Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2 pataisos namų – atvirosios kolonijos, įgaliotam atstovui Silvestrui Vainai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2 pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2 PN-AK (b.l. 30-32). 2009-06-15 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – 12 mėnesių perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę, taip pat 2009-02-02 perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, o 2009-08-17 vėl perkeltas į kamerų tipo patalpas 4 mėnesiams (b.l. 33-34). 2009-06-01 pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje 242,84 Lt ir per mėnesį išleido 237 Lt. Per 2009 metų liepos mėnesį pareiškėjas iš savo asmeninės sąskaitos išleido 171,22 Lt ir likutis 2009-08-01 buvo 34,37 Lt (b.l. 42-45, 80, 81). Atsakydamas į pareiškėjo 2009-07-20 prašymą dėl darbo suteikimo, atsakovas nurodė, kad suteikti darbo pareiškėjui negali, nes pareiškėjas turėtų dirbti atskirai nuo kitų nuteistųjų dėl jam paskirtos drausminės nuobaudos (b.l. 35). Kalėjimų departamentas taip pat patvirtino tokio sprendimo pagrįstumą (b.l. 8-9). Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat pripažino aplinkybę, jog, kitu atveju, darbas jam buvo pasiūlytas, tačiau jis atsisakė dirbti dėl pasiūlymo nekonkretumo bei neatitinkančio jo kvalifikaciją ir sveikatos būklę (b.l. 64). 2009 liepos mėnesį pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl piniginių išmokų skyrimo. Pareiškėjui buvo oficialiai raštu atsakyta, kad išmoka nebus skiriama, kadangi pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę ir per mėnesį iš savo asmeninės sąskaitos išleido 213 Lt (b.l. 8-9, 11, 12, 36, 41). 2009 metų birželio - liepos mėnesiais pareiškėjas 6 kartus (b.l. 77-79, 102) kreipėsi į atsakovą su prašymu padaryti dokumentų kopijas, pasižadėdamas kopijas apmokėti iš savo asmeninės sąskaitos. Dalis pareiškėjo prašymu buvo patenkinta, kita dalis nepatenkinta ir raštu atsakyta, jog kopijos nebus rengiamos, kadangi einamuoju momentu pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje lėšų nebuvo (b.l. 8-9, 13, 14, 15, 37, 38, 39, 40). Teismui pateikti duomenys patvirtina aplinkybes (jas iš esmės pripažįsta ir pats pareiškėjas), kad Pravieniškių 2 PN-AK atsisakymų bei Kalėjimų departamento rašto (sprendimo) ABTĮ bei BVK nustatyta tvarka pareiškėjas teismui neskundė, o iš karto pateikė skundą teismui dėl 1000000 Lt neturtinės žalos priteisimo.

Pareiškėjas prašomą atlyginti 1000000 Lt dydžio neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, neteisėtų Pravieniškių 2 pataisos namų – atvirosios kolonijos administracijos pareigūnų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad nebuvo suteiktas darbas pareiškėjui priimtinomis sąlygomis, nebuvo padarytos dokumentų kopijos bei neskirta piniginė išmoka.

BVK 11 str., 100 str. numato teisę pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją, kreiptis su pasiūlymais, skundais ir t.t., tačiau taip pat nustato jam ir pareigą asmeniškai susimokėti už pašto išlaidas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 193 p. numato, kad atsakovas privalo padaryti prašomų dokumentų kopijas, jeigu tuo metu pareiškėjas yra mokus. Kopijos rengiamos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Tvarka, taip pat remiantis Pravieniškių 2 PN-AK Direktoriaus 2009-03-03 įsakymu Nr. 1-45 patvirtintu Aprašu. Šis teisinis reglamentavimas iš esmės įtvirtina imperatyvą, kad prašomų dokumentų kopijos rengiamos, jei nuteistasis asmeninėje sąskaitoje turi lėšų ir, tuo pačiu, jis privalo sumokėti už paruoštų dokumentų kopijas. Teisės aktai numato pareiškėjui galimybę gauti 2 rūšių išmokas: pašalpą ir piniginę išmoką. LRV 2009-05-13 nutarimu Nr. 430 patvirtintas Aprašas (Aprašo 7 p., 7.1 p.) numato galimybę (teisę) Pravieniškių 2 PN-AK direktoriui skirti iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpą, jei pareiškėjas už einamą mėnesį neturi pinigų arba sąskaitoje yra mažiau negu 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio suma. Kitos rūšies išmokos - piniginės išmokos mokėjimą reglamentuoja BVK 173 str. 7 d., Kalėjimų departamento prie LR TM Direktoriaus 2005-12-23 įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintos Taisyklės ir Pravieniškių 2 PN-AK direktoriaus 2009-05-18 įsakymu Nr. 1-74 patvirtinta Tvarka. Taisyklių 4.1 p. – 44.4 p. ir Tvarkos 3.1 p. – 3.3 p. nustato atvejus, kada paminėtos piniginės išmokos neskiriamos. Iš nurodytų materialinės teisės normų analizės matyti, kad nuteistųjų teisė į jose nurodytas piniginę išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų nustatytų kriterijų buvimo. Pažymėtina, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti piniginę išmoką ir pašalpą (ABTĮ 13 str., 20 str. LVAT 2010-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-130/2010 ir kt.).

Įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą ir teismui pateiktų įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių 2 PN-AK direktorius pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti piniginę išmoką (ABTĮ 57 str.). Birželio mėnesio pradžiai pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo 242,84 Lt, o nuo liepos vidurio – 200 Lt ir praktiškai visas sumas jis sistemingai išleisdavo. Be to, pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę, vieno mėnesio pradžioje sąskaitoje turėjo didesnę negi 0,3 MGL pinigų sumą. Bylos duomenys taip pat patvirtina aplinkybę, kad dėl pašalpos (kitos rūšies išmokos) paskyrimo pareiškėjas į administraciją aplamai nesikreipė (b.l. 36, 41). Be to, pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, jo teisinę padėtį tuo metu reglamentavo BVK 145 str. 2 d., todėl darbo objektyviai nebuvo galimybės pasiūlyti, be to, pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, jog jis ir pats dėl jam vienam suprantamų motyvų atsisakė kitu atveju pasiūlyto darbo. Atsižvelgiant į dokumentų kopijavimo teisinį reglamentavimą, piniginių lėšų pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje judėjimą, jo pateiktų prašymų dėl kopijų darymo skaičių bei datą, taip pat padarytų kopijų atvejus bei jų skaičių, teismas konstatuoja, kad administracija iš esmės nepažeidė dokumentų kopijų darymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjui sąskaitoje turint pinigų, dokumentų kopijos visą laiką buvo padaromos, atskirais atvejais jos buvo padaromos ir avansu. Šios aplinkybės be byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinamos ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais. Abejoti šiais įrodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jų visetas sudaro logiškai nuoseklią įrodymų grandinę. Teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad atskirais atvejais pagrįstai buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kopijų darymą, nes bylos duomenys patvirtina, jog tuo momentu jo asmeninėje sąskaitoje pinigų nebuvo. Pareiškėjas sistemingai pirkdavo parduotuvėje prekes, jo asmeninė sąskaita nebuvo papildoma reguliariai ir tuo pačiu metu. Be to, pateikus prašymą dėl kopijų pateikimo, buvo būtina gauti rezoliuciją, patikrinti asmeninę sąskaitą, o tam buvo reikalingas laikas. Pareiškėjas taip pat nuolat buvo etapuojamas į Kauno tardymo izoliatorių, Vilniaus Lukiškių TI-kalėjimą. Į šias įtaigas pareiškėjas sistemingai buvo etapuojamas iš esmės jo iniciatyva (dėl jo pateiktų skundų nagrinėjimo, kurių nagrinėjime jis pareiškė norą dalyvauti). Atitinkamai vyksta ir jo asmeninių pinigų judėjimas tarp minėtų įstaigų, kuris taip pat užtrunka tam tikrą laiko tarpą.

Teismas taip pat konstatuoja, kad, remiantis ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. nuostatomis, spręsdami bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, administraciniai teismai privalo vadovautis CK normomis. Deliktinė (dėl žalos atsirandanti) atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. CK 6.246 - 6.250 str. nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. CK 6.271 str. yra nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Remiantis šio straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo)), kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadovaujantis paminėtu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų - neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir, kad, būtent, dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Terminas „valdžios institucija“ CK 6.271 straipsnio prasme reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Minėto įstatymo straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, pagal CK 6.246 - 6.250 str. nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą tiek turtinė, tiek neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų, tačiau neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui nebūtina nustatyti, kad asmeniui, tuo pačiu, yra padaryta ir turtinė žala. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos valdžios institucijos (CK 6.271 str. 2 d.) – Pravieniškių 2 PN- AK neteisėtus aktus (CK 6.271 str. 3 d.), neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Be to, pagal CK nuostatas (6.250 str. 2 d.) yra nustatyta sąlyga, kad neturtinės žalos atlyginimą numatytų įstatymas. Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR Teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 27 str. nustato, kad žalą, kurią eidamas tarnybines pareigas pareigūnas padaro neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, bylos įrodymų visuma teismui leidžia daryti pagrįstą ir neginčijamą išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu administracijos darbuotojai veikė tai, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti (ABTĮ 57 str.), o viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Pareiškėjo atžvilgiu tokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvo nustatyta. Remiantis byloje ištirtais įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad Institucijos atstovai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam nemotyvuotą 1000 000 Lt neturtinę žalą, nes jam realiai jokia žala nebuvo padaryta. Be to, nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos dydžio, nors įstatymas tokią pareigą nustato jam.

Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašo suteikti jam nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Teismas šio reikalavimo nelaiko savarankišku skundo reikalavimu. ABTĮ normos numato, kad toks reikalavimas negali būti nukreipiamas tiesiogiai teismui, nes tokiu būdu negali būti apginta pareiškėjo manymu pažeista jo teisė ar įstatymo saugomas interesas. Antrinės teisinės pagalbos suteikimą reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normos, kurios numato antrinės teisinės pagalbos gavimo (suteikimo) tvarką. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas nustatyta tvarka kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo į Instituciją, kurios kompetencijoje yra minėto klausimo sprendimas. Teismo posėdžio, kuris vyksta remiantis ABTĮ, o ne BPK normomis, metu pareiškėjas šio reikalavimo nekėlė iš viso (neprašė užtikrinti įgalioto atstovo dalyvavimo).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.