- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-18
- Bylos Nr.
- I-5044-643/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04528-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Taudova“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Taudova“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas UAB „Taudova“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-34243; 2) įpareigoti VMI sudaryti sutartį dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo per 4 mėnesius nuo ginčijamo VMI 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-34243 panaikinimo; 3) stabdyti nepriemokos išieškojimą.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas VMI sprendimas yra neargumentuotas, nes jame nurodyta, kad pareiškėjo prašymas dėl nepriemokos sumokėjimo dalimis ir nepriemokos išieškojimo sustabdymo iki 2014 m. gruodžio 30 d. yra netenkinamas vien tik dėl to, kad dalis pinigų, skirtų mokesčiams, buvo nukreipti atsiskaityti su kitais kreditoriais. Pareiškėjas skunde nurodo, kad VMI pareiškėjo prašymo neanalizavo, neįvertino faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas yra restruktūrizuojamas, nesigilino į pateiktą medžiagą, į pareiškėjo veiklą, darbuotojų skaičių, ekonominę situaciją, todėl priėmė jokiais motyvais nepagrįstą sprendimą, kuris pareiškėją gali sužlugdyti (priversti bankrutuoti).
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 74–77). VMI atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui yra iškelta restruktūrizavimo byla ir 2014 m. rugpjūčio 22 d. vykusiame kreditorių susirinkime pareiškėjas pripažino, kad restruktūrizavimo planas nebuvo tinkamai vykdomas, nebuvo mokami einamieji mokesčiai, kurie turi būti mokami pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 8 straipsnio 4 punktą. Anot VMI, šiai ĮRĮ nuostatai prieštarautų sutarties dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo sudarymas. Nurodo, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Paaiškina, kad 2013 m. birželio 13 d. patvirtintame pareiškėjo restruktūrizavimo plane buvo numatyta, kad pareiškėjas įsiskolinimą VMI dengs kreditorinių reikalavimų dengimo grafike nurodytais terminais, todėl su pareiškėju negalėjo būti sudaryta kita, negu numatyta restruktūrizavimo plane, mokesčių atidėjimo sutartis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI atsisakymo atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir sustabdyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1711-125/2012 iškėlė pareiškėjui restruktūrizavimo bylą (b. l. 79–80), o Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-728-125/2013 VMI buvo patvirtintas pareiškėjo pirmos eilės kreditoriumi (finansinis reikalavimas 77 826,49 Lt) (b. l. 83–85). Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-728-125/2013 (b. l. 134–135) patvirtino pareiškėjo restruktūrizavimo planą, pagal kurį buvo numatyta, kad pareiškėjas 2014 m. padengs VMI 3 proc. įsiskolinimo (t. y. 2 334,79 Lt), 2015 m. – 5 proc. (t. y. 3 891,21 Lt), 2016 m. – 30 proc. (t. y. 23 347,95 Lt), o 2017 m. – likusius 62 proc. (t. y. 48 252,43 Lt) (b. l. 112, 119).
Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. įvyko pareiškėjo kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo svarstomas klausimas ir dėl pareiškėjo restruktūrizavimo plano vykdymo pirmaisiais restruktūrizavimo metais (b. l. 142–143). Minėtam susirinkimui pareiškėjas, be kita ko, pateikė kreditorinių reikalavimų dengimo lentelę 2014 m. liepos 1 d., iš kurios matyti, kad nuo plano vykdymo VMI atžvilgiu pareiškėjas nenukrypo (2014 m. turėjo būti sumokėta 2 334,79 Lt, o sumokėta 2 335,70 Lt) (b. l. 136, 140). Protokole užfiksuota, kad susirinkimo metu VMI nurodė, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjas nemoka einamųjų mokesčių, nuo kurių mokėjimo restruktūrizuojamos įmonės nėra atleistos. Susirinkimo protokole taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pripažino VMI susirinkime išdėstytus motyvus ir patikino, kad artimiausiu metu kreipsis į VMI dėl einamųjų mokėjimų įsiskolinimo atidėjimo ir likvidavimo per 3 mėnesių laikotarpį (b. l. 143).
Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. S-25 kreipėsi į Telšių apskrities VMI Plungės skyrių, informuodamas, kad 2014 m. rugpjūčio 25 d. sumokėjo 8 000,00 Lt einamųjų mokesčių ir prašydamas leisti mokestinę nepriemoką (101 800,00 Lt nesumokėtų mokesčių ir 12 714,00 Lt delspinigių) sumokėti per 3 mėnesius (t. y. iki 2014 m. lapkričio 25 d.) ir nepradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų (b. l. 145). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nedelsiant sumokėjus visą šią sumą, pareiškėjo finansinė būklė taptų kritiška ir paaiškino, kad pirmenybę atsiskaitymuose pareiškėjas skiria kuro tiekėjams, siekdamas, kad degalinėje nepritrūktų kuro, t. y., kad pareiškėjas neliktų be pagrindinio pajamų šaltinio. 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. S-26 pareiškėjas minėtą prašymą patikslino, prašydamas leisti mokestinę nepriemoką sumokėti ne per 3, o per 4 mėnesius (t. y. iki 2014 m. gruodžio 30 d.), prie prašymo pridėjo finansinius dokumentus ir nurodė pagrindines mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis (b. l. 146). 2014 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. S-27 pareiškėjas dar kartą patikslino pateiktus prašymus, patikslindamas nesumokėtų mokesčių ir delspinigių sumas (atitinkamai 98 204,00 Lt ir 4 236,00 Lt), informuodamas, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. sumokėjo 4 076,00 Lt einamųjų mokesčių, o 2014 m. rugsėjo 1 d. – dar 1 525,00 Lt ir pakartotinai paprašydamas nepradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų (b. l. 172). Į minėtus prašymus pareiškėjui atsakė VMI 2014 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-34243 „Dėl RUAB „Taudova“ prašymo sumokėti mokestinę nepriemoką“ (toliau – VMI sprendimas) (b. l. 173–174), kuriuo VMI atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, t. y. nesutiko stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iki 2014 m. gruodžio 30 d. VMI sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais ir motyvuotas tuo, kad VMI, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus bei įvertinusi pareiškėjo finansinę būklę, nustatė, kad pareiškėjo 2014 m. balandžio – birželio mėnesių didžioji dalis piniginių lėšų, esančių atsiskaitomosiose sąskaitose banke, buvo panaudota tiekėjams apmokėti už prekes ir paslaugas, o ne mokesčių nepriemokai dengti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu VMI sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti kaip nemotyvuotą, priimtą, neįvertinus pareiškėjo pateiktų dokumentų ir nesilaikius protingumo kriterijaus.
Nagrinėjamos bylos ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.). Ginčijamas VMI sprendimas, kaip minėta, buvo priimtas vadovaujantis tik šio įstatymo nuostatomis (110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais).
Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius (VMI) gali atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. MAĮ 2 straipsnio 10 punktas numato, kad mokesčių nepriemoka – tai mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma, o pagal minėto straipsnio 20 punktą, mokestinės paskolos sutartis – tai mokesčių administratoriaus sprendimo atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindu sudaryta sutartis, kai ja nustatomas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas bei kitos mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo sąlygos. Pagal MAĮ 81 straipsnio 3 dalį, mokestinė nepriemoka, kurios sumokėjimas yra atidėtas šio įstatymo nustatyta tvarka, sumokama mokestinės paskolos sutartyje numatytu terminu. Pagal MAĮ 110 straipsnio 2 dalį, mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą.
Kaip minėta, pareiškėjas pateikdamas prašymus, adresuotus Telšių apskrities VMI Plungės skyriui, iš esmės siekė mokestinės paskolos sutarties sudarymo, kurioje būtų nustatytas pareiškėjo prašymuose pateiktas pageidaujamas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas. Tuo pačiu pareiškėjas siekė ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo. Nagrinėjamoje byloje vertintinas VMI atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą teisėtumas ir pagrįstumas.
Teismas sutinka su VMI atsiliepimo argumentu, kad mokesčio mokėtojo pateiktas prašymas atidėti ar išdėstyti mokesčių nepriemoką savaime nesudaro pagrindo šį prašymą tenkinti. Teismas pažymi, kad MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje pateikiamos būtinos sąlygos tokiam sprendimui priimti, t. y. sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taigi, šioje normoje iš esmės pateikiami kriterijai, kurie turi būti įvertinami, siekiant priimti vienokį ar kitokį sprendimą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėta, kad įstatymų leidėjas MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti arba atsisakyti išdėstyti mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą, tačiau viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – mokesčių administratoriui) suteikta diskrecija nėra neribojama, todėl įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus, bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus (LVAT 2004-02-20 nutartis Nr. A1-362/2004, 2006-12-18 nutartis Nr. A6-2202/2006, 2010-10-22 nutartis Nr. A756-1229/2010 ir kt.).
Be to, VMI sprendimai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje keliamus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui. Individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo ne tik teisinis, bet ir faktinis pagrindas, motyvai. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog motyvų išdėstymas individualiame administraciniame akte turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas Nr. A556-15/2010).
Iš skundžiamo VMI sprendimo turinio matyti, kad VMI sprendime įvertino tik pareiškėjo 2014 m. balandžio – birželio mėnesio išlaidas, t. y. nustatė, kad didžiąją dalį piniginių lėšų pareiškėjas panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais, o ne mokestinei nepriemokai dengti. Kaip minėta, pats pareiškėjas šią aplinkybę buvo nurodęs VMI savo prašymuose ir paaiškinęs priežastis, lemiančias tokį atsiskaitymo su tiekėjais pirmenybės taikymą. Iš esmės vien šios aplinkybės pagrindu ir buvo priimtas skundžiamas VMI sprendimas, nepasisakant dėl to, kaip konkrečiai buvo įvertinta pareiškėjo finansinė būklė (apyvarta, nuostoliai, mokumas ir kt.), nepateikiant konkrečių dokumentų finansinės analizės ir su tuo susijusių išvadų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad VMI sprendimo turinio trūkumai yra esminiai, t. y. sukliudę individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti tokio sprendimo priėmimo faktinius bei teisinius motyvus ir įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, todėl VMI sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.s) ir VMI įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus (prireikus, prašant juos patikslinti ir pateikti trūkstamus dokumentus) ir priimti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.
VMI atsiliepimo argumentai, susiję su mokestinės paskolos sutarties sudarymo prieštaravimu ĮRĮ 8 straipsnio 4 punkto nuostatoms, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, nes šis motyvas VMI sprendime nebuvo nurodytas. Tačiau šiuo aspektu teismas pastebi, kad reorganizuojamo ir pertvarkomo juridinio asmens mokestinės prievolės vykdymui reglamentuoti MAĮ yra speciali norma – 91 straipsnis. Šiame straipsnyje nėra nustatytų išimčių, susijusių su draudimais reorganizuojamam juridiniam asmeniui sudaryti mokestinės paskolos sutartis su mokesčių administratoriumi. MAĮ 94 straipsnyje taip pat numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jų lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais MAĮ taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai. VMI atsiliepime nurodoma ĮRĮ 8 straipsnio 4 punkto nuostata numato, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos restruktūrizuojama įmonė moka visas privalomąsias įmokas. Pažymėtina, kad ši ĮRĮ nuostata tik numato restruktūrizuojamų mokesčių mokėtojų pareigą mokėti visas privalomąsias įmokas nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos, tačiau ši nuostata per se nereiškia, kad restruktūrizuojamas mokesčių mokėtojas neturi teisės sudaryti mokestinės paskolos sutarčių su mokesčių administratoriumi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB „Taudova“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-34243 „Dėl RUAB „Taudova“ prašymo sumokėti mokestinę nepriemoką“.
Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo UAB „Taudova“ 2014 m. rugpjūčio 25 d. prašymą Nr. S-25, 2014 m. rugpjūčio 27 d. prašymą Nr. S-26 (su priedais) ir 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą Nr. S-27 (prireikus, prašyti patikslinti prašymus ir (ar) pateikti reikiamus dokumentus) ir priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.
Kitoje dalyje pareiškėjo UAB „Taudova“ skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.