Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-29 · Administracinė byla Nr. A-525-828-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-29
Bylos Nr.
A-525-828-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Vaida Urmonaitė
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
UAB „Autotopus“
Advokatai
Ingrida Meiduvienė
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-828-08Procesinio sprendimo kategorija 9.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ingridai Meiduvienei,

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Šarūnui Jazukevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Autotopus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu esant Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2007-04-18 sprendimą Nr. S-64-(7-46/2007), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) 2007-02-09 sprendimas Nr. 69-34.

Nurodė, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - Inspekcija), vykdydama Komisijos 2006-06-22 sprendimą Nr. S-286-(7-247/2006), pakartotinai patikrino UAB „Autotopus“ 2002-04-05 - 2005-01-31 laikotarpio mokesčių, kitų įstatymuose numatytų įmokų į biudžetą ir fondus apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumą ir surašė 2006-09-25 patikrinimo aktą Nr. 07-06-32-62, kuriame dėl nustatytų mokesčių įstatymų pažeidimų papildomai apskaičiavo 4282,41 Lt Gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), 528,44 Lt GPM delspinigių, 25,96 Lt įmokų į Garantinį fondą, 5,80 Lt šių įmokų delspinigių, 4412 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau - VSD) įmokų, 1946,55 Lt sumažino GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų sumą. Inspekcija 2006-11-20 sprendimu Nr. (11.l-47)-SA-23 patvirtino šias patikrinimo akte apskaičiuotas sumas bei paskyrė 1285 Lt GPM ir 8 Lt įmokų į Garantinį fondą baudas bei 8824 Lt VSD įmokų baudą. VMI 2007-02-09 sprendimu Nr. 69-34 nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2006-11-20 sprendimo Nr. (ll.l-47)-SA-23 nurodymą, tačiau pakeitė Inspekcijos 2006-11-20 sprendimo Nr. (1 l.l-47)-SA-23 dalį dėl GPM baudos, t.y. vietoj nurodytos sumokėti į biudžetą 1285 Lt GPM baudos, paskyrė sumokėti 701 Lt GPM baudą. Komisija 2007-04-18 sprendimu Nr. S-64-(7-46/2007) patvirtino VMI 2007-02-09 sprendimą Nr. 69-34.

Pareiškėjas nurodė, kad sprendime Komisija patvirtino VMI išvadą, kad bendrovė, turėdama tikslą sumažinti mokėtiną į biudžetą mokesčio sumą, su savo darbuotojais sudarė automobilių nuomos sutartis, kuriose nustatytas nuomos mokestis yra tokio dydžio kaip darbuotojams mokamas darbo užmokestis, todėl dalį už automobilių nuomą mokėtų sumų priskyrė bendrovės darbuotojų darbo užmokesčiui, nuo kurių priskaičiavo papildomus mokesčius. Mano, kad tokia išvada yra nepagrįsta, neatitinkanti faktinių aplinkybių. Nurodo, kad nuomos santykiai pagal su įmonės darbuotojais sudarytas nuomos sutartis yra realūs, todėl nėra pagrindo juos laikyti darbo santykiais. Nesutinka su mokesčių administratoriaus taikytu nuomos mokesčio apskaičiavimo metodu, pagal kurį kiekvieno mėnesio automobilių nuomos mokestis vienai darbo dienai apskaičiuojamas pagal automobilių kelionės lapuose nurodytas faktiškai važiuotas dienas. Mano, kad toks skaičiavimas neįmanomas sudarant nuomos mokestį, nes niekada negalima tiksliai nustatyti, kiek išsinuomotas automobilis faktiškai važiuos. Nesutinka su Komisijos teiginiu, kad pareiškėjas neuždirbo iš automobilio „Mersedes-Benz 300" nuomos pajamų. Nurodo, kad atliekant tokius paskaičiavimus reikia įvertinti visą laikotarpį, kada „Mersedes-Benz 300" buvo naudojamas įmonės veikloje, o ne vieną mėnesį, kaip skaičiuoja Komisija. Mano, kad aplinkybė, kad bendrovės mokamas nuomos mokestis už nuomojamus automobilius beveik tokio paties dydžio kaip ir darbuotojų, su kuriais sudarytos automobilių nuomos sutartys, atlyginimai, neleidžia daryti išvados, kad šios sumos yra susijusios su darbo santykiais. Nurodo, kad nuomos sutartys buvo sudarytos ne su visais, o tik su trimis darbuotojais. Nuomos sutartys pasirašytos ne priimant darbuotojus į darbą, o atsiradus automobilių poreikiui. Nuomos mokesčio už nuomojamus automobilius dydis aptartas nuomos sutartyse, jis yra vienodas neatsižvelgiant į darbuotojų užimamas pareigas, darbo krūvį, išsilavinimą. Mano, kad darbo sutarties ar darbo užmokesčio vertinimas ar analizavimas nėra mokesčių administratoriaus kompetencija.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad, nagrinėjant UAB „Autotopus“ mokestinę bylą, buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbuotojas G. Š. 2003-11-03 sudarė lengvojo automobilio „VW Passat" (pagamintas 1988 metais) nuomos sutartį, pagal kurią nuomotojui buvo mokamas 890 Lt nuomos mokestis per mėnesį (t. y. apie 30 Lt už parą). Pagal 2004-06-01 nuomos sutartį pareiškėjas tomis pačiomis sąlygomis iš savo darbuotojo M. K. išsinuomojo automobilį „Opel Vectra" (pagamintas 1992 metais), o 2004-07-01 automobilį „Audi 100" (pagamintas 1988 metais) iš A. G.. Inspekcija, atlikusi nuomojamų automobilių kelionės lapų analizę, nustatė, kad šiais automobiliais buvo važiuota ne visas 30 dienų, kaip pagrįsdamas automobilių kainą savo apskaičiavimuose nurodė pareiškėjas, o mažiau. Todėl Inspekcija padarė išvadą, kad 2003 m. lapkričio - 2004 m. gruodžio mėnesiais pareiškėjo darbuotojams faktiškai buvo išmokamas ne automobilių nuomos mokestis, o dalis darbo užmokesčio. Tuo metu, kai buvo sudarytos automobilių nuomos sutartys, G. Š. ir A. G. mėnesinis darbo užmokestis buvo 800 Lt, o M. K. - 500 Lt. Šie asmenys iš automobilių nuomos gaudavo daugiau pajamų, nei atlyginimą už darbą. Nurodė, kad pareiškėjas turėjo pakankamai lengvųjų automobilių, kuriuos galėjo naudoti savo veiklai, tačiau siekdama sumažinti mokėtinus mokesčius ir gauti mokestinę naudą nuomojosi automobilius iš savo darbuotojų. Mano, kad aplinkybė, jog vykdant ūkinę komercinę veiklą sutartys sudarinėjamos vadovaujantis Civilinio kodekso normomis, nereiškia, kad mokesčių teisė absoliučiai pripažįsta bet kokią sandorio kainą. Mokesčių teisė nustato reikalavimą sąžiningai apskaičiuoti mokesčio bazę, mokesčio dydį bei nustato sąlygas, kada mokesčių administratorius turi teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą. Nurodo, kad mokesčių administratorius nevertino su darbuotojais sudarytų darbo sutarčių turinio ir darbuotojams nustatyto darbo užmokesčio dydžio pagrįstumo, o tik palygino darbuotojams nustatyto per mėnesį darbo užmokesčio dydį su tiems patiems darbuotojams sumokėtomis sumomis už automobilių nuomą ir vertino būtent pastarųjų sumų dydžio pagrįstumą. Paaiškino, kad Inspekcija apskaičiavo automobilių nuomos kainą vienai parai (dalinant 890 Lt sumą iš 30 mėnesio kalendorinių dienų), nes pareiškėjas savo paskaičiavimuose, grįsdamas mėnesinį nuomos kainos 890 Lt dydį, rodė būtent 30 dienų laikotarpį, nors vykstant šiam mokestiniam ginčui, pareiškėjas pabrėždavo, kad automobilius naudojo tik darbo dienomis. Pareiškėjas per laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. gruodžio mėn. apskaičiavo 24030 Lt nuomos mokesčio. Pakartotinio patikrinimo metu Inspekcija apskaičiavo 11053 Lt nuomos mokesčio. Inspekcija skirtumą, tarp sutartyse numatytos, pareiškėjo išmokėtos nuomos sumos, ir patikrinimo metu apskaičiuotos nuomos sumos, priskyrė pareiškėjo dirbančiųjų su darbo santykiais susijusioms apmokestinamoms pajamoms. Už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. gruodžio mėn. pareiškėjui papildomai apskaičiuota 12977 Lt darbo užmokesčio, kurį pareiškėjas savo darbuotojams mokėjo kaip automobilių nuomą. Nuo šio darbo užmokesčio papildomai apskaičiuota 4282,41 Lt GPM.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-09-10 sprendimu pareiškėjo skundą patenkino.

Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 str. apibrėžtas turinio viršenybės prieš formą principas numato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Teismas pažymėjo, kad būtina sąlyga teisingam turinio viršenybės prieš formą principo taikymui yra faktinių aplinkybių atskleidimas ir neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu būtų atkuriamos iškreipiamos ar slepiamos aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, surinkimas. Šalių paaiškinimais ir byloje esančia medžiaga nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, nebandė nustatyti, kurie įmonės darbuotojai ir kokiais tikslais naudojosi nuomojamais automobiliais, ar automobiliais buvo naudojamasi savaitgaliais ir šventinėmis dienomis, neanalizavo kitų su faktine automobilių nuoma ir jų naudojimu nuomos laikotarpiu susijusių aplinkybių (kuro įsigijimą patvirtinančių dokumentų, prašymų dėl avansinio apmokėjimo už kuro sąnaudas ir kt.). Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad automobilių nuomos kainos neatitiko tikrosios rinkos kainos ir tokiomis kainomis įmonei buvo nuostolinga nuomotis automobilius iš darbuotojų, tačiau pareiškėjo mokestinėje byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius sudarytų su darbuotojais automobilių nuomos sutarčių kainas būtų lyginęs su rinkoje esančiomis nuomos kainomis pagal analogiškas sutarčių sąlygas. Mokesčių administratorius analizavo automobilių nuomos pelningumą trumpuoju laikotarpiu (t.y. pagal paskaičiuotą mėnesio nuomos mokesčio dydį), tačiau neanalizavo, ar tokia automobilių nuoma galėjo atsipirkti per visą laikotarpį, kuomet buvo nuomojami automobiliai, taip pat nebuvo analizuojamas tokios nuomos tikslingumas pagal nuvažiuotą kilometražą. Mokesčių administratorius, priimdamas teisines pasekmes pareiškėjui sukėlusius sprendimus, rėmėsi įmonės atliktų sandorių ekonominio efektyvumo analize, tačiau nevertino kitų reikšmingų aplinkybių, ypač tų, kurios pagrįstų galutinę išvadą, kurios pagrindu buvo pritaikyta sankcija – už automobilių nuomą gautas pajamas priskirti su darbo santykiais susijusioms pajamoms. Teismas pažymėjo, kad vien tik formalus ekonominio efektyvumo faktoriaus vertinimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu atkuriant iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Galimas sąmoningas ar apsimestinis pareiškėjo neūkiškumas ar nemokėjimas efektyviai prognozuoti įmonės ekonominių poreikių, net ir įrodžius jo buvimo faktą, pats savaime neįrodo mokesčių įstatymus pažeidžiančios veiklos fakto. Tam būtina surinkti konkrečius ir neginčijamus faktinius įrodymus.

Byloje nustatyta, kad trys pareiškėjo darbuotojai, su kuriais buvo sudarytos automobilių nuomos sutartys dirbo skirtingose pareigose (detalių vadybininkas, autošaltkalvis ir komercijos direktorius). Mokesčių administratorius dalį už automobilių nuomą išmokėtos pinigų sumos priskirdamas su darbo santykiais susijusioms pajamoms, neanalizavo šių pareigybių funkcijų, tuo metu darbo rinkoje nusistovėjusių darbo užmokesčio dydžių, darbuotojų pasiūlos Panevėžio mieste, kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad konstatuota mokestinė nauda yra susijusi būtent su darbo santykiais. Taip pat nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad minėtos nuomos sutartys buvo pasirašytos ne priimant darbuotojus į darbą. Darydamas išvadą, kad įmonė ginčijamu laikotarpiu turėjo pakankamai savų automobilių, todėl nebuvo tikslo jų nuomotis iš darbuotojų, mokesčių administratorius neatsižvelgė į faktą, kad įmonei priklausantys automobiliai buvo skirti nuomos paslaugoms teikti, o iš darbuotojų nuomojami automobiliai buvo nuomojami tikslu tenkinti įmonės vidines administracines funkcijas.

LR Civilinio kodekso 1.87 straipsnis numato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pažymėtina, kad norint paneigti nuomos sutartyse nurodytų sąlygų atitikimą tikrajam sutarties turiniui atsakovas turėjo įrodyti, jog darbo užmokestis darbuotojams buvo mokamas kaip nuompinigiai, t.y. kad nuomos sutartys yra apsimestinės, sudarytos kitam sandoriui pridengti. Atsakovas, priimdamas 2007-02-09 sprendimą Nr. 69-34, pareiškėjo su darbuotojais sudarytų automobilių nuomos sutarčių dalies, kuriose automobilių nuomos kaina viršijo nuomos rinkos vertę, apsimestine nelaikė, tuo šias sutartis iš dalies pripažindamas tinkamais ūkinę veiklą pagrindžiančiais dokumentais. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas konstatavo, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kad dalis už automobilių nuomą išmokėtų pinigų buvo išmokama kaip darbo užmokestis. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius darbo santykiams priskyrė tik tam tikrą nuompinigių dalį, jos dydį nustatydamas pagal jo skaičiavimais rinkos kainas atitinkančias sumas, tuo iš dalies pripažindamas tarp pareiškėjo ir jo darbuotojų susiklosčiusių nuomos santykių pagrįstumą ir teisėtumą. Atsakovas nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių turinio viršenybės prieš formą principo taikymą ginčijamu atveju. Nagrinėjamu atveju įrodinėjant, kad mokesčio mokėtojo nuomos sandoris buvo sudaromas turint tikslą gauti mokestinę naudą, nebuvo iki galo išnagrinėtos visos faktinės aplinkybės, nesurinkta pakankamai įrodymų, kad nuomos santykiai buvo apsimestiniai.

Dėl išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai paskaičiavo ginčijamas mokesčių nepriemokas, dėl to atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-02-09 sprendimas Nr. 69-34 yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybės, neteisėtas, todėl naikintinas. Teismas konstatavo, kad taip pat naikintinas ir šį sprendimą patvirtinantis Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2007-04-18 sprendimas Nr. S-64-(7-46/2007).

III.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-09-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo papildomus argumentus.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, nebandė nustatyti, kurie įmonės darbuotojai ir kokiais tikslais naudojosi nuomojamais automobiliais, ar automobiliais buvo naudojamasi savaitgaliais ir šventinėmis dienomis, neanalizavo kitų su faktine automobilių nuoma ir jų naudojimu nuomos laikotarpiu susijusių aplinkybių. Atsakovo teigimu, iš automobilių kelionės lapų matyti, kad jie pildyti tik automobilių savininkų vardu. Jokių duomenų ir įrodymų, kad automobilius būtų naudoję kiti asmenys, pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu nepateikė. Komisija 2006-06-22 sprendime Nr. S-286-(7-247/2006) (5 psl.) nurodė, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų kelionės lapų, automobiliai pareiškėjo veikloje buvo naudojami darbo dienomis (išskyrus keletą atvejų, kas šiuo konkrečiu atveju laikytina mažareikšmiškumu). Atsakovas pažymi kad, vykstant šiam mokestiniam ginčui, pareiškėjos atstovai pabrėždavo, kad automobilius naudojo darbo dienomis. Kuro įsigijimo dokumentų smulkesnė analizė šiuo atveju nėra būtina, nes nei Inspekcija, nei atsakovas, nei Komisija neginčijo paties automobilių naudojimo pareiškėjos veikloje fakto.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius rėmėsi įmonės atliktų sandorių ekonominio efektyvumo analize, tačiau nevertino kitų reikšmingų aplinkybių, ir su išvada, kad vien tik formalaus ekonominio efektyvumo faktoriaus vertinimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu atkuriant iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Atsakovo teigimu, kokią mokestinę naudą iš šių sandorių gavo pareiškėjas, įrodo mokestinio patikrinimo metu apskaičiuoti mokesčiai. Pažymi, kad už sumas, sumokėtas kaip automobilių nuomos mokestį, pareiškėjas į valstybės biudžetą mokėjo tik 15 proc. GPM, tuo tarpu, priskyrus šias sumas sumoms, susijusiomis su darbo santykiais, pareiškėjui būtų tekę mokėti 33 proc. GPM, VSD įmokas ir įmokas į Garantinį fondą. Būtent dėl šių aplinkybių Inspekcija, atsakovas ir Komisija pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 str. nuostatas.

Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo mokestinėje byloje nėra duomenų, jog mokesčių administratorius sudarytų su darbuotojais automobilių nuomos sutarčių kainas būtų lyginęs su rinkoje sutinkamomis nuomos kainomis pagal analogiškas sutarčių sąlygas. Atsakovas pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos ir lyginamos iš darbuotojų išsinuomotų ir paties pareiškėjo nuomojamų automobilių nuomos sumos. Pareiškėjas nuomodavo automobilius už nuo 58,11 Lt iki 77,49 Lt (su PVM), tuo tarpu atskirais mėnesiais pareiškėjas pats nuomojosi automobilius iš savo darbuotojų už žymiai didesnes sumas (pvz.: tai atvejais, kai automobiliai buvo naudojami 5 dienas, jų dienos nuomos kaina buvo 178 Lt), o tai akivaizdžiai buvo nenaudinga pareiškėjui. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjui finansiškai būtų buvę daug naudingiau minėtus automobilius įsigyti nei nuomotis (pvz., „VW Passat“ automobilio nuomos sudarymo metu rinkos vertė buvo apie 4900 Lt - 5000 Lt, tuo tarpu G. Š. už 14 mėn. šio automobilio nuomos buvo išmokėta žymiai didesnė suma – 12 460 Lt).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu prašymu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsikirsdamas į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad prieš sudarydama nuomos sutartis bendrovė atliko ekonominio pagrįstumo analizę. Analizė parodė, kad bendrovei nenaudinga įsigyti tiek naudotų automobilių kiek jų reikia įmonės poreikiams patenkinti, nes jų kapitalinio remonto kaina gali būti didesnė už paties automobilio vertę. Tam, kad nusipirkti iš karto kelis, nors ir senus automobilius, reikalinga turėti tam apyvartinių lėšų. Mokesčių administratorius, teikdamas, kad įmonė elgėsi neekonomiškai, neįvertina tos aplinkybės, kad UAB „Autotopus", kiek leido galimybės, atsižvelgiant į tai, kad įmonė veiklą pradėjo 2003 metais, įsigijo savų, tačiau naujesnių automobilių. Nusipirkus nenaujus automobilius, būtų įšaldytos taip reikalingos įmonei lėšos ir tuo pačiu įsigytas nelikvidus turtas.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagal pareiškėjo pateiktuose automobilių kelionės lapuose nurodytas faktiškai važiuotas dienas perskaičiavo kiekvieno mėnesio automobilių nuomos mokestį vienai darbo dienai, t.y. pareiškėjo nustatytą mėnesinę 890 Lt nuomos mokesčio sumą padalino iš konkretaus mėnesio darbo dienų skaičiaus ir gautą sumą daugino iš faktiškai važiuotų dienų skaičiaus. Toks nuomos mokesčio apskaičiavimo metodas neįmanomas sudarant nuomos sutartis, nes niekados negalima tiksliai nustatyti, kiek išsinuomotas automobilis faktiškai važiuos. Poreikis yra tik prognozuojamas. Todėl nustatant nuomos mokestį buvo atsižvelgiama į nuomos santykių trukmę, pastovumą. Bendrovė įvertino, kad rinkoje automobilio nuomos kainos atsižvelgiant į nuomojamų dienų trukmę labai skiriasi, todėl rinkosi ilgesnį nuomos laikotarpį. Pažymi, kad jeigu bendrovė būtų nuomojusi šiuos automobilius paromis, kaip apskaičiavo mokesčių administratorius, tai paros nuomos rinkos kaina būtų daug didesnė, apie 100 Lt. Todėl bendrovei naudingiau buvo išsinuomoti automobilius ilgesniam terminui, kadangi pagal veiklos pobūdį UAB „Autotopus" yra nuolat reikalingi automobiliai (remontuojamų automobilių tempimui, detalių tiekimui, detalių paieškai).

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad mokesčių administratorius pripažįsta, kad automobilių nuomos sandoriai tarp bendrovės ir jų darbuotojų yra sudaryti realiai, sandoriai sukūrė teisinius santykius, tačiau tik dalį išmokėtų pinigų pripažįsta kaip nuomos mokestį. Nėra ir negali būti dalinių nuomos santykių. Nuomos santykiai tarp bendrovės ir darbuotojų arba yra, arba jų nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

Ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas priimtas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 Nr. IX-2112) 69 straipsnio ,,Mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą“ 1 dalies normą, kuri nustato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Ši norma apsprendžia nagrinėjamo mokestinio ginčo pobūdį - teismas turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada, kad tikrasis pareiškėjo sudarytų automobilių nuomos sutarčių turinys yra paslėptas siekimas sumokėti savo darbuotojams papildomą darbo užmokestį, yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais.

Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus argumentais, kad UAB „Autotopus“ darbuotojams už išnuomotus automobilius mokėto nuomos mokesčio dydis yra nepagrįstai didelis lyginant su išsinuomotų iš darbuotojų automobilių verte. Iš Mokestinių ginčų komisijos byloje Nr. 6.11-05-(7-46/2007) esančios UAB „Autotopus“ pateikto Ilgalaikio nematerialiojo turto inventorizacijos aprašo (b. l. 26) matyti, kad UAB „Autotopus“ nustatė tokią išsinuomotų iš darbuotojų automobilių rinkos vertę: automobilio „Opel Vectra“ (pagamintas 1992 m.) – 5500 Lt, automobilio „VW Passat“ (pagamintas 1988 m.) – 4900 Lt, automobilio „Audi 100“ (pagamintas 1988 m.) – 5000 Lt. Darbuotojams už automobilių nuomą bendrovė mokėjo po 890 Lt per mėnesį, automobilį „VW Passat“ bendrovė iš darbuotojo nuomojosi iš viso apie trylika mėnesių, automobilį „Opel Vectra“ bendrovė iš darbuotojo nuomojosi apie šešis mėnesius, automobilį „Audi 100“ iš darbuotojo nuomojosi apie penkis mėnesius. Iš šių aplinkybių matyti, kad bendrovė, mokėdama darbuotojui už nuomojamą automobilį po 890 Lt per mėnesį, automobilio rinkos vertę atitinkančią sumą darbuotojui sumokėjo maždaug per 6 mėnesius, o darbuotojui G. Š. už automobilio „VW Passat“ nuomą bendrovė per trylika mėnesių sumokėjo sumą, dvigubai viršijančią automobilio rinkos vertę.

Pagrindą manyti, jog bendrovė, mokėdama savo darbuotojams nuomos mokesčius už automobilius, faktiškai mokėjo darbuotojams darbo užmokesčio dalį, sudaro taip pat tos aplinkybės, kad darbuotojams, iš kurių bendrovė nuomojosi automobilius, buvo mokami pakankamai maži atlyginimai, be to, darbuotojams per mėnesį mokėtas nuomos mokestis už automobilį buvo didesnis nei darbuotojams mokėtas darbo užmokestis.

Tačiau remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, ir tik po to mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Todėl mokesčių administratorius turi surinkti pakankamai įrodymų, kad būtų galima neabejotinai tvirtinti, jog tikrasis pareiškėjo sudarytų automobilių nuomos sutarčių turinys yra paslėptas siekimas sumokėti savo darbuotojams papildomą darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija vertina, kad mokesčių administratorius nagrinėjamoje mokestinėje byloje nesurinko visų galimų duomenų, galinčių pagrįsti arba paneigti mokesčių administratoriaus argumentus. Siekiant įvertinti, ar darbuotojams mokamas nuomos mokestis faktiškai buvo darbuotojų darbo užmokesčio dalis, svarbu nustatyti, ar bendrovės darbuotojams iš kurių bendrovė nuomojosi automobilius, mokamas darbo užmokesčio dydis atitiko realiai rinkoje mokėtiną darbo užmokestį, t.y. reikia nustatyti, kokie nagrinėjamu laikotarpiu buvo visų kitų UAB „Autotopus“ darbuotojų, tarp jų ir darbuotojų, užimančių tokias pačias ar panašias pareigas kaip G. Š., M. K., A. G., darbo užmokesčiai, kokie buvo tuo laikotarpiu Panevėžio mieste panašiose įmonėse panašias pareigas užimantiems darbuotojams mokami darbo užmokesčiai ir t.t. Taip pat svarbu nustatyti, ar pasikeitė darbuotojų darbo užmokesčių dydis, pradėjus ir baigus nuomoti iš jų automobilius, kada jų darbo užmokesčių dydis pasikeitė, kiek pasikeitė. Taip pat tikslinga nustatyti, kokios tuo laikotarpiu buvo panašių ar tokių pačių į bendrovės iš darbuotojų išsinuomotus automobilius nuomos kainos rinkoje. Šiuo atveju pažymėtina, kad turi būti lyginama ne su kainom, kuriomis bendrovė iš darbuotojų išsinuomotus automobilius nuomojo tretiesiems asmenims, o su kitų, nesusijusių asmenų nuomojamų panašių automobilių kainomis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, siekiant pilnai ir visapusiškai išnagrinėti mokestinį ginčą, būtina mokesčių administratoriui surinkti papildomus įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai byloje naikintini ir mokestinis ginčas grąžinamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 69-34 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. S-64-(7-46/2007), pakeisti į sprendimą panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 69-34, panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. S-64-(7-46/2007) ir mokestinį ginčą perduoti nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusStasys GudynasVaida Urmonaitė