Konstitucinio Teismo prašymas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, spręsdama bylos pagal pareiškėjų E. L. ir K. P. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nagrinėjimo iš esmės galimumo, kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir bylos sustabdymo klausimus, n u

Pareiškėjai E. L. ir K. P. 2013 m. spalio mėn. pateikė teismui skundus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teismas 2014-09-11 nutartimi (b. l. 31-32) administracines bylas pagal minėtų pareiškėjų skundus sujungė į vieną administracinę bylą ir nutarė atsakovėmis laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Tarnyba), ir Tarnybą. Pareiškėjas E. L. teismo prašo priteisti iš Tarnybos laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį - 3 144,36 Lt (b. l. 1-5, 24). Pareiškėjas K. P. teismo prašo priteisti iš Tarnybos laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį - 15 225,29 Lt (b. l. 52-54).

Paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu dirbo Tarnyboje statutiniais valstybės tarnautojais. Jų teisė gauti teisingą atlyginimą buvo pažeista, todėl Tarnyba privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą susidariusį dėl sumažinto algos koeficiento nuo 2009-05-01. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" (toliau - ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas).

Atsakovė Tarnyba, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, 2013-10-23 (b. l. 10-12), 2013-10-24 (40-12), 2013-12-23 (b. l. 57) ir 2013-12-31 (b. l. 28) atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Tarnyba, apskaičiuodama pareiškėjų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Mano, kad pareiškėjų praradimai turi būti kompensuojami įstatymų leidėjui nustačius kompensavimo mechanizmą. Nurodė, kad jeigu pareiškėjų skundas būtų tenkinamas, turėtų būti taikoma Darbo kodekso 301 str. nuostata, jog su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieniems metams.

Byla stabdytina.

Pareiškėjai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas E. L. ginčijamu laikotarpiu ėjo Tarnybos Dokumentų tyrimo skyriaus viršininko pavaduotojo (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 13 kategorijos) pareigas, nuo 2011-07-01 perkeltas į Tarnybos Sienos kontrolės organizavimo valdybos Pasienio kontrolės punktų skyriaus vyriausiojo specialisto (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 13 kategorijos) pareigas (b. l. 13-18). Komisaras K. P. ginčijamu laikotarpiu ėjo Tarnybos Štabo Biudžeto planavimo ir apskaitos valdybos viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 16 kategorijos) pareigas, nuo 2011-07-01 perkeltas į Tarnybos Vidaus audito skyriaus viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 15 kategorijos) pareigas (b. l. 43-46).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 24 str. 1-2 d.).

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą 4) už diplomatinį rangą 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 6 d.). Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 1 str., 36 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją- 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją- 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją- 30 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos statuto 35 str. pareigūnams nustatyti pareiginės algos priedų už turimus laipsnius, nustatytus šio statuto 13 str., apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai.

Atsižvelgiant į pareiškėjų ginčijamu laikotarpiu eitas pareigas, jie gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Vidaus tarnybos statuto 35-36 str. nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, kuris „Valstybės žiniose" paskelbtas 2013-10-01, be kita ko, pripažino, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - ir Konstitucija) 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą", konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą", konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teise <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą", konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr, 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą", konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą", konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas trims mėnesiams. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo paskelbimo atidėjimas yra taikomas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tai nėra įprastas reiškinys. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, oficialaus paskelbimo atidėjimas - iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (Konstitucinio Teismo 2005-08-23 ir kt. nutarimai). Kaip nurodyta 2013-07-01 nutarime, Konstitucinis Teismas atidėjo nutarimo paskelbimą, atsižvelgdamas į tai, kad jam įgyvendinti, t. y. atitinkamai perskirstyti valstybės finansinius išteklius ir pakeisti teisinį reguliavimą kuriuo nustatyti valstybės biudžeto asignavimai asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčiui, ir (arba) priimti įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos būtų nustatytas toks asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, kuriuo nebūtų iškreiptos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų dydžių proporcijos, įstatymų leidėjui reikalingas tam tikras laikas. Tačiau kartu nurodyta, kad laikas, per kurį įstatymų leidėjas turi priimti reikiamus įstatymų pakeitimus, negali būti ilgas, nes Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas yra susijęs su konstitucinės žmogaus teisės į teisingą apmokėjimą už darbą kuri yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucinę teisę į nuosavybę, apsauga. Vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau - ir Seimas) priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių [statymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013-09-19 įstatymas XII-523; Žin., 2013, Nr. 102-5032) (toliau - ir įgyvendinimo Įstatymas), kurio 2 str. „Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei" buvo nustatyta, kad Vyriausybė iki 2014-05-01 parengia ir pateikia Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo" išaiškino, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Vyriausybė 2014-04-28 nutarimu Nr. 377 nutarė pritarti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui ir pateikti jį Seimui. Šiuo projektu buvo siūloma dar vieniems metams, t. y. iki 2015-05-01, atidėti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimą. 2014-05-22 buvo užregistruotas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto teikiamas aptariamo įstatymo projektas Nr. XIIP-1771(2), kuriuo siūloma pakeisti Įgyvendinimo įstatymo 2 str. 2 p. ir jį išdėstyti taip: „2) Iki 2015 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą." Įstatymo projektas buvo priimtas 2014-09-11 įstatymu Nr. XII-1088. Nagrinėjant šią administracinę bylą be kita ko, turi būti taikomos ir šio įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A(602)-1327/2014 ir Nr. A(602)-1403/2014 2014-10-28 priimtose nutartyse konstatavo, kad nagrinėjamose bylose yra aktualus Įgyvendinimo įstatymo taikymas ir aiškinimas, dėl kurio atitikties Konstitucijai kyla abejonių, ir nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2014-09-11 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 str. 3 d., 30 str. 1 d., 69 str. 1 d., 109 str. 1 d. Minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymai Nr. 55/2014 ir Nr. 56/2014 yra priimti (bylų Nr. 41/2014 ir Nr. 42/2014). 2013-09-19 priėmus Įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-523, suinteresuotiems asmenims, remiantis minėto įstatymo 2 str. 2 p., susiformavo teisėtas lūkestis, kad Vyriausybė iki 2014-05-01 pateiks įstatymo, reglamentuojančio dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, projektą. Nors Seimas iki 2014-05-01 nepratęsė aptariamo įstatymo projekto pateikimo Seimui termino, tačiau Vyriausybė iki 2014-05-01 nepateikė Seimui neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto. Vietoj atlyginimų kompensavimo mechanizmo įstatymo projekto Seimui buvo pateiktas įstatymo, kuriuo siūloma nukelti projekto parengimą iki 2015-05-01, projektas ir šis projektas buvo priimtas 2014-09-11 įstatymu Nr. XII-1088. Priėmus šį įstatymą buvo paneigti suinteresuotų asmenų lūkesčiai, kad atlyginimų kompensavimo mechanizmo įstatymo projektas bus parengtas iki 2014-05-01. Teismo nuomone, dėl to yra pagrindas abejoti, ar 2014-09-11 įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003-03-04 ir kiti nutarimai). Be to, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia, tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (Konstitucinio Teismo 2011-10-25 ir kiti nutarimai); teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, jog šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009-09-02 ir kiti nutarimai). Konstitucinio Teismo 2007-11-29, 2011-10-25 nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą konstitucinį teisingumo principą. Iš teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą nei tas teisės aktas paskelbiamas (Konstitucinio Teismo 2012-06-29 ir kiti nutarimai). Konstitucijos 6 str. 2 d. nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją galimybė ginti pažeistas teises turi būti reali (Konstitucinio Teismo 2001-04-12 ir kiti nutarimai); asmens pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000-05-08 ir kiti nutarimai).

Teismo nuomone, priėmus įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-1088, suinteresuotų asmenų padėtis jų teisės į teisminę gynybą realumo požiūriu tapo nebeaiški, netikra, nekonkreti, iš esmės pakito, nes įstatymų leidėjas nukėlė atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymą neapibrėžtam laikui (nustatytas tik terminas įstatymo projektui pateikti, bet ne pačiam įstatymui priimti), tokiu būdu, be kita ko, formaliai bei faktiškai retrospektyviai pašalindamas nepagrįsto delsimo, kaip pagrindo ginti suinteresuotų asmenų teises teismine tvarka, situaciją. Taigi Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088 įsiterpia į susiformavusius santykius tarp suinteresuotų asmenų (kuriems atlyginimas krizės metu buvo sumažintas neproporcingai, pažeidžiant Konstituciją) ir valstybės, riboja ir iš esmės paneigia suinteresuotų asmenų teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą panaikina suinteresuotų asmenų įgytas materialias teises į neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimą, yra nukreiptas sudaryti reikiamas sąlygas šios ir kitų bylų baigčiai valstybės (atsakovo šioje byloje) naudai. Dėl šių priežasčių teismui kyla abejonės, ar įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 6 str. 2 d., 30 str. 1 d. Teismas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2014-05-02 iki 2014-09-19 (2014-09-20 įsigaliojo Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088) iš esmės buvo galima teisiniu požiūriu konstatuoti nepagrįstą valstybės delsimą nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir ginti suinteresuotų asmenų (kuriems atlyginimas krizės metu buvo sumažintas neproporcingai, pažeidžiant Konstituciją) įgytą materialiąją subjektinę teisę reikalauti neproporcingo atlyginimų sumažinimo kompensavimo teismine tvarka. Tačiau šiuo metu situacija yra pasikeitusi, nes įstatymų leidėjas, vykstant procesui šioje byloje, priėmė Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-1088, kuriuo pakeitė (Vyriausybei nustatytą) terminą atlyginimų kompensavimo mechanizmą nustatančiam įstatymo projektui pateikti. Kadangi teismas turi pareigą spręsti bylą pagal galiojančius įstatymus, šiuo metu darytina išvada, kad atlyginimų kompensavimo mechanizmą nustatančio teisės akto projekto parengimas yra atidėtas įstatymu. Vadovaujantis teisės akto teisėtumo prezumpcija, kol Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, minėto teisės akto projekto parengimo atidėjimas turėtų būti vertinamas kaip teisėtas. Seimas, priimdamas Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-1088, pasinaudojo savo diskrecijos teise ir įtvirtino naują terminą iki kurio turi būti parengtas kompensavimo mechanizmą nustatantis įstatymo projektas. Administracinis teismas neturi įgaliojimų vertinti, ar Seimas, priimdamas įstatymą, tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę, laikydamasis Konstitucijoje įtvirtintų principų ir nuostatų. Tai yra Konstitucinio Teismo prerogatyva. Šiuo atveju tik Konstitucinis Teismas turi kompetenciją vertinti, ar naujo termino nustatymas minėtame įstatyme yra pagrįstas. Konstitucijos 5 str. 2 d. nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Aiškindamas Konstitucijos 5 str. 2 d., Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia, konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai. Leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties priimtų įstatymų. Tai - esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (Konstitucinio Teismo 200012-06, 2002-01-14, 2003-01-24 nutarimai). Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-1088 iš esmės buvo pripažintas teisėtu Vyriausybės neveikimas, nes laikotarpiu nuo 2013-09-19 iki 2014-05-01, per kurį Vyriausybė turėjo parengti kompensavimo mechanizmo projektą ji neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama parengti teisės akto, reglamentuojančio kompensavimo mechanizmą projektą (tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti). Tokia situacija, kai nepaisoma įstatymais nustatytų terminų ir per nustatytus terminus neatliekami įstatymuose nustatyti veiksmai, sukelia teisinį neapibrėžtumą ir neaiškumą nes teisinių santykių subjektai nežino, ar apskritai bus atliekami įstatymuose nustatyti veiksmai, taip pat sudaro prielaidas pažeisti asmenų įgytas teises ar teisėtus lūkesčius, pakerta pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis. Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarime konstatuota, kad tam, jog teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių, inter alia, būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Tai yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumas gali būti įgyvendindamas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas).

Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime, be kita ko, nurodyta, kad visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis patirtų praradimų mechanizmo nustatymo ar įgyvendinimo atidėjimą. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai. Vadinasi, atsakingo valdymo, teisinės valstybės principai gali reikalauti tinkamai pagrįsti tam tikrų įstatymų priėmimą, priimant įstatymą įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Be to, Konstitucinis Teismas tiek 2013-07-01 nutarime, tiek 2014-04-16 sprendime konstatavo, kad neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmas turėtų būti nustatomas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime išaiškino, kad atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas gali būti atidėtas protingam laikotarpiui.

Išanalizavęs su Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-1088 svarstymu ir priėmimu susijusius dokumentus, teismas daro išvadą kad šio įstatymo priėmimas nebuvo pagrįstas ypatinga valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kuri galėtų lemti kompensavimo mechanizmo nustatymo atidėjimo būtinybę, argumentai, kodėl yra nukeliamas kompensavimo mechanizmo nustatymas, visuomenei nebuvo atskleisti. įstatymo projekto Nr. XIIP-1771 aiškinamajame rašte iš esmės apsiribojama bendro pobūdžio teiginiais ir prielaidomis, nepateikiamas konkretus valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, nėra jokių skaičiavimų, prognozių, konkrečių argumentų, ekonominių rodiklių, parodančių, kad atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas turėtų neproporcingai didelį neigiamą poveikį valstybės ekonominei, finansinei padėčiai ar kitiems viešiesiems interesams.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus teismas abejoja, ar įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 str. 2 d. tuo aspektu, kad įstatymų leidėjas, priimdamas minėtą įstatymą, galbūt nepaisė atsakingo valdymo principo ir įstatymais prisiimtų įsipareigojimų vykdymo imperatyvo, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos teise.

Pažymėtina, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-1088 atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas yra atidėtas iš esmės neapibrėžtam laikui. Iki 2015-05-01 turi būti pateiktas tik atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymo įstatymo projektas, o pats atlyginimų kompensavimo mechanizmą reguliuojantis įstatymas gali būti priimtas ir vėliau. Toks atlyginimų mechanizmo nustatymo atidėjimo terminas, tiksliau konkretaus termino, iki kada bus patvirtintas minėtas mechanizmas, nebuvimas, teismo nuomone, nelaikytinas tinkamu teisiniu reguliavimu. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, apskritai nėra įmanoma (į)vertinti atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymo atidėjimo laikotarpio pagrįstumą protingumą ar teisingumą.

Pagal Konstitucijos 5 str. 3 d. valdžios įstaigos turi pareigą tarnauti žmonėms. Minėtas įpareigojimas, teismo nuomone, be kita ko, suponuoja valstybės pareigą nepalikti asmenų teisinio neapibrėžtumo būsenoje, aiškiai nenurodant, kada bus nustatytas atlyginimų kompensavimo mechanizmas. Teismas abejoja, ar dėl nurodytų priežasčių minėtas įstatymas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 str. 3 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu išspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja minėtoms Konstitucijos nuostatoms ir principams. Byla stabdytina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d., 98 str. 1 d. 4 p., 2 d., 99 str. 3 p. ir 105-106 str., n u t a rė:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2014-09-11 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 6 straipsnio 2 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai.

Administracinę bylą Nr. I-2074-789/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04675-2013-1) sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą pagal šį prašymą. Nutartis neskundžiama.