Panevėžio apygardos teismo nutarimas

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Kristina Latožienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nukentėjusiosios D. T. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. birželio 3 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Utenos rajono policijos komisariato Veiklos skyriuje (toliau – Institucija) atliktas tyrimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 2 dalį, gavus pranešimą, kad 2025 m. spalio 26 d., apie 13.00 val., Užpalių - Rašės gatvių sankryžoje, Utenoje, A. D., vairuodamas automobilį Ford S-MAX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su tempiama priekaba, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atlikdamas posūkio manevrą į kairę iš Užpalių gatvės į Rašės gatvę, nepraleido pėsčiosios D. T., kurios judėjimo kryptį jis kerta, ir ją kliudė tempiamos priekabos kairiojo rato purvasaugiu. D. T. dėl pakaušio muštinės žaizdos sveikata sutrikdyta nežymiai.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Utenos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos A. G. (toliau – Institucija) 2026 m. kovo 3 d. nutarimu, vadovaujantis ANK 565¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu (padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių), administracinio nusižengimo teisena byloje Nr. 47-ANR_N-37-2026 nutraukta. Nutarime padaryta išvada, kad tyrimo metu surinktais duomenimis pati D. T., žengdama į važiuojamąją kelio dalį, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greičio, neatsižvelgė į tai, kad automobilis tempia priekabą, dėvėjo gaubtuvą, dėl kurio buvo ribotas jos garso ir aplinkos suvokimas, įžengė į važiuojamąją kelio dalį ir, nepastebėjusi, kad automobilis Ford S-MAX, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tempia priekabą, atsitrenkė į jos rato purvasaugį, dėl ko nugriuvo ant žemės ir, galvą atsitrenkusi į asfaltą, susižalojo. Nutarime nurodoma, kad tikslinga pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 428 straipsnio 6 dalį D. T. atžvilgiu.

Panevėžio apygardos teisme gautas D. T. apeliacinis skundas, kuriuo ji prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują nutartį - panaikinti Institucijos 2026 m. kovo 3 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Taip pat prašo priteisti 1000 eurų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Pareiškėja sutinka su teismo išvada, kad transporto priemonės vairuotojas A. D. pažeidė KET 27 ir 158 punktų reikalavimus, tačiau kategoriškai nesutinka su nutarties dalimi, kurioje ji pati pripažinta kalta pažeidusi KET 43 ir 45 punktų reikalavimus, o jos veiksmai įvardyti kaip pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Tokia teismo išvada, jos manymu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi yra grįsta prielaidomis ir selektyviu įrodymų vertinimu vairuotojo naudai. Skundžiamoje nutartyje teismas privalėjo teisiškai motyvuoti kodėl vairuotojo pareigos duoti kelią pažeidimas nebuvo pripažintas priežastiniu ryšiu susijusia esmine eismo įvykio priežastimi.

Skunde pažymima, kad Institucijos nutarimas priimtas remiantis tik kito eismo dalyvio – vairuotojo A. D. parodymais, kuriuos jis tyčia pakeitė savo naudai papildomos apklausos metu: iš pradžių teigė matęs pėsčiuosius su gobtuvais, o vėliau nurodė, kad jų apskritai nematė. Tyrėja šių akivaizdžių prieštaravimų netikslino, o teismas neįvertino parodymų patikimumo bei jų suderinamumo su kita bylos medžiaga. Tuo tarpu nuoseklūs apeliantės D. T. ir liudytojo T. T. parodymai buvo nepagrįstai atmesti, padarant tikrovės neatitinkančias išvadas. Dėl šių priežasčių nukentėjusiąją sužalojęs automobilio vairuotojas A. D. buvo be jokio teisinio pagrindo atleistas nuo atsakomybės, o apeliantei D. T. administracinė atsakomybė pritaikyta visiškai nepagrįstai.

Eismo įvykis įvyko Užpalių ir Rašės gatvių nereguliuojamoje sankryžoje, kurioje nėra įrengta pėsčiųjų perėja, saugumo salelė ar važiuojamosios dalies srautus skirianti ženklinimo linija. Pareiškėja važiuojamąją kelio dalį kirto sankryžos ribose. Tai yra esminė bylos aplinkybė, kadangi nereguliuojamoje sankryžoje sukdamas vairuotojas turi imperatyvią pareigą duoti kelią važiuojamąją dalį kertantiems pėstiesiems. Jos (D. T.) žengimo į gatvę momentu jokių transporto priemonių, įskaitant ir A. D. vairuojamą automobilį, matomumo zonoje nebuvo, todėl KET 45 punkte numatytos pareigos vertinti artėjančių automobilių greitį nebuvo pagrindo taikyti. Skunde apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad prieš įžengdama į Rašės gatvės važiuojamąją dalį, ji tinkamai įvertino eismo situaciją ir įsitikino saugumu. Vairuotojas A. D. posūkio manevrą pradėjo tik tada, kai ji važiuojamąja dalimi jau buvo nuėjusi daugiau kaip pusę gatvės. Pėsčiosios matomumui įtakos turėjo tai, kad automobilio manevras vyko jai iš už nugaros. Supratusi, kad vairuotojas neketina jos praleisti, ji sustojo ir po kelių sekundžių buvo partrenkta automobilio priekabos purvasaugio.

Vadovaujantis KET 27 punktu, vairuotojas privalo praleisti ne tik jau sankryžą kertantį pėsčiąjį, bet ir tik ketinantį tą padaryti, todėl vairuotojas A. D. privalėjo įvertinti situaciją dar iki manevro pradžios ir stebėti tiek šaligatvį, tiek pačią gatvę. Teismo prielaida, kad vaizdą laikinai galėjo užstoti didesnių gabaritų mikroautobusas, buvo padaryta remiantis tik paties vairuotojo teisme nurodyta aplinkybe, kurios patikimumo patikrinti objektyviai neįmanoma. A. D. prielaidos apie dėl lietaus suprastėjusį matomumą per šoninį langą ar automobilio durelių dvigubą rėmą taip pat negali pateisinti vairuotojo neatidumo.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vairuotojas posūkį atliko plačiai ir priekaba nekėlė grėsmės pėstiesiems, visiškai ignoruodamas eismo įvykio schemoje bei vaizdo įrašuose užfiksuotą pavojingą sąstato trajektoriją bei staigų manevrą link pėsčiųjų. Išvada apie priekabos siaurumą padaryta neatlikus realių matavimų, remiantis tik paties vairuotojo parodymais, nors vaizdo įrašai ir fotonuotraukos akivaizdžiai įrodo, kad priekaba vizualiai nėra siauresnė už patį automobilį. Vertinant šias aplinkybes, teismas privalėjo analizuoti ar nukentėjusioji turėjo pakankamai laiko bei techninių galimybių išvengti susidūrimo su netikėtai kryptį pakeitusia transporto priemone. Teismas nepagrįstai sutapatino vairuotojo ir pėsčiosios galimybes matyti vienas kitą: vairuotojas pėsčiuosius galėjo stebėti iš toli, dar prieš įvažiuodamas į sankryžą, tuo tarpu pėstieji situaciją vertina pagal įžengimo momentu matomus automobilius. Byloje nėra įrodymų, kad įžengimo momentu automobilis jau buvo matomoje padėtyje – posūkis buvo atliktas pareiškėjai iš už nugaros, jai jau esant važiuojamojoje dalyje. Nesant nustatytų konkrečių automobilio koordinačių pėsčiosios įžengimo momentu, išvada dėl jos kaltės yra teisiškai nepagrįsta, o KET 43 punkto pažeidimas – neįrodytas.

Esant tokioms aplinkybėms, vairuotojo A. D. atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta visiškai nepagrįstai, todėl yra teisinė būtinybė ją atnaujinti ir tęsti pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliaciniu skundu D. T. prašo panaikinti skundžiamą Utenos apylinkės teismo nutartį ir priimti naują nutarimą - panaikinti Institucijos nutarimą, kuriuo nutraukta administracinio nusižengimo teisena A. D. atžvilgiu. Pareiškėja sutinka su teismo išvada, kad transporto priemonės vairuotojas A. D. pažeidė KET 27 ir 158 punktų reikalavimus, tačiau kategoriškai nesutinka su nutarties dalimi, kurioje ji pati pripažinta kalta pažeidusi KET 43 ir 45 punktų reikalavimus, o jos veiksmai įvardyti kaip pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Tokia teismo išvada, jos manymu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi yra grįsta prielaidomis ir selektyviu įrodymų vertinimu vairuotojo naudai. Skundžiamoje nutartyje teismas privalėjo teisiškai motyvuoti kodėl vairuotojo pareigos duoti kelią pažeidimas nebuvo pripažintas priežastiniu ryšiu susijusia esmine eismo įvykio priežastimi.

Skundžiamoje teismo nutartyje D. T. pripažinta pažeidusi KET 43 ir 45 punktų reikalavimus, tačiau pagal bylos aplinkybes ir aprašomąją dalį matyti, kad ji pripažinta padariusi ne KET 43 punkto, o KET 44 punkto pažeidimą, todėl nutartyje nurodytas KET 43 punktas laikytinas rašymo apsirikimu.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į juos argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į faktinę eismo įvykio situaciją bei dinamiką ir padarė objektyviais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad skundžiamu nutarimu ANK 565¹ straipsnio 1 punkto nuostatos buvo taikytos teisingai ir administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį, A. D. atžvilgiu nutraukta pagrįstai.

ANK 567 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Tai reiškia, kad institucija (jos pareigūnas), taip pat teismas, tirdami ir nagrinėdami administracinio nusižengimo bylą, privalo objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus, tinkamai taikyti įstatymus, patraukti administracinėn atsakomybėn tik kaltus asmenis.

Vertindamas Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abu eismo dalyviai (pėsčioji ir vairuotojas) pažeidė KET. Skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose nurodyta, kad abu eismo dalyviai savo elgesio negrindė savitarpio pagarba ir atsargumu bei kėlė pavojų eismo saugumui (SEAKĮ 12 straipsnio 1, 5 dalys). Vairuotojas A. D., sukdamas į Rašės gatvę su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, nepraleido į tokio kelio eismo juostą įžengusios pėsčiosios D. T. ir jai nedavė kelio, taip pažeisdamas KET 27 ir 158 punktus, o pėsčioji D. T., eidama per gatvę neįsitikino, kad eiti (judėti) saugu, neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greičio, eidama gatve buvo atitraukusi dėmesį nuo aplinkos ir eismo situacijos kelyje stebėjimo, nespėjusi pereiti gatvės, nesustojo ant linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, taip nesilaikė KET 43 (turėjo būti 44 punktas) ir 45 punktų. Pėsčioji, siaura gatve eidama daugiausia 4,5 metro (kaip pažymėta Eismo įvykio schemoje), kas sudaro ne daugiau 6 žingsnių, turėjo tokioje vietovėje anksčiau pamatyti nedideliu greičiu sukantį automobilį su priekaba, kuris iki susidūrimo spėjo pristabdyti, išsukti iš eismo juostos, kurioje buvo pristabdęs, pervažiuoti priepriešinio eismo Užpalių gatvės juostą, įvažiuoti į Rašės gatvę daugiau kaip 10 m (iš Eismo įvykio schemos nustatyta, kad vien nuo automobilio galinio rato iki Užpalių g. sankirtos yra 9,2 m). Teismas nustatęs, kad abu eismo įvykio dalyviai pažeidė KET, atsižvelgęs į tai, kad automobilis Ford S-MAX pravažiavo pėsčiąją, jos nenutrenkė ir niekaip neužkliudė, pėsčioji kontaktavo su priekabos purvasaugiu, dėl ko pargriuvo, į tai, kad priekaba nebuvo platesnė ir nevažiavo skersai gatvės, automobilis su priekaba suko pakankamai plačiai, po kontakto iš karto sustojo, taigi važiavo negreitai, be kita ko, prisidėdamas prie to, kad būtų išvengta kontakto, sprendžia, kad pagrindinė šio eismo įvykio kilimo priežastis buvo per didelis pėsčiosios nedėmesingumas einant gatve ir eismo nestebėjimas, nepriklausomai nuo to, ar ji buvo su gobtuvu, ar ėjo (judėjo) pravažiavus automobiliui. Pėsčiajai stebint eismą ir matant susidariusią situaciją, tai, kad nespės pereiti važiuojamosios dalies, jai sustojus iki linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, eismo įvykio būtų išvengta. Tai, kad priekabos apšvietimas eismo įvykio metu buvo neprijungtas, negalėjo būti eismo įvykio kilimo priežastis, kadangi apšvietimas priekabos šone nėra įrengtas. Dėl nurodyto, nagrinėjamu atveju, teismo vidinis įsitikinimas sutampa su Nutarimą priėmusio pareigūno vidiniu įsitikinimu, pagal kurį, pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti – pėsčiosios elgesys, nes analogiškoje situacijoje pėsčiajam stebint eismą bei laikantis KET reikalavimų, toks įvykis nebūtų įvykęs.

Tačiau šios skundžiamoje teismo nutartyje padarytos išvados, grįstos išskirtinai paties teismo atliktais orientaciniais skaičiavimais, teisiškai negali būti laikomos patikimomis, objektyviomis ir pakankamomis priežastiniam ryšiui tarp kiekvieno iš eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų bei kilusių padarinių bei asmens kaltei nustatyti, todėl kelia pagrįstų abejonių dėl teismo nustatytų aplinkybių ir jų pagrindu padarytos išvados, kad pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti yra pėsčiosios elgesys.

Pirma, transporto priemonės judėjimo trajektorija laiko atžvilgiu bei transporto priemonės atsiradimo nukentėjusiosios matymo lauke momentas yra esminės aplinkybės, turinčios lemiamos įtakos tiek nukentėjusiosios veiksmų teisiniam įvertinimui, tiek priežastinio ryšio nustatymui, siekiant identifikuoti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad pati ėjo pirma, o vyras ėjo kažkiek atsilikęs nuo jos. Žengdama į važiuojamąją gatvės dalį link šaligatvio tęsinio, atidžiai pažvelgė į abi puses ir įsitikino, jog nėra artėjančių transporto priemonių. Nukentėjusioji nematė iš sankryžos sukančios transporto priemonės, kadangi automobilis į šią sankryžą įvažiavo vėliau ir iki posūkio važiavo nukentėjusiajai bei jos vyrui iš paskos – ta pačia kryptimi, kuria jie ėjo. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas T. T., kuris į važiuojamąją dalį įžengė vėliau nei D. T.. Jis nurodė, kad taip pat apsidairė ir nė iš vienos pusės nematė jokių artėjančių transporto priemonių. Pėsčioji D. T. nurodė, kad į Rašės gatvę sukantį automobilį pamatė tik tuomet, kai jau buvo perėjusi daugiau nei pusę gatvės. Iš eismo įvykio schemos matyti, kad pėsčioji siaura, 6,8 metrų pločio gatve iki įvykio buvo nuėjusi apie 4,5 metro – tai rodo, kad pėsčioji iš tikrųjų galėjo judėti toje eismo juostoje, į kurią vairuotojas atliko posūkio manevrą. Esant tokioms aplinkybėms, KET 45 punkto reikalavimas sustoti ant ašinės linijos pėsčiajai nebegalėjo būti taikomas, nes ji šią zoną jau galėjo būti kirtusi ir turėjo pagrįstą lūkestį, kad automobilio vairuotojas nepažeis KET jam keliamų imperatyvių reikalavimų sulėtinti greitį arba sustoti bei duoti kelią į gatvę įžengusiai pėsčiajai, taip sudarydamas sąlygas jai saugiai baigti perėjimą. Aukštesniojo teismo manymu, pasitikėjimo principas išnyktų tik tada, jei pėsčioji sukeltų netikėtą, staigų ir nenumatomą pavojų (pavyzdžiui, išbėga į gatvę prieš pat automobilį).

Antra, vairuotojas atsakingas už viso transporto priemonių junginio saugų manevravimą, todėl byloje yra būtina visapusiškai ištirti ir įvertinti nukentėjusiosios ir liudytojo parodytas aplinkybes, susijusias su vairuotojo pasirinktu šoniniu intervalu. Pagal KET 126 punktą, vairuotojas, valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, privalo užtikrinti saugų atstumą iš šonų iki kitų eismo dalyvių viso manevro metu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įvykio mechanizmą, nepagrįstai ignoravo dinamiškas transporto priemonių junginio judėjimo savybes ir šoninio intervalo saugumo kriterijų. D. T. ir A. T. viso proceso metu tvirtino, kad automobilis pravažiavo pro pėsčiąją labai nedideliu atstumu, abu galvojo, kad pervažiuos D. T. kojas. Teismo posėdžio metu D. T. nurodė, kad automobilis pro ją pravažiavo vos 10–20 cm atstumu. Pasitvirtinus, kad šoninis intervalas buvo kritiškai mažas, kontaktas su priekaba galėjo įvykti ir dėl galimai išsikišusių priekabos purvasaugių (purvasaugių plotis byloje net nebuvo išmatuotas), natūralaus priekabos lingavimo po atlikto posūkio ar nuo kelio nelygumų, arba pačiai pėsčiajai instinktyviai krūptelėjus iš išgąsčio. Be to administracinio nusižengimo tyrimo metu liudytojas T. T. teigė, kad nukentėjusiąją kliudė priekabos užpakalinio rato purvasaugis – ši aplinkybė gali būti reikšminga tiriant eismo įvykio mechanizmą, tačiau teismo posėdžio metu nepatikslinta.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje iškilusioms abejonėms pašalinti ir tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp eismo dalyvių veiksmų bei kilusių padarinių nustatyti yra būtina skirti eismo įvykio ekspertinį tyrimą. Šio tyrimo metu, naudojant specialiąsias technines žinias ir metodikas, privalo būti objektyviai įvertinta eismo įvykio dinamika laiko ir erdvės atžvilgiu. Tik specialisto atliktas matematinis modeliavimas gali padėti konstatuoti aplinkybes, reikšmingas vertinant kokius KET pažeidimus padarė eismo dalyviai, ir kurie pažeidimai buvo būtinoji sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas negali bylos išnagrinėti iš esmės, nes tai pažeistų proceso dalyvių teisę ginčyti teismo išvadas fakto klausimais. Todėl byla privalo būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kadangi sprendimas dėl proceso išlaidų priteisimo priklauso nuo bylos nagrinėjimo rezultatų, o byla šiuo metu nėra išnagrinėta iš esmės, D. prašymas priteisti 1000 eurų bylinėjimosi išlaidų šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas.

Apibendrinant daroma išvada, kad apylinkės teismas skundžiamą nutartį priėmė neištyręs ir neįvertinęs visų bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, todėl, siekiant pašalinti iškilusius neaiškumus, skundžiama Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. birželio 3 d. nutartis naikintina ir administracinio nusižengimo byla grąžintina iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Nukentėjusiosios D. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą administracinio nusižengimo byloje – perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.