Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. R. atstovo advokato Liudo Paltanavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. liepos 15 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Institucija) 2025 m. spalio 24 d. nutarimu A. R. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį administracine nuobauda – 3250 Eur dydžio bauda. Jis buvo nubaustas už tai, kad būdamas UAB „E.“ direktoriumi, neužtikrino ir nekontroliavo, kad įmonės veikloje būtų laikomasi imperatyvių Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes M. B. nuo 2025 m. vasario 10 d. iki gegužės 15 d., M. N. nuo 2025 m. vasario 10 d. iki gegužės 9 d. dirbo nelegaliai UAB „E.“ naudai, t. y. neužtikrino, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų su darbuotojais sudaryta rašytinė darbo sutartis, pateiktas pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui apie M. B. ir M. N. darbo pradžią nuo 2025 m. vasario 10 d. Tokiais veiksmais (neveikimu) A. R., UAB „E.“ direktorius, padarė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą.Skundžiama apylinkės teismo nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto A. R. atstovo advokato L. Paltanavičiaus skundas netenkintas ir Institucijos 2025 m. spalio 24 d. nutarimas paliktas nepakeistas. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto A. R. atstovas advokatas L. Paltanavičius prašo nutraukti A. R. administracinio nusižengimo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį teiseną. Esminiai apeliacinio skundo argumentai:Byloje esančios UAB „Em.“ VSDFV teritoriniam skyriui teiktos Pranešimo apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius (LDU) formos yra oficialieji rašytiniai įrodymai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies prasme. Šie duomenys nebuvo nuginčyti, todėl jų nepaneigia nenuoseklūs M. B. ir M. N. parodymai. Šios LDU formos patvirtina, kad užsieniečiai buvo UAB „Em.“ komandiruoti darbuotojai – dirbę UAB „Em.“ kaip priimančioje įmonėje. Tačiau skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje šiose formose nurodytos aplinkybės nebuvo įvertintos ir nepagrįstai buvo vadovautasi nenuosekliais liudytojų M. B. ir M. N. parodymais. Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai atmetė Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) sprendimus, kuriais nebuvo patvirtinti jokie darbo teisiniai santykiai tarp M. B. ir M. N. bei UAB „E.“. Teismas šių sprendimų motyvų neanalizavo ir nepasisakė dėl juose nustatytų aplinkybių – juose padaryta priešinga išvada negu Institucijos 2025 m. spalio 24 d. nutarime. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ignoravo tokias byloje nustatytas aplinkybes: LDU formas VSDFV teritoriniam skyriui teikė UAB „Em.“; M. B. ir M. N. atlyginimą sumokėjo UAB „Em.“; M. B. ir M. N. parodė, kad A. R. vienas pirmą kartą pamatė 2025 m. balandžio, kitas – birželio mėnesiais; O. R. nėra asmuo, UAB „E.“ priimantis sprendimus dėl asmenų įdarbinimo. Visos šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad M. B. ir M. N. nedirbo UAB „E.“ naudai.Cituojant liudytojo O. R. parodymus, teigiama, kad O. R. nedalyvavo darbo sutarčių su M. B. ir M. N. sudaryme ar tvirtinime – šios pareigos priklausė UAB „E.“ direktoriui ir buhalteriui; nurodyti darbuotojai žinojo, kad buvo įdarbinti UAB „Em.“, o ne UAB „E.“; darbuotojų darbo funkcijas tiesiogiai organizavo UAB „Em.“ direktorius A., o ne UAB „E.“ administracija; O. R. už atskirą atlygį pagal susitarimą su UAB „Em.“ padėjo UAB „Em.“ dėl darbuotojų apgyvendinimo – šios funkcijos būdingos tarpininkavimo (komandiravimo) veiklai, o ne darbdavio funkcijoms. Šio liudytojo parodymai sutampa su LDU formose ir DGK sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis. Be to, jokio susitarimo dėl darbo sąlygų tarp UAB „E.“ ir M. B. bei M. N. nėra nustatyta, o O. R. darbuotojams davė tik bendro pobūdžio paaiškinimus apie einamąsias darbo procedūras.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovė A. G. prašo netenkinti apeliacinio skundo ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodoma:Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad M. B. ir M. N. dirbo Lietuvoje kaip Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojai, siųsti komandiruotei į UAB „Em.“. Šiems teiginiams pagrįsti apeliantas nurodo tik pateiktus LDU pranešimus, kurie savaime neįrodo, jog užsienietis pradės ar pradėjo dirbti. Taip pat LDU pranešimuose nurodyta aplinkybė – jog M. B. ir M. N. buvo komandiruoti iš Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) dirbti į UAB „Em.“, paneigta byloje surinktais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentus, jog M. B. ir M. N. dirbo kitoje įmonėje – UAB „Em.“, paneigia liudytojų M. B. ir M. N. parodymai, M. N. pateiktas bankinio pavedimo patvirtinimas. Mokėjimai M. B. ir M. N. buvo atlikti jų nelegalaus darbo laikotarpiu, jų vertinti kaip kelionės išlaidų kompensaciją nėra jokio pagrindo. Vien tai, kad po M. B. ir M. N. kreipimosi į DGK su jais atsiskaitė UAB „Em.“, nepaneigia jų nelegalaus darbo UAB „E.“ ir vertintina kaip siekis suklaidinti valstybines institucijas bei padėti A. R. išvengti administracinės atsakomybės. Byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad M. B. ir M. N. dirbo ne UAB „E.“, o UAB „Em.“.Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas skundžiamoje nutartyje laikėsi teismų praktikos analogiško pobūdžio administracinių nusižengimų bylose ir pagrįstai vadovavosi liudytojais apklaustų, nelegaliai dirbusių M. B. ir M. N. parodymais, kurie buvo nuoseklūs bei sutapo. Apeliacinis skundas netenkinamas.Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliami klausimai susiję su apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl A. R. kaltės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas A. R. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „E.“ direktorius, leido M. B. nuo 2025 m. vasario 10 d. iki gegužės 15 d., M. N. nuo 2025 m. vasario 10 d. iki gegužės 9 d. dirbti šios bendrovės naudai nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties bei neinformavus VSDFV teritorinio skyriaus apie jų darbo pradžią, tai yra leido jiems dirbti nelegaliai, taip pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniame skunde ginčijant šias byloje nustatytas aplinkybes, nurodomi tokie esminiai argumentai: 1) skundžiami Institucijos ir apylinkės teismo procesiniai sprendimai grindžiami tik nenuosekliais liudytojų M. B. ir M. N. parodymais; 2) gynybos pozicija dėl pastarųjų darbo yra tokia, kad nurodytais laikotarpiais jie dirbo ne UAB „E.“, o UAB „Em.“ naudai; 3) apelianto vertinimu, tai patvirtina bei kartu liudytojų M. B. ir M. N. parodymus paneigia DGK sprendimai, LDU pranešimai VSDFV teritoriniam skyriui; 4) UAB „E.“ darbuotojui O. R. nebuvo pavesta atstovauti šiai bendrovei tariantis su darbuotojais dėl darbo sąlygų, darbo sutarčių sudarymo, apmokėjimo už darbą, jų įdarbinimo ir pan. Apygardos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvus, iš esmės sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl administracinėn atsakomybėn patraukto A. R. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesudaro pakankamo pagrindo teisėtos ir pagrįstos apylinkės teismo nutarties panaikinimui.ANK 95 straipsnio 1 dalyje sąvokos „nelegalus darbas“ apibrėžimas nėra nurodytas. Nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties, požymiai atskleidžiami kituose teisės aktuose. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir (arba) nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Taip pat pagal to paties įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, kuris neturi teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje ir (arba) kuris neturi suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, jeigu privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis, nurodytus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 151 straipsnio 8 dalyje, pagrindžiančių dokumentų tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuojamas, arba nustatomos šios dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės. Imperatyvus reikalavimas sudaryti darbo sutartį raštu ir apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka pranešti VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios įtvirtintas ir DK 42 straipsnio 2 dalyje bei 43 straipsnio 1 dalyje, kuriose reglamentuojamos nuostatos darbo sutarties sudarymui ir darbo sutarties formai.Teismų praktikoje jau suformuluota taisyklė, kad tam, jog būtų konstatuota nelegalaus darbo kaip administracinio nusižengimo sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. kad : 1) asmuo realiai pradėjo dirbti: 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos: asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (kasacinės nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942-2018, 2AT-27-942/2020).Visų pirma, atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojų M. B. ir M. N. parodymai yra nepatikimi ir nenuoseklūs, kadangi jie painiojosi, kurioje bendrovėje iš tikrųjų dirbo. Iš bylos matyti, kad M. B. ir M. N. davė rašytinius paaiškinimus bei apklausti Institucijoje bei apylinkės teisme buvo iš viso 3 kartus. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jų rašytiniai paaiškinimai bei parodymai sutampa, atitinka bei papildo vienas kitą, ką pagrįstai apylinkės teismas nurodė ir skundžiamoje nutartyje. Liudytojai M. B. ir M. N. pakankamai aiškiai ir nuosekliai parodė, jog į Lietuvą dirbti atvyko iš Latvijos, darbą susirado per skelbimą internete, bendravo su N. R.; jiems su apgyvendinimu Lietuvoje padėjo O. R., kuris nurodė, jog jie dirbs Panevėžyje (duomenys neskelbtini) kaip UAB „E.“ darbuotojai, per O. R. buvo suderintas ir darbo užmokestis; prieš jiems pradedant dirbti bei pradėjus darbą, su jais darbo sutartys nebuvo sudarytos, O. R. vis žadėjo tai padaryti, tačiau sutartys nebuvo pasirašytos; avansą ir darbo užmokestį mokėjo O. R. bei A. R. bankiniais pavedimais bei grynaisiais pinigais; A. R. atvažiuodavo į susirinkimus darbe dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo darbuotojams dėl areštuotų sąskaitų, ragino dirbti toliau, kol atblokuos sąskaitas; kadangi negavo viso darbo užmokesčio, kreipėsi į Instituciją bei DGK. Taigi, tiek liudytojas M. B., tiek liudytojas M. N. nedviprasmiškai nurodė, jog jie dirbo ne UAB „Em.“, o UAB „E.“ naudai, dalyvaudavo susirinkimuose, kuriuose būdavo UAB „E.“ direktorius A. R., jiems avansą bei darbo užmokestį taip pat mokėjo ir pastarasis. Įvertinus šių liudytojų parodymų nuoseklumą bei tai, kad jie parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nesant byloje jokių jų suinteresuotumą bylos baigtimi rodančių duomenų, Institucija bei apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai jų parodymus laikė patikimais ir jais grindė A. R. kaltę pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojų M. B. ir M. N. parodymų nepaneigia UAB „Em.“ pateikti LDU pranešimai VSDFV teritoriniam skyriui dėl darbuotojų M. B. ir M. N. bei DGK sprendimai. Tiek LDU pranešimų bei DGK sprendimų reikšmę apylinkės teismas aptarė skundžiamoje nutartyje. Apygardos teismas iš esmės sutinka su apylinkės teismo motyvais ir išsamiai jų nebekartoja. Visų pirma, gynybos pateikta versija, jog M. B. ir M. N. buvo Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) į UAB „Em.“ komandiruoti darbuotojai buvo pakankamai išsamiai ištirta bylos nagrinėjimo Institucijoje metu – buvo kreiptasi į Lenkijos kompetentingas institucijas, iš kurių gautas atsakymas, jog jos savo duomenų bazėse neturi jokių duomenų apie įmonę (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatytas jos faktiškai vykdomos veiklos adresas ir nepavyko susisiekti su įmonės atstovais. Tai paneigia apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad M. B. ir M. N. buvo UAB „Em.“ darbuotojai, komandiruoti iš Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini) Tokių apelianto dėstomų aplinkybių nepatvirtina ir DGK sprendimai. Šiuose sprendimuose buvo sprendžiamas klausimas dėl darbuotojams M. B. ir M. N. neišmokėto darbo užmokesčio, o ne jų nelegalaus darbo (UAB „Em.“ ar UAB „E.“) faktas – ši aplinkybė yra šios A. R. administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas. Sprendžiant klausimą, kokią reikšmę turi UAB „Em.“, o ne UAB „E.“ atlikti darbo užmokesčio išmokėjimai M. B. ir M. N. po jų kreipimosi į DGK, liudytojais apklausti M. B. ir M. N. nuosekliai ir vienodai parodė, jog jiems dirbant UAB „E.“ naudai, jiems A. R. ir O. R. mokėjo ne ką kitą (ne kompensavo apgyvendinimo, kelionės išlaidas ar pan.), o avansą ir darbo užmokestį bankiniais pavedimais bei grynaisiais. Byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad per M. B. ir M. N. nelegalaus darbo UAB „E.“ naudai laikotarpį jiems avansas, darbo užmokestis ar kitos sumos (už apgyvendinimo, kelionės išlaidas ar pan.) būtų mokamos UAB „Em.“ direktoriaus ar kitų šios bendrovės atstovų. To neparodė ir liudytojai M. B. ir M. N., kurie, kaip minėta, neturi jokio suinteresuotumo šioje byloje. Tokių aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Įvertinus visa tai, sutiktina su apylinkės teismu, kad po darbuotojų M. B. ir M. N. kreipimosi į DGK UAB „Em.“ atliktas jiems nesumokėtos dalies darbo užmokesčio išmokėjimas nepaneigia šių darbuotojų nelegalaus darbo UAB „E.“ naudai Institucijos 2025 m. spalio 24 d. nutarime nurodytu laikotarpiu.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo O. R. parodymai paneigia liudytojų M. B. ir M. N. parodymus, jog jie dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio ir kitų su darbu susijusių klausimų tarėsi su O. R., kaip UAB „E.“ atstovu. Su tokiais teiginiais nesutiktina. Pagal liudytojo O. R. parodymus, jis buvo eilinis UAB „E.“ darbuotojas, neturėjęs jokių įgaliojimų su darbuotojais tartis dėl darbo sąlygų, užmokesčio, juos įdarbinti ir pan., buvo tik tarpininkas tarp darbuotojų ir UAB „Em.“ (padėdavo UAB „Em.“ apgyvendinti darbuotojus, taip pat suteikdavo jiems bendro pobūdžio informaciją apie darbą). Visų pirma, priešingai nei liudytojų M. B. ir M. N. atveju, O. R. yra šioje byloje administracinėn atsakomybėn patraukto A. R. brolis, dėl ko jis šioje byloje turi suinteresuotumą, pasireiškiantį siekiu padėti broliui išvengti administracinės atsakomybės. Kad O. R. vaidmuo UAB „E.“ nebuvo antraeilis patvirtina šie įrodymai: liudytojų M. B. ir M. N. nuoseklūs, tarpusavyje atitinkantys bei sutampantys parodymai, jog dėl darbo sąlygų, užmokesčio jie tarėsi su O. R. ir pastarasis jiems nurodė, jog jie dirbs UAB „E.“; M. B. pateiktas jo bei O. R. susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad M. B. klausė O. R., kada jam bus išmokėtas darbo užmokestis, o O. R. žadėjo užtikrinti jo sumokėjimą M. B. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai – tai liudytojų M. B. ir M. N. parodymai, M. B. ir O. R. susirašinėjimas, patvirtina, kad darbuotojai M. B. ir M. N. dėl darbo Lietuvoje tarėsi su UAB „E.“ darbuotoju O. R., kuris nurodė, jog jie dirbs Panevėžyje (duomenys neskelbtini) kaip UAB „E.“ darbuotojai. Įvertinus tai kartu su tuo, kad dalį avanso ir darbo užmokesčio darbuotojams M. B. ir M. N. sumokėjo A. R., kad pastarasis dalyvavo UAB „E.“ darbuotojų, tarp kurių buvo M. B. ir M. N., susirinkimuose, darytina išvada, kad A. R. žinojo apie M. B. ir M. N. darbą UAB „E.“ naudai. Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad A. R., kaip UAB „E.“ direktorius, neužtikrino, jog M. B. ir M. N. UAB „E.“ naudai dirbtų sudarius su jais rašytinę darbo sutartį bei pranešus apie jų darbo pradžią VSDFV teritoriniam skyriui. Toks M. B. ir M. N. darbas UAB „E.“ naudai pagrįstai buvo pripažintas nelegaliu ir A. R. pagrįstai buvo pritaikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad tiek Institucija, tiek apylinkės teismas pagrįstai nustatė A. R. veikoje nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties požymius bei pažeidėjo kaltę padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą tinkamai pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma, kuri nekelia jokių abejonių. Todėl naikinti skundžiamą nutartį šioje dalyje ir A. R. nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,