Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Artūro Petkaus ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. ir jo gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. buvo nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 215 straipsnio 1 dalį areštu 90 parų;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir jam paskirta subendrinta bausmė – areštas 90 parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė iš dalies sudedant buvo subendrinta su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. liepos 1 d. nutartimi nustatyta bausme – laisvės atėmimu 8 mėnesiams, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog jame keliami tokie esminiai reikalavimai: 1) pripažinti nuteistojo P. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi; 2) už nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskirtą subendrintą arešto 90 parų bausmę sumažinti iki 15 parų arešto; 3) taikyti jam BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė.

Visų pirma, teismų praktikoje aiškinama, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Visiškas kaltės pripažinimas teismų praktikoje paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta esminius teismo nustatytus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020). Taip pat sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018, 2K-121-719/2025).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nuteistajam P. K. nenustatė, kadangi jis savo kaltę pripažino ne visiškai, bet tik iš dalies. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka. Iš bylos matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje nuteistasis P. K. nurodė prisipažįstantis kaltu, tačiau jis neigė, kad apgaule pasisavino visus nukentėjusiojo T. L. pinigus. Nuteistojo teigimu, jis susitarė su nukentėjusiuoju, jog pastarasis jam paskolins 500 Eur, o likusią pinigų sumą – 550 Eur, jis nusprendė išsigryninti savavališkai. Taigi, nuteistasis iš esmės pripažino apgaule iš nukentėjusiojo įgijęs 550 Eur pinigų sumą, o ne visą jam inkriminuotą 1050 Eur sumą. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, atmetė nuteistojo versiją dėl 500 Eur išsigryninimo kaip paskolos pagal P. K. ir T. L. sudarytą susitarimą bei padarė išvadą, kad visą 1050 Eur nuteistasis pasisavino apgaule be nukentėjusiojo žinios bei sutikimo. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei padarytos išvados apeliaciniame skunde nėra ginčijamos, todėl išsamiau dėl jų kolegija nepasisako. Toks nuteistojo P. K. prisipažinimas (dėl dalies jam inkriminuotos sumos pasisavinimo apgaule) nelaikytinas esminių jam inkriminuojamų savanaudiško pobūdžio nusikaltimų faktinių aplinkybių pripažinimu pilna apimtimi ir neleidžia teigti apie jo išreikštą nuoširdų gailestį dėl šių nusikaltimų.

Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistajam pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta arešto 90 parų bausmė yra per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam P. K. pirmosios instancijos teismas už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskyrė ne pačią griežčiausią sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o areštą, kurio dydžius nustatė atitinkamai 45 paroms ir 90 parų (kai už nusikaltimą galima skirti nuo 15 iki 90 parų arešto bausmę pagal BK 49 straipsnio 3 dalį). Kadangi šios P. K. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją jų sutaptį, šias jam paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas subendrino jas apimant, kaip tai numatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, ir paskyrė jam subendrintą arešto 90 parų bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo nuteistajam motyvus, neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios BK normos šiuo atveju buvo pritaikytos neteisingai ir dėl to P. K. buvo nubaustas per griežtai.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistajam P. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskirtų arešto bausmių dydžius nulėmė ne vien tik jo teistumo istorija. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas); atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, šie nusikaltimai tyčiniai, iš esmės – savanaudiški, baigti; įvertino jo asmenybę – kad jis baustas administracine tvarka, niekur nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Pasisakant dėl nuteistojo teistumo istorijos, galima sutikti su apeliantais, jog nuteistasis P. K. anksčiau nebuvo teistas už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, t. y. už tokius, kurie sukelia ypatingai sunkias pasekmes visuomenei. Tačiau nuteistojo P. K. teistumo istorija rodo, jog jis nusikalstamas veikas daro sistemingai – skundžiamas nuosprendis jam jau yra devintas. Anksčiau jis buvo nuteistas, be kita ko, už smurtines ir savanaudiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Už šias veikas jam buvo skiriamos švelnesnio pobūdžio bausmės – bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas, taip pat ir areštas. Paskutiniu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau vėliau panaikintas ir jis pasiųstas atlikti jam paskirtos bausmės realiai, kadangi jis nesilaikė probacijos sąlygų, darė administracinius nusižengimus bei nusikalstamas veikas (už kurias jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu). Tai rodo, kad net ir turėdamas elgtis nepriekaištingai per visą probacijos laikotarpį, P. K. ilgesnį laiką teigiamo savo elgesio išlaikyti nesugebėjo – jis ir vėl nusikalto. Dėl to apeliaciniame skunde minimas P. K. siekis koreguoti savo elgesį laisvėje neatitinka tikrovės, kadangi nuteistasis dėl įvairių teisės pažeidimų darymo ir netinkamo gyvenimo būdo vedimo tampa vis labiau pavojingesnis visuomenei. Pagaliau, nors jis anksčiau ir nebuvo teistas už itin pavojingas nusikalstamas veikas, tai jo teigiamai necharakterizuoja. Jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų gausa leidžia teigti, kad nusikaltimų darymas tik rodo jo kaip asmenybės regresą. Tai leidžia nuteistąjį charakterizuoti neigiamai. O teigiamai jį galinčių charakterizuoti duomenų byloje nėra. Tokių duomenų iš esmės nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog šiuo metu nuteistasis užsiima kokia nors teigiama veikla, gauna legalių pajamų. Priešingai, anot jo paties, nusikalstamu būdu gautas lėšas jis išleido ankstesnės skoloms grąžinti. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nuteistajam P. K. skiriamos kriminalinės bausmės jokio teigiamo ir auklėjamojo poveikio nedaro, savo tikslų nepasiekia, nesulaiko jo nuo naujų nusikalstamų veikų. Pats nuteistasis taip pat nesitaiso ir rimčiau nereaguoja į savo teistumą. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskyrė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu teisingas bei proporcingas bausmes. Švelninti jas pagrindo nėra. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nuteistajam paskirtų bausmių subendrinimas pagal BK 63 ir 64 straipsnius. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, būtų netinkami pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, todėl išsamiau dėl to nepasisako.

Taikyti BK 75 straipsnį teismas gali tik tuomet, kai nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Nekartodama skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje nurodytų motyvų, teisėjų kolegija nemato jokios galimybės spręsti, kad nuteistąjį P. K. teisingai nubausti būtų galima ir neskyrus jam realios laisvės atėmimo bausmės. Tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdis ir pavojingumas, tiek jo paties požiūris ir neigiama jo charakteristika vienareikšmiai rodo, jog tikėti juo ir manyti, jog jis jau padarė reikiamas pozityvias išvadas, negalima, todėl jis turi atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. K. ir jo gynėjo advokato Valentino Giriūno apeliacinį skundą atmesti.