Panevėžio apygardos teismo nutartis

2026-06-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-4-958/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-06-16
Bylos Nr.
1A-4-958/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-13407-2024-6
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjai
Daina Vaidachavičienė, Marius Jankauskas, Kristina Latožienė
Nuteistasis
P. Š.
Prokuroras
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra (Rokiškis)
Kategorijos
| Baudžiamoji byla Nr.1A-4-958/2026Teisminio sprendimo Nr. 1-01-1-13407-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.6.2.4; 2.4.6.1. (S)
| Baudžiamoji byla Nr.1A-4-958/2026Teisminio sprendimo Nr. 1-01-1-13407-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.6.2.4; 2.4.6.1. (S)
| Baudžiamoji byla Nr.1A-4-958/2026Teisminio sprendimo Nr. 1-01-1-13407-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.6.2.4; 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 16 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Jankausko, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant prokurorėms Dianai Suvaizdytei – Makšimienei, Linai Lomonienei,nuteistajam P. Š., jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,nukentėjusiųjų atstovei pagal įstatymą G.S.,nukentėjusiųjų įgaliotam atstovui advokatui Kastyčiui Paspirgėliui,

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotam atstovui Benui Miliukui,

ekspertėms Tautvilei Gabnytei – Nagi ir Eimantei Karoblienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo P. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros.

Laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu P. Š. paskirtos pareigos: viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu dirbti, o darbo netekus, registruotis Užimtumo tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos; per 5 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios dalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą.

P. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 10 (dešimties) bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (MGL), tai yra 500,00 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš P. Š. priteistas K. Š. 600,00 Eur (šešių šimtų eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimas ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos ir likusios neatlygintos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos žalos atlyginimo;

Iš P. Š. priteistas J. Š. 400,00 Eur (keturių šimtų eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimas ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos ir likusios neatlygintos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos žalos atlyginimo.

Iš P. Š. priteistos valstybei 63,74 Eur (šešiasdešimt trijų eurų 74 ct) proceso išlaidos ir 1 704,52 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų keturių eurų 52 ct) nukentėjusiesiems suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

P. Š. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. balandžio 7 d., tarp 12 ir 13 val., svetainėje namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia pargriovė ant sofos sėdėjusį mažametį savo sūnų K. Š. ant nugaros ir apžergęs jį ties pilvu, prispaudė nukentėjusiojo rankas bei kojas, padarydamas kraujosruvėles dešinio dilbio ir kairio žasto srityse; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, mažamečiui K. Š. nuėjus į miegamąjį, nusekė jį iš paskos ir vieną kartą diržu sudavė nukentėjusiajam į sėdmenis, tyčia sukeldamas jam fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje svetainėje sudavė diržu vieną kartą per kojų šlaunis savo dukrai mažametei J. Š., tyčia sukeldamas jai fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais mažamečiui K. Š. nežymiai sutrikdė sveikatą, o mažametei J. Š. sukėlė fizinį skausmą.

Apeliacinio skundo argumentai

Nuteistojo P. Š. gynėjas advokatas Raimundas Jurka apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių. Netenkinus šio prašymo, gynėjas prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašo atlikti įrodymų tyrimą bei priteisti iš valstybės visas P. Š. patirtas išlaidas gynėjui.

Skunde teigiama, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo įžvelgiami su tinkamo teisminio nagrinėjimo reikalavimu nesuderinami teismo veiksmai, kurie kelia abejones dėl teismo nešališkumo nuteistojo P. Š. atžvilgiu. Paskutiniojo teismo posėdžio metu, t. y. 2025 m. kovo 19 d., kuomet teismas išėjo priimti galutinio procesinio sprendimo buvo paskelbta, kad procesinis sprendimas bus skelbiamas 2025 m. balandžio 10 d. 16.00 val. P. Š. nebuvo informuotas apie tai, kad į nuosprendžio paskelbimą atvykti neprivaloma. Jis 2025 m. balandžio 10 d. 16.00 val. atvyko į Rokiškio rūmus, tačiau joks teismo nuosprendis nebuvo paskelbtas ir jam įteiktas. Teismo posėdžių sekretorė pranešė, kad procesinį sprendimą turėjusio skelbti teisėjo šiuo metu teisme nėra ir teismo nuosprendis P. Š. bus atsiųstas el. paštu tik 2025 m. balandžio 11 d., nenurodant konkretaus laiko. Nežiūrint į tai, viešoje tvarkaraščių paieškoje 2025 m. balandžio 10 d. buvo nurodyti tokie duomenys: „Byla išnagrinėta. Išnagrinėta priimant nuosprendį“. Tokiu būdu buvo nesilaikyta BPK 261 straipsnio 3 dalyje numatytos teisiamojo posėdžio garso įrašo darymo tvarkos bei BPK 310 straipsnyje numatytos nuosprendžio įteikimo tvarkos.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nebuvo priėmęs nutarties dėl teismo nuosprendžio paskelbimo atidėjimo kitai dienai. Į gynėjo 2025 m. balandžio 10 d. vakare el. paštu teismui siųstą prašymą atsiųsti teismo posėdžio protokolą ir garso įrašą, kuriuose fiksuotas teismo nuosprendžio paskelbimas, arba teismo nutartį dėl nuosprendžio paskelbimo atidėjimo, gautas atsakymas tik 2025 m. balandžio 11 d. 10.33 val. su pridėtu 2025 m. balandžio 10 d. teismo posėdžio protokolu, kuriame nurodyta, kad kaltinamasis P. Š. buvo atvykęs išklausyti teismo nuosprendžio, bet posėdžio garso įrašas daromas nebuvo. Taigi, pagal 2025 m. balandžio 10 d. posėdžio protokole užfiksuotas aplinkybes teismo posėdis vyko neatvykus teisėjui dėl protokole nurodytos priežasties. Galimai šis teisiamojo posėdžio protokolas surašytas tik kitą dieną, t. y. 2025 m. balandžio 11 d., po to, kai teisme buvo gautas P. Š. gynėjo el. laiškas. Teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartis atidėti nuosprendžio paskelbimo datą, gynėjo manymu, taip pat buvo surašyta ir priimta tik kitą dieną, pačios nutarties įžanginėje dalyje nurodant klaidingą nuosprendžio paskelbimo pirminę datą ir laiką, t. y. „2025 m. balandžio 11 d. 16.00 valandą“. Tai laikytina pažeidimu, kadangi tokia nutartis turėjo būti priimta prieš nuosprendžio paskelbimą ir pateikta susipažinti proceso dalyviams.

Apibendrinant išdėstytas teismo nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo aplinkybes kyla abejonė, ar teismas šioje baudžiamojoje byloje užtikrino skaidrumą ir objektyvų nešališkumą baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens P. Š. atžvilgiu. Minėti pažeidimai, gynėjo manymu, yra esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių nuteistajam kyla abejonės dėl teismo nešališkumo.

Apeliaciniame skunde reiškiamas nesutikimas su 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžio motyvais, nes teisės taikymo aspektu teismas padarė esminius duomenų vertinimui keliamų reikalavimų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad nuteistasis P. Š. ir nukentėjusieji — jo vaikai K. Š. ir J. Š. yra vieninteliai nagrinėjamo įvykio liudytojai, tačiau jų parodymai skiriasi. Taip pat skiriasi apelianto ir vaikų motinos G. S. parodymai, kurie šiame kontekste laikytini tik išvestiniais. Kitų liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nėra. Tarp P. Š. ir G. S. po santuokos nutraukimo prasidėjo nesutarimai dėl bendravimo su vaikais tvarkos, vaikų išlaikymo ir pan. Į šias aplinkybes teismas turėjo atsižvelgti vertindamas parodymų patikimumą, tačiau teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika analogiškose bylose ir į bylos specifiką deramo dėmesio neatkreipė.

Teismo išvadą, kad P. Š., būdamas savo namuose ir siekdamas sudrausminti vaikus K. Š. ir J. Š., panaudojo fizinio tramdymo priemones, paneigia baudžiamosios bylos duomenys. P. Š. davė nuoseklius ir detalius parodymus, kuriuos pavirtina ir kiti įrodymai, apie tai, kad 2024 m. balandžio 6 d. ir 2024 m. balandžio 7 d. jis su drauge S. B. paėmė vaikus K. ir J. iš G. S. tėvų namų, nuvežė žaisti į žaidimų aikštelę Šepkos parke, Rokiškyje, po to užvažiavo pas motiną I. Š., su kuria visi kartu nuvažiavo pas močiutę į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) P. Š. su abejais vaikais žaidė žaidimų aikštelėse, kuriose vaikai griūdavo ir užsigaudavo. Vakarop jis, abu vaikai ir S. B. parvažiavo į namus (duomenys neskelbtini) kaime, kur tiek 2024 m. balandžio 6 d. vakare, tiek 2024 m. balandžio 7 d. turiningai leido laiką, nesipyko. Apie 18.00 val. P. Š. parvežė vaikus K. ir J. ir paliko G. S. mamai. Tos pačios dienos vakare telefonu kalbėjo su vaikais, kurie jokių nusiskundimų neišsakė. Tai, kad P. Š. 2024 m. balandžio 7 d. vakare skambino ir kalbėjo telefonu su sūnumi K. Š., patvirtina 2024 m. balandžio 15 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos 10 lape užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad „K. sakė, kad skambino tėtis“ (t. 1, b.l. 119). P. Š. parodymus patvirtino jo motinos I. Š. 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdyje duoti parodymai, kad 2024 m. balandžio 7 d. P. Š. su vaikais svečiavosi pas ją, smagiai leisdami laiką. Nebuvo jokių požymių, kad prieš vaikus K. ar J. būtų smurtaujama. Liudytoja S. B. taip pat parodė, kad vaikai savaitgalį piešė, daug žaidė žaidimų aikštelėse. Su vaikais sekmadienį vakare buvo kalbama telefonu per įjungtą garsiakalbį, jie buvo linksmi, gerai nusiteikę. Namuose vietoje durų yra atviros nišos, todėl neabejotinai būtų girdėjusi, kad kieno nors atžvilgiu būtų buvę smurtaujama ir pan.

Nuosprendį priėmęs teismas, būdamas šališkas ir didesnę įrodomąją galią suteikęs kaltinantiems įrodymams, nesivadovavo liudytojų I. Š. ir S. B. parodymais, motyvuodamas tuo, kad šios liudytojos yra artimi kaltinamajam asmenys. Toks selektyvus gynybos įrodymų atmetimas, juos siejant su kaltinamajam artimų asmenų faktu, gynėjo manymu, yra tendencingas ir šališkas, nes teismas neįžvelgė šališkumo ir suinteresuotumo G. S., jos sesers K. Š. ir jų abiejų motinos R. S. parodymuose. Toks selektyvus įrodymų vertinimas, pažeidžiant duomenų visumos vertinimo reikalavimus, prilygsta esminiam BPK pažeidimui.

Gynėjas skunde nesutinka su teismo išvada, kad S. B. parodymai yra nenuoseklūs. Ši liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jokio smurto vaikų atžvilgiu 2024 m. balandžio 7 d. P. Š. namuose nebuvo. Buvo nurodžiusi, kad „tarp K. ir J. kilo kažkoks ginčas dėl to, kad nepasidalino vieta ant sofos, kad P. būtų juos baręs ar rėkęs ant jų, ji tikrai negirdėjo - jis tik ramiai pasakė, kad vaikai baigtų ginčytis“. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojos S. B. parodymai buvo gerokai detalesni paaiškinami praėjusiu laiko tarpu. Be to, jeigu teismo nuomone, liudytojos S. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nenuoseklūs ir išsiskyrė, galėjo perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, bet teismas to nedarė.

Mažametis sūnus K. Š. yra labai aktyvus vaikas, jis žaidimų aikštelėse tiek šeštadienį, tiek sekmadienį griūdavo, paslysdavo, dėl to galėjo ant jo kūno atsirasti įvairių sumušimų. Šią aplinkybę patvirtino teisme apklaustas psichologas D. Č.. Pasak jo, K. Š. judrumą lemia jo temperamentas. Šiuos P. Š. bei psichologo teiginius patvirtina ir objektyvus įrodymas — 2025 m. kovo 3 d. teismo posėdyje peržiūrėtas K. Š. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas, iliustruojantis šio vaiko temperamentą, nuolatinį aktyvumą ir pan.

P. Š., liudytojų I. Š. ir S. B. parodymus patvirtina 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdyje gynėjo pateikti rašytiniai įrodymai — foto lentelė, iš kurios matyti kad 2024 m. balandžio 6 d. K. Š. ir J. Š. žaidžia žaidimų aikštelėse; 2024 m. balandžio 7 d. vaikai P. Š. namuose, t. y. 09:39 val., žiūri vaikams skirtas laidas, 11:18 val. J. Š. prie stalo piešia, 15:39 val. J. ir K. taip pat prie stalo piešia. Šių duomenų autentiškumas ir patikimumas buvo patikrintas 2025 m. kovo 3 d. teismo posėdyje apžiūrint telefonų aparatus, kuriais buvo daromos šios fotonuotraukos.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išdidinus 2024 m. balandžio 7 d. 15:39 val. darytą foto vaizdą, ant K. Š. dešinės rankos vidinės pusės, ties dešinio dilbio ir kairio žasto sritimi nematomos jokios taškinės kraujosruvėlės, kurios VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro medicininiuose dokumentuose aprašytos buvo tik 2024 m. balandžio 9 d., t. y. po dviejų dienų nuo menamo įvykio. Teismas nesugretino P. Š. pateiktų fotonuotraukų su G. S. pateiktomis foto nuotraukomis, siekiant išsiaiškinti ar 2024 m. balandžio 7 d. ant K. Š. dešinės rankos buvo matomos kokios nors kraujosruvėlės. Teismas nepatikrino P. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos laiko, kuris kaltinime nurodomas 2024 m. balandžio 7 d. tarp 12 ir 13 val., kai teismui pateiktose foto nuotraukose su metaduomenimis užfiksuotas K. Š. ir J. Š. ramaus piešimo prie stalo laikas - 15:39 val. Šios nuotraukos paneigia, kad kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2024 m. balandžio 7 d. nuo 12 iki 13 val. prieš vaikus buvo smurtauta, nes neįmanoma logiškai paaiškinti to, kad vaikai, po esą jų atžvilgiu panaudoto fizinio smurto kaip niekur nieko ramiai sėdi prie stalo ir piešia.

P. Š. ir kitų gynybos liudytojų parodymus patvirtina teismui pateikta Teismo medicinos konsultacinė išvada Nr. G 2025/001, kurioje nurodyta, kad: (1) kraujosruvų vaizdas, pobūdis, vieta kūne, aprašymas medicininiuose dokumentuose rodo, kad kraujosruvos galėjo būti padarytos kelių savaičių laikotarpiu iki jos nustatymo 2024 m. balandžio 9 d.; (4) kraujosruvų vaizdas, pobūdis, vieta kūne, aprašymas medicininiuose dokumentuose rodo, kad kraujosruvos galėjo būti padarytos daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su tiriamojo kūnu ir (arba) tiriamojo kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais) ar paviršiumi (-iais); (6) duomenų apie susirgimus ir (arba) kitus faktus, dėl kurių tiriamasis K. Š. negalėtų pats susižaloti, nėra. Taigi, tiek foto nuotraukos, tiek ir teismo medicinos dokumentai leidžia spręsti, kad sužalojimai, kraujosruvėlės galėjo atsirasti ir po 2024 m. balandžio 7 d., ir netgi gerokai iki 2024 m. balandžio 7 d. menamo įvykio. Be to byloje esantys duomenys nepaneigia, kad K. Š. minėtas kraujosruvas galėjo pasidaryti ir žaisdamas žaidimų aikštelėse. Teismo medicinos eksperto išvadą, kad kraujosruva galėjo būti padaryta kelių savaičių laikotarpiu iki jos nustatymo 2024 m. balandžio 9 d. patvirtina 2025 m. kovo 3 d. posėdyje apklausto buvusio G. S. partnerio S. K. parodymai, kad K. Š. ranka buvo kaip ir suspausta, ant rankos likusi žymė buvo geltonos spalvos. Šiame kontekste apelianto gynėjas pažymi, kad iš teismo medicinos mokslo žinoma, kad po maždaug 7 - 10 dienų mėlynė pasidaro geltona arba žalia. Tokia spalva atsiranda dėl to, kad, skaidant hemoglobiną, susidaro biliverdinu ir bilirubinu vadinami dariniai.

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nepateikė jokių motyvų, kodėl šia Teismo medicinos konsultacine išvada Nr. G 2025/001 teismas nesivadovavo.

Pasak gynėjo, abejones dėl P. Š. inkriminuoto nusikaltimo padarymo kelia ir tai, kad G. S. dėl galimo fizinio smurto prieš vaikus nei sekmadienio (2024 m. balandžio 7 d.) vakarą, nei kitą dieną (2024 m. balandžio 8 d.) nesikreipė į teisėsaugos pareigūnus, vaiko teisių specialistus ar medikus, neskambino pačiam P. Š.. Tik rugsėjo mėnesį nuvedė sūnų K. Š. dėl agresyvaus elgesio pas psichologą, kuris teisme parodė, kad G. S. apie jokius tėvo naudoto smurto atvejus neminėjo. Tik praėjus ne mažiau kaip dviem dienoms po nagrinėjamo įvykio G. S. kiekvieną vaiką atskirai paklausinėjo, norėdama įsitikinti ar jų pasakojimai sutampa.

G. S. teiginius apie poreikį kreiptis į psichologus dėl sūnaus K. Š. patirto smurto 2024 m. balandžio 7 d. būnant pas tėvą, paneigia 2025 m. vasario 4. posėdyje apklausto psichologo D. Č. parodymai. Pasak jo, G. S. sūnų atvedė 2024 m. rugsėjo 24 d. dėl jo elgesio problemų mokykloje, apie jo atžvilgiu tėvo naudotą smurtą neminėjo. Bendraujant su K. Š., jis nesiskundė dėl tėvo elgesio, kadangi, anot psichologo, tai, greičiausiai, vaikui nebuvo labai svarbu. Šiuos psichologo parodymus patvirtina ir 2025 m. kovo 3 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. K., pasak kurio, K. Š. elgesys po 2024 m. balandžio 7 d. nebuvo pasikeitęs.

G. S. parodymų prieštaringumą, nenorą atskleisti visas aplinkybes parodo ir jos sesers K. Š. parodymai 2025 m. sausio 24 d. teismo posėdyje. K. Š. parodė, kad apie sekmadienio įvykius jai paskambino ir papasakojo sesuo G. S., kai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme G. S. šių faktinių aplinkybių nenurodė. Ji nurodė tik tai, kad įvykio dienos vakare ji telefonu bendravo tik su savo motina R. S..

Apeliaciniame skunde gynėjas pateikia išsamią mažamečių vaikų K. Š. ir J. Š. parodymų apie įvykio aplinkybes analizę, kuri, gynėjo manymu, parodo, kad vaikų parodymai tiek dėl įvykio laiko, tiek dėl pačių smurtinių veiksmų ir kūno padėties jų metu yra prieštaringi. Pažymima, kad vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šioje byloje nebuvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai siekiant pašalinti prieštaravimus tarp vaikų parodymų. O būtent, nebuvo imtasi priemonių taikant specialiąsias žinias patikrinti, ar mažamečių nukentėjusiųjų parodymai yra patikimi, ar vaikams nebuvo daromas poveikis, ar jie nelinkę pasakoti tai, kas realiai neįvyko, ar jie nėra linkę fantazuoti, ar jiems būdingos tokios frazės kaip, pavyzdžiui: „P. psichinis ligonis, jam tik vaikus ir moteris mušti“ (2024 m. balandžio 15 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos 3 psl.) ir t. t.

Abejonės, kurių šiuo metu jau nebegalima pašalinti, šioje byloje atsirado dar ir dėl ikiteisminio tyrimo klaidų, nes iš karto po nagrinėjamo įvykio nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, nebuvo daroma krata ar poėmis siekiant paimti tyrimui reikšmingus daiktus, pavyzdžiui, diržą, kuriuo P. Š. esą naudojosi neva smurtaudamas prieš vaikus, nenustatyti ir neapklausti visi galimi liudytojai - G. S. sesuo, motina, draugas, kurie apklausti tik teisme po to, kai buvo apklausta G. S. bei galėjo susižinoti ir susiderinti esmines parodymų pozicijas, nebuvo aiškintasi kaip K. Š. jautėsi mokykloje 2024 m. balandžio 8 d., kokios buvo pamokos, ar buvo fizinio lavinimo pamoka ir kt., nebuvo imtasi priemonių aiškintis, kokias aplinkybes G. S. nurodė jos advokatui 2024 m. balandžio 8 d., koks tai buvo advokatas, nebuvo aiškintasi, kodėl abi 2024 m. balandžio 15 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos yra visiškai sutampančios.

Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog neįrodyta kaltinimo dalis, kad P. Š. tyčiniais veiksmais mažametei dukrai J. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas. Atkreipiamas dėmesys į Vaiko situacijos vertinimo dokumentuose užfiksuotus J. Š. žodžius, jog jai apskritai neskaudėjo. Be to, kaip nurodyta teismo nuosprendyje, jokių žymių ant nukentėjusiųjų kūnų nuo diržu suduotų smūgių nenustatyta, o kaltinimas patikslintas, kad P. Š. sudavė diržu vieną, o ne du kartus per kojų šlaunis savo mažametei dukrai J. Š.. Neįrodžius, kad J. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį negalima.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė, nukentėjusiųjų atstovai prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, kad neįsiteisėtų šių reikalavimų neatitinkantis žemesnės instancijos teismo procesinis sprendimas, o jame padarytos teisės ar fakto klaidos būtų laiku identifikuotos ir ištaisytos. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių skundai buvo paduoti.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde pirmiausia prašoma panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio prašymo, prašoma nuosprendį panaikinti dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kuris grindžiamas nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo trūkumais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo principas yra viena esminių teisės į teisingą teismą garantijų. Konstatavus pirmosios instancijos teismo šališkumą, nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, o toks pažeidimas sudaro absoliutų nuosprendžio naikinimo pagrindą, dėl kurio netektų prasmės tolesnis skundo argumentų, susijusių su P. Š. kalte, vertinimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiausia sprendžia pirmosios instancijos teismo nešališkumo klausimą.

Dėl teismo nešališkumo

Abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo nuteistojo gynėjas sieja su nuosprendžio skelbimo tvarkos, numatytos BPK 308 straipsnyje, pažeidimais. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, baigęs nagrinėti bylą, nurodė, jog procesinis sprendimas bus skelbiamas 2025 m. balandžio 10 d. 16.00 val., tačiau numatytu laiku teisėjas į posėdžių salę neatėjo ir nuosprendžio nepaskelbė. Į teismą procesinio sprendimo išklausyti atvykusiam P. Š. nuosprendis nebuvo įteiktas, taip pat nebuvo įteikta motyvuota nutartis dėl teismo nuosprendžio paskelbimo datos ir laiko atidėjimo. Gynėjo manymu, minėti nuosprendžio priėmimo ir skelbimo tvarkos pažeidimai yra esminiai BPK pažeidimai, kurie sukėlė pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo objektyvumo, skaidrumo ir nešališkumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme nuosprendis paskelbtas nukrypstant nuo BPK 308 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tačiau tai neduoda pagrindo pripažinti, kad teismas turėjo išankstinę neigiamą poziciją ar buvo šališkas nuteistojo P. Š. atžvilgiu.

Iš baudžiamosios bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad buvo atlikti šie proceso veiksmai:

2025 m. kovo 19 d. posėdžio metu teismas paskelbė, kad išeina priimti procesinio sprendimo, kuris bus skelbiamas 2025 m. balandžio 10 d. 16.00 val.;

2025 m. balandžio 10 d. 16.00 val. surašytas teismo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad į nustatytą procesinio sprendimo skelbimą atvyko kaltinamasis P. Š.. Posėdžio garso įrašas nebuvo daromas. Teismo posėdžių sekretorė proceso dalyvius informavo, jog teisėjas nuosprendžio paskelbti neatvyks, kadangi dėl objektyvių priežasčių nespėjo grįžti iš sveikatos priežiūros įstaigos;

2025 m. balandžio 11 d. priimta nutartis, kurioje nurodyta, kad laiku surašytas nuosprendis nebuvo paskelbtas nustatytu laiku, nes teisėjas dėl susiklosčiusių asmeninių neatidėliotinų aplinkybių (nespėjus grįžti iš sveikatos priežiūros įstaigos), nuosprendžio paskelbti laiku neturėjo galimybių. Teismas nusprendė nuosprendžio paskelbimą atidėti iki 2025 m. balandžio 11 d. 15.00 val. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose. Taip pat nutarta ištaisyti LITEKO sistemoje padarytą klaidingą įrašą, pakeičiant bylos statusą į „Atidėtas nuosprendžio priėmimas, paskelbimas“;

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis 2025 m. balandžio 11 d. 15.00 val. byloje buvo paskelbtas nuosprendis – tai fiksuota teismo posėdžio protokole, kuriame nurodyta, kad išklausyti procesinio sprendimo atvyko kaltinamasis P. Š., o posėdžio eiga buvo fiksuojama darant garso įrašą. Taip pat nurodyta, kad teisėjas paskelbė priimto nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis, žodžiu paaiškino jo motyvus ir apskundimo tvarką. Atitinkamai į LITEKO sistemą įkeltas garso įrašas ir teismo nuosprendžio skaitmeninė versija docx bei pdf formatu. Nuosprendis pdf formatu yra teisėjo pasirašytas. Teismų informacinės sistemos LITEKO meniu juostos „Procesas“ skiltyje „Pastabos“ nurodyta, kad neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašas kaltinamajam P. Š. buvo įteiktas teismo rūmuose, o advokatui K. Paspirgėliui išsiųstas per Elektroninių paslaugų portalą (EPP);

Nuteistasis P. Š. pasinaudojo teise apskųsti teismo nuosprendį ir 2025 m. gegužės 2 d. pateikė apeliacinį skundą.

Iš aprašytų proceso veiksmų bei juos įforminančių procesinių dokumentų turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas 2025 m. balandžio 10 d. 16.00 val. nuosprendžio nepaskelbė ir iki šio laiko nebuvo priėmęs nutarties atidėti jo skelbimą, su kuria turėjo būti supažindinti proceso dalyviai. Ši nutartis buvo priimta sekančią dieną, t.y. 2025 m. balandžio 11 d. 10.00 val., nuosprendis paskelbtas tos pačios dienos 15.00 val. Teisėjų kolegijos vertinimu, nekyla abejonių, kad teismo nuosprendžio paskelbimas buvo atliktas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas nuosprendžio nustatytu laiku negalėjo paskelbti dėl objektyvių, iš anksto nenumatytų priežasčių – nespėjo grįžti iš sveikatos priežiūros įstaigos. Tai paaiškina priežastį, kodėl nutartis atidėti nuosprendžio paskelbimą nebuvo surašyta ir išsiųsta proceso dalyviams iki numatytos nuosprendžio paskelbimo datos, t. y. 2025 m. balandžio 10 d. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teisėjo neatvykimas nurodytu laiku paskelbti nuosprendžio jokiu būdu nereiškė kaltinamojo teisių ignoravimo ar išankstinio nusistatymo prieš jį, todėl šis organizacinis trūkumas nesudaro pagrindo konstatuoti teismo šališkumo faktą. Susiklosčiusią situaciją bylą nagrinėjęs teisėjas pašalino teisiškai leistinais ir susiklosčiusiomis aplinkybėmis įmanomais būdais.

Apeliaciniame skunde analizuojami kiti, nuteistojo gynėjo manymu, nuosprendžio paskelbimo trūkumai – tai kad viešoje tvarkaraščių paieškoje 2025 m. balandžio 10 d. buvo nurodyta: „Byla išnagrinėta. Išnagrinėta priimant nuosprendį“, o pagal 2025 m. balandžio 10 d. posėdžio protokole užfiksuotas aplinkybes teismo posėdis vyko neatvykus teisėjui. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo ne tik atidėtas nuosprendžio paskelbimas, bet ir operatyviai ištaisytas klaidingas įrašas LITEKO sistemoje, pakeičiant bylos statusą į „Atidėtas nuosprendžio priėmimas, paskelbimas“. Vertindama skundo argumentus dėl posėdžio protokolo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo posėdžio protokolo surašymas nagrinėjamu atveju nereiškia, jog teismo posėdis įvyko nedalyvaujant teisėjui. Teismo posėdžių protokolu užfiksuotas faktas, kad nustatytu laiku išklausyti procesinio sprendimo atvyko kaltinamasis ir kad nuosprendis negali būti paskelbtas teisėjui užtrukus sveikatos priežiūros įstaigoje. Toks faktinių aplinkybių fiksavimas nereiškia, kad teismo posėdis įvyko nedalyvaujant teisėjui.

Aukštesnysis teismas pažymi, kad nešališkumo principo pažeidimas turi būti grindžiamas objektyviais faktais, demonstruojančiais teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, o ne formaliais proceso organizavimo trūkumais, atsiradusiais dėl objektyvių priežasčių. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad nuosprendžio paskelbimas nustatytu laiku neįvyko ir tą dieną jam nebuvo įteiktas nuosprendžio nuorašas, vien ši aplinkybė pati savaime neįrodo teismo tendencingumo. Nuosprendžio paskelbimo vėlavimas neapribojo nuteistojo teisių, kuriomis jis pasinaudojo pateikdamas dėl nuosprendžio apeliacinį skundą. Esant šioms aplinkybėms, skundo teiginiai dėl esminio BPK pažeidimo ir teismo šališkumo atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri suformuota nutartyje Nr. 2K-186-495/2025. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą konstitucinę doktriną ir Teismų įstatymo nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai precedento galią turi tik analogiškose arba iš esmės panašiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios.

Teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta situacija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-495/2025 negali būti laikoma tapačia šiai bylai. Kasacinio teismo nagrinėtu atveju, pirmosios instancijos teismui išklausius kaltinamojo paskutinį žodį ir pranešus apie nuosprendžio paskelbimo laiką bei vietą, bylą nagrinėjusi teisėja nuosprendžio BPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka nepasirašė ir nepaskelbė. Minėtos kasacinio teismo nutarties 11.3 punkte nurodyta, kad kaltinamajam ir jo gynėjui atvykus išklausyti sprendimo, nuosprendis nebuvo paskelbtas, o teismo posėdžių sekretorė proceso dalyviams įteikė teisėjos nepasirašytą, tik savo parašu patvirtintą nuosprendžio nuorašą. Būtent toks sekretorės pasirašytas dokumentas buvo įkeltas ir į teismų informacinę sistemą LITEKO, joje nesant apylinkės teismo nuosprendžio su originaliu teisėjos parašu. Kadangi nuosprendis nebuvo paskelbtas, apeliacinės instancijos teismas neturėjo procesinės galimybės patikrinti teisinės galios neįgijusio akto, todėl tinkamas procesas galėjo būti užtikrintas tik grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje susiklostė visiškai kitokios faktinės aplinkybės. Šiuo atveju teismo nuosprendis yra teisėjo pasirašytas ir teismo posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam, buvo oficialiai paskelbtos jo įžanginė bei rezoliucinė dalys, žodžiu paaiškinti priimto sprendimo motyvai ir apskundimo tvarka. Atitinkamai į LITEKO sistemą teisės aktų nustatyta tvarka buvo įkeltas teismo posėdžio protokolas, posėdžio garso įrašas bei teismo nuosprendžio skaitmeninė versija docx formatu ir .pdf formatu. Nuosprendis pdf formatu yra teisėjo pasirašytas. Esant šiems duomenims, nėra jokio teisinio pagrindo laikyti nuosprendžio nepaskelbtu ir prilyginti šią situaciją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 2K-186-495/2025 nagrinėtam precedentui.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde nuteistojo P. Š. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Gynėjo manymu, teismas nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę kaltinamojo pobūdžio įrodymams ir atmetė liudytojų I. Š. ir S. B. parodymus vien dėl to, kad jos yra artimos nuteistojo giminaitės. Kartu skunde pažymima, kad teismas neįžvelgė galimo šališkumo bei suinteresuotumo G. S., jos sesers K. Š. ir jų abiejų motinos R. S. parodymuose. Gynėjo nuomone, toks selektyvus duomenų vertinimas pažeidžia reikalavimą įrodymus analizuoti kaip visumą ir yra laikytinas esminiu BPK pažeidimu. Skunde taip pat pažymima, kad šioje byloje nebuvo imtasi priemonių taikant specialiąsias žinias patikrinti, ar mažamečių nukentėjusiųjų parodymai yra patikimi, ar vaikams nebuvo daromas poveikis, ar jie nelinkę fantazuoti ir pasakoti tai, kas realiai neįvyko.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Siekdamas visapusiškai patikrinti ginčijamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą, jis paskyrė nukentėjusiesiems teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę bei posėdyje apklausė ekspertes. Šių proceso veiksmų metu nustatytos aplinkybės, įvertintos visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste, patvirtino žemesnės instancijos teismo padarytas išvadas dėl P. Š. kaltės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėta, kad P. Š. nuteistas už tai, kad jis savo namuose, svetainėje tyčia pargriovė ant sofos sėdėjusį mažametį savo sūnų K. Š. ant nugaros ir, apžergęs jį ties pilvu, prispaudė nukentėjusiojo rankas bei kojas, padarydamas kraujosruvėles dešinio dilbio ir kairio žasto srityse; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, mažamečiui K. Š. nuėjus į miegamąjį, nusekė jį iš paskos ir vieną kartą diržu sudavė nukentėjusiajam į sėdmenis, tyčia sukeldamas jam fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje svetainėje sudavė diržu vieną kartą per kojų šlaunis savo dukrai mažametei J. Š., tyčia sukeldamas jai fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais mažamečiui K. Š. nežymiai sutrikdė sveikatą, o mažametei J. Š. sukėlė fizinį skausmą.

Nuteistasis viso proceso metu neigė jam pareikštus kaltinimus, teigdamas, kad jokių smurtinių veiksmų vaikų atžvilgiu nenaudojo, o kūno sužalojimai galėjo atsirasti dėl pačių vaikų neatsargaus elgesio, aktyviai leidžiant laiką žaidimų aikštelėse. Pasak jo, vaikai nuolat pramogavo lauke: Šepkos parke ne kartą krito leisdamiesi virve (lynu) nuo pakylos, pas nuteistojo motiną K. užsigavo darydamas pratimus prie skersinio, taip pat vaikai žaidė futbolą bei šokinėjo ant batuto. Grąžinant vaikus močiutei, dukra J. pati griuvo laiptinėje ir apsiverkė, nes nenorėjo pas ją pasilikti, tačiau vėliau vakare telefonu bendravę vaikai buvo geros nuotaikos ir niekuo nesiskundė. Nuteistasis pabrėžė, kad vaikų drausminti nereikėjo, jis pats yra griežtai nusistatęs prieš smurtinį auklėjimą, o namuose net neturi diržo. Apelianto įsitikinimu, šis kaltinimas yra inscenizuotas vaikų motinos, kuri, darydama jiems įtaką ir manipuliuodama bendravimo tvarka, siekia visiškai apriboti tėvo teises. Tačiau P. Š. kaltę įrodo nukentėjusių mažamečių K. Š. ir J. Š. parodymai, kurių patikimumas yra patikrintas teismo psichologijos bei psichiatrijos ekspertų išvadomis, taip pat liudytojų parodymais bei rašytinė bylos medžiaga. Teismas nuosprendyje pateikė išsamius argumentus, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus laikė nepatikimais ir juos atmetė.

Nukentėjusiųjų K. Š. ir J. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo nuoseklūs ir skyrėsi tik neesminėmis detalėmis. Abu vaikai vienodai apibūdino tėvo pykčio priežastis, prieš juos nukreipto smurto pobūdį bei kilusias pasekmes. Nukentėjusieji nurodė, kad jiems viešint tėvo namuose, konfliktas kilo dėl to, jog jie žaidė lipdami ant pagalvių. Tėtis neleido lipti, tačiau jie nepakluso. Tada K. teigimu, tėtis atsisėdo jam ant pilvo, spaudė kojas ir laikė rankas. Jam skaudėjo nugarą ir abi kojas, jis verkė. Ant kojų žymių nebuvo, liko žymė ties dešinės rankos linkiu. K. papasakojo, kad tėvas jį ir J. mušė diržu. Nukentėjusysis detaliai atkūrė savo ir sesers mušimo aplinkybes: jam buvo suduota per ,,šikną“, o seseriai, kai ši gulėjo ant sofos, – per šlaunį. Žymių neliko, bet skaudėjo. Nuėjo į kitą kambarį, jautėsi blogai, verkė. Tą įvykį matė močiutė I. Diržas buvo juodas, o sagtis ruda. Skaudėjo neilgai, kai namo parvažiavo nebeskaudėjo (t. 1, b. l. 34-37). J. taip pat papasakojo, kad tėtis užlipo ant brolio visu savo svoriu, broliui skaudėjo ir jis verkė. Tėtis jai vieną kartą sudavė diržu per dešinės kojos šlaunį, ją skaudėjo neilgai. Ar brolis buvo mušamas diržu, nukentėjusioji teigė neatsimenanti. Dėl įvykio ji jautėsi blogai, jai buvo liūdna, tačiau ji neverkė. J. taip pat parodė, kad broliui bėgiojant, tėvas liepė nebėgioti, o šiam nepaklusus – jį sugavo, paguldė svetainėje ant grindų prie stalo ir pradėjo stipriai sukti ausį, nuo ko ši paraudo. Kai tėtis paleido K., jis nuėjo ant sofos ir garsiai verkė. P. liepė nerėkti, bet jis vis tiek rėkė, nes jam labai skaudėjo. Tą dieną žaidimų aikštelėje neužsigavo nei ji, nei brolis (1 t., b. l. 49-52). Tas pačias aplinkybes vaikai papasakojo motinai G. S., K. Š., R. S., S. K., o taip pat po įvykio su mažamečiais vaikais bendravusioms Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistėms (t. 1, b. l. 112, 126). Vaikų nurodytos aplinkybės užfiksuotos vaiko situacijos vertinimo anketose bei vaikų ligų gydytojos, atlikusios pirminę apžiūrą, ambulatorinio apsilankymo aprašyme. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: G. S. pateiktos fotonuotraukos, nepriklausomo teismo medicinos eksperto konsultacinė išvada, teismo medicinos specialisto išvada bei kita rašytinė bylos medžiaga. Skundžiamame nuosprendyje yra pateiktas išsamus šių įrodymų turinys, detali jų analizė ir motyvuotos išvados, patvirtinančios nukentėjusiųjų parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui, todėl šių argumentų iš naujo nebekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundo argumentams, kad nukentėjusiųjų (vaikų) parodymai dėl tam tikrų detalių – įvykio laiko, konkrečių smurtinių veiksmų eiliškumo bei nukentėjusiųjų kūno padėties jų metu – nėra visiškai tapatūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie neesminiai parodymų skirtumai nepaneigia šių duomenų patikimumo, o priešingai – patvirtina. Absoliutus parodymų sutapimas iki smulkmenų galėtų signalizuoti apie trečiųjų asmenų įtaką. Šiuo atveju nustatyti skirtumai tik įrodo, kad vaikai teismui atskleidė ne jiems įteigtas, o asmeniškai išgyventas ir savaip suvoktas aplinkybes. Parodymų skirtumus neesminėse detalėse galėjo lemti patirtas emocinis susijaudinimas, skirtingi vaikų gebėjimai streso sąlygomis fiksuoti bei įsiminti smurtaujančio tėvo veiksmus, taip pat individualios jų amžiaus bei raidos savybės bei gebėjimas sklandžiai atgaminti ir papasakoti įvykį. Pažymėtina, kad klausimas dėl galimos motinos įtakos vaikų parodymams jau buvo keltas bei nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Šis gynybos argumentas buvo motyvuotai atmestas skundžiamo nuosprendžio 32 punkte, su kurio vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Vis tik, norėdama pašalinti net menkiausias abejones dėl reikšmingų aplinkybių, teisėjų kolegija nukentėjusiesiems paskyrė teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizes bei teisminio nagrinėjimo metu apklausė ekspertes. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais Nr. 103MS-250/2025 ir 103MS-249/2025 nustatyta, kad tiek K. Š., tiek J. Š., atsižvelgiant į jų amžių, protinio išsivystymo lygmenį bei individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines aplinkybes (kas, kur, ką darė), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. K. Š. ir J. Š. 2024 m. gegužės 28 d. parodymai yra realistiški, atitinkantys jų amžių, protinio išsivystymo lygmenį bei vartojamą žodyną. Ekspertizės metu nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima šiais parodymais tikėti bei remtis procesiniuose veiksmuose. Nustatyta, kad padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais), padidintas įtaigumas K. Š. ir J. Š. nenustatytas. Laiko tarpas tarp K. Š. ir J. Š. apklausos ir nagrinėjamos veikos jų parodymams reikšmingos įtakos neturėjo – 2024 m. gegužės 28 d. apklausos metu jie abu nurodė esmines tiriamo įvykio aplinkybes. Duomenų, kad K. Š. ir J. Š. patirtų kitų asmenų poveikį pateikti neteisingą ir/ar tendencingą informaciją apie įtariamąjį, ekspertizės metu negauta (t.3, b.l. 107 – 113; 114 – 119). Kadangi ekspertės tam tikrus dokumentus (charakteristiką bei psichiatro išrašą) gavo jau po ekspertizės atlikimo, jos buvo papildomai apklaustos apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl šių naujų duomenų įtakos pateiktoms išvadoms. Teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė E. K. ir teismo psichologė ekspertė T. G. – Nagi patvirtino ekspertizės aktuose padarytas išvadas, nurodė, kad duomenys pateiktuose dokumentuose ekspertizės išvados nekeistų. Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusieji K. Š. ir J. Š. nurodė tikras, neišgalvotas ir neįteigtas aplinkybes pagal savo gebėjimą suvokti, įsiminti bei perteikti faktinius įvykio duomenis apie prieš juos panaudotą smurtą.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes kritiškai vertino nuteistąjį teisinančius liudytojų I. Š. ir S. B. parodymus vien dėl jų artimo ryšio su nuteistuoju. Šių liudytojų parodymai skundžiamame nuosprendyje buvo atmesti ne tik dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi, bet ir dėl to, kad juos visiškai paneigia byloje surinktų įrodymų visuma, dėl kurių patikimumo bei pakankamumo teismui abejonių nekilo. Aukštesnysis teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad psichologas D. Č. nukentėjusįjį K. apibūdino kaip hiperaktyvų vaiką, kuriam būdingas nuolatinis poreikis judėti, jam sunku sukoncentruoti dėmesį bei išsėdėti vienoje vietoje. Šias išvadas patvirtina ir (duomenys neskelbtini) progimnazijos pateikta charakteristika, iš kurios matyti, kad K. geba susikaupti pamokos metu bei netrukdyti kitiems mokiniams tik nuolat prižiūrimas mokinio padėjėjo, o dėl elgesio ypatumų jo ugdymo vieta laikinai būna keičiama perkeliant jį pas socialinę pedagogę ar mokyklos pavaduotoją. Šios objektyviai nustatytos K. psichologinės bei elgesio savybės iš esmės paneigia liudytojų I. Š. ir S. B. nurodytas aplinkybes, esą įvykio dieną vaikai ramiai žiūrėjo filmą, piešė ir nekilo jokių situacijų, dėl kurių juos būtų reikėję drausminti. Pažymėtina, kad minėtą sutrikimą turintis vaikas fiziologiškai nepajėgtų ilgą laiką be pertraukos užsiimti pasyvia, didelio susikaupimo reikalaujančia veikla. Todėl liudytojų I. Š. ir S. B. parodymus dėl esminių įvykio dienos aplinkybių teisėjų kolegija laiko nepatikimais, tendencingais ir neatitinkančiais tikrovės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad psichologas D. Č. 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad K. piešti užsiėmimų metu negali, nes jis negali ramiai pasėdėti (t., 2, b.l. 125), todėl gynėjo teismo posėdyje pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuota, kaip vaikai žiūri jiems skirtas laidas, ramiai piešia prie stalo, taip pat nepatvirtina I. Š. ir S. B. parodymų, nes šiose nuotraukose matomas hiperaktyviam vaikui netipiškas nusiraminimas gali įrodyti tik tai, kad tokį elgesį nulėmė tėvo taikytos fizinio drausminimo priemonės.

P. Š. kaltės nepaneigia skunde minimos aplinkybės, kad G. S. pas psichologą D. Č. sūnų vedžiojo ne dėl tėvo smurtinių veiksmų sukeltų pasekmių jo psichinei sveikatai ir kad dukra J. Š. vaiko situacijos vertinimo metu pasakė, kad jai neskaudėjo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017, 8 punktas).‏‏‎ Pažymėtina ir tai, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020 14 punktas).

Byloje nustatyta, kad P. Š. sudavė J. Š. diržu vieną kartą per kojų šlaunis, siekdamas sudrausminti nepaklusnų vaiką. Nors smūgio jėga nebuvo didelė ir sužalojimo žymių ant nukentėjusiosios kūno neliko, nekyla abejonių, kad toks smurtinis drausminimo būdas sukėlė mažametei fizinį skausmą ir apie tai ji papasakojo artimiesiems. Nors mergaitė vaiko teisių apsaugos pareigūnei pasakė, kad jai neskaudėjo, toks jos elgesys paaiškinamas tuo, kad saugioje aplinkoje su mama ir artimaisiais ji galėjo visiškai atsiverti ir išreikšti patirtą fizinį bei emocinį skausmą. Tuo tarpu oficialios apklausos metu, bendraudama su svetimu asmeniu galėjo nesąmoningai sušvelninti įvykio aplinkybes. Tokie vaiko elgesio ypatumai nepaneigia paties smurto panaudojimo ir fizinio skausmo sukėlimo fakto.

Kadangi nuteistasis P. Š. smurtiniais veiksmais K. Š. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, o J. Š. sukėlė fizinį skausmą, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Išteisinti P. Š. apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam P. Š. bausmę bei nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas visapusiškai atsižvelgė į BK 41, 54 ir 61 straipsniuose įtvirtintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Beje, paskirtos bausmės rūšies bei jos dydžio apeliaciniu skundu neginčija ir pats nuteistasis.

Dėl proceso išlaidų

Nuteistasis P. Š. ir jo gynėjas advokatas R. Jurka pateikė teismui dokumentus, pagrindžiančius nuteistojo turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pagal sisteminį BPK normų, reglamentuojančių proceso išlaidų atlyginimą, aiškinimą bei suformuotą teismų praktiką nuteistojo turėtos išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti galėtų būti kompensuojamos tik tuo atveju, jei būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis. Todėl šiuo atveju nuteistojo P. Š. patirtos išlaidos advokato R. Jurkos teisinėms paslaugoms apmokėti negali būti atlyginamos iš valstybės lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. Š. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.

Prašymą dėl P. Š. gynėjo advokato išlaidų atlyginimo iš valstybės lėšų netenkinti.

Teisėjai Marius JankauskasKristina LatožienėDaina Vaidachavičienė