Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 104 str. (LR BK 1993-06-10 redakcija) ir nuteistas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Sutinkamai su LR BK 63 str. 9 d., ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2000-02-21 nuosprendžiu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš V. M. 5626 (penki tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt šeši) litai J. M. naudai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 1998 m. liepos 6 d., apie 24 val. – 00 val. 30 min., prie namo Nr. X, N. gatvėje, M. gyvenvietėje, V. rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas atkeršyti D. M. dėl 1998-07-05 vakare įvykusio konflikto, tyčia sudavė D. M. vieną smūgį peiliu į kairiąją krūtinės ląstos pusę, padarydamas D. M. durtai pjautą kiauryminę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą su kairio plaučio apatinės skilties, širdinplėvės, širdinplėvės ir širdies kiauryminiu sužalojimu, dėl ko nukentėjusysis nuo ūmaus vidinio ir išorinio nukraujavimo mirė ir tokiu būdu tyčia nužudė D. M. .

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. teigia, jog yra apkaltintas ir nuteistas už tai, ko nepadarė. Apeliantas teigia, jog prokuroro pateikti kaltinimai yra paremti prielaidomis bei spėlionėmis. Pasak nuteistojo, prokuroras kaltinimus pagrindė tik liudytojų Ž P. bei R. K. parodymais, kurių tekstą sukūrė patys tyrėjai, o patiems liudytojams buvo daromas psichologinis bei fizinis poveikis. Nuteistasis nurodo, jog liudytojų D. J. , A. S. , D. B. , V. M. parodymais nustatyta, kad po muštynių bulvių lauke D. M. nuėjo į šokių salę, ten gėrė, šoko su panele, kai tuo tarpu nuteistasis kartu su draugais apie 24.00 val. sumušti išvažiavo namo į S. kaimą. Tai patvirtina liudytoja R. R. , nurodžiusi, jog apie 24 val. nuo piliakalnio pusės atvažiavo Valdas ir paėmė Rasą su visais, bei liudytoja G. P. , kuri parodė, jog 00.20 val. nuteistasis ir kiti grįžo namo.

Apeliantas taip pat nurodo, jog baudžiamoji byla dėl minėto įvykio 1998-11-02 buvo nutraukta, tačiau 1999-09-19 dėl neaiškių aplinkybių vėl atnaujinta ir 1999-10-19 vėl nutraukta. Tačiau 2004-04-22, nesant jokių naujų duomenų, byla buvo vėl atnaujinta. Nuteistasis mano, jog tokiu būdu byla buvo dirbtinai sufabrikuota. Be to, apeliantas teigia, jog nebuvo iškviesti kiti liudytojai, t. y. A. J. , R. S. , Č. ,,X“, ,,Y“, jų panelės, taip pat panelė, su kuria D. M. šoko, raudono ,,golfo“ bei ,,Nivos“ vairuotojai. Nuteistojo teigimu, šie liudytojai galėtų patvirtinti visai kitas aplinkybes. Be to, apeliantas mano, jog D. M. lavonas prie ligoninės atsirado po to, kai apie 3.30 val. važiavo, sustojo ir toliau nuvažiavo automobilis ,,Niva“, nes prieš tai vaikščiojo daug žmonių ir niekas nieko įtartino nepastebėjo. Apelianto manymu, iškviesti liudytojai turėtų paneigti spėliones.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistais V. M. prašo 2006-03-06 nuosprendį panaikinti bei jį išteisinti, nes jis D. M. nenužudė.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija siekdama patikrinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, o tuo pačiu ir skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumą, atlikusi įrodymų tyrimą mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir šališką nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą.

Skundžiamas teismo nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimams. Nors apeliaciniame skunde teigiama apie bylos tyrimo eigoje padarytus procesinius pažeidimus renkant įrodymus, o taip pat juos tiriant bei vertinant pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau, kolegijos nuomone, šie skundo argumentai yra nepagrįsti, nes tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištirti bei išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, kolegija nenustatė.

Argumentai, kuriais nuteistasis neigia savo kaltę dėl tyčinio D. M. nužudymo, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, nuteistojo argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavus teismas ir padarė išvadas dėl nuteistojo kaltės. Vien tai, kad apeliantas neigia savo kaltę dėl tyčinio D. M. nužudymo, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių apelianto kaltės įrodymų apie padarytą itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisme išsamiai ištirtų įrodymų viseto analize, kas leidžia teigti, kad teismas objektyviai nustatė bylos faktines aplinkybes.

Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio nuteistasis itin daug dėmesio skiria jo manymu neteisėtiems ikiteisminiame bylos tyrime dalyvavusių policijos pareigūnų bei prokurorų atliktiems procesiniams veiksmams, pasireiškusiais nepagrįstais nutarimais atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą, o taip pat pareiškiant jam kaltinimą pagal 1961 metų BK 104 str., kuris nebuvo paremtas jokiais objektyviais įrodymais, o pagrįstas tik prielaidomis bei spėlionėmis. Pasak apelianto, minėtas kaltinimas prokuroro pateiktas remiantis vien tik dviejų liudytojų parodymais, kurių turinį sukūrė būk tai patys tyrėjai, o liudytojams, davusiems jį kaltinančius parodymus, o taip pat ir jam pačiam buvo daromas neteisėtas psichologinis bei fizinis poveikis ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų pareiga atskleisti nusikalstamas veikas įtvirtinta BPK 2 str., kuriame nurodyta, kad būtent šie subjektai privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymu numatytų priemonių atitinkamo tyrimo atlikimui ir nusikalstamos veikos atskleidimui. Prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyti BPK 170 str., kuriame numatyta prokuroro teisė pačiam atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą, duoti privalomus nurodymus ir kad tik prokuroras priima sprendimus dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, dėl tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo.

Kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus apibrėžia BPK 23 str., o jo turinį reglamentuoja BPK 219 str. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone prokuroro surašytas byloje kaltinamasis aktas pilnai atitinka įstatymo keliamiems reikalavimams, nes jame išsamiai aprašyta nusikalstama veika dėl kurios padarymo V. M. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija), o taip pat nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais prokuroras pagrindė kaltinimą V. M. ir t. t. Kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, kaltinimas pagrįstas ne vien tik apeliaciniame skunde paminėtų liudytojų Ž P. ir R. K. ikiteisminiame tyrime duotais V. M. kaltinančiais parodymais, bet ir kitais duomenimis, kurie, prokuroro nuomone, objektyviai patvirtino pareikšto kaltinimo pagrįstumą, t.y. liudytojų Ž. K. , J. K. , kitų liudytojų parodymais, specialistų ir ekspertinių tyrimų išvadomis, kita bylos rašytine medžiaga.

Šios aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliaciniame skunde minimi policijos pareigūnai, dalyvavę bylos ikiteisminiame tyrime, pasibaigusiame prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu, o taip pat prokuratūros pareigūnai, kontroliuodami ir atlikdami ikiteisminį tyrimą bei priimdami procesinį sprendimą dėl anksčiau nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo veikė įstatymu nustatytos kompetencijos ribose imdamiesi visų įstatymų numatytų priemonių tikslu atskleisti labai sunkią nusikalstamą veiką, t. y. nustatyti faktines D. M. tyčinio nužudymo aplinkybes bei šią veiką padariusį asmenį.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir byloje ištirtus įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas dėl nustatytų faktinių D. M. nužudymo aplinkybių, o tuo pačiu ir dėl V. M. kaltės, padarius šią labai sunkią tyčinę nusikalstamą veiką, pagrįstas išsamia ištirtų įrodymų viseto analize, tuo pačiu motyvuotai nurodydamas kuriais įrodymais tiki ir kuriuos atmeta, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus byloje įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kolegijos nuomone šios teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, o V. M. kaltė tyčia nužudžius D. M. , įrodyta.

Kaip jau minėta, nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje prokuroras pareikštą kaltinimą pagrindė tik dviejų liudytojų Ž P. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais jį kaltinančiais parodymais, kurių turinį sukūrė tyrėjai, policijos pareigūnai D. M. ir V. K. , kurie panaudoto psichologinio ir fizinio poveikio pasėkoje įtakojo tokius parodymus duoti minėtus liudytojus, o teismas, įvertinęs ir pripažinęs tokius liudytojų parodymus objektyviais, buvo suklaidintas.

Teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., buvo perskaityti Ž P. parodymai duoti apklausiant jį įtariamuoju 2004-06-21 pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nes byloje esantys dokumentai patvirtina minėto asmens mirtį. Kaip matyti iš šio apklausos protokolo turinio Ž. P. kategoriškai teigė, kad D. M. nužudė būtent V. M. , durdamas peiliu į viršutinę kūno pusę. Tuo metu netoliese girdėjo R. K. klyksmą, tačiau kurioje vietoje ji buvo, nematė. Nuo smūgio peiliu D. M. nugriuvus ir neberodant gyvybės požymių, išsigandęs V. M. pasiūlė nukentėjusįjį nugabenti iki ligoninės, tačiau jis atsisakė padėti ir pats išsigandęs pasislėpė krūmuose. Į S. kaimą tą pačią naktį sugrįžo kartu su V. M. ir kitais asmenimis. Pasakyti tiksliai kurią valandą sugrįžo į minėtą kaimą, negali, nes neturėjo laikrodžio, tačiau mano, kad po D. M. nužudymo praėjus maždaug valandai laiko. Ž. P. taip pat paaiškino, kad eilę metų bijojo sakyti tiesą apie V. M. padarytą nusikaltimą, bijodamas galimo keršto, nes dar tą pačią naktį po nužudymo V. M. liepė visiems niekam nieko nepasakoti apie tai, kas įvyko.

Šių duotų parodymų surašymo teisingumą protokole padarytu įrašu patvirtino pats Ž. P. bei kiti apklausoje dalyvavę asmenys, tame tarpe ir gynėjas, todėl minėtų Ž P. parodymų tikrumas abejonių nekelia.

Pažymėtina, kad analogiškus parodymus apie minėtą V. M. padarytą nusikaltimą Ž. P. davė apklausiamas įtariamuoju ir 2004 m. birželio 18 d. bei vėliau apklausų metu duotus parodymus pilnai patvirtino atliekant parodymų patikrinimą vietoje, tuo patvirtindamas ir vietoje detalizuodamas matytas D. M. nužudymo aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad iš esmės tas pačias jam žinomas D. M. nužudymo aplinkybes Ž. P. nurodė ir savo ranka rašytuose nuoširdžiuose prisipažinimuose.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo minėtus Ž P. 2004 metais duotus parodymus, kaltinančius V. M. , o taip pat perskaitė, išanalizavo bei įvertino to paties asmens duotus parodymus dar 1998 metais, kai neigė ką nors žinantis apie D. M. nužudymo aplinkybes, visus šiuos parodymus įvertino sugretindamas su kitais byloje surinktais bei ištirtais V. M. kaltės įrodymais, padarydamas išsamiai motyvuotą išvadą, kodėl būtent 2004 metais duotus Ž P. parodymus pripažino objektyviais.

Nors byloje yra to paties Ž P. 2004 m. gegužės 18 d. rašytas pareiškimas prokurorui apie tai, kad būk tai policijos pareigūnai įtakojo jo pirmojo nuoširdaus prisipažinimo surašymą 2004 m. balandžio 28 d., tačiau kaip seka iš byloje esančio prokuroro raštiško atsakymo, pareiškime nurodyti duomenys apie būk tai neteisėtus pareigūnų veiksmus, patikrinimo metu nepasitvirtino. Pažymėtina, kad ir pats Ž. P. vėlesnėse apklausose, vykusiose 2004 m. birželio 18 ir 21 dienomis dalyvaujant gynėjui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė, kad savo nuoširdžiame prisipažinime parašė teisybę apie V. M. padarytą D. M. nužudymą, tačiau vėliau išsigando galimo pastarojo keršto, todėl prokurorui rašytu pareiškimu bandė paneigti savo prisipažinime nurodytas tikrąsias D. M. nužudymo aplinkybes. Jokių kitų duomenų, kad Ž P. buvo daromas poveikis, dėl ko jis 2004 m. birželio 18 ir 21 dienomis davė parodymus apie jam žinomas D. M. nužudymo aplinkybes, byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytoja R. K. teigė nieko nežinanti apie D. M. nužudymo aplinkybes ir tuo pačiu nurodė, kad 2004 m. birželio 11 d. apklausiama įtariamąja pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o po to liudytoja prokuratūroje bei tą pačią dieną duodama parodymus jų patikrinimo vietoje metu apie jos matytas D. M. nužudymo aplinkybes ir kad šį nusikaltimą padarė V. M. , būk tai davė neteisingus parodymus, nes nužudymo aplinkybių nematė, o duotais parodymais nepagrįstai apkalbėjo V. M. . Tuo pačiu liudytoja nurodė, kad minėtus V. M. kaltinančius parodymus davė didžiulio policijos pareigūnų daryto psichologinio poveikio įtakoje ir t. t.

Teismas, siekdamas patikrinti ar 2004 m. birželio 11 d. R. K. parodymai duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o vėliau tą pačią dieną prokuratūroje bei atliekant parodymų patikrinimą vietoje iš tiesų buvo neteisingi, išgalvoti ir įtakoti neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais, išsamiai nuosprendyje išanalizavo jos parodymus duotus 2004-2005 metais ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau teisme, kadangi jie esminiai skiriasi, sugretino juos ne tik tarpusavyje, bet ir su aukščiau minėtais teisme perskaitytais Ž P. parodymais, duotais 2004 m. birželio 18 ir 21 dienomis, įvykio vietos apžiūros, atliktos ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu užfiksuotais duomenimis, ekspertinių tyrimų rezultatais ir išvadomis, kitų liudytojų parodymais, R. K. pokalbio su policijos pareigūnais D. M. ir V. K. stenograma, esančia ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikto tyrimo metu daryto slapto garso ir vaizdo įrašo protokolo priede, su kitais duomenimis, esančiais rašytinėje bylos medžiagoje, o taip pat teisme apklausė liudytojais policijos pareigūnus D. M. ir V. K. , kurių įtakojama, kaip teisme teigė R. K. ir davė 2004 m. birželio 11 d. V. M. kaltinančius parodymus.

Išsamiai ištyręs, išanalizavęs, sugretinęs minėtus prieštaringus R. K. parodymus ikiteisminiame tyrime bei teisme su kitais aukščiau nurodytais bylos duomenimis, surinktais tiriant ir nagrinėjant bylą teisme apie D. M. nužudymo faktines aplinkybes, teismas nurodydamas nuosprendyje išsamius motyvus konstatavo, kad R. K. 2004 m. birželio 11 d. davė teisingus parodymus apie jai žinomas faktines D. M. nužudymo aplinkybes, tuo pačiu nurodydamas motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus R. K. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime bei teisme, tuo pačiu pripažindamas juos nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Išskyrus pačios R. K. teiginius apie tai, kad būk tai 2004 m. birželio 11 d. parodymus, kaltinančius V. M. , davė tik įtakojama policijos pareigūnų neteisėtų poveikio priemonių pasėkoje, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, byloje nėra. Šių teiginių nepagrįstumą paneigė ne tik teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai D. M. ir V. K. , bet ir teisme ištirtas R. K. pokalbio su minėtais policijos pareigūnais stenogramos tyrinys, esantis pareigūnų atlikto tyrimo metu daryto slapto garso ir vaizdo įrašo protokolo priede. Pokalbio garso ir vaizdo įrašo padarymo teisėtumas nekelia abejonių, nes dar 2004 m. balandžio 29 d. teismo nutartimi įstatymų nustatyta tvarka buvo leista ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams panaudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant visos eilės asmenų, tame tarpe ir R. K. pokalbius, o kontaktuojant su jais, taip pat ir su R. K. , slapta daryti vaizdo ir garso įrašus ir t. t.

Pažymėtina, kad bylos duomenimis R. K. giminystės ryšiais yra susijusi su V. M. šeima, šią aplinkybę pripažino ir ji pati. Minėtoje garso įrašo stenogramoje bei 2004 m. birželio 11 d. apklausose R. K. pati nurodė, kad jai sunku pasakyti visą tiesą apie jai žinomas D. M. nužudymo aplinkybes, nes bijanti giminių, tame tarpe ir V. M. reakcijos, jeigu jiems taps žinoma apie jos duotus parodymus. 2004 m. birželio 11 d. R. K. parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei prokuratūroje davė nedalyvaujant gynėjui, tačiau, kolegijos nuomone, jos teisė į gynybą pažeista nebuvo. Byloje yra surašytas teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas patvirtinantis, kad minėta teisė jai buvo išaiškinta, tačiau R. K. pati atsisakė gynėjos paslaugų. Tai pažymėtina ir protokole prieš pradedant jos apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Minėtų 2004 m. birželio 11 d. apklausų protokolai ir jų turinio surašymo teisingumas patvirtintas pačios R. K. padarytais įrašais, kad parodymus duoda savanoriškai, niekieno neverčiama, o šių protokolų turinys surašytas teisingai, pagal jos žodžius. Tą aplinkybę, kad joks psichologinis spaudimas vykstant apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją jai nebuvo daromas, o tik pasiūlyta papasakoti visas jai žinomas nusikaltimo aplinkybes, patvirtino pati R. K. duodama parodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Kolegijos nuomone teismas ištyręs R. K. 2004 m. birželio 11 d. duotų V. M. kaltinančių parodymų vėlesnio pakeitimo aplinkybes bei priežastis, nuosprendyje pagrįstai pabrėžė, kad pati R. K. patvirtino, jog minėtus parodymus ji pakeitė praėjus beveik metams laiko, t. y. po to, kai jai tapo žinoma apie V. M. sulaikymą užsienyje ir jo etapavimą į Lietuvą. Ši ir kitos aukščiau paminėtos aplinkybės patvirtina teismo išvadą, jog R. K. iš tiesų turėjo atitinkamą priežastį pakeisti savo 2004 m. birželio 11 d. duotus parodymus, t. y. bijodama galimo V. M. ir jo giminių keršto, apie ką ji pati nurodė minėtose apklausose bei garso įrašu užfiksuotame pokalbyje su ikiteisminio tyrimo pareigūnais.

Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kai kurių liudytojų parodymų ikiteisminiame tyrime apie tai, kad įvykio naktį šie liudytojai nužudytąjį D. M. šokių salėje matė net pirmą ar pirmą valandą 30 min., tuo tarpu kai jis pats su savo draugais iš M. namo į S. km. automobiliu išvažiavo apie 24 val.

Kolegijos nuomone šis apeliacinio skundo argumentas prieštarauja bylos duomenims, todėl vertintinas nepagrįstu. Skunde nurodyti liudytojai D. J. , A. S. , D. B. ir V. M. buvo apklausti teisme, jų duoti teisme parodymai sugretinti su parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Iš esmės minėti liudytojai teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusiose pirminėse apklausose, sakydami matę D. M. šokių salėje įvykio naktį, nurodė tik apytikslį laiką, nes į laikrodį nežiūrėjo arba jo net visai neturėjo. Tikslindami parodymus apie laiką, kada jie paskutinį kartą matė D. M. prie šokių salės ar joje, minėti liudytojai paaiškino, kad tai galėjo būti 10-15 minučių prieš ar po to, kai lauke kilusio konflikto metu A. B. peiliu buvo sužalota ranka. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad minėtas asmuo į M. ligoninę dėl pjautinės dešinės rankos žaizdos kreipėsi 1998 m. liepos 5 d. 23 val. 50 min., todėl akivaizdu, kad sužalotas buvo dar anksčiau.

Įvertinęs šias aplinkybes bei minėtų liudytojų parodymus teismas nuosprendyje padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad D. M. įvykio naktį iš tiesų apie 24 valandą buvo pasirodęs šokių salėje ar prie jos, tačiau trumpam, po ko nei vienas iš apklaustų byloje vietinių gyventojų jo daugiau nebematė.

Analogiškai laiką, kuomet paskutinį kartą šokių salėje matė D. M. , patikslino ir liudytojas M. M. , kuris 2005-06-02 apklaustas prokuratūroje, parodė, kad sužinojęs apie A. B. sužalojimą, D. M. šokių salėje matė maždaug po 15-20 min. Nors minėtas liudytojas teisme apklaustas nebuvo, tačiau teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 1 d. 1 p. nuostata, šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, perskaitė ir juos taip pat įvertino.

Kolegijos nuomone, teismo išvada apie tai, kad įvykio naktį D. M. paskutinį kartą buvo pasirodęs šokių salėje ar prie jos apie 24 val., laikytina teisinga, nes šią aplinkybę teisme patvirtino ne tik aukščiau minėti liudytojai, bet ir dauguma kitų liudytojų (R. S. , P. B. , V. B. –U., A. B. , S. K. , A. J. , T. G. ir t. t.).

Remdamasis liudytojos G. P. parodymais nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio naktį su draugais iš M. į namus automobiliu parvyko 00 val. 20 min. Apelianto teigimu teismas, nustatydamas D. M. nužudymo laiką, šios aplinkybės, t. y. ankščiau nurodyto parvykimo į S. km. laiko, tinkamai neįvertino.

Kolegijos nuomone, šis skundo teiginys prieštarauja byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams, kuriais paneigtas paties nuteistojo, liudytojų G. P. , I. K. teiginys apie V. M. grįžimą į kaimą 00 val. 20 min.

Liudytojas Ž. K. teisme parodė, kad namo į S. km. įvykio naktį iš M. kartu su V. M. ir kitais asmenimis grįžo tik apie 00 val. 50 min. – 01 valandą. Paaiškindamas, kodėl pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad į namus kartu su V. M. grįžo 00 val. 20 min., liudytojas paaiškino, kad ankstesnį grįžimo laiką nurodęs kartu su V. M. įvykio naktį buvusių R. K. ir R. P. (M.) prašymu.

Netikėti liudytojo Ž. K. minėtais parodymais nėra jokio pagrindo, todėl teismas pagrįstai juos pripažino objektyviais. Pažymėtina, kad liudytojas Ž. K. savo ankščiau minėtus parodymus apie faktinį parvykimo laiką iš M. patvirtino akistatoje su liudytoja R. K. . Taip pat pažymėtina, kad liudytojo Ž. K. parodymai apie faktinį sugrįžimo iš M. į namus S. km. įvykio naktį, t. y. apie 00 val. 50 min. – 1 val., sutampa ir su aukščiau minėto liudytojo Ž P. parodymais, kurie teisme buvo ištirti. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2004-06-21 Ž. P. parodė, kad tiksliai negali pasakyti kelintą valandą kartu su V. M. , R. K. ir R. P. bei Ž. K. grįžo į namus iš M., tačiau po D. M. nužudymo buvo praėjusi mažiausiai valanda laiko.

Kolegijos nuomone, teismas išanalizavęs ištirtus įrodymus pagrįstai liudytojų G. P. ir I. K. parodymus apie tai, kad V. M. įvykio naktį iš M. į kaimą sugrįžo apie 00 val. 20 min., pripažino neobjektyviais. Abi minėtos liudytojos artimais giminystės ryšiais susijusios su nuteistojo V. M. šeima. Minėtų liudytojų suinteresuotumą duoti V. M. palankius parodymus patvirtina bylos duomenys apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo metu užfiksuotų minėtų liudytojų G. P. bei I. K. telefoninių pokalbių turinys.

Teigdamas apie jo atžvilgiu priimtą neobjektyvų apkaltinamąjį nuosprendį nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas vengė ir atsisakė iškviesti liudytojus, kurie gali paneigti vien tik spėlionėmis pagrįstą jam pareikštą kaltinimą dėl D. M. nužudymo.

Siekiant patikrinti šį apeliacinio skundo teiginį, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir tenkindamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymą į teismo posėdį iškvietė ir apklausė liudytojus O. A. , Ž. L. , K. P. , S. Č. , V. V. , L. S. , R. P. , V. P. , R. T. (G.), J. K. , V. P. (Slavinskaitę), tačiau kaip seka iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų šių liudytojų parodymų, nei vienas iš jų nenurodė kokių tai esminių aplinkybių, kurios patvirtintų minėtą apelianto teiginį ir sukeltų abejones V. M. pareikšto kaltinimo dėl D. M. tyčinio nužudymo pagrįstumu, o tuo pačiu ir priimto jo atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio objektyvumu. Kai kurių minėtų liudytojų parodymai tik paneigė nuteistojo V. M. teiginius apie tai, kad nuosprendyje nustatytu laiku D. M. negalėjo būti nužudytas, nes būk tai jis buvo šokių salėje iki pat jų pabaigos (liudytojo A. S. ir kitų liudytojų parodymais šokiai baigėsi apie 2 val. nakties), o po to dar palydėjo R. G. , o jis pats, t. y. V. M. , įvykio naktį iš M. namo į kaimą sugrįžo dar 00 val. 20 min.

Liudytoja R. T. (G.) paneigė nuteistojo teiginį, kad D. M. buvo kartu su ja iki šokių pabaigos ir kad ją dar būtų po to palydėjęs. Paneigdama minėtą nuteistojo teiginį liudytoja parodė, kad ji su D. M. šokiuose visai nebendravo, o pasibaigus šokiams išėjo kartu su draugėmis.

Liudytoja J. K. patvirtino, kad įvykio naktį jos sūnus Ž. K. namo į S. kaimą sugrįžo tik apie 1 val. nakties. Ši liudytojos nurodyta aplinkybė tik paneigia V. M. , liudytojų G. P. , I. K. parodymus apie tai, kad būk tai nuteistasis į namus S. kaime įvykio naktį iš M. grįžo jų nurodytu laiku, t. y. 00 val. 20 min. Pažymėtina, kad liudytojos J. K. nurodytas sūnaus Ž. K. grįžimo laikas į namus, kaip tik patvirtina jau minėtų liudytojų Ž. K. bei Ž P. parodymus apie tai, kad jie į kaimą kartu su V. M. grįžo tik apie 1 val. nakties.

Vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, V. M. kaltė nužudžius D. M. įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kuriuos teismas įvertino vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija), todėl panaikinti nuosprendį ir V. M. išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.