Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 151¹ straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. V. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 13 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, už tai, kad gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), kambaryje esančioje lovoje, kovo 17 d. apie 16 val., vieną kartą, kovo 24 d., laikotarpiu nuo 12 val. iki 19 val., tiksliau nenustatytu laiku, vieną kartą, lytiškai santykiavo su K. B., kuriai nebuvo suėję 16 metų, jai sutikus.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo I. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis nuteistojo apeliaciniu skundu, akivaizdu, jog jis nesutinka su inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, tokiu būdu, teisėjų kolegija, skundžiamą nuosprendį patikrina inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo kontekste.

6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstos išvados byloje sprendžiamais klausimais yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas bylos aplinkybes ir priėmė neteisingą, nepagrįstą nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pagrindžiant šią išvadą pažymėtina, kad apylinkės teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo I. V. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 151¹ straipsnio 1 dalyje. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Tokiu būdu vien ta aplinkybė, kad apkaltinamasis nuosprendis nebuvo palankus nuteistajam I. V. ir neatitiko jo subjektyvių lūkesčių, negali būti vertinama kaip baudžiamojo proceso pažeidimai.

10. Pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, kuris lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Nukentėjusiuoju pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį yra jaunesnis, nei 16 metų asmuo ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia sąmoningai siekiant, kad nepilnametis asmuo lytiškai santykiautų su kaltininku ar kitaip tenkintų jo lytinę aistrą.

11. Apeliaciniame skunde pagrindinis nuteistojo argumentas yra tai, kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja K. B., tačiau nežinojo, kad jai nėra 16 metų. Šią nuteistojo versiją teismas atmeta kaip nepagrįstą ir vertina tik kaip gynybinę poziciją, kadangi ji iš esmės yra paneigta bylos medžiaga. Nuteistasis I. V. teisiamojo posėdžio metu kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad santykiavo su K., pradėjęs bendrauti, suprato, kad jai nėra 16 metų. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad matė ir suprato, kad K. yra nepilnametė, kad jai gali būti apie 16 metų. Kartais jam bendraujant su K. dėl jos nelabai brandaus ir vaikiško elgesio, kildavo abejonių, ar tikrai jai yra 15 metų. Po antrų lytinių santykių, kai jis sužinojo, jog K. 2017 m. sausio 1 d. suėjo tik 14 metų, jis su ja 2017 m. kovo mėnesį turėjo lytinių santykių, kadangi ją mylėjo. Taigi, iš nuteistojo parodymų matyti, kad jie yra prieštaringi, nenuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino, kad po to, kai sužinojo, kad K. yra nepilnametė, turėjo su ja lytinių santykių. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis iš esmės patvirtino aplinkybę, kad turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąja, pradėjęs bendrauti suprato, kad K. nėra 16 metų. Tik apeliaciniame skunde nuteistasis pateikė versiją, kad neva nežinojo nukentėjusiosios K. B. amžiaus ir sužinojęs jos tikrąjį amžių, lytinius santykius su ja nutraukė. Iš visų šių duomenų yra akivaizdu, kad nuteistasis I. V., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, pakeitė savo parodymus jam palankia linkme, jo parodymai yra nenuoseklūs ir vieni kitiems prieštaraujantys. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo parodymus vertintina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

12. Nors šiuo atveju apeliantas savo kaltę apeliaciniame skunde iš esmės neigia nurodydamas, kad nežinojo, jog nukentėjusiajai K. B. lytinių santykių metu nebuvo 16 metų, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai. Liudytoja D. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nežinojo kiek K. metų, bet matė, kad jauna. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. G. parodė, kad 2016 m. lapkričio viduryje ar pabaigoje, ji pamatė iš trečio aukšto nulipantį I. V., su kuriuo kartu ėjo tokia mergaitė. Tikrai matė, kad mergaitė yra gana jauna, tuo metu jai būtų davusi apie 14 metų. I. žinojo, kad K. yra 14 metų, tačiau jai jis niekada nėra sakęs, kad jam tai būtų kažkokia problema ar trūkumas. Liudytojas E. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pati K. sakė, kad jai yra 16 ar 17 metų, tačiau jis nepatikėjo, kadangi matėsi, jog K. buvo visiškai vaikas. I. jam sakė, kad K. nėra turėjusi lytinių santykių ir kad jai tai būtų pirmi santykiai. I. jam pasakojo, kad tą dieną, kai jis nuo alkoholio ,,smigo“, jis savo kambaryje, savo lovoje, santykiavo su K.. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji K. B. parodė, kad su I. buvo susitikusi daugiau, nei vieną kartą. Su juo veikė daugiau, ne tik kalbėjosi. Ji I. kažką jautė. Be jos sutikimo viskas vyko su I., su juo mylėjosi ne savo noru. Ji nežino, ar I. žinojo, kad ji nenori su juo mylėtis. Neramiai gulėjo, priešinosi, kai santykiavo. Buvo narkotinių medžiagų. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji parodė, kad I. žinojo kiek jai metų, apie tai jam sakė D.. Ji iš pradžių sakė, kad jai yra 15. Po kiek laiko I. pats paklausė, kiek jai metų ir ji pasisakė, kad jai 14. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistasis nežinojo tikrojo nukentėjusiosios K. B. amžiaus, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi yra paneigtas aukščiau išdėstytais liudytojų, nukentėjusiosios ir paties nuteistojo parodymais.

13. Aplinkybės, kad tarp nukentėjusiosios, kuriai veikos padarymo metu nebuvo 16 metų, ir nuteistojo I. V. vyko lytiniai santykiai, nuteistasis neneigia. Iš to, kas išdėstyta BK 151¹ str. 1 d. dispozicijoje, matosi, kad objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius sudaro pilnamečio asmens lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu negu 16 metų asmeniu jam sutinkant, t. y. nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Pažymėtina, kad šią aplinkybę patvirtina ir byloje surinkta ir teisiamojo posėdžio metu patikrinta medžiaga: nukentėjusiosios K. B., liudytojų D. G., E. J., D. B. parodymai, nukentėjusiosios susirašinėjimai su liudytoja D. G., kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, sutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu.

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios K. B. parodymus, kadangi jie yra prieštaringi. Teisėjų kolegija šį nuteistojo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios parodymus, atkreipė dėmesį į juose esančius prieštaravimus, juos vertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Teismas pažymėjo, kad nors išaiškėjus lytinių santykių faktui, K. B. teigė, kad santykiavo tik vieną kartą ir buvo apsvaiginta, tačiau šiuos teiginius paneigia liudytojų D. G., E. J., D. B. parodymai, dalinai pačios nukentėjusiosios parodymai, jos susirašinėjimas su D. G.. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad būdama jautri jai artimiausių žmonių reakcijoms į bylos įvykius ir visą ikiteisminį procesą bei išgyvendama kaltę dėl to, jog apskritai dalyvavo įvykiuose, apklausos metu ji gali vengti atskleisti visas įvykių aplinkybes, taip pat gali sumenkinti savo elgesį, jį teisinti. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę dėl nukentėjusios parodymų keitimo. Nukentėjusiosios duotų parodymų keitimą taip pat įtakojo tai, jog ji buvo neabejinga nuteistajam I. V. ir stengėsi, kaip ji tai suprato, padėti jam išvengti atsakomybės, taip siekė pateisinti netinkamą savo elgesį, apie kurį sužinojo tėvai.

15. Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visas abejones, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai ,,in dubio pro reo“ principas. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Teisėjų kolegija, išanalizavusi visą bylos medžiagą bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, juos patikrino bylos nagrinėjimo metu, analizavo ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo I. V. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 151¹ straipsnio 1 dalyje, nepažeisdamas įstatyme keliamų reikalavimų įrodymų vertinimui, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį I. V. atžvilgiu.

16. Taigi, įvertinęs nurodytų įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. V., pats būdamas pilnametis ir žinodamas, kad K. B. nėra 16 metų amžiaus, lytiškai santykiavo su jaunesniu nei šešiolikos metų asmeniu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertinimo lytiškai santykiauti požymių. Tokie jo veiksmai atitinka BK 151¹ straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo požymius. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį I. V. atžvilgiu, kad jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.