Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,B2 Impact“ ieškinį atsakovui J. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Aiškina, kad jis, pasirašydamas Sutartį, sutiko mokėti 54 procentų dydžio palūkanas kaip užmokestį (pelno palūkanas) už naudojimąsi kreditu, kol Sutartis galioja, tačiau niekada nesutiko ir negalėjo sutikti, kad lupikiškas 54 procentų dydžio dydis bus taikomas kaip bauda ar nuostoliai po to, kai kreditorius vienašališkai nutrauks sutartį ir pareikalaus grąžinti visą sumą iškart. Teigia, jog teismas, leisdamas pradinės Sutarties tarifą mechaniškai perkelti į deliktinės ar sutartinės atsakomybės (nuostolių) fazę po Sutarties nutraukimo, paneigė vartotojų teisių apsaugos esmę ir legitimavo neproporcingą sankciją.

Nurodo, jog ieškovė teisme manipuliavo klasikine cesijos taisykle, teigdama, kad naujasis kreditorius tiesiog perima visas pradinio kreditoriaus teises tokiomis pačiomis sąlygomis, tačiau cesija leidžia perimti teisę į realią skolą, bet neperkelia hipotetinio pradinio kreditoriaus lūkesčio uždirbti pelną subjektui, kuris neturi teisinio statuso tokiam pelnui generuoti. Teiginys, kad UAB „B2 Impact“ asmeniškai patyrė „380,28 Eur dydžio realių pajamų praradimą“ dėl to, kad negalėjo tų pinigų įsukti į kitas kredito sutartis su 54 proc. grąža, yra teisiškai absurdiškas. Priteisdamas šią sumą antriniam kreditoriui, teismas pažeidė kompensacinį civilinės atsakomybės principą ir leido ieškovei gauti nepagrįstą viršpelnį. Priduria, kad palikus galioti skundžiamo sprendimo dalį, susiformuotų ydingas precedentas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytą sankciją po sutarties pažeidimo keisti nuostoliais, atliekančiais baudinę funkciją.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškinio dalį dėl nuostolių, buvo neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Atmetus nepagrįstus reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos turi būti proporcingai perskaičiuotos atsakovo naudai.

Nesutinka su apelianto teiginiais, esą cesijos būdu negali būti perleidžiamas reikalavimas į tam tikrą skolos dalį (pelną), yra teisiškai nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.101 straipsnio nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai. Aiškina, jog cesijos institutas numato pilną pradinio kreditoriaus teisių perėmimą – naujasis kreditorius stoja į pradinio kreditoriaus vietą tokiomis pačiomis sąlygomis, o skolininko prievolės apimtis ir pobūdis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia ir negali keistis.

Nurodo, kad pradinei kreditorei nutraukus Sutartį dėl apelianto netinkamo prievolės vykdymo, pradinė kreditorė įgijo teisę reikalauti negautų pajamų, kurias pagrįstai tikėjosi gauti, t. y. Sutartyje numatytas mokėjimo palūkanas pagal grafiką. Reikalavimo teisės perleidimo atveju minėta teisė perleista ieškovei. Ieškovė turi teisę reikalauti pagal nutrauktą paskolos sutartį negautų pelno palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

Daro išvadą, kad apelianto apeliacinis skundas yra pagrįstas hipotetiniais ir tikrovės neatitinkančiais teiginiais, kuriuose painiojamos atskiros teisės normos, taip bandant sukurti nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo iliuziją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliantas ginčija 380,28 Eur negautų pajamų už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. vasario 27 d. priteisimą, taip pat būsimų negautų pajamų, apskaičiuojamų taikant 54 procentų metinę palūkanų normą nuo pagal Sutartį atitinkamą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, priteisimą iki kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2027 m. kovo 19 d. ir neviršijant 343,25 Eur sumos. Apeliantas taip pat prašo atitinkamai sumažinti ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliaciniu skundu neskundžiama, jos teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka netikrinamas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Moment Credit“ (pradinė kreditorė) ir atsakovas 2025 m. kovo 19 d. sudarė paskolos sutartį Nr. L093032, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 1 500,00 Eur kreditas 24 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą ir mokėti Sutartyje numatytas metines palūkanas (54,00 procentai), 273,84 Eur Sutarties sudarymo mokestį. Atsakovui netinkamai vykdžius prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, Sutartis su atsakovu 2025 m. liepos 31 d. buvo nutraukta.

2024 m. lapkričio 29 d. periodine Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. PR-24-238 pradinis kreditorius perleido savo reikalavimo teises ieškovei. Periodinė reikalavimų teisių perleidimo sutartis suponuoja jos tęstinį pobūdį bei reiškia, jog reikalavimai į konkrečias skolas perleidžiami ne vieną kartą, o tęstiniu būdu (kas mėnesį) pasirašant papildomus priedus prie pagrindinės perleidimo sutarties. Atsakovas apie reikalavimo teisių perleidimą buvo informuotas 2025 m. rugpjūčio 7 d. rašytiniu pranešimu.

Apeliantas teigia, kad ieškovė UAB „B2 Impact“, būdama profesionali skolų supirkimo bendrovė, negali reikalauti pradinės kreditorės negautų pajamų atlyginimo. Jo nuomone, reikalavimo teisės įsigijimas už mažesnę nei nominali skolos vertė kainą nesuteikia ieškovei teisės į pajamas, kurias pagal vartojimo kredito sutartį tikėjosi gauti pradinė kreditorė. Su šiais apelianto argumentais nesutiktina.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad perleidus reikalavimo teisę pasikeičia kreditorius, tačiau pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Todėl aplinkybė, kad ieškovė reikalavimo teisę įgijo iš pradinės kreditorės, savaime nepaneigia jos teisės reikalauti negautų pajamų atlyginimo. Reikalavimo perleidimo kaina taip pat nekeičia skolininko prievolės apimties.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl negautų pajamų priteisimo. Jo teigimu, nutraukus vartojimo kredito sutartį, joje nustatytos 54 procentų dydžio metinės mokėjimo palūkanos negali būti automatiškai taikomos apskaičiuojant kreditoriaus nuostolius. Apeliantas pažymi, kad ieškovė neįrodė realiai negautų pajamų ir jų dydžio, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino sutartines mokėjimo palūkanas su nuostoliais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos pagal nutrauktą sutartį nebegali būti skaičiuojamos. Tačiau kreditorius turi teisę reikalauti negautų mokėjimo (pelno) palūkanų kaip nuostolių atlyginimo, jeigu įrodo civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas. Taigi vien sutarties nutraukimo faktas nepaneigia kreditoriaus teisės į negautų pajamų atlyginimą, tačiau savaime nepatvirtina ir tokio reikalavimo pagrįstumo.

Vertindamas apelianto argumentą dėl negautų pajamų neįrodymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės reikalavimas grindžiamas ne vien sutartyje nustatyta metine palūkanų norma, bet ir konkrečiu mokėjimų grafiku. Jame nustatytos palūkanų sumos apskaičiuotos atsižvelgiant į pagal sutartį turėjusį mažėti negrąžinto kredito likutį. Taigi pateikti duomenys leidžia nustatyti, kokias palūkanų pajamas kreditorė būtų gavusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Šių pajamų negavimą lėmė atsakovo prievolių nevykdymas ir dėl to įvykęs sutarties nutraukimas.

Pirmosios instancijos teismas už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. vasario 27 d. priteisė 380,28 Eur negautas pajamas. Ši suma atitinka mokėjimų grafike nurodytų atitinkamo laikotarpio palūkanų sumą. Be to, teismas priteisė būsimas negautas pajamas, apskaičiuojamas taikant 54 procentų metinę palūkanų normą pagal grafiką turėjusiam mažėti kredito likučiui, iki faktinio kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutartyje nustatyto kredito grąžinimo termino – 2027 m. kovo 19 d., ir ne daugiau kaip 343,25 Eur. Toks apskaičiavimo būdas neleidžia priteisti daugiau palūkanų pajamų, negu kreditorė būtų gavusi tinkamai vykdant sutartį iki jos termino pabaigos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad ieškovė įrodė prašomų atlyginti negautų pajamų realumą ir dydį. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad nutraukus sutartį mokėjimo palūkanos negali būti toliau priteisiamos kaip sutartinės prievolės vykdymas natūra ir kad nuostoliai turi būti įrodyti. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė ne mokėjimo palūkanas už laikotarpį po sutarties nutraukimo, o jų dydį atitinkančias negautas pajamas, nustatytas pagal sutarties mokėjimų grafiką. Todėl apelianto argumentai dėl šių nuostolių neįrodymo atmestini.

Apeliantas taip pat teigia, kad 54 procentų dydžio metinės palūkanų normos taikymas apskaičiuojant negautas pajamas iš esmės prilygsta netesybų priteisimui ir leidžia apeiti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytus vartojimo kredito gavėjo atsakomybės ribojimus.

Pažymėtina, kad netesybos ir negautos pajamos yra skirtingos teisinės kategorijos. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyti ribojimai taikomi netesyboms ir kompensuojamosioms palūkanoms, atliekančioms netesybų funkciją, tačiau savaime neapriboja kreditoriaus teisės reikalauti įrodytų negautų pajamų atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus kredito sutartį kreditorius gali reikalauti negautų pajamų atlyginimo, tačiau negali gauti dvigubo tų pačių nuostolių atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Nagrinėjamu atveju negautos pajamos apskaičiuotos pagal Sutartyje nustatytą mokėjimų grafiką, atsižvelgiant į pajamas, kurias kreditorė būtų gavusi tinkamai vykdant sutartį. Pirmosios instancijos teismas atskirai nepriteisė sutartinių netesybų ar kompensuojamųjų palūkanų už prievolės vykdymo termino praleidimą. Todėl vien aplinkybė, kad negautų pajamų dydžiui nustatyti taikyta sutartinė palūkanų norma, nesudaro pagrindo šias pajamas laikyti netesybomis ar konstatuoti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą.

Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, dėl to jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatomis, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovė jų atlyginimo neprašo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.