Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Virginijos Liudvinavičienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo kaltinamojo O. K. gynėjo advokato Simono Slapšinsko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. spalio 23 d. nutarties, kuria kaltinamajam O. K. kardomosios priemonės – suėmimo – terminas pratęstas trims mėnesiams, nuo 2026 m. lapkričio 3 d. iki 2027 m. vasario 3 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

O. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 5 dalį, 7 straipsnio 12 punktą, 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) kaltinamas tuo, kad dalyvavo „duomenys neskelbtini“ ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, organizavo narkotinės medžiagos kontrabandą, taip pat tuo, kad būdamas vienu iš „duomenys neskelbtini“ ginkluoto nusikalstamo susivienijimo dalyvių, veikdamas bendrai su šio susivienijimo vadovu, dalyviais, ginkluotam nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais asmenimis ir kitais tyrimo nustatinėjamais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas nusikalstamai praturtėti, organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, šios medžiagos kontrabandą į Lietuvos Respubliką ir iš jos. Detaliai O. K. pareikštas kaltinimas yra išdėstytas kaltinamajame akte.

2022 m. lapkričio 4 d. prokuroro nutarimais O. K. pripažintas įtariamuoju ir jam paskelbta paieška. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartimi O. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2022 m. lapkričio 9 d. jam išduotas Europos arešto orderis (toliau – EAO), kurį vykdant 2022 m. lapkričio 22 d. O. K. buvo sulaikytas Prancūzijos Respublikoje ir 2023 m. vasario 3 d., 22.20 val., perduotas Lietuvos Respublikai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 5 d. nutartimi palikta galioti O. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nustatytas trijų mėnesių suėmimo terminas (iki 2023 m. gegužės 3 d.). Vėlesnėmis nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Skundu kaltinamojo O. K. gynėjas advokatas S. Slapšinskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. spalio 23 d. nutartį, kuria O. K. pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas – 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. lapkričio 3 d. iki 2027 m. vasario 3 d.; paskirti kaltinamajam O. K. bet kurią kitą už suėmimą švelnesnę kardomąją priemonę ar jų kompleksą; suimtą kaltinamąjį O. K. iš suėmimo paleisti. Skundą grindžia šiais argumentais.

Akcentuojama, kad teismas, grįsdamas būtinybę O. K. pratęsti kardomąją priemonę suėmimą maksimaliam 3 mėnesių terminui bei ją remiant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip ir visais kartais iki šiol, iš esmės identiškai atkartojo ankstesnių nutarčių argumentus, tačiau su tokiais argumentais nesutinkama, jie laikytini nepagrįstais. Pažymima, kad teismas ne tik nenurodė nė vieno konkretaus dokumento, informacijos šaltinio ar kito įrodymo, kuris objektyviai pagrįstų kaltinimus O. K. bei pagrįstų būtinybę pratęsti jam pačią griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą maksimaliam 3 mėnesių terminui, bet ir vėl deklaratyviai atkartojo niekuo nepagrįstus teiginius dėl būtinybės šią pačią griežčiausią kardomąją priemonę tęsti, net formaliai nesvarstant trumpesnio šios kardomosios priemonės termino.

Gynėjo įsitikinimu, teismo argumentai, kad O. K. yra Rusijos Federacijos pilietis, socialiniais ryšiais yra susijęs su užsienio valstybėmis, o Lietuvoje neturi nei socialinių, nei ekonominių ryšių, nei nekilnojamojo turto, kas tariamai sudaro pagrindą manyti, jog O. K. galėtų bėgti ir slėptis nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų, laikytini visiškai nepagrįstais bei diskriminaciniais. Atkreipiamas dėmesys, kad teismo suformuota pozicija prieštarauja asmenų lygybės prieš įstatymą principui, taip pat diskriminacijos draudimui, nustatytam Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnyje, kadangi užsienio piliečiui, atvežtam į Lietuvą, negali būti taikoma ir tęsiama pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas maksimaliam 3 mėnesių terminui vien tik dėl to, kad jis niekada nebuvęs Lietuvoje, čia neturi sukūręs šeimos, įgijęs nekilnojamojo turto ar užmezgęs socialinių, ekonominių ryšių. Kaip ir negali tokios kardomosios priemonės taikymas būti grindžiamas aplinkybe, kad įtariamasis yra konkrečios valstybės, šiuo atveju Rusijos Federacijos, pilietis ar, kad šioje užsienio valstybėje gyvena jo šeima, o Lietuvoje jis šeimos ar kitokių socialinių ryšių neturi, tokiu būdu tiesiogiai diskriminuojant tokį kaltinamąjį. Pateikiamos nuorodos į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bylas (D.H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką [GC], Nr. 57325/00), (Burden prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 13378/05; Andrejevas prieš Latviją, Nr. 55707/00; Sejdic ir Finci prieš Bosniją ir Hercegoviną, Nr. 27996/06 ir Nr. 34836/06; Varnas prieš Lietuvą, Nr. 42615/06) ir pan.

Pasak gynėjo, O. K. yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau yra gimęs Ukrainoje, įgijęs vidurinį išsilavinimą, sukūręs šeimą (turi sutuoktinę ir nepilnametį vaiką), turi legalų pragyvenimo šaltinį (nuomojamas nekilnojamasis turtas, taip pat vykdyta tarpininkavimo veikla parduodant prabangos prekes, apie kurias 2026 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžio metu parodymus davė pats O. K., o gynėjas pateikė įrodymus), neteistas, nuo 2016 m. gyvena Prancūzijoje ir čia turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Tuo pačiu pažymima, kad asmens teisė pasirinkti, kurioje valstybėje jis nori gyventi, yra užtikrinta įstatymais ir negali būti varžoma, o vėliau šiuo pagrindu ir diskriminuojama. Atitinkamai aplinkybė, kad O. K. 6 metus gyveno Prancūzijoje, o prieš tai Estijoje, kurioje turėjo leidimą gyventi, negali tapti pagrindu teigti, jog O. K. dėl šių aplinkybių gali pabėgti ir pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, institucijų ir teismo, ypač kai abi šios valstybės priklauso Europos Sąjungai.

Teismui ankstesnėse nutartyse kartojant, kad O. K. nėra susaistytas su Lietuva ir čia neturi gyvenamosios vietos, dėl ko, paleistas iš suėmimo, jis gali pabėgti, O. K. sudarė buto nuomos sutartį, pagal kurią 3 metų laikotarpiui (su galimybe šį terminą pratęsti) išsinuomojo butą, kurio nuomos sutartyje net numatė galimybę deklaruoti čia savo gyvenamąją vietą. Į baudžiamąją bylą yra pateikta ne tik nuomos sutarties kopija, bet ir įrodymai, kad ši nuomos sutartis yra įregistruota viešame registre. Nuomos mokestis už butą iki šiol yra mokamas. Taigi, šios aplinkybės įrodo, kad O. K. turi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pasak gynėjo, Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nė karto neužsiminė.

O. K. turi oficialų pajamų šaltinį – nekilnojamojo turto nuomą Rusijos Federacijoje. Pažymima, kad būtent ikiteisminio tyrimo institucijos, vykdančios ikiteisminį tyrimą, turėjo pareigą surinkti visus reikšmingus duomenis ir tik tada asmeniui gali būti taikomos jo laisvę apribojančios kardomosios priemonės. Nežiūrint į tai, byloje yra Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštas, kuriame nurodoma, kad biuras atsisako kreiptis į Rusiją dėl informacijos apie O. K. gavimo. Gynėjo teigimu, aplinkybė, kad apie O. K. byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kai šių duomenų ikiteisminio tyrimo institucijos tiesiog nerinko arba net atsisakė rinkti, nors turėjo ir turi tokią pareigą, negali būti grindžiamas O. K. taikomo suėmimo termino pratęsimas.

Be to, gynėjas į bylą yra pateikęs pažymą, kad paleidus O. K. iš suėmimo jis turėtų darbovietę, kurioje galėtų dirbti bei gauti Lietuvos Respublikoje oficialias pajamas. Byloje taip pat yra pateiktas O. K. sutuoktinės tėvo P. K. N. notariškai patvirtintas pareiškimas, kad jis ne tik gali ir įsipareigoja už O. K. sumokėti užstatą, bet ir įsipareigoja užtikrinti O. K. pragyvenimą Lietuvoje viso proceso metu. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamąjį paleidus iš suėmimo, jis turėtų darbą bei oficialias, legalias pragyvenimo lėšas.

O. K. suėmimo pratęsimo nereikalingumą pagrindžia ir kitos aplinkybės. Akcentuojama, kad jis žinojo apie A. Z. sulaikymą, tačiau net pusantrų metų niekur nebėgo ir nepasislėpė. Nors tuo metu buvo sekamas, bet jokių duomenų apie nusikalstamas veikas per sekimo laikotarpį negauta, kas akivaizdžiai paneigia bet kokias spėliones apie galimybę, jog O. K. galėtų pabėgti ar paleistas iš suėmimo daryti naujas veikas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad dėl tų pačių nusikalstamos veikos aplinkybių Latvijoje nagrinėjama baudžiamoji byla, kur nė vienas iš kaltinamųjų A. Z., A. L., J. K., M. Z., J. A. nėra suimti, o yra iš suėmimo paleisti už užstatą bei nė vienas niekur nepasislėpė, nepabėgo nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo.

Nesutinkama su teismo argumentais, kad šioje byloje dalis asmenų yra kaltinami disponavimu suklastotais asmens tapatybės dokumentais, dėl ko O. K. gali turėti ryšių, kuriais pasinaudojęs galėtų įgyti suklastotus asmens tapatybės dokumentus, o tai palengvintų jo slapstymąsi nuo teismo. Pažymima, kad šiai dienai O. K. neturi jokių galiojančių kelionės dokumentų. Jo Rusijos Federacijos piliečio pasas negalioja nuo 2025 m. sausio 13 d., tad O. K. ne tik negalėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet ir negalėtų jų padirbti, kadangi jų neturi. Atlikus kratas pas O. K., nebuvo rasti jokie jo paties suklastoti asmens dokumentai. Jis nėra siejamas su suklastotų dokumentų disponavimu, dėl to kaltinimai jam nėra pareikšti, todėl tokie spėjamojo pobūdžio teiginiai yra visiškai nepagrįsti bei neteisėti.

Pasak gynėjo, vien ta aplinkybė, jog O. K. yra kaltinamas labai sunkių nusikaltimų padarymu, be kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad O. K. gali daryti naujas nusikalstamas veikas, negali būti pagrindu nuolatos, jau beveik 4 metus iš eilės, vis tęsti O. K. pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymą maksimaliai leistinam terminui.

Akcentuojama, kad O. K. yra neteistas. Jo šeima, tuo pačiu ir jis pats, turi legalų pragyvenimo šaltinį, t. y. Rusijoje nuomoja nekilnojamąjį turtą. Nors pateikti įrodymai apie O. K. vykdytą tarpininkavimo veiklą parduodant prabangos prekes, tačiau teismas atsisakė apklausti gynybos prašomus iškviesti liudytojus, galinčius patvirtinti kartu su O. K. vykdytą veiklą. Gynėjas į bylą pateikė pažymą, kad paleidus O. K. iš suėmimo jis turėtų darbovietę, kurioje galėtų dirbti bei Lietuvos Respublikoje gautų oficialias pajamas. Galiausiai į bylą pateiktas O. K. sutuoktinės tėvo P. K. N. notariškai patvirtintas pareiškimas, kad jis gali ir įsipareigoja už O. K. sumokėti užstatą, įsipareigoja užtikrinti O. K. pragyvenimą Lietuvoje viso proceso metu.

Teismas nurodo, jog byloje yra duomenys, kad kaltinamieji, tuo pačiu ir O. K., iš nusikalstamos veikos planavo gauti 10 000 000 Eur pelno, kas tariamai pagrindžia, jog tokios neteisėtos pajamos buvo O. K. pragyvenimo šaltinis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tokią spėjamojo pobūdžio išvadą teismas daro remdamasis byloje esančia susirašinėjimo kopija. Visgi, šioje susirašinėjimo kopijoje nėra identifikuota, kad susirašinėjime dalyvavo O. K. Jo vardas nėra minimas, jis nėra įvardijamas kaip vienas iš asmenų, kuriam šios neteisėtai planuojamos gauti pajamos ar jų dalis būtų planuojamos skirti.

Teismas nutartyje nedetalizavo, kodėl užstato skyrimas būtent šiame proceso etape nebūtų efektyvus, kaip ir nenurodė, kodėl kitos, už suėmimą švelnesnės, kardomosios priemonės ar jų kompleksas negalėtų būti taikomos kaltinamojo O. K. atžvilgiu. Atkreipiamas dėmesys, kad 2026 m. balandžio 24 d. nutartimi teismas jam paskyrė intensyvią priežiūrą, 400 000 Eur užstatą bei dokumentų paėmimą. Gynėjas kelia klausimą, kodėl praėjus pusei metų, per kuriuos O. K. neatliko jokių veiksmų, kuriais trukdytų procesui, suteiktų pagrindą teismui manyti, kad jis mėgins bėgti ir slėptis nuo teismo ar daryti naujas nusikalstamas veikas, t. y. aplinkybėms iš esmės nepasikeitus, teismo nuomone, pasikeitė šis proceso etapas taip, jog užstato įmokėjimas kartu su kitomis kardomosiomis priemonėmis O. K. atžvilgiu nebūtų tinkami ir efektyvūs.

Į bylą yra pateiktas O. K. sutuoktinės tėvo P. K. N. notariškai patvirtintas pareiškimas, kad jis gali ir įsipareigoja už O. K. sumokėti net 200 000 Eur dydžio užstatą. Atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje kiti kaltinamieji iš suėmimo yra paleisti už žymiai mažesnius užstatus. Be to, ir praktikoje tokios užstatų sumos taikomos tik išimtiniais atvejais. Pažymima, kad Latvijoje vykstančioje analogiškoje byloje iš suėmimo paleisti visi kaltinamieji jiems taikant užstatus. Lietuvos Respublikos piliečiai šioje byloje taip pat iš suėmimo yra paleisti jiems paskyrus užstatą, kuris, gynybos žiniomis, nėra didesnis nei 100 000 Eur.

Pasak gynėjo, atlikus svarbiausius proceso veiksmus, tolimesniu vykstančiu procesu suėmimas nebegali būti pateisinamas, apeliuojama į EŽTT bylą Wrona prieš Lenkiją. Šių aplinkybių Vilniaus apygardos teismas nutartyje nevertino, kaip ir nepasisakė, kodėl individualiai O. K. atžvilgiu netaiko EŽTT praktikoje pateiktų išaiškinimų. Be to, teismas nepasisakė, kuo remiantis O. K. taiko griežtesnį standartą nei Lietuvos apeliacinis teismas taikė savo praktikoje (pavyzdžiui, G. J. ir G. B.).

Teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Kaltinamojo O. K. gynėjo advokato S. Slapšinsko skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo, skundžiamos teismo nutarties bei proceso dalyvių nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam O. K. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą 3 mėnesiams, šiuo konkrečiu atveju tinkamai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su suėmimo kaip kardomosios priemonės tolesnio taikymo tikslingumu ir proporcingumu, laikėsi nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Būtina suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad suimtasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis O. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys užfiksuoti iš užsienio valstybių gautuose dokumentuose pagal Europos tyrimo orderius ir vykdant tarptautinės teisinės pagalbos prašymus (Europolo kanalo pasikeitimo informacija SIENA 2022 m. rugsėjo 26 d. pranešime Nr. 1568804-87-1, Prancūzijos Respublikos nacionalinės žandarmerijos 2021 m. sausio 5 d. procesinės prievartos priemonių taikymo protokole Nr. 00133, taip pat kituose Prancūzijos Respublikos nacionalinės žandarmerijos procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose bei apibendrinimuose); Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iosios valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2021 m. lapkričio 18 d. apžiūros (dėl susižinojimo kriptuoto ryšio platforma ,,Sky Ecc“, dėl narkotinių medžiagų sulaikymo), kratų ir kitų procesinių prievartos priemonių Lietuvoje ir užsienio šalyse, daiktų ir dokumentų apžiūros protokoluose, specialistų išvadose, taip pat kitoje bylos medžiagoje. Pažymėtina, kad išvadas dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir inkriminuojamų bylos aplinkybių nustatymo teismas padarys teisminio proceso pabaigoje priimtame baigiamajame akte. Šiuo atveju, vertindamas duomenų pakankamumą, žemesnysis teismas teisės taikymo klaidų nepadarė ir byloje esančius duomenis pagrįstai vertino tik tiek, kiek tai susiję su kaltinamajam taikomos kardomosios priemonės termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų nustatymu, jų visumoje konstatuodamas pakankamą pagrindą išvadoms apie galimą kaltinamam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą.

Vilniaus apygardos teismas kaltinamajam O. K. suėmimo terminą pratęsė nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte numatytus suėmimo pagrindus, t. y. kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Teisėjų kolegija su tokiu apygardos teismo vertinimu sutinka.

Kardomoji priemonė – suėmimas skiriama ar jos terminas pratęsiamas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, atsižvelgiant į įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes (BPK 122 straipsnio 2 dalyje). Pagal EŽTT jurisprudenciją, sprendžiant apie bėgimo (slėpimosi) nuo teisingumo pavojų, turi būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, atvirkščiai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo, ypatingą dėmesį skiriant asmens charakteriui, jo moralei, turimam turtui, ryšiams su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir jo tarptautiniams kontaktams (pvz. EŽTT 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Gábor Nagy prieš Vengriją Nr. 2).

Skunde vertinant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo pagrindo buvimą bei prašant paleisti O. K. iš suėmimo, akcentuojami jo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. kad O. K. čia turi gyvenamąją vietą – butą, kuris yra išnuomotas 3 metų terminui, kad O. K. žmonos tėvas P. K. N. užtikrintų jo pragyvenimą Lietuvoje. Be to, paleidus O. K. iš suėmimo, jis turėtų darbovietę, kurioje galėtų dirbti bei gautų Lietuvos Respublikoje oficialias pajamas. Šiuos socialinius kaltinamojo ryšius gynėjas iš esmės nurodo kaip pakankamus sprendžiant, kad kaltinamasis nebėgs (nesislėps) nuo baudžiamojo persekiojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, galimai turėtų gyvenamąją vietą, darbą bei finansinį aprūpinimą, tačiau šiuo atveju vien šios aplinkybės savaime nepaneigia taikomos kardomosios priemonės tikslingumo.

Spręsdamas klausimą dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo taikymo pagrindo buvimo, apygardos teismas išsamiai ir argumentuotai įvertino visumą reikšmingų aplinkybių ir pagrįstai sprendė, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, taip vengdamas baudžiamojo proceso. Teisėjų kolegijai sutinkant su tokiomis apygardos teismo išvadomis ir jų kontekste vertinant galimą kaltinamojo O. K. pasislėpimo riziką, pirmiausia paminėtina, kad jis yra kaltinamas padaręs sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kurie numato ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes (įskaitant laisvės atėmimą iki gyvos galvos). Nagrinėjamo klausimo ir kaltinamojo pasislėpimo rizikos kontekste svarbus ne tik gresiančios griežtos bausmės, bet ir inkriminuojamų nusikaltimų pobūdis. O. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos yra susijusios su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir jų kontrabanda. O. K. yra kaltinamas tuo, kad 2014–2022 metų laikotarpiu veikė ginkluoto nusikalstamo susivienijimo sudėtyje, kartu su kitais asmenimis galimai įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 3 480 kg kanapių dervos (hašišo), kurią buvo ketinama realizuoti Rusijos Federacijoje. Iš O. K. pareikštų kaltinimų matyti, kad inkriminuojami nusikaltimai galimai pasižymėjo itin dideliu organizuotumo laipsniu, buvo kruopščiai planuojami, nusikalstamo susivienijimo nariai galimai tarpusavyje bendravo laikydamiesi labai aukšto ir sudėtingo konspiracijos lygio, tad inkriminuojamos veikos galimai nebuvo atsitiktinės. Visos šios aplinkybės leidžia spręsti apie didesnį tiek galimai padarytos nusikalstamos veikos, tiek kaltinamojo O. K. pavojingumą. Remiantis EŽTT praktika, tokio pobūdžio bylose gali būti pagrįstas ilgesnis suėmimo laikas.

Sprendžiant dėl kaltinamojo bėgimo (slėpimosi) tikimybės, svarbią reikšmę įgauna asmens ryšiai užsienio valstybėse, kadangi pabėgimas į užsienio valstybę gali iš esmės apsunkinti ar padaryti neįmanomą bylos nagrinėjimą. Šiame kontekste aukštesnysis teismas pažymi, kad ryšių užsienyje turėjimas yra viena iš baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų aplinkybių (BPK 122 straipsnio 2 dalis), į kurią teismas, svarstydamas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimą kaltinamajam (įtariamajam), privalo atsižvelgti ir ją įvertinti. O. K. yra Rusijos Federacijos pilietis, Rusijos Federacijoje gyvena jo sutuoktinė ir sūnus, šioje valstybėje O. K. turi nekilnojamojo turto, kurį nuomoja ir gauna pajamas, Vertinant kaltinamojo galimybių išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti realumą, svarbūs jo ryšiai su visomis užsienio valstybėmis, o šiuo atveju tokių ryšių buvimas su Rusijos Federacija abejonių nekelia. Vertinant kaltinamojo galimybes pasislėpti, svarbią reikšmę turi tai, kad kaltinamasis turi ryšių ir kitose šalyse. Iki sulaikymo (nuo 2016 metų) O. K. gyveno Prancūzijoje (Nicoje), dar anksčiau – Estijos Respublikoje. Šios aplinkybės leidžia manyti, jog kaltinamąjį ryšiai sieja ne tik su Rusijos Federacija, bet ir su kitomis šalimis, kur jis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir galimos griežtos bausmės, galėtų išvykti ir pasislėpti, taip apsunkindamas vykstantį baudžiamąjį procesą. Pastarąsias aplinkybes iš dalies patvirtina ir tai, kad paskelbus O. K. paiešką, jis EAO pagrindu buvo sulaikytas Prancūzijoje, kas rodo, jog kaltinamasis iš esmės vengė atvykti į Lietuvos Respubliką, kurioje jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ir taip tam tikra apimtimi apsunkino vykstantį baudžiamąjį procesą. Pastarosios aplinkybės taip pat yra svarbios vertinant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą suėmimo (termino pratęsimo) pagrindą.

Pagrįstą manymą, kad kaltinamasis O. K., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo, sustiprina ir jam inkriminuojamų nusikaltimų tarptautinis pobūdis. Nusikalstamame susivienijime galimai dalyvavo skirtingų valstybių piliečiai. Nagrinėjamu atveju narkotinės medžiagos buvo galimai gabenamos iš Libano Respublikos (per Graikiją, Čekiją ir kt. šalis), jų galutinė paskirties vieta – Rusijos Federacija, kurios pilietis yra O. K.

Taigi, paminėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog O. K. galimai turi pakankamai ryšių užsienio valstybėse – tiek Prancūzijoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse, tiek trečiosiose šalyse, kuriais, reikalui esant, gali pasinaudoti. Gynėjo skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad taikomu suėmimu siekiama ne tik užkirsti kelią galimam kaltinamojo išvykimui iš šalies, bet ir apskritai jo pasislėpimui nuo teisėsaugos institucijų bei proceso apsunkinimui. Šiuo metu tai įmanoma užtikrinti tik taikant griežčiausią kardomąją priemonę.

Priešingai nei nurodoma skunde, aukštesnysis teismas neįžvelgia kaltinamojo gynėjo akcentuojamo diskriminacinio požymio (pagrindo). Teismo argumentai, kad kaltinamasis yra Rusijos Federacijos pilietis (tuo pačiu, jog Lietuvoje neturi sukūręs šeimos, įgijęs nekilnojamojo turto ar užmezgęs socialinių, ekonominių ryšių) jokiu būdu nereiškia, jog kaltinamasis yra diskriminuojamas dėl jo pilietybės. Tokios išvados nemažina ir jau suėmime išbūtas laikas. Visų pirma pažymėtina, kad ši aplinkybė vertinta kartu su kitų bylos duomenų visuma, ją analizuojant tik galimo kaltinamojo pasislėpimo rizikos kontekste, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas. Ir antra, užsienio valstybės pilietis neabejotinai turi didesnes galimybes ir suinteresuotumą pabėgti ir pasislėpti užsienio valstybėje ir taip apsunkinti jo baudžiamąjį persekiojimą ir teisėsaugos institucijų darbą Lietuvos Respublikoje. Svarbu paminėti ir tai, kad Rusijos Federacija yra priešiška Lietuvai valstybė. 2024 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2810 buvo denonsuota Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Taigi, šiuo metu Lietuvos Respublikos teisinis bendradarbiavimas su Rusijos Federacija yra praktiškai neįmanomas, todėl kaltinamajam išvykus į savo pilietybės valstybę, būtų apsunkintas ir tolesnis jo baudžiamasis persekiojimas Lietuvos Respublikoje.

Žemesnysis teismas pagrįstai, darydamas išvadas dėl kaltinamojo O. K. galimo pasislėpimo nuo teisėsaugos riziką, įvertino ir kitas aplinkybes, kaip antai, kad kaltinamojo O. K. telefone buvo rasta galimai suklastoto asmens dokumento – paso nuotrauka. Nors kaltinimai dėl tokių aplinkybių O. K. nėra pateikti, tačiau ši aplinkybė rodo, kad kaltinamasis O. K. galimai domėjosi ir turėjo žinių apie asmens tapatybės dokumentų klastojimą, kuriomis galimai galėtų pasinaudoti būdamas paleistas iš suėmimo. Šios aplinkybės vertinamos kompleksiškai visų bylos aplinkybių kontekste.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs paminėtų faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje yra pakankamas pagrindas spręsti, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Skundžiamoje nutartyje nurodytas suėmimo taikymo pagrindas, numatytas BK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra išnykęs.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad tebeegzistuoja reali tikimybė, jog būdama laisvėje kaltinamasis O. K. gali daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus, BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Kaltinamajam O. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalies sąrašą, todėl jokių formalių kliūčių kaltinamojo atžvilgiu taikyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo pagrindą teisėjų kolegija neįžvelgia. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad byloje, susijusioje su ypač sunkiais nusikaltimais, nusikaltimų pobūdis ir sunkumas yra faktorius, kuris atsveria sprendimą dėl asmens paleidimo iš suėmimo ir lemia sprendimą toliau asmenį laikyti suimtą (EŽTT 2016 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Milankovič ir Bošnjak prieš Kroatiją, peticijos Nr. 37762/12 ir 23530/13).

Nors nėra duomenų, kad kaltinamasis O. K. praeityje buvo teistas, tačiau manymą, jog jis gali daryti naujus nusikaltimus, pagrindžia kitos aplinkybės, kurias apygardos teismas tinkamai įvertino pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą aptariamu pagrindu. Kaip jau buvo minėta, O. K. kaltinamas 2014–2022 m. dalyvavęs ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, galimai padaryti nusikaltimai susiję su disponavimu labai dideliu kiekiu įstatymo uždraustų medžiagų bei jų kontrabanda, kaltinamojo vaidmuo jam inkriminuotose veikose nebuvo antraeilis, inkriminuojami nusikaltimai nebuvo spontaniški, buvo gerai organizuoti, kruopščiai planuojami, kiekvienas nusikalstamo susivienijimo dalyvis turėjo atskirą vaidmenį. Iš inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių matyti, kad 3 480 kg kanapių dervos (hašišo) galimai buvo įgyta Libano Respublikoje (už ne mažiau kaip 1 583 400 Eur) turint tikslą jas realizuoti Rusijos Federacijoje ir kitose valstybėse (pelnas už narkotinės medžiagos realizavimą Rusijos Federacijoje turėjo siekti 10 000 000 Eur). Žemesnysis teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes kompleksiškai, pagrįstai sprendė, kad pagrindinis kaltinamojo pragyvenimo šaltinis galėjo būti lėšos, gautos iš nusikalstamų veikų.

Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad tiek kaltinamasis O. K., tiek jo bendrininkai disponavo didelėmis pinigų sumomis ir prabangiais daiktais. Iš kovos su narkotikais biuro pareigūno 2022 m. sausio 12 d. protokole Nr. 00132/2022/000037 pateiktos informacijos matyti, jog O. K. nėra pagrindęs savo lėšų kilmės, nors iki sulaikymo gyveno dideliame bute Nicoje, nuomojo prabangų automobilį, oficialių pragyvenimo šaltinių ir pajamų neturėjo. Didžioji išlaidų dalis buvo apmokama grynaisiais, banko sąskaitos Prancūzijoje kaltinamasis neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas tinkamai įvertino kaltinamojo asmenybę, nusikalstamų veikų pobūdį, nesureikšmino ir nesuteikė jokio prioriteto jokioms aplinkybėms, todėl padarė teisingą išvadą, dėl aptariamo pagrindo tolimesnio taikymo pagrįstumo.

Teismas, skirdamas suėmimą ar pratęsdamas jo terminą, privalo atsižvelgti ir į tai, ar egzistuoja BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytos suėmimo taikymo sąlygos. Pagal BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalis suėmimas gali būti skiriamas: 1) tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis); 2) tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, abi šios suėmimo taikymo sąlygos yra tenkinamos.

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, neišvengiamai suvaržo suimto asmens teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose. Suėmimo taikymo pratęsimas gali būti pateisinamas tais atvejais, kai viešasis interesas, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria Konvencijos 5 straipsnyje nustatytą pagarbos asmens laisvei taisyklę (EŽTT sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, peticijos Nr. 30210/96). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Tuo tarpu proporcingumo principo laikymasis baudžiamajame procese reiškia pareigą priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas, t. y. ar tikslai, kurių siekiant buvo nuspręsta taikyti tokią suvaržymo priemonę, negali būti pasiekti taikant švelnesnes priemones. Atsižvelgus į tai, kiekvieną kartą sprendžiant kardomosios priemonės parinkimo ar pratęsimo klausimą privaloma svarstyti galimybę užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytus kardomųjų priemonių tikslus taikant kitas (švelnesnes už suėmimą) kardomąsias priemones.

Nagrinėjamoje byloje apygardos teismas svarstė galimybę O. K. taikyti švelnesnes kardomąsias priemones. Skunde dėstomi argumentai dėl užstato taikymo nepaneigia būtinumo O. K. ir toliau taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Atskirai pasisakydama dėl užstato taikymo ir jo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato konkretaus užstato dydžio, reikalingo kardomųjų priemonių tikslams pasiekti. Tačiau kuo pavojingesnės nusikalstamos veikos padarymu asmuo yra kaltinamas ir kuo griežtesnė bausmė jam gresia, tuo didesnis turi būti užstatas, kad jis veiktų kaip pakankama garantija BPK 119 straipsnyje įtvirtintiems tikslams pasiekti. Šiuo atveju pritaikius užstatą, kad ir pakankamai didelio dydžio, galimas tik tam tikrų piniginių lėšų (be to – ne paties kaltinamojo, o jo artimųjų), o ne fizinės laisvės netekimas. Be to, ginkluoto nusikalstamo susivienijimo nariai (tarp jų ir O. K.) disponavo labai didelėmis pinigų sumomis ir prabangos daiktais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jie galimai kaupė pinigų fondą, kuriame sukauptos lėšos buvo naudojamos teikiant pagalbą sulaikytiems, suimtiems ir nuteistiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, jų advokatų darbo apmokėjimui. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai galimai disponavo ir kontrabanda gabeno itin didelį kiekį narkotinių medžiagų, kurių vertė juodojoje rinkoje itin didelė, iš šių veikų galimai buvo planuojama gauti itin dideles pajamas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, užstatas nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankama kardomoji priemonė.

Kitos, švelnesnės kardomosios priemonės, taikomos tiek atskirai, tiek kompleksiškai, taip pat nebūtų efektyvios. Kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra yra efektyvi ir daugeliu atvejų gali padėti sumažinti asmens pasislėpimo rizikas, tačiau nagrinėjamoje situacijoje, turint omenyje jau aptartus duomenis ir argumentus, realiai kaltinamojo galimybių pasislėpti nesumažintų, atvirkščiai, sudarytų palankias galimybes jam pasislėpti ir išvengti teisingumo įgyvendinimo. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant kaltinamojo glaudiems ryšiams su užsienio valstybėmis, intensyvios priežiūros taikymas, net ir kartu su užstatu ar kitomis kardomosiomis priemonėmis, iš esmės nebūtų pakankamas kardomųjų priemonių tikslams pasiekti. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kitos švelnesnės kardomosios priemonės (pvz. dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje) nebūtų pakankamos baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems tikslams pasiekti, tad negali būti taikomos.

Gynėjo skunde pateikti pavyzdžiai ir svarstymai dėl skirtų kardomųjų priemonių kitose bylose ir kitų kaltinamųjų atžvilgiu padarytų išvadų nepaneigia. Kardomųjų priemonių skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek pareikštų kaltinimų pobūdis, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu kaltinamuoju, jo vaidmeniu galimai padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, asmenybe ir kt. Vien ta aplinkybė, kad daliai kitų kaltinamųjų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kardomosios priemonės buvo sušvelnintos, atsižvelgus į visas suėmimo termino pratęsimui svarbias aptartas aplinkybes, taip pat savaime nesudaro pagrindo švelninti O. K. paskirtos kardomosios priemonės.

BPK 11 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Kiekviena paskirtoji priemonė turi būti būtina ir tinkama įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslus, t. y. žmogaus teisės turi būti suvaržytos tiek, kiek tai yra neišvengiama užtikrinant tinkamą baudžiamojo proceso eigą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, paskirto suėmimo trukmę bei kaltinamojo O. K. asmenybę, spręstina, kad proporcingumo principas, reikalaujantis išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių tam tikslui pasiekti, nėra pažeistas. Pagal BPK 127 straipsnio 11 dalį viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. O. K. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas padaręs sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, už kuriuos numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, įskaitant ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Atsižvelgiama ir į viso baudžiamojo proceso metu atliktų veiksmų intensyvumą. Nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje yra kaltinami 16 asmenų, yra itin sudėtinga ir didelės apimties (šiuo metu ją sudaro 245 tomai), ji pripažinta I lygio greičiau nagrinėtina byla. Joje apklausti visi apklaustinų asmenų sąraše nurodyti liudytojai, taip pat liudytojai pagal gynybos prašymus, beveik visi kaltinamieji, paskelbta baudžiamosios bylos medžiaga. Be kita ko, sudarytas teismo posėdžių grafikas iki 2027 m. birželio mėn. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad byla vyksta intensyviai, nėra vilkinama.

Remiantis EŽTT praktika, kuo ilgesnis suėmimo terminas, tuo reikalauja rimto pateisinimo (EŽTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje Štvrtecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 55844/12). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant O. K. suėmime išbūto laiko, paskirtos (pratęstos) kardomosios priemonės taikymas nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų maksimalių griežčiausios kardomosios priemonės taikymo terminų. Tokia išvada darytina kartu įvertinus tai, kad baudžiamoji byla šiuo metu yra aktyviai nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, pašalinant galimybę O. K. bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Nagrinėjamu atveju, įvertintos aplinkybės dėl galimo suimtojo pasislėpimo ir tikimybės, kad jis gali pakartotinai nusikalsti. Atsižvelgiama į suimtojo silpnus ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau stiprų ryšį su kitomis užsienio valstybėmis, tuo pačiu ir Rusijos Federacija, kurios pilietis jis yra, į tarptautinį nusikaltimų pobūdį, į baudžiamosios bylos sudėtingumą, apimtį ir pan. Todėl šioje proceso stadijoje kardomųjų priemonių tikslai negali būti pasiekti švelnesnėmis priemonėmis.

Svarbu paminėti, kad EŽTT yra pripažinęs, kad ilgesnis, net kelis metus trunkantis suėmimas tokio pobūdžio bylose, kas savaime lemia daugiau sunkumų tyrimo institucijoms ir, vėliau, teismams, nustatant faktus ir kiekvieno grupės nario atsakomybės laipsnį, yra pateisinamas. Akivaizdu, kad tokiose bylose tęstinė kontrolė ir kaltinamųjų bendravimo tarpusavyje bei su kitais asmenimis apribojimas gali būti būtini, siekiant išvengti slapstymosi, įrodymų klastojimo ir, visų svarbiausia, poveikio ar grasinimų liudytojams. Atitinkamai tokiose bylose gali būti pateisinamas ilgesnis suėmimo terminas nei kitose bylose. Galiausiai, EŽTT atkreipė dėmesį į pakankamą bylos sudėtingumą, susijusį su kaltinamųjų skaičiumi, išsamiu įrodinėjimo procesu ir pan. (pvz. EŽTT 2007 m. sausio 16 d. sprendimas byloje Bak prieš Lenkiją, peticijos Nr. 7870/04; EŽTT 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Luković prieš Serbiją, peticijos Nr. 43808/07; EŽTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje Štvrtecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 55844/12).

Šiame kontekste aukštesnysis teismas, vertindamas kaltinamajam O. K. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikomos griežčiausios kardomosios priemonės trukmę, atsižvelgia ir į tai, jog EŽTT suformuotoje praktikoje yra atvejai, kai asmeniui taikomo suėmimo trukmė gerokai viršija 4 metus, nelaikomi pažeidžiančiais EŽTK 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus (EŽTT sprendimai bylose Ferrari-Bravo prieš Italiją, peticijos Nr. 9627/81; Chraidi prieš Vokietiją, peticijos Nr. 65655/01; Kostov prieš Vengriją, peticijos Nr. 7869/25). EŽTT konstatavo, kad nacionaliniai teismai tinkamai įvertino aplinkybes dėl galimo suimtojo pasislėpimo ir tikimybės, kad jis gali pakartotinai nusikalsti (atsižvelgta į suimtojo silpnus ryšius su Vengrija, jo ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis, į tarptautinį nusikaltimų pobūdį, ekspertų išvadas, kad jis linkęs į nusikalstamą elgesį ir pan.). Argumentuotai pagrįsta, kodėl kardomųjų priemonių tikslai negali būti pasiekti švelnesnėmis priemonėmis (kitos priemonės neužkirstų prieigos prie telefono ir suimtasis galėtų bendrauti su kitais asmenimis tiesiogiai ir internetu, o policijos priežiūros galimybės taptų ribotomis). EŽTT įvertino, kad byla buvo sudėtinga (sudaryta bendra tyrimo grupė su Slovakijos institucijomis, reikėjo rinkti, versti ir nagrinėti didelės apimties dokumentus ir daiktinius įrodymus, analizuoti mobiliojo ryšio tinklo duomenis, pasitelkti keturių sričių ekspertus, apklausti daug liudytojų, įrodymai buvo išdėstyti daugiau nei 20 000 puslapių). Bylos nagrinėjimo teisme metu per beveik 3 metus trumpais intervalais buvo surengta 40 posėdžių. Esant šioms aplinkybėms, EŽTT nenustatė, kad bylos nagrinėjimo stadijoje nebuvo laikomasi ypatingo rūpestingumo pareigos.

Skundžiamos nutarties neteisėta bei nepagrįsta nedaro gynėjo nurodoma aplinkybė, kad joje pasikartoja tam tikri argumentai bei motyvai iš anksčiau priimtų nutarčių, kuriomis O. K. atžvilgiu buvo pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo – terminas. Akivaizdu, kad tuo atveju, kai sprendžiant suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo klausimą tam tikri keliami klausimai ir argumentacija sutampa su tais, kurie jau buvo nagrinėti anksčiau, gali būti, jog teismo išvados bus iš esmės panašios. Tačiau tai nereiškia, kad aktualūs duomenys iš naujo neapsvarstyti ir nevertinti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti kaltinamojo O. K. gynėjo skundą nėra, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. spalio 23 d. nutartis, kuria kaltinamajam kardomosios priemonės suėmimo terminas buvo pratęstas 3 mėnesiams, paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. spalio 23 d. nutartimi kaltinamajam O. K. (O. K.) pratęstą suėmimo terminą trims mėnesiams.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.