- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- I-3304-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01495-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- M. L. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. R. (M. L. R.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. L. R. (toliau – ir pareiškėjas) skunde (b. l. 1–3, 10–12) prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini Respublikoje ir (duomenys neskelbtini) Liaudies Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2019 m. kovo 20 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (D).
Nesutinka su Sprendimu ir nurodo, kad jis priimtas neatsižvelgus į pateiktus dokumentus, įrodančius atvykimo tikslą. Jis teigia, kad Lietuvoje siekė dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „R“ (toliau – Bendrovė) siuvėju. Minėta profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą. Pažymi, kad nuo 2014 m. iki šiol dirba siuvimo operatoriumi žinomoje drabužių gamykloje (duomenys neskelbtini), įgijęs didelę patirtį.
Pareiškėjas pabrėžia, kad kartu su prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus nacionalinei vizai gauti, t. y. jis pateikė turimą išsilavinimą ir siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančius dokumentus ((duomenys neskelbtini) Vyriausybės patvirtintą siuvėjo kvalifikacijos pažymėjimą, išduotą Nacionalinio jaunimo plėtros mokymo instituto bei patvirtintą (duomenys neskelbtini) užsienio reikalų ministerijos; vidurinės mokyklos pažymėjimą, patvirtintą (duomenys neskelbtini) švietimo komisijos, (duomenys neskelbtini) švietimo ministerijos ir B(duomenys neskelbtini) užsienio reikalų ministerijos), patvirtintus Apostille, taip pat nurodė turimą siuvėjo darbo patirtį, pateikė gyvenimo aprašymą, dabartinės darbovietės rekomendacinį laišką ir kitus duomenis. Pasak pareiškėjo, jo ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje pagrindžia Bendrovės 2019 m. sausio 22 d. tarpininkavimo raštas, kuriuo ji įsipareigojo įdarbinti užsienietį, nurodydama numatomo darbo ir gyvenimo sąlygas. Pareiškėjo įdarbinimą pagrindžia 2019 m. sausio 22 d. sudaryta darbo sutartis tarp Bendrovės ir pareiškėjo, kuri įsigalios ir pareiškėjas bus įdarbintas per penkias dienas nuo daugkartinės nacionalinės vizos gavimo dienos. Bendrovė savo darbuotojams teikia apgyvendinimą visą darbo laikotarpį. Ambasadai nepagrįstai atsisakius išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjas praranda galimybę siekti aukštesnių karjeros galimybių.
Pareiškėjas nurodo, kad Ambasadai taip pat pateikė reikalavimus atitinkantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, skrydžio bilieto į vieną pusę užsakymą patvirtinantį dokumentą bei notaro patvirtintą neteistumo pažymą. Pareiškėjo įsitikinimu, jo pateikti dokumentai ir duomenys nesukelia abejonių dėl jo tikslų ir sąlygų, sąžiningo siekio dirbti ir užsidirbti Lietuvos Respublikoje. Nėra pagrindo įžvelgti nelegalios migracijos grėsmę, kadangi nėra įrodymų, objektyviai patvirtinančių, jog pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, t. y. jog jis ketina atvykti į Lietuvos Respubliką neteisėtu būdu bei neteisėtai likti ar nelegaliai išvykti iš šalies. Nesant informacijos ir duomenų, galinčių paneigti pareiškėjo teisėtą ir sąžiningą ketinimą atvykti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, taip pat informacijos apie tai, jog atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui priimtas formaliais pagrindais ir negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime (b. l. 42–44) nurodo, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 12 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą dėl to, kad jis siekia dirbti Bendrovėje siuvėju, bei su prašymu susijusius dokumentus.
Konsulas 2019 m. kovo 12 d., siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, atliko pokalbį – interviu, kurio metu jis nekalbėjo angliškai (ir lietuviškai), todėl jo nebuvo galima apklausti ir įsitikinti, kad supranta, kokios darbo sąlygos numatytos darbo sutartyje. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti ir pagrįsti savo finansinės padėties, ryšių su kilmės valstybe, nepaaiškino, koks rėmėjas ir kokiu būdu apmokės pragyvenimą Lietuvoje.
Pažymi, kad konsulas, vertindamas prašymą, atkreipė dėmesį ir įvertino aplinkybes, jog su pareiškėju tuo pačiu metu analogiškus pagal turinį ir formą prašymus dėl nacionalinės vizos išdavimo ir dokumentus pateikė dar du (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai – N. H. ir M. S. I. M., kuriems taip pat buvo atsisakyta išduoti vizas.
Konsului nagrinėjant pateiktus dokumentus, kilo abejonės dėl pareiškėjo siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų autentiškumo ir tikrumo, nes jis pateikė (duomenys neskelbtini)
siuvėjų kursų baigimo sertifikatą ir darbo patirtį įrodantį dokumentą, kuris pagal turinį ir formą tapatus dokumentams, kuriuos pateikė N. H. ir M. S. I. M., nors visi trys pareiškėjai nurodė dirbę skirtingose siuvyklose. Be to, visi pareiškėjai, ketindami pagrįsti turimą siuvėjo kvalifikaciją, pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog visi jie užfiksuoti prie tų pačių staklių toje pačioje vietoje. Pareiškėjas pateikė siuvėjų kursų baigimo sertifikato, išduoto Nacionalinio jaunimo mokymo instituto ((duomenys neskelbtini)) kopiją, tačiau nepateikė šio dokumento originalo, tinkamai legalizuoto (duomenys neskelbtini) Respublikos Užsienio reikalų ministerijos, sertifikate nenurodytos pasirašiusių Centro darbuotojų pavardės, kontaktiniai asmenys, nenurodyta įgyta profesinė kvalifikacija, todėl nebuvo galima rasti informacijos apie tai, įsitikinti dokumentų tikrumu.
Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir interviu metu gautą informaciją, 2019 m. kovo 20 d. priėmė Sprendimą, atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių.
Atsakovės nuomone, URM konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, kadangi nepateikta patikima informacija apie tai, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu. Tokiu būdu konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 12 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą (b. l. 25–28). Prašyme kelionės tikslą nurodė darbą (21 punktas), dabartinė profesinė veikla – siuvimo operatorius (19 punktas); numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. kovo 30 d. (29 punktas), numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2020 m. kovo 29 d. (30 punktas), kviečiantis asmuo – Bendrovė (32 punktas). Su prašymu pateikė 2019 m. sausio 22 d. darbo sutartį, sudarytą su Bendrove. Joje nurodyta, kad pareiškėjas dirbs siuvėju, pradės dirbti nuo daugkartinės nacionalinės vizos gavimo dienos per 5 dienas, dirbs 40 val. per savaitę, 8 val. per dieną, jam bus kartą per mėnesį mokamas minimalus darbo užmokestis, nustatomas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis (b. l. 32–33), turimą išsilavinimą ir siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančius dokumentus (b. l. 34–35).
Ambasados konsulinis pareigūnas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ir, įvertinęs kartu su juo pateiktus dokumentus, skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti prašomą vizą (b. l. 31). Atsisakymą motyvavo tuo, kad pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytos atvykimo sąlygos – nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų Lietuvos Respublikoje ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Sprendime nustatyta, kad grupė (duomenys neskelbtini) piliečių yra kviečiami į Bendrovę dirbti siuvėjais. Visi prastai kalba arba nekalba anglų kalba. Darbo sutartys pateiktos tik lietuvių kalba, neaišku, ar jie susipažinę su sąlygomis. Be to, kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai yra nepakankami, nes pateikti tik trijų mėnesių siuvimo kursų baigimo diplomai, todėl nėra galimybių įsitikinti pareiškėjų gebėjimais atlikti darbą, kuriam jie yra kviečiami. Jie taip pat neturėję Šengeno visų, niekur nekeliavę. Pažymi, kad kai kurie piliečiai jau yra negavę Lenkijos nacionalinių vizų. Pokalbio metu nebuvo galima įsitikinti tikruoju kelionės tikslu. Nustatė, kad galima nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 29–30).
Vertinama, ar Ambasados Sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas.
Vizų (taip ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu 6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punktą, viena iš numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra ta, jog jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunktyje nustatyta, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai taip pat įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.) 19 straipsnyje, kurio 1 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, o pagal minėto straipsnio 10 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
Pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Tačiau Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą yra priimamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje yra pažymimos atsisakymo išduoti vizą priežastys, t. y. priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsamios informacijos apie nustatytas aplinkybes. Taigi, nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Todėl sprendžiant, ar priimtas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsakovės pateiktais dokumentais, matyti, jog skundžiamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus bei jo pokalbio su Ambasados darbuotoju metu duotus paaiškinimus.
Be to, teismui pateiktas ir Ambasados konsulės paaiškinimas (b. l. 45–47), jame detalizuojamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą (D), t. y. pateikta darbo sutartis lietuvių kalba. Kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus Ambasada vertino kaip keliančius abejonių dėl jų autentiškumo. Taip pat pabrėžė, kad pateikti kursų baigimo sertifikatai nenurodo įgytos profesinės kvalifikacijos, todėl Ambasada negalėjo jų laikyti tinkamais kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais. Ambasados konsulės vertinimu, buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, o taip pat ir tikrojo kviečiamų siuvėjais dirbti asmenų tikslas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pateikti dokumentai turėjo ir klastojimo požymių. Taigi, Ambasadai kilo abejonių dėl jų autentiškumo. Vertino, kad pagal pateiktus dokumentus ir pokalbio metu negalėjo pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
Teismas pažymi, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui neginčytinos teisės gauti vizą. Pagal Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalį, nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus. Klausimas dėl vizos išdavimo sprendžiamas įvertinus visą užsieniečio pateiktą ir pačios Ambasados surinktą informaciją. Būtent Ambasados konsulas vertina pateiktų dokumentų visumą, pokalbio aplinkybes.
Taigi, iš užsieniečių registro vizų modulio duomenų (b. l. 29–30) matyti, jog priimant skundžiamą Sprendimą atsižvelgta į tai, kad pokalbio su konsulu metu paaiškėjo, kad pareiškėjas nekalbėjo angliškai (ir lietuviškai), todėl konsulas negalėjo apklausti ir įsitikinti, ar jis supranta, kokios darbo sąlygos numatytos darbo sutartyje, nes darbo sutartis pateikta tik lietuvių kalba. Be to, konsulas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai yra nepakankami, nes pateiktas tik trijų mėnesių siuvimo kursų baigimo diplomas, pagal jį nėra galimybių įsitikinti pareiškėjo gebėjimu atlikti siuvėjo darbą, kuriam jis kviečiamas. Taip pat ir pateiktame paaiškinime yra detalizuotos aplinkybės, kurios pagrindžia Ambasados Sprendimą.
Svarbi ir ta aplinkybė, kad kartu su pareiškėju tuo pačiu metu analogiško turinio ir formos prašymus dėl nacionalinės vizos išdavimo ir dokumentus pateikė dar du (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai – N. H. ir M. S. I. M., kuriems taip pat buvo atsisakyta išduoti vizas. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys, iš kurių matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. birželio 12 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo N. H. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir skundas atmestas (2019 m. birželio 27 d. įsiteisėjo). Be to, išnagrinėta ir kita administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) (sprendimas įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 2 d.), kurioje taip pat atmestas skundas.
Taigi, nustatytos aplinkybės, kad konsului nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus kilo abejonės dėl jo siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų autentiškumo ir tikrumo, nes: pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) siuvėjų kursų baigimo sertifikatą ir darbo patirtį įrodantį dokumentą, kuris pagal turinį ir formą tapatus dokumentams, kuriuos pateikė ir N. H. ir M. S. I. M., nors visi trys pareiškėjai nurodė dirbę skirtingose siuvyklose. Be to, visi pareiškėjai, ketindami pagrįsti turimą siuvėjo kvalifikaciją, pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog visi jie užfiksuoti prie tų pačių staklių toje pačioje vietoje. Be to, pareiškėjas nepateikė siuvėjų kursų baigimo sertifikato, išduoto Nacionalinio jaunimo mokymo instituto ((duomenys neskelbtini)) originalo, t. y. tinkamai legalizuoto (duomenys neskelbtini) Respublikos Užsienio reikalų ministerijos. Akivaizdu, kad sertifikate nenurodytos pasirašiusių Centro darbuotojų pavardės, kontaktiniai asmenys, nenurodyta įgyta profesinė kvalifikacija (b. l. 34–35), todėl Ambasados darbuotojai negalėjo apie tai rasti informacijos, įsitikinti dokumentų tikrumu.
Teismas sutinka su Ambasados atliktu ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimui ir pritaria padarytoms išvadoms dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui.
Atkreiptinas dėmesys, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus, be kita ko, nustato ir UTPĮ III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas), arba yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas). Kaip minėta, pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktą, užsienietis turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas prieina prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų, o surinkta informacija sudarė pagrindą įtarti nelegalios migracijos grėsmę, todėl, vadovaujantis Vizų kodekso ir UTPĮ nuostatomis, egzistavo pagrindai atsisakyti išduoti jam nacionalinę vizą. Pareiškėjo argumentas, kad jo pateikti dokumentai pagrindžia realų atvykimo tikslą, yra tik jo subjektyvus manymas. Teismas neturi pagrindo abejoti Ambasados išvadų pagrįstumu.
Ambasada tinkamai išnagrinėjo prašymą, vadovaudamasi teisės aktais, surinkusi informaciją ir, įvertinusi pokalbio metu pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Nustatyta, kad skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas ir jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes būtent Ministerijos konsuliniam pareigūnui, svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes informacija, kuri pareiškėjo buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, nebuvo pakankama nustatyti tikrąjį buvimo šalyje tikslą, todėl pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Šiuo atveju Ambasados veiksmai yra teisėti, nes priimant Sprendimą egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.
Atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką bei sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Ambasados konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis ir jam pagrįstai svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir buvimo sąlygų, kadangi nepateikta patikima informacija apie numatomo vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas Lietuvoje laikotarpiu, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.
Taigi, skundžiamas Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti, o taip pat ir tenkinti išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti URM iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti vizą.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. L. R. (M. L. R.) skundą atmesti kaip nepagristą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.