Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Austrijos bendrovės „Red Bull GmbH“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 28 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės Austrijos bendrovės „Red Bull GmbH“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Wise Trading Group“ dėl teisių į prekių ženklus pažeidimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teisme priimtas ieškovės Austrijos bendrovės „Red Bull GmbH“ ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Wise Trading Group“ dėl teisių į prekių ženklus pažeidimo.

įpareigoti atsakovę nutraukti ieškovės teises pažeidžiančius veiksmus – importuoti į Europos Sąjungos (toliau – ES) rinką, siūlyti ES rinkoje ir teikti į ES rinką ar šiais tikslais sandėliuoti prekes, pažymėtas ES prekių ženklais registracijos Nr. 00069872 ir registracijos Nr. 000698506, be ieškovės sutikimo;

uždrausti atsakovei importuoti į ES rinką, siūlyti ES rinkoje ir teikti į ES rinką ar šiais tikslais sandėliuoti prekes, pažymėtas ES prekių ženklais registracijos Nr. 00069872 ir registracijos Nr. 000698506, be ieškovės sutikimo;

įpareigoti atsakovę savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, paskelbiant naujienų portaluose www.delfi.lt ir www.15min.lt per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šį pranešimą: ,,(įsiteisėjimo data) d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo (priėmimo data) sprendimas, kuriuo atsakovas UAB „Wise Trading Group“, kodas 305820126, registruotos buveinės adresas Ramybės g. 4-70, LT-02103 Vilnius, buvo įpareigotas nutraukti ieškovo ,,Red Bull GmbH“ teises pažeidžiančius veiksmus ir jam uždrausta atlikti pažeidimus ateityje – be ,,Red Bull GmbH“ sutikimo importuoti į ES rinką prekes, pažymėtas ieškovo ES prekių ženklais, registracijos Nr. 00069872 „RED BUL“, registracijos Nr. 000698506 , taip pat siūlyti šias prekes ES rinkai, teikti jas į ES rinką ar sandėliuoti šiais tikslais.“;

įpareigoti atsakovę per 14 dienų nuo teismo nutarties priėmimo pateikti teismui ir ieškovei teises pažeidžiančių prekių ir didmenine bei mažmenine prekyba užsiimančių asmenų, kuriems buvo skirtos nurodytos prekės, pavadinimus bei adresus, taip pat duomenis apie gautų ar užsakytų ir parduotų ieškovės teises pažeidžiančių prekių kiekį, kainą ir datas.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti Klaipėdos teritorinėje muitinėje (Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste) sulaikytą gazuoto energetinio gėrimo „Red Bull“ 250 ml skardinių (7 200 vientų) krovinį (sulaikymo protokolo Nr. 6LMB1004851/26LTLU900033BBA4R0); ir uždrausti atsakovei pačiai ar pasitelkiant trečiuosius asmenis reklamuoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ir eksportuoti prekes su prekių ženklu „Red Bull“, kurios neskirtos Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) rinkai.

Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų proporcingas, nes didele apimtimi neapribotų atsakovės ūkinės komercinės veiklos. Atsakovė ir toliau galėtų prekiauti kitomis prekėmis, kurių, kaip nurodoma jos interneto svetainėje pateiktame kataloge, siūloma tūkstančiai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nepagrįsta teismo išvada dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo, nes teismas laikėsi prieštaringos pozicijos. Viena vertus, teismas pripažino, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, kita vertus, nurodė, jog ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškinio patenkinimo galimybę, ir kad tam reikalingos aplinkybės gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Teismas netinkamai taikė preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo standartą ir neatsižvelgė į aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prekių ženklų teisių pažeidimo bylose. Tokiose bylose pakanka nustatyti, kad prekių ženklų registracijos galioja, pareiškėjo teisės į juos nėra ginčijamos, o galimas teisių pažeidimas yra pakankamai pagrįstas.

Ieškovei priklauso galiojantys ES prekių ženklai „Red Bull“, kurių galiojimas ir nuosavybė byloje nėra ginčijami. Be to, atsakovės vykdomus pažeidimus patvirtina byloje pateiktos aštuonios sąskaitos faktūros ir muitinėje sulaikytas 7 200 vienetų energetinių gėrimų krovinys. Šios aplinkybės pakankamai pagrindžia, kad atsakovė importuoja Azijos rinkai skirtas prekes, pažymėtas ieškovei priklausančiais prekių ženklais, neturėdama jos sutikimo.

Nepagrįsta teismo išvada, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumui reikalingos aplinkybės gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Toks požiūris paneigia laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį, nes šios priemonės skirtos būtent tam, kad būtų galima užkirsti kelią teisių pažeidimams ir užtikrinti veiksmingą jų apsaugą dar iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

Teismas nepakankamai įvertino pažeidimo tęstinumą: vien muitinėje sulaikyto krovinio areštas neužkirstų kelio atsakovei toliau siūlyti ir parduoti ginčo prekes. Todėl būtina uždrausti atsakovei atlikti visus veiksmus, susijusius su galimai neteisėtų prekių komercializavimu, įskaitant jų importą, siūlymą parduoti ir pardavimą.

Nepagrįsta ir teismo išvada, kad byloje nenustatyta reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ir kad teismas nepakankamai įvertino jos nurodytas aplinkybes bei prevencinį laikinųjų apsaugos priemonių tikslą. Ginčuose dėl prekių ženklų pažeidimo laikinosios apsaugos priemonės skirtos ne tik užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir užkirsti kelią gresiantiems pažeidimams ar juos skubiai nutraukti.

Atsakovei toliau importuojant ir platinant Azijos rinkai skirtus „Red Bull“ gėrimus, daroma ne tik finansinė žala, bet ir kenkiama prekių ženklų reputacijai, kilmės bei reklamos funkcijoms, vartotojų pasitikėjimui. Tokios žalos mastą tiksliai įvertinti ir atlyginti pinigine kompensacija gali būti sudėtinga ar neįmanoma.

Atsakovės neteisėtos veiklos mastą patvirtina įrodymai apie prekių pardavimą bent septynioms bendrovėms, kurių bendra vertė viršija 125 000 Eur, be to, muitinėje sulaikytas 7 200 vienetų skardinių krovinys. Tikrasis atsakovės veiklos mastas gali būti didesnis, o dėl tolesnio prekių importo ir platinimo ieškovės nuostoliai gali sparčiai didėti.

Ieškovė remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika ir 2024 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – Direktyva 2004/48/EB), teigdama, kad pats intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių išleidimas į rinką gali sukelti nepataisomą žalą teisių turėtojui, todėl finansinės žalos įrodymas nėra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

Ieškovė į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreipėsi nedelsdama, per kelias dienas nuo sužinojimo apie muitinėje sulaikytą krovinį. Krovinio sulaikymas patvirtina, kad atsakovė, nepaisydama priešingų teiginių, importuoja ir platina ginčo prekes, todėl būtina uždrausti tokius veiksmus ir areštuoti sulaikytą 7 200 vienetų skardinių krovinį, siekiant užkirsti kelią tolesniems pažeidimams ir užtikrinti veiksmingą ieškovės teisių apsaugą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nepateikta įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė tiek iki bylos iškėlimo, tiek ją nagrinėjant ne kartą teigė nutraukusi „Red Bull“ produktų importą ir prekybą jais, neturinti ketinimų toliau vykdyti tokią veiklą. Tačiau muitinėje sulaikytas 7 200 vienetų skardinių krovinys paneigia šiuos teiginius ir patvirtina, kad atsakovė toliau importuoja ginčo prekes, nors apie pareikštas pretenzijas ir vykstantį ginčą žino.

Atsakovė sąmoningai neigė vykdomus pažeidimus ir siekė nuslėpti tęsiamą veiklą, taip apsunkindama pažeidimų įrodinėjimą, žalos nustatymą bei būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovės elgesys patvirtina jos nesąžiningumą ir sudaro papildomą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nepagrįsta ir teismo išvada, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingai suvaržančios atsakovės teises. Galimą prekių ženklų pažeidimą patvirtina skirtingų šaltinių įrodymai – atsakovės išrašytos sąskaitos faktūros ir muitinėje sulaikytos prekės.

Remiantis atsakovės interneto svetainėje viešai skelbiama informacija, jos asortimentą sudaro apie 290 skirtingų rūšių gėrimų, todėl prekybos ginčo „Red Bull“ produktais laikinas uždraudimas apribotų tik nedidelę atsakovės veiklos dalį ir nesutrikdytų jos komercinės veiklos. Atsakovė galėtų toliau prekiauti kitomis prekėmis arba originaliais, EEE rinkai skirtais „Red Bull“ gėrimais.

Be to, atsakovė pati teigė nutraukusi prekybą ginčo produktais, tačiau nenurodė, jog toks veiklos nutraukimas reikšmingai paveiktų jos verslą. 7 200 vienetų skardinių krovinio areštas neturėtų didelės reikšmės atsakovės veiklai, o laikinosios apsaugos priemonės leistų užtikrinti veiksmingą ieškovės intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, neproporcingai neapribojant atsakovės teisėtos komercinės veiklos.

Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes byloje nenustatyta visų būtinųjų jų taikymo sąlygų. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant dviem kumuliacinėms sąlygoms: ieškinio preliminariam pagrįstumui ir realiai grėsmei, kad nesiėmus priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.

Atsakovė pripažįsta, kad PŽĮ 73 straipsnio 2 dalis numato ir prevencinį laikinųjų apsaugos priemonių tikslą – užkirsti kelią gresiančiam prekių ženklų pažeidimui ar jį skubiai nutraukti, tačiau pabrėžia, kad ši specialioji norma nepanaikina CPK nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o tik jas papildo. Todėl vien galimo prekių ženklo pažeidimo ar preliminaraus ieškinio pagrįstumo nepakanka – būtina savarankiškai nustatyti ir realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Teismas tinkamai atskyrė šių sąlygų vertinimą: pripažino ieškinį preliminariai pagrįstu, tačiau pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė antrosios sąlygos. Tokia teismo išvada atitinka CPK 144 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, pagal kurią nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovės argumentai dėl žalos reputacijai, vartotojų įpročių pokyčių, reklamos pastangų sumažėjimo, negautų pajamų ir žalos didėjimo yra deklaratyvūs, susiję su tariamo pažeidimo pasekmėmis, tačiau neįrodo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Be to, muitinėje sulaikytos prekės yra originalios, pagamintos turint ieškovės sutikimą.

Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovė ketintų ginčo prekes ar kitą turtą paslėpti, perleisti, sunaikinti ar kitaip pašalinti iš savo kontrolės. Vien galimas prekių ženklo pažeidimo tęstinumas ar atsakovės teiginiai apie veiklos nutraukimą, kuriuos ieškovė laiko paneigtais muitinėje sulaikytu kroviniu, savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo, siekiant apsunkinti būsimo galimai atsakovei nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Ieškovė neįrodė nei konkrečios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nei skubaus ir plataus masto prevencinių priemonių būtinybės. Dėl to teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Aukštas intelektinės nuosavybės teisių apsaugos lygis nereiškia absoliučios šių teisių viršenybės prieš kitos šalies teisę vykdyti ūkinę veiklą. Teismas pagrįstai nusprendė, kad prašomų priemonių taikymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir būtų neproporcingas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminaraus pobūdžio procesinės priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti byloje dalyvaujančių asmenų interesus ir užtikrinti, kad galutinis teismo sprendimas būtų realiai įvykdomas. Jų taikymo tikslingumą lemia ne abstrakti galimybė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, bet konkrečiomis bylos aplinkybėmis pagrįsta tokios grėsmės tikimybė. Kartu teismas privalo įvertinti prašomų priemonių būtinumą ir proporcingumą siekiamiems tikslams.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu prašymą jas taikyti pateikęs asmuo tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir įrodo, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi šių priemonių taikymas siejamas su dviem kumuliatyviomis sąlygomis: pirma, preliminariu ieškinio pagrįstumu; antra, realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimu. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.

Pagal PŽĮ 73 straipsnio 2 dalį, esant pakankamam pagrindui įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, skubiai nutraukti neteisėtus veiksmus ir įvykdyti galutinį teismo sprendimą. Šioje nuostatoje įtvirtintos specialios intelektinės nuosavybės teisių apsaugos priemonės, tačiau ji nepanaikina CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Todėl ir prekių ženklų teisių pažeidimo bylose būtina įvertinti ne tik galimo pažeidimo tikimybę, bet ir konkrečių prašomų priemonių būtinumą bei proporcingumą.

Dėl ieškinio prima facie pagrįstumo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu preliminariu ieškinio pagrįstumo įvertinimu. Jos teigimu, teismas prieštaringai nusprendė dėl šios sąlygos, nes, viena vertus, pripažino ieškinį preliminariai pagrįstu, kita vertus, nurodė, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškinio patenkinimo galimybę, o tam tikros aplinkybės gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Apeliantė pažymi, kad jai priklausančių ES prekių ženklų registracijos galioja, teisės į šiuos ženklus nėra ginčijamos, o galimą jų pažeidimą preliminariai patvirtina pateiktos sąskaitos faktūros ir muitinėje sulaikytas 7 200 vienetų skardinių „Red Bull“ gėrimų krovinys. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas nereiškia, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi galutinai nustatyti visas ieškinio faktiniame pagrinde nurodytas aplinkybes, išsamiai ištirti ir įvertinti kiekvieną įrodymą bei išspręsti ginčą iš esmės. Šioje proceso stadijoje vertinama, ar ieškinio reikalavimai yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais, taip pat ar nėra akivaizdžių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad ieškinys negalėtų būti patenkintas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimus, jų faktinį pagrindą ir pateiktus įrodymus, pripažino, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ši išvada neprieštarauja teismo pasisakymams, kad tam tikros ginčo aplinkybės turi būti nustatytos nagrinėjant bylą iš esmės. Priešingai, tokie pasisakymai atspindi preliminaraus vertinimo ribas ir nereiškia, kad teismas paneigė ieškinio tikėtiną pagrįstumą.

Apeliantės nurodomos galiojančios ES prekių ženklų registracijos, jų priklausymas apeliantei, pateiktos sąskaitos faktūros ir muitinėje sulaikytas prekių krovinys yra reikšmingi duomenys preliminariai įvertinant ieškinio pagrįstumą. Vis dėlto jų buvimas savaime nereiškia, kad šioje proceso stadijoje jau yra galutinai įrodytas atsakovės atliktas prekių ženklų teisių pažeidimas. Šių įrodymų įrodomoji reikšmė, jų sąsaja su konkrečiais atsakovės veiksmais, taip pat ginčo prekių kilmė, paskirtis ir jų pateikimo rinkai aplinkybės turi būti įvertintos nagrinėjant bylą iš esmės.

Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskyrė preliminarų ieškinio pagrįstumo įvertinimą nuo galutinio ginčo faktinių aplinkybių nustatymo. Apeliantės argumentai nepatvirtina, kad teismas taikė netinkamą preliminaraus ieškinio pagrįstumo standartą ar padarė prieštaringas išvadas, todėl šie apeliantės skundo argumentai atmetami.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta reali grėsmė būsimo gailimai atsakovei nepalankaus teismo sprendimo įvykdymui. Jos teigimu, teismas nepakankamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių prevencinę paskirtį, nes prekių ženklų teisių pažeidimo bylose šiomis priemonėmis siekiama ne tik užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir užkirsti kelią gresiantiems pažeidimams bei nutraukti jau vykdomus neteisėtus veiksmus. Apeliantė nurodo, kad atsakovei toliau importuojant ir platinant Azijos rinkai skirtus „Red Bull“ gėrimus daroma finansinė ir reputacinė žala, pažeidžiamos prekių ženklų kilmės bei reklamos funkcijos ir mažinamas vartotojų pasitikėjimas. Tokios veiklos mastą, jos vertinimu, patvirtina ginčo prekių pardavimas bent septynioms bendrovėms už daugiau kaip 125 000 Eur ir muitinėje sulaikytas 7 200 vienetų skardinių krovinys. Apeliantė taip pat pažymi, kad dėl tolesnio prekių importo ir platinimo jos nuostoliai gali didėti, o tikslų jų dydį nustatyti būtų sudėtinga, nes esminiai dokumentai yra atsakovės žinioje. Remdamasi ESTT praktika ir Direktyva 2004/48/EB, apeliantė teigia, kad intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių išleidimas į rinką gali sukelti nepataisomą žalą, todėl finansinės žalos įrodymas nėra būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Be to, apeliantė nurodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreipėsi nedelsdama, sužinojusi apie muitinėje sulaikytą atsakovės krovinį.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu dėl atsakovės nesąžiningumo. Jos teigimu, atsakovė ne kartą nurodė nutraukusi „Red Bull“ produktų importą ir prekybą, tačiau muitinėje sulaikytas krovinys paneigia šiuos teiginius ir patvirtina, kad atsakovė tęsia ginčo prekių importą, nors žino apie ieškovės pretenzijas ir vykstantį ginčą. Apeliantės nuomone, toks elgesys rodo sąmoningą pažeidimų neigimą ir slėpimą, apsunkina pažeidimų įrodinėjimą, žalos nustatymą bei būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus įvertina kaip nepagrįstus.

Kaip minėta, PŽĮ 73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė taikyti priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią gresiančiam prekių ženklų teisių pažeidimui ar skubiai nutraukti neteisėtus veiksmus, turi būti aiškinama sistemiškai su CPK 144 straipsnio 1 dalimi. Vadinasi, prevencinis laikinųjų apsaugos priemonių tikslas nepaneigia pareigos pagrįsti konkrečių prašomų priemonių taikymo būtinumą. Vien galimo pažeidimo ar jo tęstinumo nurodymas savaime nelemia, kad tokios priemonės privalo būti taikomos. Teismas turi įvertinti, ar pateikti duomenys patvirtina realią ir aktualią grėsmę, kuriai pašalinti būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantės argumentai dėl galimos žalos prekių ženklų reputacijai, jų kilmės ir reklamos funkcijoms bei vartotojų pasitikėjimui iš esmės susiję su galimo materialiojo teisių pažeidimo pobūdžiu ir jo padariniais. Apeliacinės instancijos teismas neatmeta, kad intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas tam tikrais atvejais gali sukelti sunkiai apskaičiuojamą ar pinigais visiškai nekompensuojamą žalą. Tačiau tokia bendro pobūdžio galimybė savaime nepatvirtina, kad konkrečiu atveju egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui arba kad būtina taikyti visas apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų įvertinti jos nurodomos žalos reputacijai realumą, mastą ir tikimybę, kad ji atsiras ar didės būtent dėl atsakovės vykdomų veiksmų.

Apeliantės nurodomi duomenys apie ginčo prekių pardavimą bent septynioms bendrovėms už daugiau kaip 125 000 Eur ir muitinėje sulaikytą krovinį patvirtina, kad byloje yra duomenų apie galimai vykdytą ginčo prekių tiekimą ir importą. Vis dėlto šie duomenys pirmiausia reikšmingi sprendžiant dėl galimo prekių ženklų teisių pažeidimo ir jo masto. Jie savaime nepatvirtina, kad atsakovė ir toliau vykdo tokią veiklą arba kad, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Apeliantės teiginiai, kad tikrasis prekybos mastas gali būti didesnis, o jos nuostoliai ateityje gali sparčiai didėti, nesant juos pagrindžiančių papildomų objektyvių duomenų, laikytini prielaidomis.

Aplinkybė, kad dalis dokumentų, galinčių būti reikšmingų nustatant ginčo prekių tiekimo mastą ir apskaičiuojant galimus nuostolius, yra atsakovės žinioje, taip pat savaime nepatvirtina grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tokia aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl įrodymų išreikalavimo ar kitų procesinių įrodinėjimo priemonių taikymo, tačiau neleidžia daryti išvados, kad atsakovė ketina šiuos dokumentus nuslėpti, sunaikinti ar kitaip trukdyti nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Tam būtini konkretūs duomenys apie tokio elgesio tikimybę.

Apeliantės nuoroda į ESTT praktiką ir Direktyvą 2004/48/EB nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Intelektinės nuosavybės teisių apsaugos veiksmingumas reikalauja sudaryti galimybę taikyti priemones, kuriomis užkertamas kelias pažeidimams ar jie nutraukiami, tačiau tai nereiškia, kad tokios priemonės taikomos automatiškai, neatsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir nacionalinėje proceso teisėje nustatytas jų taikymo sąlygas. Be to, apeliantės nurodomas bendras teiginys, kad intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių pateikimas rinkai gali sukelti nepataisomą žalą, nepakeičia pareigos pagrįsti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nagrinėjamu atveju.

Apeliantės nurodytas operatyvus kreipimasis į teismą, sužinojus apie muitinėje sulaikytą atsakovės krovinį, vertintinas kaip rūpestingas jos teisių gynimas, tačiau neįrodo realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kreipimosi operatyvumas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimas yra skirtingos aplinkybės. Todėl vien tai, kad apeliantė nedelsė kreiptis į teismą, nelemia pareigos taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Vertinant argumentus dėl atsakovės nesąžiningumo, pažymima, kad atsakovės ankstesni teiginiai apie prekybos ginčo produktais nutraukimą ir vėliau muitinėje sulaikytas krovinys gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atsakovės veiksmų pobūdžio, galimo pažeidimo tęstinumo ir šalių paaiškinimų patikimumo. Vis dėlto net ir tuo atveju, jeigu šios aplinkybės patvirtintų, kad atsakovė tęsė ginčo prekių importą, jos neįrodytų, kad atsakovė siekia nuslėpti ar sunaikinti ginčo prekes, turtą ar įrodymus arba kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, apeliantė nepagrįstai sutapatina galimą atsakovės nesąžiningą elgesį vykdant ginčo veiklą su elgesiu, kuriuo siekiama sutrukdyti įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Dėl prašomų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo

Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingai suvaržančios atsakovės teises. Jos teigimu, galimą prekių ženklų pažeidimą patvirtina atsakovės išrašytos sąskaitos faktūros ir muitinėje sulaikytos prekės, o ginčo „Red Bull“ produktai sudaro tik nedidelę atsakovės asortimento dalį. Apeliantė pažymi, kad atsakovė galėtų toliau prekiauti kitomis prekėmis ir EEE rinkai skirtais „Red Bull“ gėrimais, be to, pati anksčiau teigė nutraukusi prekybą ginčo produktais. Todėl, jos vertinimu, nei prašomas draudimas, nei krovinio areštas muitinėje reikšmingai nepaveiktų atsakovės komercinės veiklos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, būtina įvertinti ne tik ieškovės siekiamą apsaugoti interesą, bet ir galimus padarinius atsakovei, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys vėliau atmestas. Kuo labiau prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės savo pobūdžiu ir apimtimi sutampa su galutiniais ieškinio reikalavimais, tuo atidžiau turi būti vertinamas jų būtinumas ir poveikis šalių interesų pusiausvyrai.

Nagrinėjamu atveju apeliantės prašomas draudimas apima platų veiksmų ratą – visų EEE rinkai neskirtų „Red Bull“ prekių importą, siūlymą parduoti, pardavimą ir kitus jų komercializavimo veiksmus. Taigi, prašoma ne tik užtikrinti konkretaus muitinėje sulaikyto krovinio apsaugą, bet ir iš anksto apriboti atsakovės galimybę vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą. Toks draudimas savo apimtimi iš esmės sutampa su dalimi ieškinio reikalavimų, todėl jo taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės galėtų iš anksto nulemti reikšmingą ginčo dalį.

Vien aplinkybė, kad ginčo prekės sudaro nedidelę atsakovės bendro asortimento dalį, neleidžia daryti išvados, jog prašomų laikinųjų apsaugos priemonių poveikis atsakovės veiklai būtų nereikšmingas. Vertinant proporcingumą svarbu atsižvelgti ne tik į prekių dalį bendrame asortimente, bet ir į draudimo apimtį, galimą jo poveikį atsakovės komerciniams santykiams bei tai, ar toks suvaržymas yra būtinas, siekiant apsaugoti apeliantės teises. Be to, atsakovės galimybė toliau prekiauti kitomis prekėmis ar EEE rinkai skirtais „Red Bull“ gėrimais nepaneigia prašomo draudimo galimo neigiamo poveikio.

Apeliantės argumentas, kad atsakovė pati nurodė nutraukusi prekybą ginčo produktais, taip pat nėra pakankamas pagrindas pripažinti prašomas priemones proporcingomis. Tokia atsakovės pozicija gali būti reikšminga vertinant galimo pažeidimo tęstinumą, tačiau ji neįrodo, kad prašomas draudimas neturėtų poveikio atsakovės veiklai, ypač atsižvelgiant į tai, kad draudimas apimtų ne tik prekybą, bet ir importą bei kitus komercializavimo veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepagrindė konkrečios ir aktualios grėsmės, kuriai pašalinti būtų būtina taikyti tokios plačios apimties draudimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog prašomų priemonių taikymas šioje proceso stadijoje neatitiktų proporcingumo reikalavimo. Tai nereiškia, kad apeliantės teisė į veiksmingą prekių ženklų apsaugą paneigiama – galimo pažeidimo faktas ir jo padariniai bus vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, o esant naujoms aplinkybėms ar papildomiems įrodymams, pagrindžiantiems laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, apeliantė gali pakartotinai kreiptis dėl jų taikymo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Apeliantės nurodytos aplinkybės patvirtina jos siekį apsaugoti teises į prekių ženklus ir gali būti reikšmingos sprendžiant ginčą iš esmės, tačiau jos nepakankamos konstatuoti realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir pagrįsti tokios apimties laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Todėl skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.