- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-12
- Bylos Nr.
- 1A-221-654/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06260-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- D. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl 2018 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį bei jam paskirta 1 metų 1 mėnesio laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; tęsti mokslą arba pradėti dirbti. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas D. S. laikiname sulaikyme nuo 2017 m. kovo 9 d., 20.05 val. iki 2017 m. kovo 10 d., 16.03 val., išbūtas laikas (1 para). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus panaikintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. D. S. pasikėsino padaryti plėšimą, o būtent: jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su Š. Š., susitaręs su R. S. pirkti jo mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xa“ už 150 eurų, 2017 m. vasario 8 d. laikotarpiu nuo 12.00 val. iki 12.44 val., susitikę su nukentėjusiuoju R. S., visiems trims einant žmonių išmintu takeliu, prie krūmų, esančių apie 100 m atstumu nuo troleibusų žiedo, adresu Antakalnio g.130, Vilniuje, atrakcionų parko „Uno Park Vilnius“, esančio adresu Lizdeikos g., Vilniuje, kryptimi, D. S. pareikalavo atiduoti minėtą mobiliojo ryšio telefoną, po ko, Š. Š. užstojo R. S. kelią, tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiajam pasišalinti, po ko, jis (D. S.) spyrė R. S. į pilvą ir kai pastarasis pritūpė, sudavė du kartus į veidą, padarydamas kairio antakio muštinę žaizdą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau minėto mobiliojo ryšio telefono neužvaldė, t. y. nusikalstamos veikos nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. S. pasipriešino.
Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje 180 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis D. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.
2.1. Skunde nuteistasis nurodė, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad mobilusis telefonas buvo R. S. nuosavybė. Nenustatyta, kokiu pagrindu R. S. naudojosi telefonu – siekdamas paslėpti daiktą ar išvilioti pinigus. Nenustatytas ir neapklaustas telefono savininkas.
2.2. Skunde pateikiama įvykių versija, kad paprašius R. S. pateikti telefono dokumentus, pastarasis jų negalėjo parodyti. R. S. buvo pareikštos pretenzijos dėl bandymo parduoti vogtą telefoną. D. S. pradėjus rinkti policijos telefono numerį, R. S. ketino pasprukti, o Š. Š. bandė jį sulaikyti. Nukentėjusysis prieš juos naudojo fizinį smurtą ir padarė įvairius sužalojimus. Siekdamas apraminti R. S. jis ėmėsi gynybos veiksmų. Sudavė smūgius, tačiau ne dėl nusikalstamos tyčios, bet siekiant išaiškinti jo nusikaltimą ir apsisaugoti nuo jo smurto.
2.3. Skunde teigiama, kad teismo nuosprendis yra paremtas prielaidomis. Teismas vertino tik kaltinimą pagrindžiančius įrodymus, o teisinančius duomenis ignoravo. Įrodymų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir šališkai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
D. S. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Skunde apeliantas iš esmės ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą. Teigia, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vertino tik D. S. kaltinančius parodymus, o į jį teisinančius įrodymus neatsižvelgė. Manoma, kad teismas rėmėsi prielaidomis ir buvo šališkas.
6. Skunde apeliantas nesukonkretina, kokie įrodymai buvo įvertinti šališkai, kokių įrodymų teismas nevertino ir apsiriboja tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamus reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat nurodyti motyvai, kodėl darydamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių teismas vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.
7. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje surinktus duomenis ir nurodė, kad iš esmės visi įvykyje dalyvavę asmenys – nukentėjusysis ir nuteistasis Š. Š. – nuosekliai parodė, kad nukentėjusįjį pirmas užpuolė ir plėšimo aktyviausias dalyvis buvo D. S.. Nukentėjusysis teisme buvo apklaustas net tris kartus ir davė išsamius bei nuoseklius parodymus, kurie atitiko jo paties parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir iš esmės nekito viso proceso metu. Jis nurodė, kad pirmas smurtavo D. S., nes jis stovėjo arčiausiai, dėl tolesnių smūgių negalėjo tiksliai įvardinti, kas jį mušė. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir kito kaltinamojo duoti parodymai, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir nesikeitė. Š. Š. patvirtino, kad nemušė nukentėjusiojo, tačiau viso įvykio metu buvo šalia jo ir užstojo kelią pabėgti. Įtariamųjų akistatos metu D. S. neneigė Š. Š. parodymų, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. sumušė D. S., o plėšimo metu dalyvavo abu kaltinamieji. Paties nuteistojo D. S. parodymus ir iškeltą versiją, jog nukentėjusįjį pirmas pradėjo mušti Š. Š., apylinkės teismas pagrįstai atmetė. Šie nuteistojo parodymai prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. D. S. duoti parodymai viso proceso metu keitėsi ir teismo buvo laikomi nepatikimais.
8. Skunde pateikta nauja įvykių versija, jog nukentėjusysis pirmas pradėjo naudoti smurtą ir užpuolė nuteistuosius, o šie gindamiesi sužalojo R. S., yra nepagrįsta. Šios apeliaciniame skunde iškeltos įvykių versijos nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys ir apeliacinės instancijos teismas dėl jos plačiau nepasisako.
9. Skunde keliami klausimai dėl telefono priklausomumo R. S. bei tikrojo telefono savininko nustatymo būtinumo. Šios aplinkybės nagrinėjamos situacijos kontekste nėra svarbios. Byloje nustatyta, kad telefono savininkais tikrai nebuvo nuteistieji, o aplinkybė, kam priklausė telefonas, nėra reikšminga. Tai, jog nenustatytas telefono savininkas niekaip nepanaikina D. S. kaltės ir nepateisina jo veiksmų dėl padarytos nusikalstamos veikos, kurios metu ketinant pagrobti svetimą turtą buvo sužalotas kitas asmuo.
Vadovaujantis išdėstytu ir remiantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.