Konstitucinio Teismo nutarimas

1. Pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl, be kita ko, viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimo, remiantis jos įstatais, pašalinti iš viešosios įstaigos vieną iš dalininkų, neatlyginant jam už dalininko teisių paėmimą. Pareiškėjo nagrinėjamame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad viešosios įstaigos įstatuose apskritai negali būti nustatyta jos valdymo organo teisė pašalinti asmenį iš viešosios įstaigos dalininkų, kadangi tokia galimybė neįtvirtinta Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatyme, o bylą nagrinėję teismai viešųjų įstaigų dalininko pašalinimo iš viešosios įstaigos instituto teisėtumo klausimą nepagrįstai sprendė pagal asociacijų veiklą reglamentuojantį Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą.

2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas nurodo, kad Viešųjų įstaigų įstatyme, skirtingai nei Asociacijų įstatyme, nėra nuostatų, įpareigojančių ar leidžiančių viešosios įstaigos įstatuose įtvirtinti viešosios įstaigos organo teisę pašalinti asmenį iš viešosios įstaigos dalininkų. Viešųjų įstaigų įstatyme taip pat nėra teisės normų, nukreipiančių į kitus įstatymus, kuriuose toks reguliavimas būtų nustatytas.

Pareiškėjo vertinimu, Viešųjų įstaigų įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio teisės norma, pagal kurią viešosios įstaigos įstatuose gali būti ir kitų Viešųjų įstaigų įstatymui ir kitiems įstatymams neprieštaraujančių nuostatų, negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę viešosios įstaigos įstatuose nustatyti viešosios įstaigos organo teisę pašalinti asmenį iš viešosios įstaigos dalininkų. Tokį vertinimą pareiškėjas grindžia Viešųjų įstaigų įstatyme įtvirtintais viešosios įstaigos kaip viešojo juridinio asmens ir viešosios įstaigos dalininko teisinio statuso ypatumais. Pareiškėjas pažymi, kad asmens buvimas viešosios įstaigos dalininku yra grindžiamas jo paties ar kito asmens, iš kurio pirmasis įgijo dalininko teises, įstaigai perduotu turtiniu įnašu (o tai būdinga privataus, bet ne viešojo juridinio asmens dalyviui), t. y. nuosavybe, o viešosios įstaigos likvidavimo atveju dalininkas turi teisę atgauti šią nuosavybę ar jos dalį, todėl, pasak pareiškėjo, viešosios įstaigos dalininko turtinės teisės apsaugai taikytinas savininko teisių apsaugai skirtas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnyje, kituose teisės aktuose.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dalyvavimas asociacijų veikloje grindžiamas narystės, o ne turtinio įnašo pagrindu, todėl sprendžiant viešosios įstaigos dalininko turtinės teisės apsaugos klausimą negali būti pagal įstatymo analogiją taikoma Asociacijų įstatyme įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kad asociacijos įstatuose turi būti nurodyta narių pašalinimo iš asociacijos tvarka bei sąlygos.

2.2. Pareiškėjo manymu, teisinėje valstybėje netoleruotinos situacijos, kai viešosios įstaigos dalininkas, kurio veiksmai prieštarauja viešosios įstaigos veiklos tikslams, todėl kelia grėsmę tokios įstaigos veiklos tęstinumui, negali būti iš jos pašalinamas užtikrinant, kad pašalinimo procese nebus pažeistos įstatymų saugomos jo, kaip dalininko, teisės.

Pareiškėjo teigimu, jo nagrinėjamoje byloje taikytinas CK 2.115 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta juridinio asmens dalyvio teisė kreiptis į teismą reikalaujant, kad juridinio asmens dalyvio teisės, priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi. Nors CK 2.116 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. redakcija) 1 dalyje teisė kreiptis dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo nustatyta šioje dalyje nurodytiems privataus juridinio asmens dalyviams, bet nenustatyta viešosios įstaigos, kuri yra viešasis juridinis asmuo, dalyviams (dalininkams), ši teisės norma, kaip ir kitos CK antrosios knygos IX skyriuje esančių straipsnių normos, nustatančios juridinio asmens dalyvių teisės kreiptis į teismą dėl juridinio asmens dalyvio, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, teisės priverstinio pardavimo įgyvendinimą, pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje kasacinėje byloje turėtų būti taikomos mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais).

2.3. Pareiškėjas pažymi, kad CK 2.34 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog viešiesiems juridiniams asmenims šios knygos IX skyrius netaikomas, t. y. šioje normoje imperatyviai įtvirtintas draudimas jo nagrinėjamoje byloje tiek visa apimtimi, tiek mutatis mutandis taikyti CK 2.115 straipsnyje (2012 m. birželio 19 d. redakcija), 2.116 straipsnyje (2012 m. birželio 19 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą. Pareiškėjo manymu, toks draudimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3.1. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į viešosios įstaigos dalininko teisių įgijimo ir jų įgyvendinimo ypatumus, CK antrosios knygos IX skyriaus normos turėtų būti taikomos viešųjų įstaigų dalyviams, taip, viena vertus, būtų užtikrinta viešosios įstaigos dalininko, kurio teisės išperkamos priverstine tvarka, turtinės teisės, susijusios su įnašu, apsauga, kita vertus, būtų nepaneigtas viešosios įstaigos veiklos tęstinumas, kuris, pareiškėjo vertinimu, laikytinas viešuoju interesu.

Pareiškėjo vertinimu, tai derėtų su iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančiu reikalavimu valstybei, reguliuojant ūkinę veiklą, laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, būtų užtikrintas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantis imperatyvas, kad Konstitucija garantuoja, jog niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu, taip pat kad, pagal Konstituciją, viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų svarbių priežasčių neapribojus teisės į nuosavybę nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Priešingas aiškinimas, t. y. kad viešosios įstaigos dalininko pašalinimo tvarka, susijusi su teise atgauti turtinį įnašą kaip nuosavybę, pagal įstatymo analogiją taikant Asociacijų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą turėtų būti nustatyta viešosios įstaigos įstatuose, pareiškėjo manymu, prieštarautų iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies kylančiam reikalavimui nuosavybės santykius reguliuoti tik įstatymais, o ne poįstatyminiais aktais.

2.3.2. Pareiškėjo nuomone, aiškinimas, kad CK antrosios knygos IX skyriaus normos, reglamentuojančios juridinio asmens dalyvio teisę kreiptis į teismą reikalaujant, kad juridinio asmens dalyvio teisės, priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi, mutatis mutandis negali būti taikomos šalinant asmenis iš viešosios įstaigos dalininkų, kadangi asmenys iš viešosios įstaigos dalininkų apskritai negali būti pašalinti, prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui, kurio turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Pareiškėjo vertinimu, bendra tautos gerovė yra Konstitucijos saugoma vertybė, o nustatymas tokio teisinio reguliavimo, kuriuo sudaromos prielaidos tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą, suponuoja bendros tautos gerovės užtikrinimą, todėl valstybė, siekdama užtikrinti šią vertybę, privalo atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, nubrėždama ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas.

Pareiškėjo teigimu, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų užtikrinta galimybė priverstinai parduoti viešųjų įstaigų dalininkų, kurių veiksmai prieštarauja viešosios įstaigos veiklos tikslams (tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą) ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, teises, taip užtikrinant viešųjų įstaigų veiklą, sudarant prielaidas įgyvendinti jų veiklos tikslus, kuriais siekiama bendros tautos gerovės, kuri yra Konstitucijos saugoma vertybė.