Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Bylos Nr. 1S-527-487/2026Proceso Nr. 1-02-5-00106-2026-5Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.1.16.1.2; 2.1.16.1.2.1.1LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 27 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Aivos Survilienės,sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei,kaltinamojo J. R. W. gynėjui advokatui Bogdanui Jermakui (Bogdan Jermak),teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo suimto kaltinamojo J. R. W. gynėjo advokato Bogdano Jermako skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 7 d. nutarties, kuria kaltinamajam J. R. W. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas 2 (dviem) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. spalio 14 d.Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,n u s t a t ė :Nagrinėjamo klausimo esmėJ. R. W. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 292 straipsnio 2 dalį tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų, neteisėtai per Lietuvos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje:jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų, nenustatytiems asmenims pažadėjus piniginį atlygį, 11 000 Lenkijos zlotų, bei perdavus duomenis apie neteisėtų migrantų buvimo vietą, turėdamas tikslą gabenti neteisėtus migrantus iš Latvijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir teritoriją, 2026 m. liepos 14 d., iš ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos Latvijos Respublikos teritorijoje įsisodino į vairuojamą automobilį „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (Lenkijos Respublikos registracija), penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, prisistačiusius Sudano Respublikos piliečiais: A. M. A. gim. (duomenys neskelbtini), M. A. I., gim. (duomenys neskelbtini), N. A. A., gim. (duomenys neskelbtini), M. S. S., gim. (duomenys neskelbtini), . D. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir vieną Jemeno Respublikos piliečiu prisistačiusį R. B. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), bei gabeno minėtus užsieniečius per Latvijos – Lietuvos valstybių sieną į Lietuvos Respubliką ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol 2026 m. liepos 14 d. apie 07.07 val. kelyje Panevėžys - Aristava - Sitkūnai, adresu (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato pareigūnų.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka J. R. W. laikinai sulaikytas 2026 m. liepos 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartimi jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 (trims) mėnesiams nuo 2026 m. liepos 14 d. Skundžiama Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 7 d. nutartimi kaltinamajam kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta 2 (dviem) mėnesiams BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, esant pagrįstam manymui, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Teismas priėjo prie išvados, kad šios kardomosios priemonės taikymo pagrindai neišnyko, todėl šioje proceso stadijoje švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir proceso dalyvių prašymaiKaltinamojo J. R. W. gynėjas advokatas Bogdanas Jermakas skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 7 d. nutartį, kuria kaltinamajam pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas ir J. R. W. paleisti iš suėmimo arba taikyti kitas švelnesnes kardomąsias priemones. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiamoje nutartyje teismas iš esmės pakartojo ankstesnius argumentus dėl kaltinamojo pilietybės, gyvenamosios vietos Lenkijoje, socialinių ryšių Lietuvoje nebuvimo ir jam gresiančios bausmės, tačiau nepakankamai įvertino konkrečią proceso eigą, valstybės institucijų, t. y. prokuratūros, veiksmų intensyvumą bei tai, ar šiuo metu egzistuoja reali ir individualizuota būtinybė toliau laikyti J. R. W. suėmime. Vien kaltinimo sunkumas, užsienio valstybės pilietybė ar nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturėjimas savaime nesudaro pakankamo pagrindo pratęsti suėmimą. Keliamas esminis klausimas, ar neišnyko suėmimo pagrindai, kurie buvo vertinti Vilniaus miesto apylinkės teisme 2026 m. liepos 15 d. Šioje nutartyje teismas, nagrinėdamas prokuratūros prašymą skirti suėmimą kaltinamajam J. R. W., aiškiai pabrėžė, kad ikiteisminis tyrimas yra tik pradinėje stadijoje. Gynėjo manymu, ikiteisminis tyrimas byloje buvo vilkinamas, proceso veiksmai atlikti, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Be to, baudžiamoji byla su esminiais kaltinamojo akto trūkumais grąžinta prokuratūrai, todėl procesas dar labiau užsitęs.Skundžiamoje nutartyje pasislėpimo rizika motyvuota tik formaliais argumentais – kaltinamojo ryšiais su užsieniu bei gresiančia bausme, o ne realiu jo elgesiu ir visa baudžiamojo proceso eiga. Neatsižvelgta, kad suimtasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažįsta kaltę, duoda nuoseklius parodymus, bendradarbiauja su teisėsaugos pareigūnais, iki suėmimo nesislapstė, anksčiau nebuvo teistas. Šių aplinkybių visumos reikšmė negali būti nuvertinama. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis sąmoningai vengtų dalyvauti procese. Todėl teismas išvadą dėl pasislėpimo rizikos padarė, remdamasis vien teorine galimybe, kad jis gali išvykti iš šalies, o ne realiais kaltinamojo ketinimais ar veiksmais. Vien užsienio valstybės pilietybė, gyvenamoji vieta ir šeiminiai ryšiai nėra pakankamas pagrindas skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą ar pratęsti jos terminą. Šiuos veiksnius, nors ir svarbius, vertinant pasislėpimo riziką, turi pagrįsti konkretūs duomenys, įrodantys realią tikimybę, kad asmuo vengs dalyvauti procese. Teismo argumentas, jog Lietuva kaltinamajam buvo tik tranzitinė valstybė, nepaaiškina, kodėl bendradarbiaujančiam ir apie kaltinimus žinančiam J. R. W. negalėtų būti paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, užtikrinančios jo dalyvavimą procese. Be to, kaltinamasis yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narės – Lenkijos Respublikos – pilietis, o tarp abiejų valstybių veikia efektyvus tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose mechanizmas, o tai eliminuoja pasislėpimo kitoje ES valstybėje narėje riziką. Gynėjo manymu, suėmimas negali būti grindžiamas abstrakčia prielaida, jog užsienio valstybės pilietis turi daugiau galimybių išvykti iš Lietuvos. Teismas privalėjo vertinti ne tik fizinę galimybę išvykti, bet ir nustatyti faktinį pagrindą manyti, jog asmuo sąmoningai vengs baudžiamojo proceso. Toks objektyvus vertinimas skundžiamoje nutartyje neatliktas.Gynėjo manymu, sprendžiant dėl suėmimo, būtina atsižvelgti į šios priemonės trukmę ir valstybės institucijų pareigą elgtis itin rūpestingai. Kaltinamasis yra suimtas nuo 2026 m. liepos 15 d. Apygardos teismas, spręsdamas dėl suėmimo termino pratęsimo, rėmėsi tik teorine pasislėpimo rizika, tačiau neįvertino proceso eigos ir valstybės institucijų pareigos užtikrinti kuo operatyvesnį procesą suimto asmens atžvilgiu. Gynėjas skunde pateikia ikiteisminio tyrimo veiksmų, atliktų nuo 2026 m. liepos 14 d. iki 2026 m. rugsėjo 1 d., chronologiją, ir pažymi, kad 2026 m. rugsėjo 22 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Kauno apygardos teismui. Tačiau jau 2026 m. rugsėjo 29 d. nutartimi teismas grąžino bylą prokurorui dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų, nustatydamas vieno mėnesio terminą jiems pašalinti. Šiuo metu ši Kauno apygardos teismo nutartis yra apskųsta, o skundas su byla perduotas nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Gynėjas nurodo, kad visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai byloje buvo atlikti iki 2026 m. rugpjūčio 1 d. Nuo 2026 m. rugpjūčio 4 d. gynybos pastangos buvo nukreiptos į kuo greitesnį bylos perdavimą teismui. Skundų pateikimo bei jų nagrinėjimo laikotarpiu jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai byloje nebuvo atliekami. Gynėjo nuomone, laikotarpis nuo 2026 m. rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 1 d. per kurį nevyko jokie procesiniai veiksmai, laikytinas proceso vilkinimu. Ši aplinkybė yra reikšminga, sprendžiant, ar baudžiamasis procesas suimto asmens atžvilgiu buvo organizuojamas pakankamai intensyviai ir ar tokia pareiga įgyvendinta tinkamai.Byla teismui perduota 2026 m. rugsėjo 22 d. – praėjus trims savaitėms po pranešimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Ją gavęs teismas nustatė esminius kaltinamojo akto trūkumus ir grąžino bylą prokurorui. Gynėjo teigimu, šis bylos grąžinimo prokurorui faktas yra reikšmingas vertinant, kodėl procesas dar neperėjo į teisminio nagrinėjimo stadiją, kiek laiko dar reikės trūkumams šalinti ir ar bylą kontroliuojančios prokuratūros veiksmų organizavimas nesukuria situacijos, kai kaltinamasis toliau yra laikomas suimtu dėl nuo jo elgesio nepriklausančių priežasčių.Atsižvelgtina į byloje esančius ankstesnius skundus dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo ir juose nurodytas aplinkybes apie ilgalaikį neoperatyvų proceso organizavimą. Šie duomenys turi būti vertinami visumoje su proceso chronologija ir negali būti atmetami kaip nereikšmingi vien dėl to, kad formaliai nebuvo pasibaigę BPK 127 straipsnyje nustatyti terminai. Atkreipiamas dėmesys į laikotarpį nuo 2026 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. rugsėjo 1 d., kai nebuvo atlikta jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų. Ši aplinkybė svarbi BPK 127 straipsnio reikalavimų dėl proceso eigos kontekste. Net jei teismas nustatytų, kad nėra visų formalių sąlygų, leidžiančių atsisakyti pratęsti suėmimą, tai neatleidžia teismo nuo pareigos įvertinti proceso intensyvumą ir šios kardomosios priemonės pratęsimo proporcingumą. Vien tai, kad neviršijamas maksimalus įstatyme numatytas suėmimo terminas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šioje byloje egzistuoja konkretus ir pagrįstas būtinumas toliau taikyti suėmimą kaltinamajam J. R. W.. Poreikis ištaisyti kaltinamojo akto trūkumus nereiškia, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, bėgs ar slėpsis nuo baudžiamojo proceso. Teismas privalėjo aiškiai atskirti ir įvertinti dvi savarankiškas aplinkybes: teismo nutartyje nurodytus esminius kaltinamojo akto trūkumus, dėl kurių byla buvo grąžinta prokuratūrai, ir būtinybę laikyti J. R. W. suėmime, kol šie trūkumai bus pašalinti. Pastaroji aplinkybė negali būti automatiškai kildinama iš pirmosios. Todėl sprendimas pratęsti suėmimą turėjo būti pagrįstas konkrečiais argumentais, kodėl būtent nustatytu laikotarpiu būtina toliau taikyti griežčiausią kardomąją priemonę ir kodėl šiuo atveju nepakanka švelnesnių procesinių priemonių.Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad švelnesnės kardomosios priemonės neužtikrintų kaltinamojo dalyvavimo procese, nes jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad gyvenimas viešbutyje neužtikrina pakankamo stabilumo, o kaltinamojo santaupos gali sąlygoti jo pasišalinimą iš Lietuvos. Gynėjo manymu, tokios išvados yra pernelyg abstrakčios ir nepakankamai individualizuotos. Tai, kad asmuo neturi nuosavo būsto Lietuvoje, savaime nereiškia, kad neįmanoma nustatyti jo gyvenamosios vietos ar užtikrinti jo dalyvavimo procese. Kaltinamasis nurodė turintis lėšų laikinam apsigyvenimui Lietuvoje. Ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip galimas praktinis sprendimas, o ne kaip papildomas rizikos veiksnys. Teismas iš esmės atmetė švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo galimybę, jų konkrečiai neišanalizavęs. Sprendžiant dėl suėmimo pratęsimo, privalėjo būti įvertinta, ar pasislėpimo riziką įmanoma sumažinti, taikant kelias tarpusavyje suderintas priemones, pavyzdžiui: įpareigojimą atvykti pagal kiekvieną teisėtą šaukimą ir nedelsiant pranešti apie gyvenamosios vietos ar kontaktinių duomenų pasikeitimą; įpareigojimą nustatytu periodiškumu registruotis policijos įstaigoje, jeigu tokia priemonė konkrečiomis aplinkybėmis teisiškai ir praktiškai įgyvendinama; asmens dokumentų paėmimą, jeigu konkrečiomis aplinkybėmis ši priemonė būtų tinkama ir teisėtai taikytina. Alternatyvių kardomųjų priemonių taikymas turi būti vertinamas pagal realų jų įgyvendinamumą, o ne atmetamas vien dėl to, kad kaltinamasis yra užsienio valstybės pilietis. Prieš priimant sprendimą pratęsti suėmimą, būtina nustatyti, ar švelnesnės priemonės, atsižvelgiant į kaltinamojo gyvenamąją vietą Lenkijoje, finansines galimybes, elgesį proceso metu ir likusių procesinių veiksmų pobūdį, galėtų užtikrinti tinkamą proceso eigą. Kaltinamasis, atsakydamas į teismo klausimus, pabrėžė, kad Lenkijoje gyvena pas tėvus, kurie turi nuosavą automobilį bei esant būtinumui pagal iškvietimą galėtų atvykti į Lietuvą procesiniams veiksmams atlikti arba dalyvauti teismo posėdžiuose. Kauno apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 29 d. nutartimi grąžino baudžiamąją bylą prokurorui dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų ir nustatė vieno mėnesio terminą jiems pašalinti. Gynėjo manymu, šiuo atveju būtina įvertinti, kokius konkrečius veiksmus privaloma atlikti, ar jie reikalauja asmeninio J. R. W. dalyvavimo ir kokiu pagrindu jo laisvė turi būti ribojama visą šį laikotarpį. Skunde dėstomi teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai, pabrėžiant, kad dalis jų susijusi su liudytojų apklausomis bei kitais procesiniais klausimais, kuriuos sprendžiant kaltinamojo dalyvavimas nėra reikalingas. Todėl tolesnis griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo – taikymas pripažintinas neproporcingu ir nepagrįstu. Kaltinamasis J. R. W. yra pasirengęs atvykti į Lietuvą pagal teisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo šaukimus ir dalyvauti tuose procesiniuose veiksmuose, kuriuose jo dalyvavimas būtinas. Ši kaltinamojo pozicija vertintina kartu su jo ankstesniu elgesiu, parodymų davimu ir kaltės pripažinimu. Proceso trukmė pati savaime nepaneigia suėmimo būtinybės, tačiau kuo ilgiau asmuo laikomas suėmime, tuo svarbesnis tampa reikalavimas pateikti aktualius ir pakankamus tokio suvaržymo motyvus. Ankstesni teismo argumentai dėl galimos pasislėpimo rizikos negali būti automatiškai perkeliami į kiekvieną vėlesnę teismo nutartį dėl suėmimo pratęsimo, neįvertinant pasikeitusios situacijos procese. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nepateikė aplinkybių, patvirtinančių suėmimo neproporcingumą. Tačiau tokia formuluotė nepanaikina teismo pareigos savarankiškai patikrinti, ar valstybės taikomas laisvės suvaržymas tebėra būtinas. Pareiga pagrįsti suėmimo pratęsimą negali būti faktiškai perkeliama kaltinamajam ar jo gynėjui. Tais atvejais, kai asmeniui taikoma griežčiausia kardomoji priemonė, valstybės institucijoms – šiuo atveju prokuratūrai – tenka pareiga pagrįsti ne tik suėmimo skyrimo ir suėmimo pratęsimo būtinybę, bet ir užtikrinti, kad procesas būtų vykdomas operatyviai, nevilkinant bylos nagrinėjimo. Teismo posėdyje kaltinamojo J. R. W. gynėjas prašė skundą tenkinti, o jo argumentais vertinti papildomai pateiktus duomenis apie tai, kad kaltinamojo tėvas sutinka leisti kaltinamajam vykti į teismą jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu. Prokurorė prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.Skundą nagrinėjančio teismo argumentai ir išvadosKaltinamojo J. R. W. gynėjo advokato Bogdano Jermako skundas atmetamas.Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundo nagrinėjimui pateikta bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO 2) esančiais duomenimis, išnagrinėjusi kaltinamojo gynėjo skundo argumentus, sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 7 d. nutartis, kuria J. R. W. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas dar dviem mėnesiams, yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas tinkamai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Priešingai nei nurodoma suimtojo gynėjo skunde, teismas nenukrypo nuo nacionalinių bei tarptautinių teismų formuojamos praktikos, jog asmeniui atimti laisvę galima tik teisės aktuose nustatytais pagrindais.Kardomosios priemonės – suėmimo taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Šis kriterijus yra vertinamasis, tačiau šioje proceso stadijoje kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir byloje surinkti duomenys nevertinami tiek, kiek to reikia teismo nuosprendžiui pagrįsti – šioje proceso stadijoje pirmiausia vertinama, ar baudžiamasis procesas kaltinamojo atžvilgiu nėra aiškiai nepagrįstas, ar byloje surinkti duomenys iš tiesų leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šio reikalavimo apygardos teismas laikėsi tinkamai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis J. R. W. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (duomenys, užfiksuoti paties kaltinamojo, liudytojų parodymuose, apžiūrų protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose bei kitoje medžiagoje). Apygardos teismas, nustatydamas šių duomenų pakankamumą, teisės taikymo klaidų nepadarė ir į byloje esančius duomenis pagrįstai apžvelgė tik tiek, kiek tai susiję su kaltinamajam taikomos kardomosios priemonės termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų nustatymu. Minėta, kad šioje proceso stadijoje teismas vertina duomenis tik tiek, kiek tai susiję su kaltinamajam taikomos kardomosios priemonės termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų nustatymu. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, baudžiamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka pagrįstam manymui, kad J. R. W. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir tuo pačiu kardomosios priemonės taikymui. J. R. W. kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje. Už šią nusikalstamą veiką įstatymas numato ir laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų (alternatyvi bausmė – bauda). Kadangi sankcijoje įtvirtinta griežtesnė nei vienų metų laisvės atėmimo bausmė, byloje galima taikyti arba pratęsti suėmimą, jei yra tam tikri įstatyminiai pagrindai. Nors realus bausmės rūšies bei dydžio parinkimas ir jos skyrimas išlieka išskirtine teismo diskrecija, šiuo atveju egzistuoja formalioji suėmimo skyrimo sąlyga, įtvirtinta BPK 122 straipsnio 8 dalyje. Kauno apygardos teismas kardomąją priemonę – suėmimą kaltinamajam J. R. W. pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – esant pagrįstam manymui, kad, būdamas laisvėje, kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje pagrįsto manymo sąvoka nėra prilyginama įrodymų sąvokai. BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai remiamasi pagrįstu spėjimu, prielaida, kad suimtasis gali imtis proceso požiūriu neigiamų veiksmų ateityje. Todėl šio suėmimo taikymo pagrindo konstatavimui nėra privaloma nustatyti faktus, patvirtinančius kaltinamojo polinkį bėgti (slėptis) ar praeityje buvusius jo bandymus vengti dalyvavimo baudžiamajame procese.Kardomoji priemonė – suėmimas – skiriama ar jos terminas pratęsiamas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad asmuo gali pasislėpti, atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes (BPK 122 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl šio kardomosios priemonės taikymo pagrindo, argumentuotai įvertino visumą reikšmingų aplinkybių ir pagrįstai įžvelgė, jog kaltinamasis J. R. W., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Pritariant apygardos teismo išvadomis ir vertinant galimą kaltinamojo J. R. W. pasislėpimo riziką, jau minėta, jog jis yra kaltinamas padaręs vieną sunkų nusikaltimą (BK 292 straipsnio 2 dalis). Kaltinamajam inkriminuojami nusikalstami veiksmai susiję su galimu neteisėtu žmonių (nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių ir neteisėtai valstybės sieną perėjusių užsieniečių) gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir valstybės teritorijoje. Nors nusikalstamos veikos pobūdis ir gresianti bausmė negali būti lemiami kriterijai, parenkant kardomąją priemonę, tačiau apygardos teismas kaltinamojo pasislėpimo rizikos realumą pagrįstai įvertino šių duomenų bei duomenų apie jo socialinius bei ekonominius ryšius, padėtį iki sulaikymo ir kitas reikšmingas aplinkybes visumoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai suabejojo kaltinamojo ryšių su Lietuvos Respublika tvirtumu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. R. W. yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lietuvoje neturi artimųjų, nekilnojamojo turto (jo deklaruota ir pagrindinė gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje) bei legalaus pragyvenimo šaltinio (iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau jis dirbo Lenkijos Respublikoje). Bylos medžiaga patvirtina, kad kaltinamojo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra išimtinai Lenkijos Respublikoje. Galimos kaltinamojo slėpimosi, bėgimo rizikos įvertinimui svarbu ir tai, kad kaltinamojo veiksmai, kaip nurodyta kaltinime, susiję su neteisėtų migrantų gabenimu iš Latvijos Respublikos per Lietuvos Respublikos sieną ir teritoriją. Todėl skundžiamoje nutartyje padaryta pagrįsta išvada, kad galimai kaltinamajam Lietuvos Respublika buvo tik tarpinė šalis, jo su Lietuvos Respublika nesaisto jokie socialiniai, šeiminiai, darbiniai ar kiti ryšiai, kurie, jam būnant laisvėje, sulaikytų nuo išvykimo į savo kilmės šalį, siekiant išvengti gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės. Skunde akcentuojamos aplinkybės, kad kaltinamasis anksčiau nėra teistas, nebuvo ieškomas, teisminio bylos nagrinėjimo laikotarpiu galėtų apsistoti ir Lietuvoje, dėl pareikšto kaltinimo kaltę pripažino ir davė parodymus, jis nėra užsienio valstybės, kuri neišduoda savo piliečių kitų valstybių baudžiamajam persekiojimui, pilietis, negali būti suabsoliutinamos. Šie duomenys įvertinti kitų bylos aplinkybių kontekste, pagrįstai jiems nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios kaltinamojo gynėjo nurodomos aplinkybės neeliminuoja prognozuojamos bėgimo (slėpimosi) tikimybės. Kaltinamajam pareikšto kaltinimo turinys, pobūdis (galimai įvykdyta neatsitiktinė nusikalstama veika, susijusi su turtinės naudos gavimu), gresiančios bausmės rūšis leidžia įžvelgti pasislėpimo riziką, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti atsakomybės, gali išvykti iš šalies, o jo atvykimas, nežiūrint į pateiktus duomenis apie galimybę naudotis tėvui priklausančiu automobiliu, būtų apsunkintas. Jo sugrįžimas į kilmės šalį sąlygotų teisiškai užtęstą atgabenimo procedūrą, o tai nepagrįstai užvilkintų ir patį baudžiamąjį procesą, nežiūrint į tai, kad jis nėra užsienio valstybės, kuri visiškai neišduoda savo piliečių kitų šalių baudžiamajam persekiojimui, pilietis.Teisėjų kolegijos manymu, kad aukščiau nurodytų aplinkybių visuma duoda pagrindą įžvelgti, jog kaltinamasis J. R. W., būdamas laisvėje, siekdamas išvengti gręsiančios baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Kaltinamojo gynėjo skunde nurodomos aplinkybės nei sumažina, nei eliminuoja jo bėgimo (slapstymosi) nuo baudžiamojo persekiojimo riziką. Todėl teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas neišnyko. Skundžiama nutartimi apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo – terminą kaltinamajam, tinkamai įvertino tiek jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, tiek jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat siekį užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Kadangi egzistuoja realus pavojus, jog paleistas į laisvę, kaltinamasis gali bėgti (slėptis), netaikant suėmimo, nebūtų įmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Skunde kaltinamojo gynėjas prašo skirti švelnesnę kardomąją priemonę arba jų kompleksą, numatytas BPK 120 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teisėjų kolegija pritaria skundžiamoje nutartyje išdėstytai teismo pozicijai, kad šiuo metu kaltinamajam švelnesnės kardomosios priemonės negali būti skiriamos, nes jos nėra pakankamos tinkamam J. R. W. dalyvavimui procese užtikrinti. Skunde dėstomi argumentai dėl švelnesnių kardomųjų priemonių nepaneigia būtinumo šioje proceso stadijoje ir toliau kaltinamajam taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Atsižvelgdama į inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą, padarymo aplinkybes ir siekį užtikrinti kardomųjų priemonių paskirtį (be kita ko – eliminuoti ar bent sumažinti pasislėpimo riziką), teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad suėmimą šiuo metu būtų galima pakeisti kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis ar jų kompleksu. Kitos kardomosios priemonės nebūtų efektyvios ir pasislėpimo rizikos nesumažintų. Intensyvi priežiūra, dokumentų paėmimas, iš esmės tik tam tikru mastu ribotų kaltinamojo fizinio judėjimo laisvę, leistų atlikti jo kontrolę, tačiau realiai J. R. W. judėjimo laisvės nesuvaržytų, todėl neeliminuoja jo pasislėpimo rizikos. Vertindama užstato taikymo galimybę, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato konkretaus užstato dydžio, reikalingo kardomųjų priemonių tikslams pasiekti. Vis dėlto, kuo pavojingesnės nusikalstamos veikos padarymu asmuo yra kaltinamas ir kuo griežtesnė bausmė jam gresia, tuo didesnis turi būti užstatas, kad jis veiktų kaip pakankama garantija BPK 119 straipsnyje įtvirtintiems tikslams pasiekti. Užstatas, be turtinės rizikos, yra grindžiamas ir tam tikru pasitikėjimu kaltinamojo asmenybe. Šiuo atveju gynyba nepateikė duomenų, jog kaltinamasis ar jo artimieji turėtų finansinę galimybę tokią įmoką sumokėti. Kitos, dar švelnesnės už užstatą kardomosios priemonės, taikomos tiek atskirai, tiek kompleksiškai, taip pat nebūtų efektyvios. Šiuo atveju kaltinamajam taikoma griežčiausia kardomoji priemonė yra adekvati, jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pagrindo išvadai, kad dabartinėje baudžiamojo proceso stadijoje suėmimą galima būtų pakeisti į gynėjo skunde minimas švelnesnes kardomąsias priemones, jų kompleksą, nėra. Baudžiamajame procese privalo būti užtikrinamas ir viešasis interesas – siekis netrukdomai išnagrinėti bei teisiškai įvertinti pavojingas nusikalstamas veikas. Šis interesas nagrinėjamu atveju neabejotinai nulemia pateisinamą asmens laisvės ribojimą ir sudaro pagrindą toliau taikyti suėmimą.Skunde išdėstyti argumentai dėl švelnesnių priemonių taikymo šioje proceso stadijoje nepaneigia suėmimo pratęsimo teisėtumo ir būtinumo. Ir nors suėmimas neišvengiamai suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, tačiau, netaikant griežčiausios kardomosios priemonės, šiuo atveju be teisių suvaržymo, kaip minėta, nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Kaltinamojo J. R. W. teisės suvaržytos, laikantis įstatyme numatytų reikalavimų, nepažeidžiant proporcingumo principo, nes kuo sunkesnės ir sudėtingesnės nusikalstamos veikos tiriamos, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Kaltinamajam taikomo suėmimo trukmė ir skundžiama teismo nutartimi nustatytas jo pratęsimo terminas nėra per ilgi. Bylos esantys duomenys patvirtina, kad ši griežčiausia kardomoji priemonė J. R. W. taikoma nuo 2026 m. liepos 14 d. Įvertinus kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, taip pat viso baudžiamojo proceso metu atliktų veiksmų intensyvumą, trukmę, nei bendra suėmimo taikymo trukmė, nei skundžiama teismo nutartimi nustatytas terminas nepažeidžia BPK 127 straipsnio 11 dalyje įtvirtintų maksimalių terminų.Pažymėtina, kad byla su kaltinamuoju aktu teisme gauta 2026 m. rugsėjo 22 d., o 2026 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ji perduota prokurorui, nustatant vieno mėnesio terminą (skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo) nurodytiems esminiams baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimams pašalinti. Pažymėtina, kad ši Kauno apygardos teismo nutartis yra kaltinamojo gynėjo ir prokurorės apskųsta, o skundai dar nėra išnagrinėti. Šios aplinkybės patvirtina, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme dar nėra pradėtas, o bendrą proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys. Kardomosios priemonės taikymo kaltinamajam kontekste nėra pagrindo sutikti su gynėjo argumentais dėl neintensyviai atliekamo ikiteisminio tyrimo, o dėl bylos grąžinimo prokurorui procesas dar būtų nepagrįstai užtęstas. Teisėjų kolegija neįžvelgia byloje duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu ar perdavus bylą teismui procesas būtų vilkinamas. Ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras, įvertinęs turimą medžiagą, pats parenka tyrimo taktiką, eigą, kryptis bei būtinus atlikti proceso veiksmus. Nagrinėjamu atveju veiksmai, kuriais siekiama išaiškinti nusikalstamą veiką ir surinkti reikšmingus duomenis, buvo atliekami pakankamai operatyviai. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamojo gynėjas pasinaudojo galimybe skųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančios ir jam vadovaujančios prokurorės bei skyriaus vyriausiojo prokuroro neveikimą, ikiteisminio tyrimo vilkinimą ar būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimą ir šie nevienkartiniai skundai buvo nustatyta tvarka išnagrinėti, teismo nutartis grąžinti baudžiamąją bylą esminiams baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimams pašalinti apskųsta ir jos teisėtumas bei pagrįstumas nustatyta tvarka bus patikrinti.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamojo bėgimo ar slapstymosi rizika išlieka nepakitusi, o švelnesnės kardomosios priemonės negali efektyviai užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Bylos perdavimas prokurorui yra įstatyme įtvirtinta procedūra, skirta visapusiškam aplinkybių ištyrimui bei teisingumo užtikrinimui, jos pagrįstumas bus patikrintas instancine tvarka. Vien šis faktas savaime nepanaikina suėmimo pagrindų bei sąlygų ir nedaro kaltinamajam taikomos suvaržymo priemonės neproporcinga. Skundžiama nutartimi pratęstas suėmimo terminas yra adekvatus galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumui bei viešojo intereso apsaugai, taip pat atitinka BPK 127 straipsnio 11 dalies nuostatą, yra proporcingas ir pateisinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei BPK nuostatų požiūriu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti skundžiamą nutartį skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 7 d. nutartimi pratęstas suėmimo terminas paliekamas galioti.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi, n u t a r i a :Kaltinamojo J. R. W. gynėjo advokato Bogdano Jermako skundą atmesti.Palikti galioti Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 7 d. nutartimi kaltinamajam J. R. W. pratęstą kardomosios priemonės – suėmimo terminą dviem mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. spalio 14 d.Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.Teisėjos Aušra Bielskė Jolanta Čepukėnienė Aiva Survilienė