Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Arturas Rauktys Baudžiamoji byla Nr. 1A-460-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-91-1-00601-2013-5

2015 m. gegužės 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Jurgio Kiškio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant J. V., dalyvaujant prokurorui N. G., nuteistajai L. L., jos gynėjai advokatei V. S. ir advokatei M. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. (toliau – L. L.) apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 str. 1 d. ir nuteista 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 8 p., L. L. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant L. L. bausmės vykdymo atidėjimo metu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. Ž. (toliau – D. Ž.) pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 1 d. – 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., už abi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, paskiriant D. Ž. subendrintą 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., 10 p. ir 4 d., D. Ž. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholinių gėrimų) bei per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą.

Solidariai iš L. L. ir D. Ž. priteista 434,43 eurų (1500 litų) nukentėjusiajai Ž. K. (toliau – Ž. K.) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Solidariai iš L. L. ir D. Ž. priteista 115,84 eurų (400 litų) nukentėjusiajai Ž. K. (toliau – Ž. K.) advokato atstovavimo išlaidų byloje atlyginimo.

Iš D. Ž. nukentėjusiajai Ž. K. priteista 379,40 eurų (1310 litų) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Solidariai iš L. L. ir D. Ž. priteista 25,13 eurų (86,78 litų) Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiosios Ž. K. gydymą.

Apeliaciniai skundai dėl nuteistojo D. Ž. pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuome­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti LR BPK 305 str. 1 d. reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos LR BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos LR BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų LR BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus LR BK 284 str. 1 d. kontekste, konstatavo, kad L. L. ir D. Ž. viešoje vietoje, sudavė ne mažiau penkiolikos smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, stumdė, pargriovę į purvą spardė Ž. K., padarydami jai nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais savo veiksmais sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką. Nors L. L. apeliaciniu skundu nesutinka su tokia jos veiksmų kvalifikacija, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymus, pačios nuteistosios L. L. apeliaciniame skunde pateiktus paaiškinimus, nesutikti su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ar abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentacija, neturi teisinio pagrindo. Apylinkės teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti Ž. K. atžvilgiu L. L. atlikti veiksmai ir tinkamai pasisakyta dėl jų atitikties LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiams.

Remiantis nukentėjusiosios Ž. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nagrinėjamo įvykio dieną ji buvo savo namuose su savo draugu M. D., kai į jos namus atvyko jai gerai žinomų asmenų – M. K., J. V., D. Ž. ir L. L. kompanija. Į butą ji (Ž. K.) jų neįleido, jie įėjo patys. Tačiau, iš pradžių ji jiems nieko nesakė, bendravo visi normaliai, kol jos draugas M. D. nepaaiškino, kad jiems būtų geriau išeiti. Tuomet Ž. K. ir L. L. išėjo į virtuvę, kur Ž. K. paprašė L. L., kad ji su savo draugais išeitų. L. L. pradėjo priekaištauti nukentėjusiajai dėl savo mamos, Ž. K. jai atsakius, – abi susikibo. Konfliktas truko apie 15-20 minučių. Jai (Ž. K.) grįžus į kambarį, jos draugas M. D. pasakė, kad D. Ž. pasiėmė jos kompiuterį ir išėjo iš namų. Ž. K. išėjus į namo kiemą, ji pamatė automobilį ir į jį sulipusius pas ją buvusius asmenis. Priėjo prie automobilio ir paklausė, kur kompiuteris, kai tuo metu L. L. iš automobilio trenkė nukentėjusiajai į veidą ir išlipo iš automobilio. Pradėjo ją (Ž. K.) mušti, pasikvietė į pagalba D. Ž., kuris trenkė Ž. K., kuri veidą dengėsi rankomis, buvo netekusi ir sąmonės. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Ž. K. duotų parodymų neišsamumą, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsintos ir jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, kad 2013 m. gruodžio 30 d. naktį pas ją į namus atėjo jos pažįstama L. L. su draugu D. Ž., su broliu M. K. ir jo drauge, atsinešę butelį likerio. Nukentėjusioji paprašė atėjusiųjų išeiti, nes ji norėjo pabūti su draugu. Viskas pradžioje buvę gerai, kol jos su L. B. (L. L.) nenuėjusios į virtuvę, kur Ž. K. paprašė L. L., kad jie važiuotų namo. Tada L. L. supyko, ėmė stumdytis, kilo didelis triukšmas. L. L. pabėgus iš virtuvės, Ž. K. grįžo į kambarį, kur buvo jos draugas, kuris paaiškino, kad D. Ž. išsinešė kompiuterį. Visi jau buvę išėję į lauką, kai Ž. K. nubėgusi į kiemą, pamatė, kad jie susėdę į automobilį. Pribėgo prie automobilio, o L. L. iš jo išlipo. Ž. K. paprašė grąžinti jos kompiuterį, tačiau tuomet L. L. delnu trenkė Ž. K. per veidą. Ž. K. gindamasi griebė L. L. už plaukų ir parklupdė ją ant žemės, bet jos nemušė. L. L. pradėjo šaukti savo draugą D. Ž., kad ją gelbėtų. D. Ž. išlipo iš automobilio ir kumščiu vieną kartą trenkė Ž. K. į veidą. Nuo smūgio nukentėjusioji pagriuvo ir ją dar pradėję spardyti kojomis – kas spardęs negali pasakyti, nes nematė, dengusi rankomis akis, bet mano, kad tai darė L. L., kadangi ant pilvo buvęs skaudus apvalus sužalojimas, įdubimas, atrodytų kaip nuo moteriškų batelių kulno (b. t. 1, b. l. 33-34, 35-36).

Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad L. L. po nagrinėjamo įvykio nei į medikus, nei į teisėsaugos institucijas, dėl jai galimai padarytų sužalojimų nesikreipė, jokie L. L. kūno sužalojimai tyrimo metu objektyviai užfiksuoti nebuvo, dėl to ji nesikreipė į teismą ir privataus kaltinimo tvarka, o apie kažkokias L. L. pretenzijas Ž. K. šiuo aspektu, buvo prabilta tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Esant šioms aplinkybėms, tikėti L. L. versija dėl jos ištempimo už plaukų iš automobilio ir jos veikimo būtinosios ginties sąlygomis, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymus dėl jai analizuojamo įvykio metu padarytų sužalojimų, neabejotinai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyrio specialisto išvada Nr. G 480/13(10). Joje konstatuota, kad Ž. K. padaryta poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose – skruostuose su sumušimu, kairiame smilkinyje, nosyje, viršutinėje lūpoje su gleivinės nubrozdinimu, pasmakrėje, krūtinėje, dešiniame žąste – pažastyje, sprande, viršugalvyje, dešinės akies obuolio kraujosruva, odos nubrozdinimai dešiniame antakyje, skruoste, žande, kakle, krūtinėje, dešiniame žąste, pilve su poodine kraujosruva, nugaroje; sužalojimai padaryti mažiausiai penkiolikos smūgių ar trauminių poveikių pasėkoje, galimai įvykio aplinkybėse nurodomu būdu 1-3 paros iki tyrimo; sužalojimai vertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. t. 1, b. l. 31-32). Nors apeliaciniame skunde L. L. nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta, kokie sužalojimai ir kokiomis aplinkybėmis Ž. K. buvo padaryti trys paros iki jos apžiūros, tačiau tokie apeliantės argumentai, atsižvelgiant į specialisto pateiktą išvadą, vertintini kritiškai. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios apžiūrą atlikęs specialistas, nurodydamas, kad Ž. K. padaryti sužalojimai 1-3 paros iki tyrimo, nurodė apytikrį laikotarpį, kuriuo tokie sužalojimai ant nukentėjusiosios kūno galėjo atsirasti. Tuo tarpu įvertinus tai, kad Ž. K. apžiūra buvo atlikta kitą dieną po analizuojamo įvykio, neabejotina, kad toks specialisto įvardintas laikotarpis atitinka nagrinėjamo įvykio aplinkybes, todėl, priešingai nei teigiama L. L. apeliaciniame skunde, nebuvo jokio pagrindo minėto specialisto apklausti teisiamojo posėdžio metu.

Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Ž. K. padaryti sužalojimai akivaizdžiai buvo matomi ir policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą. Šakių rajono policijos komisariato policijos pareigūnas R. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad atvykus į įvykio vieta matėsi Ž. K. sužalojimai, visas jos veidas buvo raudonas, ji buvo susijaudinusi, nerami, bandė kalbėti, bet jai trukdė ašaros. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ne tik nukentėjusiajai įvykio metu padarytus sužalojimus, bet ir sutrikusią jos būseną.

Vertinant aptartas aplinkybes analizuojamos nusikalstamos veikos kontekste, pastebėtina, kad smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011). Tačiau, būtina pabrėžti, kad esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, todėl asmens veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 284 str. 1 d. būtina nustatyti, kad jie buvo atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje, analizuojant analogiško pobūdžio baudžiamąsias bylas, viešoji vieta apibrėžiama kaip erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų asmenų teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu joje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs tam tikrų nepatogumų (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2014).

Vertinant neteisėtus L. L. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, pastebėtina, kad veiksmai neabejotinai atlikti viešoje vietoje, t.y. ten, kur bet kokiu paros metu be jokių apribojimų gali būti bet kokie asmenys – daugiabučio namo kieme. Svarbu paminėti, kad konfliktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios, vykęs Ž. K. bute jau buvo pasibaigęs. Nukentėjusiajai išėjus į namo kiemą smurto veiksmus jos atžvilgiu lėmė ne ankstesni jos ir nuteistosios nesutarimai, o nukentėjusiosios pagrįstas siekis išsiaiškinti, kas iš jos namų pagrobė kompiuterį, ir noras jį susigrąžinti, į ką jai buvo atsakyta tiek L. L., tiek D. Ž. smūgiais. Pastebėtina, kad daugiabučio namo kieme smurtą nukentėjusios atžvilgiu vartojo ne tik nuteistoji L. L., bet ir jos draugas D. Ž.. Su šiuo asmeniu nukentėjusioji ankščiau nekonfliktavo, jo nepažinojo, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad negana to, jog iš nukentėjusiosios buvo pagrobtas kompiuteris, ji viešoje vietoje dėl to dar ir buvo sumušta, atskleidžia akivaizdų nuteistųjų veiksmų įžūlumą bei parodo itin cinišką jų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles.

Vertinant ar nuteistosios veiksmai – smūgių sudavimas nukentėjusiajai, atlikti viešoje vietoje, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Remiantis J. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, konfliktas tarp L. L. ir Ž. K. jos namo kieme vyko apie 10-15 minučių, moterys tarpusavyje stumdėsi ir šaukė viena ant kitos. Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas L. L. brolis M. K., paaiškinęs, kad tiek jo sesuo, tiek Ž. K. kieme stumdėsi, į jų konfliktą jis nesikišo, papildomai nurodydamas, kad girdėjo ir merginų riksmus, kurie nebuvo labai „gražūs“. Tai, kad daugiabučio namo kieme dėl Ž. K. ir L. L. konflikto kilo didžiulis triukšmas, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja apklausta J. G., nurodžiusi, kad lauke (t.y. daugiabučio namo kieme, kur vyko konfliktas) ant Ž. K. buvo užlipusi L. L. su D. Ž., triukšmas lauke buvo didelis. Esant šioms aplinkybėms, abejoti tuo, kad tiek L. L., tiek D. Ž. neteisėtais veiksmais nukentėjusiosios atžvilgiu buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo. Akivaizdu, kad konfliktą, vykusį nakties metu daugiabučio namo kieme, pasireiškusį moterų riksmais bei smūgiais, girdėjo minėto namo gyventojai, tokiu būdu buvo sutrikdyta jų ramybė bei miegas. Tuo tarpu tai, kad įvykio metu įvykio vietoje daugiau pašalinių asmenų nebuvo, nesudaro pagrindo abejoti L. L. veiksmų kvalifikacija. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltininko veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 284 str. 1 d. pakanka nustatyti, jog viešoje vietoje, kurioje įvyko nagrinėjamas įvykis, galėjo ir turėjo teisę būti ir kiti asmenys. Ši aplinkybė vertinant L. L. veiksmus, analizuojamu atveju nekvestionuotina.

Iš aptartų duomenų matyti, kad L. L. inkriminuotu nusikaltimu buvo pasikėsinta į du baudžiamosios teisės saugomus objektus – viešąją tvarką ir žmogaus sveikatą. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal LR BK 140 str. 1 d. tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (LR BK 284 str. 1 d.) požymių. Pabrėžtina ir tai, kad veiką kvalifikuojant pagal LR BK 284 str. 1 d., LR BK 140 str. 1 d. iš viso netaikytina, nes šioje normoje numatytą veiką ir jos padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007, 2K-122/2008).

Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad smurtas, siekiant nuteistųjų bendrais veiksmais vieningo tikslo, vartotas prieš nukentėjusiąją be rimtos priežasties ar pateisinamo motyvo, o nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymas, sveikatos sutrikdymas. Smurtą prieš nukentėjusiąją vartotojo tiek L. L., tiek D. Ž., kas patvirtina staiga kilusį nuteistųjų susitarimą bendriems veiksmams bei norą taip veikti, todėl už atskirų bendrininkų veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia, atsako abu nusikaltimo bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų smurto veiksmų atliko daugiau ar mažiau (BK 25 str. 2 d., 26 str. 1 d.). Nuteistosios bendrai su D. Ž. panaudotu smurtu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata ir pažeista viešoji tvarka, toks atvejis, kaip jau buvo minėta, pagal visumos ir dalies konkurenciją apima nežymų sveikatos sutrikdymą ir kvalifikuotinas pagal LR BK 284 str. 1 d.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantės kaltės ir tėra nuteistosios savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistosios apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad L. L. veiksmuose yra visi būtini LR BK 284 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistosios skundo motyvai, kad šio nusikaltimo ji nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų bei nukentėjusiosios parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas L. L. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis LR BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal LR BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Dėl bausmės

Svarstant klausimą dėl L. L. paskirtos bausmės individualizavimo, pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas, remiantis baudžiamuoju įstatymu, skiria bausmę pagal LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 1 d., 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, būtina vadovautis LR BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Skirdamas bausmę L. L., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jai inkriminuojamas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarytas esant tiesioginei tyčiai, suvokiant atliekamų veiksmų pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų LR BK numatyti pavojingi padariniai. Įvertino ir tai, kad nusikalstama veika padaryta iš elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų negerbimo, nuteistoji yra pilnametė, ankščiau teista, 2015 m. sausio 1 d. pagimdė kūdikį, dar turi tris nepilnamečius vaikus, dėl ko niekur nedirba ir gyvena iš valstybės pašalpų. Jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Konstatavo dvi jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimas įvykdytas bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Šių duomenų visumoje apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai L. L. atžvilgiu geriausiai bus pasiekti paskyrus LR BK 284 str. 1 d. sankcijoje įtvirtintą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant LR BK 75 str. pagrindu.

Pritariant tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėtina, kad L. L. 2003 m. balandžio 10 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal LR BK 271 str. 2 d. ir nors šis teistumas jau išnykęs, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja nuteistąją. Vertinant šią aplinkybę jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių kontekste, galima pagrįstai teigti, kad buvęs nuteistosios teistumas atskleidžia jos antivisuomenines nuostatas, rodo, jog ji yra linkusi pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad 2007 m. kovo 21 d. Šakių rajono apylinkės teisme buvo patvirtintas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą L. L. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d., LR BK 38 str. pagrindu. Be to, nuteistoji praeityje ne kartą bausta už įvairaus pobūdžio administracinių teisės pažeidimų, įskaitant ir itin šiurkščių - transporto priemonės vairavimas esant neblaiviai, be teisių ir pan., keliančių pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, - padarymą. Darytina išvada, kad apeliantė iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio ir būti pavyzdingu visuomenės nariu. Nors apeliantė nuteista už nesunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau aukščiau išvardintos aplinkybės leido teismui pagrįstai spręsti, kad švelnesnėmis sankcijoje numatytomis bausmėmis, bausmės tikslai numatyti BK 41 str. pasiekti nebus. Už BK 284 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki 2 metų, tačiau teismas įvertinęs kaltinamosios asmenybę, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, tyčinį veikos pobūdį, skyrė tik 1 metų laisvės atėmimo bausmę, o jos vykdymą atidėjo, sudarydamas galimybę nuteistajai išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jei ji nepažeis bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, tad dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistosios teisinę padėtį nėra jokio teisinio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas L. L. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų LR BK 54 str., nepažeidė. Tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, dvi sunkinančias aplinkybes, vadovavosi LR BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kuri yra teisinga, ir ne per griežta, neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams.

Dėl civilinio ieškinio

Kaip nepagrįsti vertintini ir nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios Ž. K. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.250 str. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiajai priteistiną neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, kad Ž. K. dėl nuteistųjų veiksmų neabejotinai pajuto fizinį skausmą – jai buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, nukentėjusioji mušama viešoje vietoje, kur bet kokiu metu galėjo lankytis bet kokie asmenys, neabejotinai patyrė pažeminimą, psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad neteisėti nuteistųjų veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo atliekami bendrai, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, neabejotinai turėjo įtakos Ž. K. patirtiems emociniams išgyvenimams. Akivaizdu, kad ji, negalėdama apsiginti nuo jos atžvilgiu atliekamų veiksmų, jautė gėdą ir pažeminimą prieš kitus įvykį mačiusius asmenis, dėl ko, šis įvykis neabejotinai turėjo įtakos tolimesniam jos emociniam gyvenimui, ką patvirtina ir byloje esantis UAB „Šakių psichikos sveikatos centro“ 2014 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. R60-803. Jame nurodoma, kad nukentėjusioji Ž. K. dėl, kaip ji pati teigia, įvykio metu patirtų dvasinių išgyvenimų, buvo ambulatoriškai konsultuota gydytojo psichiatro 2014 m. spalio 21 d., jai diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkus depresijos epizodas (b. t. 2, b. l. 53). Šiuo konkrečiu atveju piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistųjų turtinę padėtį, jų kaltės laipsnį, nukentėjusios patirtą skausmą, išgyvenimus, todėl nuteistosios apeliacinio skundų motyvai, kad solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiosios naudai priteistoji suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, atmetami.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai LR BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. L., išlaidos iki 2015-04-07 sudaro 44,35 Eur (t. 2 b. l. 101).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. Aptariamu atveju pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla pagal nuteistosios apeliacinį skundą buvo išnagrinėta vieno posėdžio metu, kurio metu nuteistosios interesus atstovavo advokatė V. S., su kuria nuteistoji buvo sudariusi susitarimą, ko pasėkoje, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta nuteistosios gynėja – advokatė M. V. nuo tolimesnio dalyvavimo teismo posėdyje buvo atleista. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistosios L. L. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.