Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, eI3-6096-554/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-11-18
Bylos Nr.: eI3-6096-554/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01513-2020-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Algis Markevičius (pirm.), Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“, uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės administracija

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-6096-554/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01513-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.7; 3.3; (S) 41; 24.7; 51.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 18 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,

sekretoriaujant Neringai Musinienei,

dalyvaujant pareiškėjų: uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“, uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ atstovui - advokato padėjėjui K. V.,

atsakovo - Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei N.P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai 2020 m. birželio 22 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti 2020 m. gegužės 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 29-2-479 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti 2020 m. balandžio 23 d. UAB „Gijota“ paraišką Nr. 29-29-805 Dėl leidimų išorinei reklamai įrengti išdavimo prie Tvirtovės al. ir Savanorių pr. sankryžos (prie pastato Nr. 241), bei 2020 m. balandžio 30 d. UAB „Gijota“ paraišką Nr. 29-29-890 Dėl leidimų išorinei reklamai įrenti išdavimo prie Savanorių pr. ir Taikos pr. sankryžos (prie pastato Nr. 204A);

2) panaikinti 2020 m. gegužės 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 29-2-498 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti 2020 m. balandžio 29 d. UAB „Katos studija“ paraišką Nr. 29-29-883 Dėl leidimų išorinei reklamai įrengti išdavimo;

3) panaikinti 2020 m. birželio 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 29-2-546 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti 2020 m. gegužės 27 d. UAB „Gijota“ paraišką Nr. 29-29-1115 Dėl leidimų išorinei reklamai įrengti išdavimo;

4) panaikinti 2020 m. birželio 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 29-2-572 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti 2020 m. birželio 10 d. UAB „Gijota“ paraišką Nr. 29-29-1253 Dėl leidimų išorinei reklamai įrengti išdavimo prie Taikos pr. ir Savanorių pr. sankryžos (prie pastato Nr. 206) ir prie Šv. Gertrūdos ir Šauklių g. sankryžos.

Pareiškėjai skunde nurodė, taip pat pareiškėjų atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad UAB „Katos studija“ ir UAB „Gijota“ yra išorinės reklamos paslaugų teikėjai, kurie veiklą vykdo ir Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymais išduoti leidimus išorinei reklamai įrengti vietose, kuriose pagal ankstesnius leidimus pareiškėjai jau buvo įrengę nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius. 2020 m. balandžio 23 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-805 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Tvirtovės al. ir Savanorių pr. sankryžos (prie pastato Nr. 241) (toliau – Paraiška Nr. 29-29-805); 2020 m. balandžio 29 d. UAB „Katos studija“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-883 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresu Žemaičių pl. (prie poliklinikos) (toliau – Paraiška Nr. 29-29-883); 2020 m. balandžio 30 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-890 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Savanorių pr. ir Taikos pr. sankryžos (prie pastato Nr. 204A) (toliau – Paraiška Nr. 29-29-890); 2020 m. gegužės 27 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-1115 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Savanorių pr. ir Mituvos g. sankryžos (toliau – Paraiška Nr. 29-29-1115); 2020 m. birželio 10 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-1253 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Taikos pr. ir Savanorių pr. sankryžos (prie pastato Nr. 206) ir prie Šv. Gertrūdos ir Šauklių g. sankryžos (toliau – Paraiška Nr. 29-29-1253) (toliau kartu – Paraiškos).

Nurodė, kad visas pareiškėjų Paraiškas atsakovas atmetė. 2020 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 29-2-79 (toliau – Sprendimas Nr. 29-2-479) atsakovas atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą prie Tvirtovės al. ir Savanorių pr. sankryžos, prie Savanorių pr. ir Taikos pr. sankryžos pagal Paraišką Nr. 29-29-805 ir Paraišką Nr. 29-29-890. 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 29-2-498 (toliau – Sprendimas Nr. 29-2-498) atsakovas atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą adresu Žemaičių pl. (prie poliklinikos) pagal pateiktą Paraišką Nr. 29-29-883. 2020 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 29-2-546 (toliau – Sprendimas Nr. 29-2-546) atsakovas atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą prie Savanorių pr. ir Mituvos g. sankryžos pagal pateiktą Paraišką Nr. 29-29-1115. 2020 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 29-2-572 (toliau – Sprendimas Nr. 29-2-572) atsakovas atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą prie Taikos pr. ir Savanorių pr. sankryžos (prie pastato Nr. 206) ir prie Šv. Gertrūdos ir Šauklių g. sankryžos pagal pateiktą Paraišką Nr. 29-29-1253 (toliau kartu – Sprendimai).

Akcentavo, kad skundžiami Sprendimai apriboja pareiškėjų galimybes vykdyti ekonominę veiklą ir yra neteisėti. Skundžiami sprendimai yra paremti dviem motyvais: teisės aktai draudžia nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius įrengti dviejų gatvių sankryžoje ir išorinės reklamos įrenginiai (nuoroda) neturi jokio tiesioginio ryšio su reklamos davėjo veiklos vieta.

Teigė, jog Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 12 straipsnio 5 dalis numato, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais. Taigi, išorinės reklamos įrenginių vietų nustatymas yra specialiojo teritorijų planavimo dalis. Atitinkamai, 2020 m. vasario 25 d. Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendimu Nr.T-62 patvirtiname išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane (toliau – Specialusis planas) nėra įtvirtinta jokių nuostatų, kurios ribotų nuorodų tipo reklaminių įrenginių įrengimą sankryžose. Atsakovo motyvai dėl to, kad nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginiai negali būti įrengti sankryžose, yra paremti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A-4370 patvirtinto Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo 3.2 papunkčiu, kuriame specialiojo teritorijų planavimo sprendiniai yra įtvirtinti neteisėtai, nes jis priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio sprendiniai gali būti įtvirtinti tik savivaldybės tarybos sprendimu ir privalo būti įtvirtinti specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, o ne administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintuose aprašuose. Be to, Aprašo 3.2. papunktyje įtvirtintas reguliavimas yra visiškai priešingas, nei yra numatytas Specialiajame plane, t. y. draudžia įrengti nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius dviejų gatvių sankryžose, nors Specialusis planas tai aiškiai leidžia.

Atkreipė dėmesį, kad pats atsakovas viešai skelbė konkursą dėl galimybės išduoti leidimus įrengti nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius būtent dviejų gatvių sankryžose. 2020 m. vasario 26 d. atsakovas savo interneto svetainėje www.kaunas.lt paskelbė konkursą dėl vietų mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti suteikimo. Paskelbtas konkursas numatė eilę sankryžų, kuriose laimėtojo pasirinkimu, gali būti įrengtas nuorodos tipo reklamos įrenginys. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-3341 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A-1282 „Dėl Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ paskelbtas 2019 m. spalio 9 d. Pagal bendrąjį lex retro non agit principą teisės aktai atgal negalioja. Paraiškomis pareiškėjai siekė supaprastinta tvarka gauti leidimus įrengti išorinę reklamą jau įrengtuose įrenginiuose, kurie buvo įrengti pagal su atsakove suderintus išorinės reklamos įrengimo projektus, t. y. pareiškėjai faktiškai siekė pratęsti esamų įrenginių leidimų galiojimą. Dėl šios priežasties Aprašo 3.2 punkto nuostatos negali būti taikomos atžvilgiu įrenginių, kurie buvo įrengti ir kurių įrengimo projektai su atsakovu buvo suderinti iki minėtos nuostatos priėmimo. Vadinasi, jokio teisėto pagrindo atsisakyti išduoti leidimus išorinei reklamai įrengti atsakovas neturėjo. Skundžiami Sprendimai prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 ir 12 dalims, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2018 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 4-371 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 31 ir 33 punktams, Specialiojo plano 52 punktui bei Aprašo 17 ir 19 punktams.

Nurodė, jog visomis Paraiškomis buvo prašoma išduoti leidimus išorinei reklamai, kuri buvo tiesiogiai susijusi su reklamos davėjų (reklamos užsakovų) veiklos vietomis. Paraiškose nurodyti nuorodos tipo išorinės reklamos įrenginiai pateikė aiškią informaciją apie užsakovų, buveinės vietą, kelio kryptą ir pavadinimą. Paraiškoje Nr. 29-29-805 nurodyto reklamos davėjo (kraujo laboratorijos) buveinės vieta nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolusi vos 800 metrų. Paraiškoje Nr. 29-29-890 nurodyto reklamos davėjo (mažmeninio dažų pardavėjo) buveinės vieta nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolusi vos 240 metrų. Paraiškoje Nr. 29-29-883 nurodytų reklamos davėjų – kraujo tyrimų laboratorijos buveinė buvo pastate (Baltų pr. 7, Kaunas), prie kurio įvažos ir buvo prašoma išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti, o reklamos davėjo vieta nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolusi vos 260 metrų, odontologijos klinika „Pro Dentas“ nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolusi 850 metrų, odontologijos klinika „Dantesa“ nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolusi 900 metrų. Paraiškoje Nr. 29-29-1115 nurodytų reklamos davėjų: tvirtinimo detalių parduotuvės „Drūtsraigtis" ir buitinės technikos dalių parduotuvės buveinės vieta nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolusios vos 130 metrų, autoservisas „Melga“ nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolęs vos 250 metrų. Paraiškoje Nr. 29-29-1253 nurodyti reklamos davėjai: medicinos centras „Antėja“ nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolęs vos 260 metrų, o plytelių salonas apskritai buvo tuo pačiu adresu (tame pačiame pastate), prie kurio ir buvo įrengtas išorinės reklamos įrenginys, reklamos davėjo buveinės vieta nuo išorinės reklamos įrenginio buvo nutolusi vos 180 metrų. Taigi, išorinės reklamos įrenginio vietos turėjo tiesioginį ryšį su reklamos davėjų veiklos vietomis ir atitiko įprastą nuorodų tipo reklamos įrenginių funkciją, t. y. indikavo kelio kryptį ir adresą iki netoliese esančio reklamos užsakovo. Skundžiamuose sprendimuose nėra pateikta nė vieno motyvo, kodėl šie išorinės reklamos įrenginiai neturėjo tiesioginio ryšio su reklamos davėjų (užsakovų) veiklos vieta, nors įstatymas numato imperatyvią pareigą motyvuoti individualų administracinį aktą. Visiškas motyvų nebuvimas dėl to, kodėl Paraiškas atsakovas laikė kaip nesusijusias su reklamos davėjų (užsakovų) veiklos vietomis, pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tačiau ir pamatinius skaidrumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir lygiateisiškumo principus (VAĮ 3 straipsnio 2, 4, 9 ir 10 punktai).

Nurodė, kad nors Paraišką Nr. 29-29-883 atsakovas atmetė motyvuodamas tuo, kad minėta paraiška buvo prašoma išduoti leidimą įrengti nuorodos tipo įrenginį dviejų gatvių sankryžoje, šis motyvas aiškiai neatitinka faktinės situacijos ir yra visiškai nepagrįstas - leidimą buvo prašoma išduoti įrenginiui prie įvažos į Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio teritoriją, tos pačios gatvės išsišakojimo zonoje (o ne sankryžoje). Todėl akivaizdu yra tai, kad Sprendimo Nr. 29-2-489 motyvai dėl galimybės nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius įrengti dviejų gatvių sankryžoje aptariamu atveju apskritai nebuvo aktualūs ir negalėjo būti taikomi.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktas numato, kad leidimas įrengti išorinę reklamą neišduodamas, jeigu numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka įstatymo 12 straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte inter alia nustatyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimo. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytais išorinės reklamos įrengimo reikalavimais, kai reklaminis įrenginys įrengiamas pagal tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą.

Aprašo 3.2 p. nustatyta, kad „nuoroda - speciali reklamos pateikimo priemonė, kurioje nurodomas registruotas reklamos davėjo pavadinimas (vardas, pavardė) ir (ar) pagrindinė veikla, ir (ar) adresas, ir (ar) kelio kryptis ir kurios įrengimo vieta turi tiesiogini ryšį su reklamos davėjo veiklos vieta. Nuoroda gali būti įrengiama tik prie įvažos į teritoriją, kurioje įsikūrę reklamos davėjai, ir tik pagal patvirtintą tipinį nuorodos projektą - tai yra šviesiai pilkos spalvos (RAL 9006) kelių plokštumų įrenginys, kuris turi vieną plačią atramą, arba vienos plokštumos ir spalvos pilonas. Plokštumos spalva turi būti tokia pati kaip ir viso įrenginio – nepriklausomai nuo reklamuojamo objekto firminių spalvų. Teksto išdėstymas visose plokštumose turi būti vienodas. Nuoroda įrengiama tik pagal kompleksinį projektą“. Specialiajame plane nustatyta, kad „nuoroda - speciali reklamos pateikimo priemonė, kurioje nurodomas registruotas reklamos davėjo pavadinimas (vardas, pavardė) ir (ar) pagrindinė veikla, ir (ar) adresas, ir (ar) kelio kryptis ir kurios įrengimo vieta turi tiesioginį ryšį su reklamos davėjo veiklos vieta“. Specialiojo plano 59 punktas numato, kad „nuorodos gali būti įrengiamos tik pagal patvirtintus tipinius nuorodų projektus“.

Nurodė, kad ginčijamuose Sprendimuose nustatyta, kad pareiškėjų pageidaujamos įrengti nuorodos yra gatvių sankryžose ir neturi jokio tiesioginio ryšio su teritorija, kurioje įsikūręs reklamos davėjas. Sprendimuose taip pat nurodoma, kad prašomi įrengti reklaminiai įrenginiai patektų į Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių susisiekimo komunikacijų - gatvių ribas. Atsižvelgiant į tai, kad nuorodos neatitinka aukščiau nurodytų nuorodoms keliamų reikalavimų, objektų, ant kurių jos įrengiamos savininkas Kauno miesto savivaldybė negali duoti sutikimo jas įrengti, o pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudžiama įrengti reklamą neturint objektų, ant kurių ji įrengiama, valdytojų sutikimo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai yra nepalankūs ir pareiškėjai savaip interpretuoja faktines aplinkybes, susijusias su įrenginių įrengimo vietų ir reklamos davėjų veiklos vietų tiesiogine sąsaja, nereiškia, kad sprendimai yra nemotyvuoti ar neatitinka aukščiau nurodytų viešojo administravimo principų.

Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad Aprašo 3.2 punktas yra neteisėtas. Be to, vertinant savivaldybės administracijos direktoriaus kompetenciją nustatyti nuorodų įrengimo reglamentavimą, svarbu pažymėti, jog Išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau – ir Taisyklės) 20.3 punktas ir 20.4 punktas įtvirtinta, jog leidimą išduodanti institucija tvirtina leidimų išdavimo tvarką ir nustato reklaminių įrenginių, įrengiamų pagal tipinius projektus, reikalavimus, o Taisyklių 22 punktas numato, kad tais atvejais, kai išorinė reklama įrengiama pagal tipinį projektą, pareiškėjas privalo pateikti būtent leidimus išduodančios institucijos nustatytus reikalavimus atitinkančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju pareiškėjai siekia gauti leidimus įrengti išorinę reklamą būtent nuorodoms pagal tipinį projektą, visiškai pagrįstai taikomos Aprašo 3.2 p. nuostatos, apibrėžiančios nuorodos sąvoką ir reglamentuojančios nuorodoms keliamus reikalavimus.

Nurodė, kad Aprašo 3.2 punkte įtvirtintos nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos. Šios teisės normos turinyje nėra įtvirtinti jokie draudimai, tuo pačiu ir pareiškėjų įvardijamas draudimas įrengti nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius dviejų gatvių sankryžose. Apie reklaminių įrenginių įrengimą sankryžose Aprašo 3.2 punkte nėra pasisakoma. Specialiajame plane ir Aprašo 3.2 punkte nustatytas reglamentavimas nėra prieštaringas. Specialiajame plane įtvirtintoje nuorodos sąvokoje yra aiškiai apibrėžta, kad nuorodos pateikimo vieta turi turėti tiesioginį ryšį su reklamuojamo objekto vieta. Aprašo 3.2 punkto nuostatos taip pat numato, kad nuorodos įrengimo vieta turi turėti tiesiogini ryši su reklamos davėjo veiklos vieta. Specialiojo plano 61 punktas numato, kad „prie sankryžų ar įvažų į teritorijas, kuriose įsikūrę du ar daugiau reklamos davėjų, atskiros nuorodos įrengiamos pagal kompleksinį projektą“. Šią nuostatą vertinant kompleksiškai kartu su Specialiajame plane pateiktu nuorodos apibrėžimu, darytina išvada, kad nuoroda gali būti įrengiama prie sankryžų ar įvažų tik tokiu atveju, kai reklaminio įrenginio įrengimo vieta turi tiesioginį ryšį su reklamuojamo objekto vieta (pavyzdžiui, negalimas atvejis, kai nuoroda įrengiama prie įvažos į teritoriją, kurioje reklamuojamas objektas nėra įsikūręs). Taip pat nuoroda negali būti įrengiama prie sankryžos, kai jos įrengimo vieta neturi jokio tiesioginio ryšio ir nesiriboja su reklamuojamo objekto vieta (teritorija).

Pažymėjo, kad skunde nurodomas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 26 d. paskelbtas Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti konkursas nuo 2020 m. gegužės 19 d. yra nutrauktas ir joks kitas konkursas dėl vietų mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti šiuo metu nėra paskelbtas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo vertinti konkurso, kuris yra nutrauktas, sąlygas ir jo skelbime pateiktą informaciją.

Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. A-3341 (toliau – ir Įsakymas) pagrindu Aprašas papildytas 3.2 punktu, apibrėžiančiu nuorodos sąvoką. Be to, pakeistas Aprašo 5.2 punktas, papildant būtinų pateikti dokumentų apimtį, t. y. nurodant, kad reklaminės veiklos subjektas, norintis gauti leidimą, be kitų dokumentų taip pat turi pateikti „dokumentus, patvirtinančius tiesioginį ryšį tarp reklamos davėjo veiklos vietos ir nuorodos įrengimo vietos (kai rengiamas nuorodos projektas). Įsakymo 2 punkte nustatyta, jog šio įsakymo nuostatos taikomos visoms nuorodoms, kurioms leidimai įremti išorine reklama bus išduoti arba leidimų galiojimas baigsis po šio įsakymo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjai visiškai nepagrįstai nurodo, kad jie neva turi teisę pratęsti turimus leidimus įrengti išorinę reklamą. Nei Taisyklių, nei Aprašo nuostatose nėra įtvirtinta galimybė pratęsti leidimus įrengti išorinę reklamą. Kiekvienu atveju pateiktos paraiškos vertinamos pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ir yra išduodamas naujas leidimas įrengti išorinę reklamą. Ta aplinkybė, jog pareiškėjams anksčiau buvo išduoti leidimai, nesuteikia daugiau teisių ar garantijų, jog naujų paraiškų pateikimo metu nebus taikomi tuo metu galiojantys teisės aktai.

Akcentavo, kad skundžiamuose sprendimuose vienas iš motyvų neišduoti leidimų yra tas, kad pageidaujami įrengti reklaminiai įrenginiai yra sankryžose ir neturi jokio tiesioginio ryšio su teritorija, kurioje yra įsikūręs reklamos davėjas. Lietuvių kalbos žodyne žodis „tiesioginis“ apibrėžiamas kaip „neturintis tarpininkų; kuris be tarpinės grandies“. Taigi, žodžio „tiesioginis“ reikšmės vertinimas ginčo kontekste suponuoja išvadą, jog nuoroda gali būti įrengiama tokioje vietoje, kuri betarpiškai susijusi ir ribojasi su teritorija, kurioje įsikūręs reklamos davėjas. Vadinasi, jei reklaminiai įrenginiai - nuorodos yra įrengiami sankryžoje, kaip yra ginčo atveju, teritorijos, kuriose yra įsikūrę reklamos davėjai, turi tiesiogiai ribotis su sankryžomis. Tokie reklaminiai įrenginiai, kurie yra įrengiami sankryžose be jokių tiesioginių sąsajų su reklamuojamu objektu, negali būti laikomi nuorodomis, jie laikytini savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gatvių ribose įrengiamais komercinės reklamos įrenginiais, kurie iš esmės atlieka objekto reklamavimo nuo jo nutolusioje vietoje funkciją, bet ne nuorodos, kurios įrengimo vieta yra tiesiogiai susijusi su reklamuojamo objekto vieta, funkciją.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2020 m. balandžio 23 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-805 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Tvirtovės al. ir Savanorių pr. sankryžos, prie pastato Nr. 241, 2020 m. balandžio 30 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-890 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Savanorių pr. ir Taikos pr. sankryžos, prie pastato Nr. 204A. 2020 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 29-2-479 Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą prie Tvirtovės al. ir Savanorių pr. sankryžos ir prie Savanorių pr. ir Taikos pr. sankryžos pagal Paraišką Nr. 29-29-805 ir Paraišką Nr. 29-29-890.

2020 m. balandžio 29 d. UAB „Katos studija“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-883 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresu Žemaičių pl., prie poliklinikos. 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 29-2-498 Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą adresu Žemaičių pl. (prie poliklinikos) pagal pateiktą Paraišką Nr. 29-29-883.

Žemesnės instancijos teismas

2020 m. gegužės 27 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-1115 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Savanorių pr. ir Mituvos g. sankryžos. 2020 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 29-2-546 Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą prie Savanorių pr. ir Mituvos g. sankryžos pagal pateiktą Paraišką Nr. 29-29-1115.

2020 m. birželio 10 d. UAB „Gijota“ kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-1253 gauti leidimą įrengti išorinę reklamą prie Taikos pr. ir Savanorių pr. sankryžos, prie pastato Nr. 206 ir prie Šv. Gertrūdos ir Šauklių g. sankryžos. 2020 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 29-2-572 atsakovas atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą prie Taikos pr. ir Savanorių pr. sankryžos (prie pastato Nr. 206) ir prie Šv. Gertrūdos ir Šauklių g. sankryžos pagal pateiktą Paraišką Nr. 29-29-1253.

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išduoti pareiškėjams leidimus įrengti išorinę reklamą teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670, 2020 m. vasario 25 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-62 patvirtintas Išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas, taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282 patvirtintas Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

Žemesnės instancijos teismas

Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, jog visi Sprendimai priimti vadovaujantis iš esmės analogiškais argumentais. Sprendimai priimti vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 12 straipsnio 5 dalimi, Aprašo 3.2. punktu, taip pat Specialiojo plano nuostatomis.

Išorinės reklamos įrengimo reikalavimai nustatyti Reklamos įstatymo 12 straipsnyje. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalį išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, o tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, – ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad draudžiama įrenti išorinę reklamą neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktą leidimas neišduodamas, jeigu numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia gauti leidimus įrengti nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius.

Pagal Specialųjį planą - nuoroda – tai speciali reklamos pateikimo priemonė, kurioje nurodomas registruotas reklamos davėjo pavadinimas (vardas, pavardė) ir (ar) pagrindinė veikla, ir (ar) adresas, ir (ar) kelio kryptis ir kurios įrengimo vieta turi tiesioginį ryšį su reklamos davėjo veiklos vieta. Specialiojo plano 59 punktas numato, kad nuorodos gali būti įrengiamos tik pagal patvirtintus tipinius nuorodų projektus. Pagal Specialiojo plano 60 punktą vienas reklamos davėjas gali turėti vieną iki 3 kv. m reklaminio ploto nuorodą į jo buveinę. Nuorodoje nurodomas tik įmonės pavadinimas, veiklos rūšis ir/ar adresas, išskyrus atvejus, kai yra kelios įvažos į teritoriją ar įeigos į pastatą. Specialiojo plano 61 punktas nustato, kad prie sankryžų ar įvažų į teritorijas, kuriose įsikūrę du ar daugiau reklamos davėjų, atskiros nuorodos įrengiamos pagal kompleksinį projektą.

Aprašo 3.2. punktas nustato, kad nuoroda – tai speciali reklamos pateikimo priemonė, kurioje nurodomas registruotas reklamos davėjo pavadinimas (vardas, pavardė) ir (ar) pagrindinė veikla, ir (ar) adresas, ir (ar) kelio kryptis ir kurios įrengimo vieta turi tiesioginį ryšį su reklamos davėjo veiklos vieta. Nuoroda gali būti įrengiama tik prie įvažos į teritoriją, kurioje įsikūrę reklamos davėjai, ir tik pagal patvirtintą tipinį nuorodos projektą – tai yra šviesiai pilkos spalvos (RAL 9006) kelių plokštumų įrenginys, kuris turi vieną plačią atramą, arba vienos plokštumos ir spalvos pilonas. Plokštumos spalva turi būti tokia pati kaip ir viso įrenginio – nepriklausomai nuo reklamuojamo objekto firminių spalvų. Teksto išdėstymas visose plokštumose turi būti vienodas. Nuoroda įrengiama tik pagal kompleksinį projektą.

Pareiškėjams leidimai įrengti išorinę reklamą neišduoti dėl to, jog nuorodos, kurioms įrengti pareiškėjai prašė išduoti leidimus, neatitinka Specialiojo plano ir Aprašo 3.2. punkto reikalavimų, keliamų nuorodoms, kadangi jos įrengtos dviejų gatvių sankryžoje neturi tiesioginio ryšio su reklamos davėjo veiklos vieta, todėl objektų ant kurių jos įrengiamos (gatvių) savininkas Kauno miesto savivaldybė negali duoti leidimo jas įrengti.

Sistemiškai įvertinus Specialiojo plano ir Aprašo nuostatas, apibrėžiančias nuorodos sąvoką bei nuorodų įrengimo reikalavimus, matyti, jog tiek Specialiajame plane, tiek Apraše viena iš būtinų sąlygų nuorodoms įrengti yra nuorodos įrengimo vietos tiesioginis ryšys su reklamos davėjo veiklos vieta. Kaip matyti iš Specialiojo plano 60 punkto turinio (vienas reklamos davėjas gali turėti vieną iki 3 kv. m reklaminio ploto nuorodą į jo buveinę. Nuorodoje nurodomas tik įmonės pavadinimas, veiklos rūšis ir/ar adresas, išskyrus atvejus, kai yra kelios įvažos į teritoriją ar įeigos į pastatą), nuorodos įrengimo vieta yra siejama su įvaža į teritoriją ar įeiga į pastatą). Nors Specialiojo plano 61 punktas nustato, kad prie sankryžų ar įvažų į teritorijas, kuriose įsikūrę du ar daugiau reklamos davėjų, atskiros nuorodos įrengiamos pagal kompleksinį projektą, tačiau įvertinus Specialiojo plano nuostatas, darytina išvada, kad bet kuriuo atveju nuorodos įrengimo vieta turi turėti tiesioginį ryšį su reklamos davėjų vieta.

Pareiškėjai teigia, jog visų reklamos įrenginių, kurioms įrengti buvo prašomi išduoti leidimai, įrengimo vietos turi tiesioginį ryšį su reklamos davėjo vietomis. Minėtą savo teiginį pareiškėjai grindžia tuo, jog reklamos davėjų veiklos vietos nuo reklaminių įrenginių nutolusios 130-900 metrų, o vienu atveju buvo tuo pačiu adresu, prie kurio ir buvo įrengtas išorinės reklamos įrenginys. Tačiau, teismo vertinimu, atstumas nėra tinkamas požymis įvertinti ar tarp reklamos įrenginio ir reklamos davėjo veiklos vietos yra tiesioginis ryšys. Šiuo atveju tokį ryšį būtų galima konstatuoti, jei reklamos įrenginys būtų betarpiškai susijęs su reklamos davėjo veiklos vieta (būtų šalia žemės sklypo ar pastato, kuriame reklamos davėjas vykdo veiklą, t. y. atsižvelgiant į nuorodos specifiką (nurodyti reklamos davėją identifikuojančius duomenis ir vietą, kurioje pastarasis vykdo veiklą) – prie įvažos į teritoriją ar įeigos į pastatą).

Įvertinus į administracinę bylą pateiktus įrodymus apie reklaminių įrenginių bei reklamos davėjų veiklos vietas (regia.lt žemėlapių ištraukas), konstatuotina, jog reklaminiai įrenginiai, kuriems įrengti buvo atsisakyta išduoti leidimus, neturi tiesioginio ryšio su reklamos davėjų veiklos vietomis, t. y. nėra įrengimai prie įvažų į teritorijas, prie pastatų, kuriuose vykto veiklą reklamos davėjai, ar prie teritorijų, kuriose įsikūrę reklamos davėjai, todėl atsakovas, būdamas reklaminiams įrenginiams statyti (įrengti) skirtų objektų valdytoju (nuosavybės, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais), atlikęs Paraiškų tikrinimo procedūras, priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus.

Pareiškėjai nurodo argumentus dėl Aprašo 3.2. punkto neteisėtumo. Pažymėtina, jog Aprašas yra norminis administracinis aktas, todėl nuspręsti ar jis yra teisėtas ar ne galima tik atliekant norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procedūrą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 3 dalį administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumo tyrimas pradedamas, kai nėra pagrindo atmesti prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo arba, kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja normino administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu.

Pareiškėjai šioje administracinėje byloje nereiškia prašymo ištirti norminio administracinio akto (Aprašo 3.2. punkto nuostatų) teisėtumą, tačiau teigia, jog Aprašo 3.2. punktas toje dalyje, kuria ši nuostata įtvirtina nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginių įrengimo vietos lokacinį sprendinį, yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktui, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktui, bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 daliai, t. y. yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto. Be to, Aprašo 3.2. punkte įtvirtintas reguliavimas yra visiškai priešingas, nei yra numatytas Specialiajame plane, kadangi draudžia įrengti nuorodų tipo išorinės reklamos įrenginius dviejų gatvių sankryžose, nors Specialusis planas tai aiškiai leidžia.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalis nustato, kad leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. Leidimą išduodanti institucija patvirtina tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektus ir šios išorinės reklamos įrengimo reikalavimus. Pagal Taisyklių 20.3. punktą leidimų išdavimo tvarkos aprašo tvirtinimas yra viena iš leidimą išduodančios institucijos (nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos) funkcijų. Teismui, įvertinus ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, faktinius ginčijamų Sprendimų priėmimo pagrindus, nekyla pagrįstos abejonės dėl Aprašo nuostatų teisėtumo, taip pat dėl Aprašą priėmusio viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti tokį norminį administracinį aktą.

Pažymėtina, kad Aprašas 3.2. punktu buvo papildytas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. A-3341, kuris įsigaliojo 2019 m. spalio 10 d. Pareiškėjai kaip vieną iš skundžiamų Sprendimų neteisėtumo pagrindų nurodo tai, jog siekė supaprastinta tvarka gauti leidimus (faktiškai pratęsti esamų įrenginių leidimų galiojimą) įrengti išorinę reklamą jau įrengtuose įrenginiuose, todėl jų nuomone Aprašo 3.2. punkto nuostatos negali būti retrospektyviai taikomos įrenginių, kurie buvo įrengti ir kurių įrengimo projektai su atsakovu buvo suderinti iki Aprašo papildymo 3.2. punktu, atžvilgiu.

Pabrėžtina, jog administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja). Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą; 2003 m. rugsėjo 30 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016).

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 9 dalis nustato, kad reklaminės veiklos subjektas, norėdamas gauti leidimą, jį išduodančiai institucijai pateikia paraišką išduoti leidimą, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatyto turinio išorinės reklamos įrengimo projektą ir kitus šiose taisyklėse nustatytus leidimui išduoti reikalingus dokumentus (toliau kartu – dokumentai leidimui išduoti). Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalį leidimas išduodamas arba reklaminės veiklos subjektui pateikiamas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų, o kai reklama įrengiama pagal leidimą išduodančios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, – per 10 darbo dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų leidimui išduoti gavimo. Jeigu per nurodytus terminus leidimą išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje reglamentuota, jog jeigu leidimą turintis reklaminės veiklos subjektas (toliau – leidimo turėtojas) nori gauti naują leidimą, jis leidimą išduodančiai institucijai ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos turi pateikti dokumentus leidimui išduoti, išskyrus dokumentus, kuriuos reklaminės veiklos subjektas jau yra pateikęs leidimą išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė. Naujas leidimas išduodamas šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Taisyklių 31 punkte, kuriame nurodyta, jog likus ne mažiau kaip 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos, reklaminės veiklos subjektas, norintis gauti naują leidimą, leidimą išduodančiai institucijai Taisyklėse nustatyta tvarka turi pateikti paraišką, kurioje nurodomas turimo leidimo numeris, jo išdavimo data, ir Taisyklių 21 punkte nurodytus dokumentus, kurie pateikiami tik tuo atveju, jei pasikeitė turimam leidimui gauti pateikti dokumentai ir (ar) juose nurodyti duomenys ir (ar) informacija. Leidimas šiame Taisyklių punkte nurodytu atveju išduodamas Taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. A-3341 2.1. punktas nustato, jog šio įsakymo nuostatos taikomos visoms nuorodoms, kurioms leidimai įrengti išorinę reklamą bus išduoti arba leidimų galiojimas baigsis po šio įsakymo įsigaliojimo dienos. Administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų turimų leidimų galiojimas baigėsi po 2019 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. A-3341 įsigaliojimo dienos.

Iš paminėtų Reklamos įstatymo ir Taisyklių nuostatų matyti, jog pasibaigus reklaminės veiklos subjekto leidimo galiojimui, jis turi kreiptis ir jam gali būti išduodamas naujas leidimas, o leidimo, kurio galiojimas baigėsi, galiojimo pratęsimo galimybė teisės aktuose nenustatyta. Aplinkybė, jog Reklamos įstatymas ir Taisyklės suteikia galimybę paraišką teikiančiam asmeniui nepateikti dokumentų, kurie jau yra pateikti leidimą išduodančiai institucijai turimam leidimui gauti ir juose pateikti duomenys ir (ar) informacija nepasikeitė, vertintina kaip aplinkybė techniškai supaprastinanti paraiškos teikimo procedūrą (neįpareigojant paraišką teikiančio asmens pakartotinai teikti dokumentus, kuriuos jau turi viešojo administravimo subjektas). Teikiant Paraiškas dėl naujų leidimų gavimo tarp pareiškėjų ir atsakovo susiklostė nauji teisiniai santykiai, todėl pareiškėjų argumentas, jog vertinant jų pateiktas Paraiškas negalėjo būti taikoma Aprašo 3.2. punkto nuostata yra nepagrįstas.

Pareiškėjai taip pat teigia, jog skundžiami Sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi Sprendimuose nenurodyta nei vieno motyvo, kodėl atsakovo vertinimu, išorinės reklamos įrenginiai, kurių įrengimui pareiškėjai siekė gauti leidimus, neturi tiesioginio ryšio su reklamos davėjų (užsakovų) veiklos vieta.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

Įvertinus skundžiamų Sprendimų turinį, spręstina, jog Sprendimai atitinka VAĮ keliamus reikalavimus – surašyti aiškiai, pareiškėjų Paraiškos iš esmės išnagrinėtos, Sprendimuose nurodyti atsisakymo išduoti leidimus teisiniai bei faktiniai pagrindai, Sprendimas priimtas įgalioto asmens, nurodyta jų apskundimo tvarka.

Skundžiami Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gegužės 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas Nr. 29-2-479, 2020 m. gegužės 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas Nr. 29-2-498, 2020 m. birželio 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas Nr. 29-2-546 ir 2020 m. birželio 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas Nr. 29-2-572 atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde nurodytais motyvais.

Nustačius, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo patenkinti išvestinius pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti Paraiškas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjų naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Likusieji tiek pareiškėjų, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius Grauželis Algis Markevičius Janina Vitunskienė