Konstitucinio Teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-69/2023.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją, gyventojui centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais laiku nepateikus informacijos apie jo sudarytus sandorius, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam proporcingumo principui.

2. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo patvirtintas 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktas, kuriame padaryta išvada, kad 2016 m. pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas ir kad pareiškėjas minėtų pajamų metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo ir nuo gautų pajamų teisės aktų nustatyta tvarka į valstybės biudžetą nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas; šiuo sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjo papildomai į biudžetą mokėtina gyventojų pajamų mokesčio suma, apskaičiuoti delspinigiai ir pareiškėjui paskirta bauda.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu patvirtino Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą dėl 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo akto tvirtinimo. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimu patvirtino VMI 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą dalyje dėl apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių delspinigių ir pakeitė sprendimo dalį dėl paskirtos baudos.

Nesutikdamas su minėtais Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, VMI ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimais, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2022 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. galutine ir neskundžiama nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies – nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo reikalavimą panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą, likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjo prašymas Konstituciniam Teismui pateiktas 2023 m. spalio 20 d.

4. Pradėjus išankstinį tyrimą dėl pareiškėjo prašymo buvo nustatyta, kad prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67¹ straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2023 m. lapkričio 15 d. potvarkiu Nr. 2A-98 „Dėl prašymo trūkumų pašalinimo“ buvo nustatytas terminas pareiškėjo prašymo trūkumams pašalinti, kaip nustatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje (2019 m. liepos 16 d. redakcija).

Pareiškėjas, siekdamas pašalinti nurodytus prašymo trūkumus, minėtame Konstitucinio Teismo pirmininko potvarkyje nustatytu laiku Konstituciniam Teismui pateikė papildytą prašymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija), kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones; šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 67¹ straipsnyje (2019 m. liepos 26 d. redakcija) nustatyti Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens prašymo turinio reikalavimai, be kita ko, prašyme nurodyti prašymą teikiančio asmens pozicijos dėl ginčijamo teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus, įskaitant pagrindžiančius, kaip buvo pažeistos šio asmens konstitucinės teisės ar laisvės (67¹ straipsnio 1 dalies 10 punktas). Prašyme taip pat turi būti aiškiai, tiksliai ir suprantamai suformuluota šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija (67¹ straipsnio 2 dalis).

6. Kaip minėta, pareiškėjas prašo pripažinti prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam proporcingumo principui Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 3 dalį tiek, kiek pagal ją, gyventojui centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais laiku nepateikus informacijos apie jo sudarytus sandorius, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai.

6.1. Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnyje „Informacijos apie sandorius pateikimas“ (su 2014 m. rugsėjo 23 d. pakeitimu) nustatyta, kad:

„1. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas:

1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo);

2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 eurų;

3) sandoriai nėra notarinės formos;

4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais.

3. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.“

6.2. Pasak pareiškėjo, didžioji dalis jo pajamų trūkumo (150 000 Eur) susidarė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, vadovaujantis ginčijama Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 3 dalimi, atsisakius vertinti pareiškėjo 2016 m. kovo 2 d. bendradarbiavimo sutartį ir 2016 m. gegužės 6 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitą, kurių pagrindu pareiškėjas gavo minėtas pajamas. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijama nuostata yra neproporcinga, nes nesuteikia galimybės mokesčių mokėtojui pagrįsti savo pajamas ar įplaukas pagal pavėluotai atskleistus sandorius, net jei dėl jų tikrumo (realumo) mokesčių administratoriui ir teismams nekiltų abejonių.

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad, jo nuomone, nėra jokios objektyvios būtinybės, dėl kurios įstatymų leidėjas būtų turėjęs apriboti galimybę teismui mokestinėje byloje vertinti asmens pateiktus duomenis, nes dėl duomenų pakankamumo (tinkamumo) pagrįsti asmens pajamas turi spręsti tik teismas. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas sukuria konstituciškai ydingą situaciją, kai administracinis teismas negali vykdyti teisingumo ir vertinti laiku neatskleistų duomenų apie lėšų gavimą. Tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, pažeidžiama Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis.

6.2.1. Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas; tai – valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės institucijų, šių priimti sprendimai (nurodymai) yra privalomi mokesčio mokėtojams (2003 m. lapkričio 17 d., 2010 m. vasario 12 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 19 d. priimto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29, 33, 40, 88, 95, 105 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 42¹, 104¹, 104² straipsniais įstatymo, kuriuo Mokesčių administravimo įstatymas buvo papildytas 42¹ straipsniu, kurio 3 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, travaux préparatoires, naujomis nuostatomis siekta sumažinti pajamų slėpimo, įsigyto turto pagrindimo fiktyviais pajamų gavimo šaltiniais ir mokesčių nemokėjimo riziką.

6.2.2. Taigi pareiškėjas nepaaiškina, kodėl, atsižvelgiant į inter alia minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, taip pat į nurodytą įstatymų leidėjo siekiamą tikslą, pagal Konstituciją negali būti pagrįstas Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris nustato pareigą mokesčių mokėtojui pateikti VMI informaciją apie sudarytus sandorius, atitinkančius Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas sąlygas, ir, jei gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais nurodytos informacijos nepateikė, t. y. įstatymu nustatytos pareigos neįvykdė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Pareiškėjo pateikti argumentai, kad pajamų deklaravimo faktas nepanaikina mokesčių administratoriaus pareigos ir teisės tikrinti ir vertinti pajamų šaltinio tikrumą (realumą) ir kad įstatymų leidėjo siekiamiems tikslams pasiekti pakaktų mokesčių administratoriui atidžiau tikrinti ir vertinti ne laiku atskleidžiamus lėšų gavimo šaltinius, laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone, bendro pobūdžio samprotavimais, o ne teisiniais argumentais, pagrindžiančiais, kaip konkrečiai ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucija, inter alia pareiškėjo nurodytas konstitucinis proporcingumo principas.

6.2.3. Kartu pareiškėjo prašymo kontekste paminėtina, kad mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (t. y. ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas (Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnis). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui (1 dalis); skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami administraciniame teisme (4 dalis). Taigi iš pareiškėjo prašymo ir šalinant jo trūkumus pateikto papildyto prašymo neaišku, kodėl pagal Konstituciją Mokesčių administravimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu nesudaroma pakankamai prielaidų užtikrinti mokesčių mokėtojų, kurių pateiktus duomenis nagrinėja ir vertina ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos, galimai pažeistų teisių gynimą ir užkertamas kelias teismui vykdyti teisingumą, jei, kaip minėta, centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pareiškėjo teiginiai, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, teismai apsiriboja tik formaliu teisingumo vykdymu, nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais pareiškėjo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai.

6.3. Iš pareiškėjo prašymo ir šalinant jo trūkumus pateikto papildyto prašymo matyti, kad jo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai iš esmės grindžiamos tuo, kad, pasak pareiškėjo, be pagrįstų argumentų tas pats dokumentas negali būti laikomas tinkamu pagrįsti vieno asmens (ne pareiškėjo) išlaidas (civilinėje byloje dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo), bet netinkamas pagrįsti šių išlaidų adresato (atitinkamų pajamų gavėjo – pareiškėjo) pajamų (administracinėje byloje dėl mokestinio ginčo). Pasak pareiškėjo, asmenims, kurių administracinis santykis su viešojo administravimo subjektu yra nelygiavertis, turėtų būti užtikrinama didesnė apsauga nei asmenims, kuriuos sieja civiliniai santykiai. Pareiškėjo vertinimu, dėl ginčijamo teisinio reguliavimo pareiškėjui buvo užkirstas kelias pagrįsti savo pajamas, taip neužtikrinant realios galimybės pareiškėjui, kaip silpnesniajai santykio su mokesčių administratoriumi šaliai, apginti savo teises.

6.3.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. sausio 25 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai).

6.3.2. Įvertinus pareiškėjo prašymo ir šalinant jo trūkumus pateikto papildyto prašymo turinį, pažymėtina, kad pareiškėjas nesuformuluoja aiškių teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl, pagal Konstituciją, asmenys, ginantys savo teises civilinėse bylose, ir asmenys, ginantys savo teises administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų, turėtų būti laikomi esančiais vienodoje (panašioje) padėtyje. Pareiškėjas taip pat nepateikia teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl, jo manymu, Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, vienodai taikomas visiems mokesčių mokėtojams – nuolatiniams Lietuvos gyventojams, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.

7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas prašyme ir šalinant prašymo trūkumus pateiktame papildytame prašyme nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam proporcingumo principui. Vadinasi, pareiškėjas nepašalino prašymo trūkumų.

8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 3 punktą, jeigu Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodytas asmuo nepašalino prašymo (jo dalies) trūkumų šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju ir terminais, toks prašymas (jo dalis) grąžinamas pareiškėjui.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui jo prašymą.

10. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį, prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, prašymo grąžinimas prašymo trūkumų per nustatytą terminą nepašalinusiam Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodytam asmeniui nesuteikia teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, jeigu šis asmuo nebegali įgyvendinti šios savo teisės pateikdamas naują prašymą Konstituciniam Teismui Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, inter alia per šiame įstatyme nustatytą keturių mėnesių nuo galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą (inter alia 2020 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. KT6-A-S6/2020, 2022 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. KT55-A-S50/2022, 2022 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. KT69-A-S63/2022).

Atsižvelgiant į tai, kad dėl pareiškėjo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nuo kurios įsiteisėjimo dienos skaičiuojamas kreipimosi į Konstitucinį Teismą terminas, įsiteisėjo 2023 m. birželio 21 d., pareiškėjas nebegali įgyvendinti teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą pateikdamas naują prašymą Konstituciniam Teismui per Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytą keturių mėnesių terminą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 28 straipsniu, 67¹ straipsnio 1 dalies 10 punktu, 2 dalimi, 70 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-69/2023.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.