Konstitucinio Teismo nutarimas

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų Seimo nario Raimondo Šukio, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniųjų patarėjų Mildos Masteikienės ir Sauliaus Švedo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad proceso atnaujinimas yra ypatinga, ekstraordinarinė įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kurios tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginti ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą. Šio instituto išimtinumas kyla iš poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, užkirsti kelią nesąžiningiems asmenims piktnaudžiauti proceso atnaujinimo teise, saugoti šalis nuo neribotą laiką trunkančio bylinėjimosi. CPK 366 straipsnyje yra nustatytas baigtinis civilinių bylų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. teisiškai reikšmingų faktų, kurių egzistavimas dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas peržiūrint bylą instancine tvarka, sąrašas, todėl, suinteresuoto asmens atstovų manymu, jie negali būti aiškinami dirbtinai išplečiant.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovai taip pat pažymi, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) įtvirtintas civilinio proceso atnaujinimo pagrindas buvo nustatytas Seimui 2019 m. liepos 16 d. priėmus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 367 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2329 (toliau – Pakeitimo įstatymas). Šio įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma, kad CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai papildyti atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. kovo 21 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2004, kuriuo Lietuvoje buvo įteisintas individualaus konstitucinio skundo institutas ir atsirado galimybė kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, šias teises ginti Konstituciniame Teisme. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nustatyta, kad pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimo yra byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, kaip nurodoma suinteresuoto asmens atstovų rašytiniuose paaiškinimuose, CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytas civilinio proceso atnaujinimo pagrindas tiesiogiai kyla iš Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija) ir šios normos formuluotė savo esme yra identiška Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nuostatoms.

Atsižvelgdami į tai, kad pati Konstitucijos, kaip aukščiausiosios teisinės galios akto, prigimtis, taip pat konstitucingumo idėja suponuoja, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų, Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų vertybių, suinteresuoto asmens atstovai nepritaria pareiškėjo pozicijai, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punktas (2019 m. liepos 16 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, Konstitucijos viršenybės principams.

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

4. Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Civilinio proceso kodeksą; šis kodeksas įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. (2 straipsnis).

CPK ne kartą buvo keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2019 m. liepos 16 d. priimtu Pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu nustatytas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas (įsigaliojo 2019 m. rugsėjo 1 d. (3 straipsnis)).

Paminėtina, kad iš Pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog ginčijamas teisinis reguliavimas CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) įtvirtintas atsižvelgiant į Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtą Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2004, kuriuo, Konstitucijos 106 straipsnį papildžius nauja 4 dalimi (1 straipsnio 1 dalis), o Konstitucijos 107 straipsnį – nauja 3 dalimi (2 straipsnio 1 dalis), Konstitucijoje buvo įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas.

5. Pagal CPK 365 straipsnio, esančio šio kodekso III dalies XVIII skyriuje „Proceso atnaujinimas“, 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

5.1. CPK 366 straipsnio „Proceso atnaujinimo pagrindai“ 1 dalyje (su 2019 m. liepos 16 d. pakeitimu), kurios 10 punktas (2019 m. liepos 16 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

5.2. Pareiškėjo ginčijamame CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytas bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), proceso atnaujinimo pagrindas yra susijęs su Konstitucinio Teismo atitinkamo baigiamojo akto priėmimu.

Pažymėtina, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujinamas tada, kai Konstitucinis Teismas išnagrinėja Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą ir įstatymą ar kitą Seimo priimtą aktą, Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo (jų) dalis), kurio (kurių) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, pripažįsta prieštaraujančiu (prieštaraujančiomis) Konstitucijai.

Taip pat pažymėtina, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija), nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), proceso, kai Konstitucinis Teismas išnagrinėja Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą, tačiau įstatymą ar kitą Seimo priimtą aktą, Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo (jų) dalis), kurio (kurių) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, pripažįsta neprieštaraujančiu (neprieštaraujančiomis) Konstitucijai.

5.3. Paminėtina, kad, pagal CPK 367 straipsnio 1 dalį (2019 m. liepos 16 d. redakcija), jeigu prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, jis pateikiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

6. Kartu paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos, susijusios su Konstitucinio Teismo baigiamaisiais aktais, priimamais išnagrinėjus, be kita ko, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą (individualų konstitucinį skundą):

‒ Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą; nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu (22 straipsnio 1 dalis);

‒ Konstitucinis Teismas, baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai, priima vieną iš šių nutarimų: pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams (71 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai);

‒ Konstitucinio Teismo nutarimas surašomas kaip atskiras dokumentas, jame nurodomos, be kita ko, aplinkybės, kurias nustatė Konstitucinis Teismas, argumentai ir įrodymai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, o prireikus – argumentai, paneigiantys kitas nuomones (56 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 10, 11 punktai).

Apibendrinant minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą (individualų konstitucinį skundą) išsprendęs bylą iš esmės (t. y. baigęs nagrinėti konstitucinės justicijos bylą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai), priima nutarimą, kuriuo pripažįsta, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams arba neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; Konstitucinio Teismo nutarime, kuriuo pripažįstamas atitinkamo teisės akto prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymams, taip pat Konstitucinio Teismo nutarime, kuriuo pripažįstamas atitinkamo teisės akto neprieštaravimas Konstitucijai ar įstatymams, nurodomi, be kita ko, argumentai, pagrindžiantys priimtą Konstitucinio Teismo sprendimą.

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

7. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) įtvirtinto civilinių bylų proceso atnaujinimo pagrindo, susijusio su Konstitucinio Teismo atitinkamo baigiamojo akto priėmimu konstitucinės justicijos byloje, išnagrinėtoje pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą, atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, Konstitucijos viršenybės principams.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste yra aktualios Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija) ir 107 straipsnio 3 dalies (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nuostatos, kuriose, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas (2019 m. lapkričio 25 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).

8.1. Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nustatyta:

„Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas.“

Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nustatyta, kad byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo.

8.2. Aiškindamas minėtas konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad:

‒ individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimas Konstitucijoje nėra savitikslis; juo siekiama sudaryti galimybes veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu (2019 m. lapkričio 25 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai);

‒ Konstitucijoje, inter alia jos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija), 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija), įtvirtinta asmens teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo kompetencijai priskirtų teisės aktų atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nėra absoliuti – ji įgyvendinama Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis; teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinama šiam asmeniui išnaudojus visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, inter alia per šiame įstatyme nustatytą terminą; tik tuomet, kai asmuo, laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų, negali apginti, jo manymu, pažeistų konstitucinių teisių ar laisvių kreipdamasis į bendrosios kompetencijos ar specializuotus teismus, jis Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų, kurių pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti jo konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės teisinės galios aktui); iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyti terminą, per kurį asmenys gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat kitas šios teisės įgyvendinimo sąlygas, kurios padėtų užtikrinti, kad asmens teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat teisė veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu, būtų ne formali, o reali (2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

8.3. Aiškindamas minėtas konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo – tai Konstitucinio Teismo pagal individualų konstitucinį skundą išnagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje priimtas sprendimas, kuriuo konstatuota, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) (2022 m. vasario 10 d. nutarimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime yra pažymėjęs, be kita ko, ir tai, kad, pagal Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį, kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija; pagal Konstituciją, galimybė ginti pažeistas teises turi būti reali; atsižvelgiant į tai, Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą siekiant apginti Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens konstitucines teises ar laisves – Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, – yra būtinas tam, kad, įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą, Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto (jo dalies) pagrindu priimtas sprendimas būtų peržiūrėtas, siekiant pašalinti asmens konstitucinių teisių ar laisvių pažeidimą ir (arba) atlyginti juo padarytą žalą.

Konstitucinis Teismas 2022 m. vasario 10 d. nutarime yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtos bylos (jos proceso) atnaujinimo pagrindus, privalo įstatyme įtvirtinti tokį Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nustatytą bylos (jos proceso) atnaujinimo pagrindą.

9. Minėta, kad pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi tiek Konstitucijos viršenybės principui, tiek su juo neatsiejamai susijusiam konstituciniam teisinės valstybės principui.

9.1. Pažymėtina, kad pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (inter alia 2004 m. kovo 5 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai); Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2014 m. liepos 11 d., 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą (2004 m. kovo 5 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).

Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2014 m. lapkričio 10 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

9.2. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus – jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo – vieno pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; teisingumas gali būti įgyvendinamas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant interesų priešpriešos (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, įpareigoja paisyti ir protingumo reikalavimo (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2019 m. birželio 7 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga – asmens teisė kreiptis į teismą (inter alia 2003 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 25 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai); taip pat kad teisingumo ir teisinės valstybės principų turinys yra išreikštas įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2022 m. vasario 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai).

10. Pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi, be kita ko, Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas.

10.1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (inter alia 2019 m. kovo 1 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (inter alia 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); kartu pažymėtina, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2024 m. lapkričio 7 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai).

10.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema conditio sine qua non (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai).

11. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“

11.1. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai); iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, taip pat yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia tam tikrus teisinius padarinius; įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje (1998 m. rugsėjo 24 d., 2022 m. vasario 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai); priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais; kartu sudaromos realios galimybės įgyvendinti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2022 m. vasario 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai); įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikšmę, jie iš naujo neįrodinėjami (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2019 m. lapkričio 25 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai); įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas (2019 m. lapkričio 25 d., 2022 m. vasario 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai).

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas 2022 m. vasario 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimuose pažymėjo ir tai, kad:

‒ pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu, vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių, t. y. res judicata galią įgijusių, teismo sprendimų privalomumas yra konstitucinė vertybė; tai, be kita ko, reiškia, kad bet kokia vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant inter alia užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo; Konstituciją aiškinant kitaip (t. y. taip, esą įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra galima ne tik ypač retais, išimtiniais, atvejais), būtų sudarytos prielaidos ne tik paneigti konstitucinę teisingumo sampratą, vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumą, bet ir pakirsti teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais;

‒ pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įstatymų leidėjas įstatyme nustatydamas tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas), turi diskreciją, kurią įgyvendindamas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos suponuojamo reikalavimo, kad įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra būtų galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant inter alia užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo.

12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su Konstitucinio Teismo įgaliojimais vykdyti teisės aktų konstitucingumo kontrolę, taip pat Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų, inter alia nutarimų, priėmimu, jų teisine galia.

12.1. Pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitucinę teisminę kontrolę (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2025 m. birželio 6 d. nutarimai); Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2025 m. birželio 6 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, ir taip panaikinti šių aktų teisinę galią bei visam laikui pašalinti šiuos teisės aktus iš Lietuvos teisės sistemos; tik Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą, kuri saisto visas teisės aktus leidžiančias bei visas teisę taikančias institucijas, taip pat ir Seimą – Tautos atstovybę (2006 m. birželio 6 d., 2026 m. sausio 15 d. nutarimai).

12.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas, 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad tirdamas, ar ginčijamas įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas oficialiai aiškina ir Konstituciją, ir tą įstatymą; tai darydamas, Konstitucinis Teismas taiko įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. (2007 m. gegužės 8 d. sprendimas).

12.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymima, kad kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas); visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai; įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (2017 m. vasario 24 d. nutarimas); be to, visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (inter alia 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2012 m. rugsėjo 5 d. 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, pagal Konstituciją, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).

Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 10 punkto (2019 m. liepos 16 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas

13. Kaip minėta, pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, Konstitucijos viršenybės principams neprieštarauja CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punktas (2019 m. liepos 16 d. redakcija) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta galimybė atnaujinti civilinį procesą tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas individualų konstitucinį skundą, nepripažįsta įstatymo prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau pateikia iš esmės kitokį teisės akto išaiškinimą nei bendrosios kompetencijos teismai nagrinėtoje civilinėje byloje ir toks išaiškinimas turi esminę reikšmę nagrinėtai civilinei bylai.

14. Pareiškėjo teigimu, CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) nenumačius galimybės atnaujinti civilinį procesą tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas individualų konstitucinį skundą, nepripažįsta įstatymo prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau pateikia iš esmės kitokį teisės akto išaiškinimą nei bendrosios kompetencijos teismai ir toks išaiškinimas turi esminę reikšmę nagrinėtai civilinei bylai, yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises teisme, užkertamas kelias teismui priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, taip pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, Konstitucijos viršenybės principus.

15. Sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

‒ Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) ir 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas; šio instituto įtvirtinimas Konstitucijoje nėra savitikslis; juo siekiama sudaryti galimybes veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu; asmens teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo kompetencijai priskirtų teisės aktų atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nėra absoliuti – ji įgyvendinama Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis; teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinama šiam asmeniui išnaudojus visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, inter alia per šiame įstatyme nustatytą terminą; Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo – tai Konstitucinio Teismo pagal individualų konstitucinį skundą išnagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje priimtas sprendimas, kuriuo konstatuota, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui); įstatymų leidėjas, nustatydamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtos bylos (jos proceso) atnaujinimo pagrindus, privalo įstatyme įtvirtinti tokį Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nustatytą bylos (jos proceso) atnaujinimo pagrindą;

‒ pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas reiškia, be kita ko, tai, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, konstitucinė tvarka turi būti ginama;

‒ konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; jis neatsiejamas nuo teisingumo – vieno pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, įpareigoja paisyti ir protingumo reikalavimo; neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga – asmens teisė kreiptis į teismą; teisingumo ir teisinės valstybės principų turinys yra išreikštas įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai;

‒ Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas; konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos;

‒ iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus; teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia tam tikrus teisinius padarinius; įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikšmę, jie iš naujo neįrodinėjami; bet kokia vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant inter alia užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo; pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įstatymų leidėjas įstatyme nustatydamas tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas), turi diskreciją, kurią įgyvendindamas privalo paisyti Konstitucijos;

‒ Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; tirdamas, ar ginčijamas įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas oficialiai aiškina ir Konstituciją, ir tą įstatymą; kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai; pagal Konstituciją, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas, neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų.

15.1. Kaip minėta, pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punktą (2019 m. liepos 16 d. redakcija), bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujinamas tada, kai Konstitucinis Teismas išnagrinėja Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą ir įstatymą ar kitą Seimo priimtą aktą, Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo (jų) dalis), kurio (kurių) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, pripažįsta prieštaraujančiu (prieštaraujančiomis) Konstitucijai. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), proceso, kai Konstitucinis Teismas išnagrinėja Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą, tačiau įstatymą ar kitą Seimo priimtą aktą, Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo (jų) dalis), kurio (kurių) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, pripažįsta neprieštaraujančiu (neprieštaraujančiomis) Konstitucijai.

Minėta, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) numatytu pagrindu grindžiamas prašymas atnaujinti procesą yra pateikiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (CPK 367 straipsnio 1 dalis (2019 m. liepos 16 d. redakcija)).

Taip pat minėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) buvo įtvirtintas atsižvelgiant į Seimo 2019 m. kovo 21 d. priimtą Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2004, kuriuo, Konstitucijos 106 straipsnį papildžius nauja 4 dalimi, o Konstitucijos 107 straipsnį – nauja 3 dalimi, Konstitucijoje buvo įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas.

15.2. Vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktį minėtoms Konstitucijos nuostatoms ir principams, pažymėtina, kad jis CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) buvo nustatytas įstatymų leidėjui įgyvendinant jam iš Konstitucijos kylančią pareigą įstatyme įtvirtinti konkretų ‒ Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nustatytą ‒ įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtos bylos (jos proceso) atnaujinimo pagrindą, kuriuo, kaip minėta, siekiama sudaryti galimybes veiksmingai apginti tas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu.

15.3. Taigi konstatuotina, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta galimybė atnaujinti civilinį procesą tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas individualų konstitucinį skundą, nepripažįsta įstatymo prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau pateikia iš esmės kitokį teisės akto išaiškinimą nei bendrosios kompetencijos teismai nagrinėtoje civilinėje byloje ir toks išaiškinimas turi esminę reikšmę nagrinėtai civilinei bylai, nėra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises teisme, taip pat nėra užkertamas kelias teismui priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, taip pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, Konstitucijos viršenybės principus.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punktas (2019 m. liepos 16 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, Konstitucijos viršenybės principams.

17. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą (individualų konstitucinį skundą) išsprendęs bylą iš esmės (t. y. baigęs nagrinėti konstitucinės justicijos bylą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai), priima nutarimą, kuriuo pripažįsta, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams arba neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; Konstitucinio Teismo nutarime, kuriuo pripažįstamas atitinkamo teisės akto prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymams, taip pat Konstitucinio Teismo nutarime, kuriuo pripažįstamas atitinkamo teisės akto neprieštaravimas Konstitucijai ar įstatymams, nurodomi, be kita ko, argumentai, pagrindžiantys priimtą Konstitucinio Teismo sprendimą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą iš esmės išnagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje priima nutarimą, kuriame aiškina Konstituciją ir (ar) tiriamą teisės aktą (jo dalį), t. y. formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną, saistančią visus teisę kuriančius ir taikančius subjektus, neišskiriant nė teismų. Taigi į oficialiąją konstitucinę doktriną (inter alia į konstitucinę doktriną, Konstitucinio Teismo suformuotą pagal individualų konstitucinį skundą iš esmės išnagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje, kurioje atitinkamas teisės aktas pripažįstamas neprieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams) teismai turi atsižvelgti vykdydami teisingumą, be kita ko, spręsdami dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtos bylos (jos proceso) atnaujinimo.