- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-342-211/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08076-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Gintaras Dzedulionis, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- D. P.
- Nukentėjusysis
- D. R.
- Kategorijos
- 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Ugniaus Trumpulio, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, D. P. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, per šį laiką įpareigojant nuteistąją: neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš D. P. priteista 269,95 eurų Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai už nukentėjusiajam suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo D. R. naudai. Nukentėjusiojo D. R. civilinis ieškinys dėl 1500 eurų priteisimo turtinei žalai atlyginti, atmestas kaip nepagrįstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendžiu D. P. nuteista už tai, kad, 2018 m. vasario 16 d., apie 21 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, rankomis pastūmė savo šeimos narį – sugyventinį D. R., ko rezultate pastarasis pargriuvo ir susižalojo juosmens sritį, padarydama nukentėjusiajam D. R. L4 juosmens slankstelio suspaustinį lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji D. P. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendį, apeliantę išteisinti, o ieškinį atmesti. Apeliantės teigimu, nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį yra nepakankami ir keliantys abejonių, nes grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais. Tokiu būdu teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad apeliantė padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, su kuo sutikti ji nurodo negalinti, o būtent, kad pastarosios kaltė tyčia vartojus smurtą D. R. atžvilgiu ir taip sukėlus jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, yra įrodyta.
2.1. Apeliantė nurodo savo versijos seką, teigia, kad nukentėjusysis jos nenorėjo įsileisti į namus, koridoriuje tarp jų įvyko susistumdymas, nukentėjusysis pačiupo jai už plaukų, pargriuvo, tačiau jai kažkaip pavyko išsisukti ir pabėgti. Teigia, kad tai jos atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas, suplyšo rankinuko rankena. Teigia, kad nukentėjusysis jai dėl šito įvykio nieko nesakė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nepriekaištavo, todėl jai buvo šokas gavus iš policijos šaukimą.
2.2. Skunde apeliantė taip pat nurodo, kad su nukentėjusiuoju jų nebesieja jokie santykiai – nei meilės, nei ūkiniai, nei finansiniai, gyvena kiekvienas sau. Tą patvirtino ir nukentėjusysis, kad jiedu negyvena kaip sugyventiniai, jų nesieja tarpusavio atsakomybės kaip šeimos narių santykiai, gyveno po vienu stogu tik todėl, kad nei apeliantė, nei nukentėjusysis neturėjo kitos gyvenamosios vietos.
2.3. Apeliantės teigimu, apylinkės teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad jos veiksmai buvo sąlygoti būtinosios ginties, kadangi versija, kad susistumdymo metu pastaroji buvo įsitikinusi jos atžvilgiu atliekamų veiksmų keliama agresija sveikatai ar net gyvybei, nebuvo paneigta. Teigia, kad nėra jokių įrodymų, kad minėtoje situacijoje ji norėjusi sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą, o ne gintis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Teigia būtinosios ginties ribų neperžengusi, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl šios veikos negalima, nes yra BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta apeliantės atsakomybę šalinanti aplinkybė.
2.4. Skunde nurodoma ir tai, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą padaromas tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pastarosios psichinio santykio su veika ir jos padariniais nesiaiškino, spręsdamas, kad padaryta tyčinė nusikalstama veika. Teismas nepasisakė apie tai, ar apeliantė susistumdymo metu numatė, kad dėl to nukentėjusysis nugrius, griūdamas susižalos ir patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokių pasekmių norėjo, ar nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, ar tokių pasekmių nenumetė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti. Tokiu būdu, teismas pastarosios kaltės formą konstatavo išsamiai neišsiaiškinęs, kaip apeliantė suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo jos valinės pastangos dėl kilusių padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kas, pasak apeliantės, vertinama kaip BK bendrosios dalies nuostatų apie kaltę netinkamas pritaikymas, t.y. esminis BPK reikalavimų pažeidimas. Be to, teismas ne nesvarstė klausimo, ar ši veika nebuvo padaryta dėl neatsargumo.
2.5. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam buvo nustatytas 1,53 prom. girtumas. Be to, pastarasis kitą dieną po įvykio buvo išleistas iš gydymo įstaigos, tačiau prasidėjus procesui teisme, jis intensyviai pradėjo lankytis pas gydytojus, bandydamas klaidinti teismą, kad niekada neturėjo problemų su nugara prieš šį įvykį, kas buvo paneigta specialistės apklausa. Teigia, kad tokiais veiksmais nukentėjusysis bandė sureikšminti savo sužalojimą ir nepagrįstai prisiteisti iš apeliantės kompensaciją už neva jo patirtą neturtinę žalą.
3. Teismo posėdžio metu nuteistoji D. P. ir jos gynėjas skundą palaikė, prašė jį pilnai tenkinti. Nukentėjusysis D. R. nurodė nesutinkantis su apeliaciniu skundu, tačiau siūlė nuteistajai D. P. skirti baudą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
4. Kaip matyti D. P. apeliaciniame skunde neigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimą ir prašo ją išteisinti, nepadarius nusikaltimo. Apeliantė, nors ir patvirtina buvus susistumdymą tarp jos ir nukentėjusiojo D. R., kuris nenorėjo jos išleisti iš namų, tačiau teigia nenaudojusi smurto prieš jį, nežino, kur nukentėjusysis galėjo susižaloti, todėl nesutinka su jos kaltumo nustatymu.
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtos nusikalstamos veikos, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra priežastiniame ryšyje su apeliantės veiksmais.
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
7. Nuteistosios D. P. apeliaciniame skunde, nesutinkant su apylinkės teismo išvada, kad apeliantė padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką, akcentuojama, jog ji smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo, tai jos atžvilgiu nukentėjusysis smurtavo, įvyko susistumdymas, tačiau jos veiksmai buvo sąlygoti būtinosios ginties
8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, o apylinkės teismas, pripažindamas D. P. kalta, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi byloje aptartų įrodymų visuma, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa bei paneigia apeliantės dėstomą versiją.
9. Nors apeliantė teigia nesmurtavusi prieš nukentėjusįjį ir nežinanti, kur pastarasis galėjo susižaloti, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai apylinkės teismas nustatė, kad jos kaltė įrodyta. Kaip matyti iš nukentėjusiuoju teisme apklausto D. R. parodymų, jis analogiškas aplinkybes nuosekliai nurodė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nukentėjusysis teigė nenorėjęs įsileisti apeliantės į namus, kadangi ji buvo išgėrusi ir konfliktiškai nusiteikusi, tačiau ji išdaužusi langą, pateko į vidų, tarp jų įvyko susistumdymas, jis stūmė D. į lauką, o ji veržėsi vidun, pastaroji abiem rankomis stūmė jį krūtinės srityje ir jis, užkliuvęs už durų slenksčio, nugriuvo, po ko pajuto stiprų skausmą nugaroje (t.1, b.l. 26, 27-28, 32, 38-39, 163-164, 167).
10. Šią nukentėjusiojo versiją patvirtina byloje esantis Bendrojo pagalbos centro įrašas, kurį pirmosios instancijos teismas išklausė ir teisiamajame posėdyje, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusysis prašo iškviesti policiją ir greitąją medicinos pagalbą, nes jį pastūmė apeliantė ir jis, užkliuvęs už slenksčio, pargriuvo, susižalojo nugarą, sunkiai juda (t. 1, b.l. 46, 166).
11. Taip pat, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, perklausęs minėtą garso įrašą, nustatė, kad jame akivaizdžiai girdisi ir kambaryje esantis moteriškas balsas (D. P.) (t. 1, b.l. 166). Taigi šis įrodymas paneigia apeliantės versiją, kad nukentėjusysis prie jos pargriuvęs nebuvo ir ji nematė pastarojo gulinčio ant grindų bei neįsivaizduoja kaip jis susižalojo. Šią aplinkybę paneigė ir nukentėjusysis, nurodęs, kad bendruoju pagalbos numeriu 112 skambino dar prie apeliantės ir tik po to, išgirdusi, kad bus kviečiama policija, apeliantė pabėgo iš namų. Teigė, kad apeliantė jam pargriuvus net nepadėjo atsikelti (t. 1, b.l. 163-164).
12. Taip pat byloje esančiomis specialisto išvadomis (t. 1, b.l. 59-60, 67-68) nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai pagal jų pobūdį, lokalizaciją, padarymo laiką ir mechanizmą, visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir paneigia apeliantės versiją, kurią pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino kaip gynybinę.
13. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, prokuroro prašymu, buvo iškviesta specialistė R. G., kuri nors ir paliudijo, kad nukentėjusysis anksčiau turėjo problemų su stuburu, tačiau stuburo L4 slankstelio lūžis yra šviežias bei tikėtina, kad dėl pastūmimo jis galėjo lūžti (t. 1, b.l. 172).
14. Taip pat byloje yra policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kuriuose užfiksuota, kad dėl nukentėjusiojo D. R. sumušimo buvo gauta informacija ir iš gydymo vietos (t. 1, b.l. 7, 8).
15. Nors apeliantė teigia, kad smurtas buvo vartojamas būtent jos atžvilgiu, o ji tik gynėsi, tačiau šios jos versijos nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pastarajai nebuvo užfiksuoti jokie sužalojimai, ji nesikreipė pagalbos į medikus, nors nurodė, kad buvo pargriauta ant žemės, išpešti plaukai. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusiajam D. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo priežastiniame ryšyje su D. P. neteisėtais veiksmais.
16. Kita vertus aptariamoje situacijoje apylinkės teismas nustatė, kad D. P. nukentėjusįjį D. R. pastūmė tyčia, stumdama jį rankomis, dėl ko D. R. griuvo ir susižalojo juosmens sritį: jam buvo nustatytas L4 juosmens slankstelio suspaustinis lūžis. Tokiu būdu matyti, kad D. P. veiksmai vertinami kaip veiksmai, susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo sužalojimu.
17. Vienok, tokie apeliantės veiksmai prieš nukentėjusįjį dėl atsiradusių pasekmių negali būti vertinami kaip tyčiniai, t.y. kad ji, stumdama nukentėjusįjį, siekė vėliau atsiradusių pasekmių ar, galėdama atsiradusias pasekmes numatyti, sąmoningai leido joms atsirasti (BK 15 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, daro išvadą, kad aptariamoje situacijoje nuteistoji D. P. veikė nusikalstamai nerūpestingai: ji, pastumdama nukentėjusįjį D. R., nenumatė, kad šis gali nukristi ir susižaloti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad šis gali po jos pastūmimo prarasti pusiausvyrą ar pan. ir nukritus susižaloti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Taip vertindama nuteistosios veiksmus, kolegija atsižvelgia į tai, kad pats jos veiksmas buvo tarpusavio susistumdymo metu, tai buvo ne smūgis nukentėjusiajam, o jo pastūmimas, nepaliekant jokių sužalojimų krūtinės srityje, nukentėjusysis nukrito ne tiesiogiai nuo apeliantės pastūmimo, o užkliuvęs už durų slenksčio ir praradęs pusiausvyrą, ko D. P. nenumatė, nors tą galėjo ir turėjo numatyti. Tokio teisinio analogiškų veiksmų vertinimo laikomasi ir teismų praktikoje, nustačius tokias situacijas, kai sužalojimas padaromas ne betarpiškai tiesioginiais veiksmais, bet esant ir kitiems, kaip šiuo atveju, nustatytiems veiksniams, tokiais atvejais nustatyti nusikalstami veiksmai vertinami kaip neatsargūs nusikaltimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74/2019). Dėl šių motyvų apeliantės nusikalstami veiksmai kvalifikuojami ne pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad D. P. 2018 m. vasario 16 d., apie 21 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, įvykus susistumdymui su sugyventiniu D. R., rankomis jį pastūmė, dėl ko jis, užkliuvęs už slenksčio, skiriančio verandą ir virtuvę, pargriuvo ir susižalojo juosmens sritį, taip ji dėl neatsargumo padarė nukentėjusiajam D. R. L4 juosmens slankstelio suspaustinį lūžį, t.y. jį dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo.
19. Esant tokiems byloje užfiksuotiems įrodymams, nepagrįstas apeliacinio skundo ir tas argumentas, kad šioje situacijoje turėjo būti nustatyta apeliantės atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, kadangi tai prieštarauja bylos faktiniams duomenims. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, mano, kad aptariamo įvykio situacija negali būti vertinama kaip būtinosios ginties situacija, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad tarp apeliantės ir nukentėjusiojo kilus žodiniam konfliktui, įvyko susistumdymas, nukentėjusysis nurodė nenorėjęs įsileisti apeliantės į namus, nes ji buvo išgėrusi ir nusiteikusi konfliktiškai, tačiau ji veržėsi vidun. Nei nukentėjusysis, nei apeliantė nenurodė, kad pastarajai būtų grasinta ar pan., nėra įrodymų ir dėl to, kad buvo kėsinamasi į apeliantės sveikatą ar gyvybę, ir kad jai dėl to teko gintis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tokius parodymus dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto, pastaroji davė tik teisminio nagrinėjimo metu (t. 1, b.l. 164-167, 173). Taip pat, kolegijos nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad prieš D. P. nukentėjusysis smurtavo, tuo sukeldamas realų pavojų jos sveikatai. Tokiu būdu, apeliantės teiginiai vertintini kritiškai, jais pastaroji siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
20. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad BK 139 straipsnio sudėtyje nėra numatyta speciali atsakomybė dėl šeimos nario ar artimo giminaičio sužalojimo, todėl kolegija apeliantės argumentų, kad ji su nukentėjusiuoju nėra šeimos nariai, nesvarsto.
21. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas D. P. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tinkamai taikydamas BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas, paskyrė jai laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėjo, paskirdamas apeliantei įpareigojimus. Tokios bausmės skyrimas buvo teisiškai pagrįstas teismo nustatyta nusikalstamos veikos kvalifikacija. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad apeliantės nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, keistinas ir teismo sprendimas dėl bausmės paskyrimo. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje padarymą, gali būti skiriamos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto, laisvės atėmimo bausmės. Bylos duomenimis apeliantė anksčiau teista (t. 1, b.l. 104-105), administracine tvarka nebausta (t. 1, b.l. 91-93), yra teisiama už nesunkaus nusikaltimo dėl neatsargumo padarymą, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta (teismas, inkriminuodamas nuteistajai aplinkybę, kad ji nusikalto, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, jos kaip sunkinančios aplinkybės nenustatė), dirba, turi pastovų legalų pajamų šaltinį. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantei skirtina sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas (BK 48 straipsnis). Nustatant tokios bausmės trukmę, atsižvelgiama į tai, kad D. P. padarė neatsargų nusikaltimą, į jos asmenį apibūdinančias savybes, taip pat į tai, kad jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu jos atžvilgiu neteisėtai, ją stumdydamas, elgėsi ir nukentėjusysis. Skiriant nuteistajai D. P. laisvės apribojimo bausmę, jai skiriamas ir vienas iš įpareigojimų, numatytų BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punkte. Taip pat D. P. išaiškinamos jos prievolės, kurių ji turi laikytis, atliekant jai skiriamą laisvės apribojimo bausmę (BK 48 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3punktu,
nusprendžia:
nuteistosios D. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendį pakeisti.
D. P., pripažintos kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 d. ir nubausti laisvės apribojimu 6 mėnesius, tuo laikotarpiu ją įpareigoti tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
D. P. išaiškinti, kad ji per laisvės apribojimo laiką privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą.
Paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią D. P. skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos jį vykdančioje institucijoje.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.