Kauno apygardos teismo nutartis

2012-09-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-620-238-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-26
Bylos Nr.
1A-620-238-2012
Teisminio proceso Nr.
1-25-1-01129-2011-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
Jono Guogos
Advokatai
Violeta Naujokienė
Kategorijos

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-620-238/2012;

Teisėja D. Jankauskienė Proceso Nr. 1-25-1-01129-2011-6;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2012 m. rugsėjo 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Jono Guogos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo Jonas Guoga nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą 3 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 2 metų 2 mėnesių ir 12 dienų neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 4 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Jonas Guoga pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad jis 2011-10-23, apie 16 val., šalia prekybos centro ,,Express Market“ esančio Kaune, Kalniečių g. 172, tyčia durdamas peiliu šeimos nariui - nepilnamečiam sūnui Dovydui Guogai (gim. 1994 m.) į kairės rankos dilbio sritį padarė jam pjautinę kairės alkūnės žaizdą, kas komplikavosi kairės alkūnės bei kairio žasto flegmona ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Guoga prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-17 nuosprendį panaikinti. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nepagrįstai ir vien tik dėl to, jog skundo autorius praeityje buvo ne kartą teistas. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu apeliantas buvo nurodęs visai kitas jam inkriminuotos veikos aplinkybes. Nepagrįstai neįvertinta, jog durdamas peiliu nepilnamečiam sūnui, apeliantas veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. peiliu dūrė dėl to, jog prekybos centro ,,Express Market“ praėjime susistumdžius su sūnumi Dovydu, pastarasis griebė jam už kaklo ir ruošėsi smogti peiliu. Skundo autorius teigia, jog jis dirba avalynės taisytoju, todėl po darbo su savimi turėjo įvairių įrankių, įskaitant ir jam nepagrįstai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrankį – peilį, kurį jis išsitraukė iš rankinės ir gindamasis staiga dūrė artimam giminaičiui. Po dūrio, sūnus dar jį vijosi, tačiau apeliantas sugebėjo pasislėpti rakinamoje laiptinėje. Skunde pažymima ir tai, jog apeliantas yra iš dalies nedarbingas, jo sūnus Dovydas yra daug stipresnis, todėl apsiginti pats jis negalėjo. Nepilnamečio sūnaus pavojingumą ir grėsmę, apelianto nuomone, patvirtina aplinkybė, jog jis tėvui siųsdavo grasinančias žinutes bei buvo užpuolęs, tačiau už tai nubaustas šimto litų bauda. Šią aplinkybę jis pirmosios instancijos teisme nurodė, tačiau minima byla nepagrįstai išreikalauta ir prijungta prie bylos medžiagos nebuvo, o žinutės buvo sunaikintos. Be to, prie bylos medžiagos nebuvo pridėta ir prekybos centro apsaugos kamerų užfiksuota medžiaga, kuri galėjo objektyviai patvirtinti apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendžiu J. Guoga pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, bausmė jam paskirta pagrįstai.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė teisme apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, atliko jų vertinimą, argumentavo, kuriais parodymais ir kodėl tiki bei grindžia apelianto kaltę, o kuriuos parodymus ir kodėl laiko nepagrįstais. Teismas atliko įrodymų patikrinimą teisiamajame posėdyje ir nuosprendyje pateikė įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai J. Guogą pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, teisingai nustatė ir konstatavo, jog skundo autorius neturėjo jokio pagrindo gintis nuo nukentėjusiojo – veiksmas vyko šviesiu paros metu, viešoje vietoje, jokių daiktų, kuriais būtų kėsintasi ar suduoda nuteistajam, nukentėjusysis neturėjo, todėl vien tik nukentėjusiojo atstūmimas nuo savęs apelianto, negalėjo pastarajam sukelti jokios realios grėsmės. Pastarąją išvadą padaryti apylinkės teismui užteko ne tik paties nuteistojo (jis pripažino, jog peiliu dūrė savo sūnui), nukentėjusiojo (jis parodė, jog tėvas jį pastūmė, jis tėvą taip pat atstūmė ir iš karto išgirdo praeivės riksmą ,,peilis“) parodymų, bet ir nuo pradžios įvykį mačiusios liudytojos A. Daunorienės parodymų apie tai, kad jaunuolis už gerkles nuteistajam negriebė, o apeliantas peilį išsitraukė iš kišenės. Kolegija konstatuoja, jog būtinoji gintis įmanoma tik atremiant pradėtą ar tiesiogiai gresiantį ir besiginančiajam akivaizdų kėsinimąsi, pavojingą asmeniui, kėsinimasis turi būti realus, egzistuojantis objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tiek liudytojos A. Daunorienės, tiek nukentėjusiojo D. Guogos sutampantys tarpusavyje parodymai pagrindžia, jog jokios realios grėsmės apeliantui nebuvo, susistumdymas įvyko viešoje vietoje, šviesiu paros metu, matant praeiviams, nukentėjusysis įvykio metu neturėjo jokių daiktų, kuriais būtų kėsintasi ar suduoda, jis nesugriebė skundo autoriui už kaklo ir nesiruošė smūgiuoti, o jeigu taip būtų atsitikę, kolegija sprendžia, kad nuteistasis nebūtų spėjęs išsitraukti, kaip pats nurodo skunde, iš rankinės peilio, kurį nešiojasi. Kolegija taip pat pažymi, jog vien tik atstūmimas nuo savęs apelianto, pastarajam negalėjo sukelti jokios realios grėsmės, o veikos vertinimui ir kvalifikavimui ankstesni tėvo ir sūnaus santykiai, neįtraukti į bylą grasinančių žinučių tekstai ar kitų bylų medžiaga neturi jokios teisinės reikšmės. Kadangi nukentėjusiojo D. Guogos veiksmų (atstūmimo nuo savęs jį pastūmusio apelianto) negalima laikyti realiu, pradėtu ar besitęsiančiu kėsinimusi, todėl apylinkės teismo išvados, jog durdamas sūnui peiliu J. Guoga neveikė būtinosios ginties sąlygomis yra pagrįstos ir teisingos. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo Jono Guogos apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Danguolė ŠiugždinytėKolegijos teisėjai Arūnas PaštuolisValdas Vitunskas