Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Užubalio ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovėms Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S. dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas L. R. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK arba Komisija) 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. S-3116-(2.5) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VTEK iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 21 d. skundą dėl V. S. veiksmų; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 Eur neturtinę žalą pareiškėjo naudai.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovė Komisija, tuo pačiu atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – 2019 m. rugpjūčio 30 d. VTEK sprendimo Nr. S-3116-(2.5) teisėtumas ir pagrįstumas bei neturtinės žalos atlyginimas.

Proceso dalyvių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga nustatyta:

2019 m. rugpjūčio 2 d. per Lietuvos Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę pareiškėjas pateikė pasiūlymą dėl savo kandidatūros į Europos Komisijos narius;

2019 m. rugpjūčio 5 d. iš Vyriausybės kanceliarijos pareiškėjas elektroniniu paštu gavo raštą Nr. PAS-691, kuriuo patvirtinama, kad gautas jo pasiūlymas dėl savo kandidatūros siūlymo į Europos Komisijos narius bei nurodyta, kad kandidato siūlymas yra Vyriausybės diskrecijos teisė;

2019 m. rugpjūčio 7 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 815 „Dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą su prašymu pritarti V. S. kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“;

2019 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio protokole Nr. 32 nurodyta, jog Vyriausybės nutarimas „Dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą su prašymu pritarti V. S. kandidatūros siūlymui į Europos komisijos narius“ (pranešėjas – S. S.) priimtas visais posėdyje dalyvavusių Vyriausybės narių balsais; pirmininkavo Ministras Pirmininkas S. S., dalyvavo ir laikinai einantis ministro pareigas V. S.;

2019 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas pateikė Vyriausybei paklausimą dėl jo informavimo apie kandidatūros į Europos Komisijos narius bei patvirtintą atrinkimo tvarką;

2019 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas pateikė VTEK skundą dėl valstybės tarnautojo veiksmų, kuriuo prašė ištirti, ar valstybės tarnautojas V. S., laikinai einantis Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas, būdamas Vyriausybės nariu ir nenusišalinęs, balsavo už 2019 m. rugpjūčio 7 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 815 „Dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą su prašymu pritarti V. S. kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“ ir tokiu būdu nesukėlė intereso konflikto bei nepažeidė kitų įstatymų normų, kurios reglamentuoja valstybės tarnautojo elgesį;

2019 m. rugpjūčio 28 d. VTEK protokolo išraše Nr. IN-50-(1.3) nurodyta, jog, vadovaujantis VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostata, nuspręsta tyrimo dėl V. S. elgesio atitikties VPIDĮ nuostatoms nepradėti;

2019 m. rugpjūčio 30 d. VTEK sprendime Nr. S-3116-(2.5) „Dėl jūsų kreipimosi“ pareiškėjui nurodė, kad Komisija, vadovaudamasi VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostata, nusprendė tyrimo dėl V. S. elgesio atitikties VPIDĮ nuostatoms nepradėti. Paaiškino, kad VTEK neturi duomenų, leidžiančių manyti, jog V. S. būtų asmeniškai rengęs (prisidėjęs rengiant) Vyriausybės Nutarimą, ar bandęs (galėjęs) kokiu nors kitu būdu paveikti jį rengusius ar svarsčiusius asmenis. Europos Komisijos nario kandidatūros parinkimo, kandidatų svarstymo bei jų teikimo procedūra yra iš esmės politinis procesas, kuriame nacionaliniu mastu dalyvauja įvairios politinės partijos bei valdžios institucijos - Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, Prezidentas. Iš Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 7 d. posėdžio garso įrašo VTEK padarė išvadą, jog V. S. Vyriausybės nutarimo projektą pateikusio Ministro Pirmininko S. S. buvo pristatytas kaip kandidatas į Europos Komisijos narius, kuriam Premjeras kitų posėdžio Vyriausybės narių paprašė užduoti klausimų. Kandidatui nebuvo užduota jokių klausimų ir jis nepasisakė, o svarstymo iš esmės nebuvo, todėl VTEK neturi pagrindo teigti, jog į Europos Komisijos narius kandidatu iškeltas ir Ministro Pirmininko minėtame Vyriausybės posėdyje teikiamas V. S. galėjo kokiu nors būdu paveikti kitų posėdyje dalyvaujančių asmenų sprendimą;

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą Nr. KT-70-A-S65/2020, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą Nr. 1A-33/2020, kuriuo jis prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, ar Konstitucijai bei Europos Sąjungos sutarties ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatoms neprieštarauja Vyriausybės įstatymo 52 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) 1, 2 dalys, Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas Nr. 815 „Dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą su prašymu pritarti V. S. kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 7 d. dekretas Nr. 1K-42 „Dėl pritarimo V. S. kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“, Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 22 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII-2419 „Dėl pritarimo V. S. kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius, Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 870 „Dėl V. S. kandidatūros siūlymo į Europos Komisijos narius“.

Pažymėtina, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą nustato Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas. VTEKĮ (redakcija galiojusi nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 2 dalis numato, kad VTEK tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.

VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalis numato, kad VTEK ne vėliau kaip per 8 darbo dienas nuo gauto pranešimo registravimo Komisijos sekretoriate dienos informuoja pareiškėją apie atsisakymą nagrinėti pranešimą, jeigu: 1) pranešimas pateiktas praėjus šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytam terminui; 2) pranešime nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso VTEK kompetencijai; 3) pranešimas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad, jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, taip pat jeigu pranešimo tekstas yra neįskaitomas, pranešimas netiriamas. Minėto įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 2) pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas; 3) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų; 4) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų; 5) sustabdyti tyrimą; 6) nutraukti tyrimą.

Teismas pažymi, jog VTEK yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, sudarančiomis prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnis) (redakcija galiojusi nuo 2019 m. liepos 1 d. ik 2019 m. spalio 31 d.).

VAĮ 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617-13).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad VTEK nusprendė tyrimo dėl V. S. elgesio atitikties VPIDĮ nuostatoms nepradėti, vadovaujantis VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostata, jos nedetalizuojant. Sprendime taip pat nurodyta, kad Komisija neturi duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog V. S. elgesyje šiuo konkrečiu atveju galėjo atsirasti bei realizuotis interesų konflikto situacija, dėl kurios galėjo būti paveiktas Vyriausybės Nutarimo nešališkumas.

Minėta, jog VTEKĮ 24 straipsnio 5 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) nustato, kad VTEK ne vėliau kaip per 8 darbo dienas nuo gauto pranešimo registravimo Komisijos sekretoriate dienos informuoja pareiškėją apie atsisakymą nagrinėti pranešimą, jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, taip pat jeigu pranešimo tekstas yra neįskaitomas.

Teismo posėdžio metu išklausytas 2019 m. rugpjūčio 28 d. VTEK posėdžio garso įrašas patvirtina, jog Komisijos posėdžio metu jos nariai svarstė, ar laikinai einantis Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas V. S., dalyvaudamas 2019 m. rugpjūčio 7 d. posėdyje, turėjo nusišalinti balsuojant dėl jo kandidatūros į siūlymo į Europos komisijos narius. Balsų dauguma buvo priimtas sprendimas tyrimo dėl V. S. elgesio atitikties VPIDĮ nuostatoms nepradėti, tačiau kokiu pagrindu buvo priimtas šis sprendimas, nebuvo įvardinta.

Įvertinusi skundžiamą Sprendimą ir minėtą 2019 m. rugpjūčio 28 d. VTEK posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Sprendime nurodytas teisinis pagrindas neatitinka VTEK posėdyje svarstytų aplinkybių (faktinio pagrindo). Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai skundžiamu Sprendimu nuspręsta tyrimo dėl V. S. elgesio nepradėti, tačiau Sprendime tuo pačiu pateiktas V. S. elgesio vertinimas, nors toks vertinimas galėjo būti atliekamas tik pradėjus tyrimą ir jį atlikus.

Komisijos posėdžio garso įrašas patvirtina, jog posėdžio metu vyko V. S. elgesio atitikties VPIDĮ nuostatoms svarstymas (aiškintasi, ar jis turėjo nusišalinti nuo balsavimo, ar balsavo ir pan.), o dėl aplinkybių, jog posėdžio metu Komisijos nariai būtų svarstę kausimą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo ar kad pranešimo tekstas yra neįskaitomas, visiškai nebuvo pasisakoma.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VTEKĮ 24 straipsnis nustato Komisijos diskreciją spręsti klausimą dėl jai adresuoto pranešimo apie tariamai padarytus teisės pažeidimus priėmimo nagrinėti iš esmės (žr. 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-137/2011). Tačiau nurodytos aplinkybės neatleidžia VTEK nuo pareigos vadovautis VAĮ, VTEKĮ normomis, nagrinėjant asmenų skundus, nes būtent teisėtumo principas reikalauja, kad VTEK veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jos sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, o su išsamumo principu nesuderinama situacija, kai ginčijamo Sprendimo motyvai yra neaiškūs, netikslūs ir nepagrįsti.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, daro išvadą, jog pirmiau nurodyti skundžiamo Sprendimo trūkumai yra esminiai, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, kas sudaro pagrindą pareiškėjo skundą šioje dalyje tenkinti ir panaikinti skundžiamą Sprendimą, įpareigojant Komisiją iš naujo spręsti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 21 d. skundo priėmimo klausimą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ginčas taip pat kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už jo patirtus nepatogumus, įtampą, neigiamus išgyvenimus, susijusius su skundžiamo Sprendimo priėmimu.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius, suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia tuo, kad jis turėjo teisėtą lūkestį, jog Komisija, laikydamasi įstatymo ir taikydama reikalingas teisines procedūras, objektyviai ir nešališkai spręs skundo priėmimo klausimą, tačiau, atlikdama neteisėtus veiksmus, šį teisėtą lūkestį panaikino, sugriovė pasitikėjimą valstybės institucijomis ir tuo pačiu valstybe. Atsižvelgdamas į pažeidžiamų vertybių pobūdį, jo patirtus dvasinius išgyvenimus, teisėtus lūkesčius, pareiškėjas prašo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Komisija, priimdama ginčijamą Sprendimą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. patyrė neturtinę žalą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas jo patirtą žalą iš dalies kildina iš vienkartinio Komisijos sprendimo, jo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo ilgalaikiai, nesukėlė įrodymais pagrįstų pasekmių pareiškėjo sveikatai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama ir teisinga satisfakcija. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė, sprendžiant Komisijai jo pateikto skundo priėmimo klausimą ir jai priimant neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. R. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. S-3116-(2.5).

Įpareigoti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją iš naujo spręsti pareiškėjo L. R. 2019 m. rugpjūčio 21 d. skundo „Dėl valstybės tarnautojo veiksmų“ priėmimo klausimą.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.