirbti. Be teisėto buvimo šalyje statuso užsieniečio darbas laikomas nelegaliu. Nesant išduoto Leidimo, pareiškėjas neturi jokios teisinės ir praktinės galimybės legaliai įsidarbinti, atidaryti banko sąskaitą darbo užmokesčiui gauti, mokėti mokesčius valstybei ar gauti socialines garantijas, taip pat negali registruotis Užimtumo tarnyboje.Pareiškėjas teigė, kad siekdamas teisėtai įvykdyti teismo įpareigojimus, pilnavertiškai integruotis į visuomenę ir išvengti grąžinimo į įkalinimo įstaigą, jis per atstovą 2025 m. lapkričio 7 d. pateikė atsakovui prašymą leisti jam pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo alternatyviu būdu. Prašyme buvo išsamiai paaiškinta išskirtinė situacija ir prašoma netaikyti standartinio reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti dokumentus per išorės paslaugų teikėją užsienyje, kadangi to padaryti objektyviai ir teisiškai neleidžia teismo paskirta kardomoji priemonė (intensyvi priežiūra ir elektroninis monitoringas Lietuvos teritorijoje). Departamentas ginčijamu Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas formaliais pagrindais, t. y. tuo, kad pareiškėjas šalyje yra neteisėtai, jam taikomas Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas), sustabdantis Rusijos Federacijos piliečių prašymų priėmimą. Taip pat atsakovas nurodė, kad šis atsakymas tėra tik nuomonė ir nėra oficialus administracinis sprendimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atsakymu (Raštu), kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri Komisijos sprendimu palaikė atsakovo poziciją.Pareiškėjo vertinimu, atsakovo ir Komisijos sprendimai sukuria teisinę aklavietę, kylančią iš sisteminio valstybės valdžios šakų prieštaravimo ir nekoordinuoto veikimo. Teisminė valdžia (veikdama tos pačios valstybės vardu) nustato pareiškėjui prievolę likti Lietuvoje ir privalomai dirbti resocializacijos tikslais, nustatydama, kad priešingu atveju jis grįš į įkalinimo įstaigą. Pareiškėjas yra dirbtinai verčiamas rinktis vieną iš trijų vienodai nelegalių kelių: 1) nedirbti, tuo pažeidžiant teismo nutartį ir grįžti į kalėjimą; 2) dirbti nelegaliai be Leidimo, taip darant naujus pažeidimus, gauti pajamas „šešėlyje“, kas taip pat užtrauktų atsakomybę ir lemtų lygtinio paleidimo panaikinimą; arba 3) bandyti išvykti iš Lietuvos prašymui dėl Leidimo išdavimo pateikti per išorės paslaugų teikėją, tuo pažeidžiant intensyvios priežiūros sąlygas (draudimą išvykti) ir vėl grįžti į kalėjimą. Pareiškėjo atveju teisinę aklavietę aktyviai savo veiksmais sukuria pati valstybė: per teismo sprendimą asmuo imperatyviai įpareigojamas būti Lietuvoje ir dirbti, o per atsakovo sprendimą – jam atimama procesinė galimybė prašyti įteisinti savo teisinę padėtį Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, negalėjimas įteisinti savo teisinę padėtį Lietuvoje, o kartu ir teisėtai dirbti, reiškia, kad pareiškėjas netenka bet kokios galimybės gauti teisėtas pajamas ir teikti privalomą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui. Valstybė savo neproporcingais ir tarpusavyje nekoordinuotais biurokratiniais suvaržymais griauna pareiškėjo šeimos gyvenimą ir pažeidžia ne tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį, bet ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą geriausių vaiko interesų prioriteto principą. Negalėjimas materialiai aprūpinti vaiko šiuo atveju kyla ne iš objektyvaus asmens nenoro integruotis ar dirbti, o tiesiogiai iš atsakovo formalaus atsisakymo suteikti asmeniui bent procesinę galimybę paduoti prašymą individualiam vertinimui.Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 15 d. buvo pateikęs Departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Departamentas šio prašymo nepriėmė Ribojamųjų priemonių įstatymo pagrindais. Pareiškėjas šių Departamento veiksmų teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Taip pat Departamentas Rašte nurodė, kad šis atsakymas yra Departamento nuomonė, kuri nėra laikytina Departamento priimtu sprendimu pareiškėjo atstovo prašyme nurodytu klausimu, kadangi toks sprendimas gali būti priimamas tik teisės aktuose nustatytų bei detaliai reglamentuotų procedūrų metu. Galimybę inicijuoti administracinę procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui užkerta ne ginčijamas Departamento atsakymas (Raštas), bet imperatyvūs teisės aktų reikalavimai (Ribojamųjų priemonių įstatymas).Atsakovas paaiškino, kad paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2014 m. balandžio 7 d. Pareiškėjas iki paskutinės teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos (2014 m. balandžio 7 d.) naujo leidimo ar vizos negavo, todėl neįteisino savo buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Tiek prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu (2023 m. lapkričio 15 d.), tiek ginčijamo Rašto parengimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančio Leidimo ar vizos, taip pat nebuvo prieglobsčio prašytojas, t. y. pareiškėjo teisinė padėtis – neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis. Atsakovas pažymėjo, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taip pat pareiškėjas neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio išimčių, todėl jo prašymas išduoti Leidimą negali būti priimtas.Atsakovo teigimu, tol, kol galioja pareiškėjui taikoma kardomoji priemonė, pareiškėjas gali būti Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi (kardomoji priemonė neįteisina jo buvimo / gyvenimo Lietuvos Respublikoje). Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis numato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. <...> Pasak atsakovo, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jam prieinamos procedūros įteisinti savo gyvenimą Lietuvoje nebuvimas atsirado dėl Lietuvos Respublikos valstybės institucijų kaltės. Pareiškėjas iki paskutinio leidimo nuolat gyventi galiojimo dienos, t. y. iki 2014 m. balandžio 7 d., galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi arba vizą, tačiau to nepadarė, todėl dabartinė pareiškėjo situacija susidarė dėl jo paties neveikimo.