Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.8; 2.6.8.8.; 2.6.8.10.; 2.6.8.6.; 2.6.2.1; 2.6.30; 3.2.6.1.

2020 m. sausio 2 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. V., L. S. B., L. M., P. G., R. K., A. U., S. K., S. D., L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T., V. L. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai M. V., L. S. B., L. M., P. G., R. K., A. U., S. K., S. D., L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T., V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 proc. metinių palūkanų už atsakovės pavėluotai išmokėtas sumas, skaičiuojant nuo atitinkamų civilinių bylų iškėlimo teisme dienos iki ieškovų reikalavimų patenkinimo. Ieškovai nurodo, kad jie su bankrutavusia akcine bendrove banku Snoras buvo sudarę indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis. Ieškovai M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. 2014 m. sausio 27 d., ieškovė V. L. 2014 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniais dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas bei dėl teisės gauti indėlių draudimo išmoką pripažinimo. Teismas ieškovų M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. ieškinį priėmė 2014 m. vasario 3 d., ieškovės V. L. ieškinį priėmė 2014 m. gruodžio 5 d. Bylos nagrinėjimo metu, tiek atsakovė, tiek bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras ginčijo ieškovų reikalavimų pagrįstumą ir atsisakė geranoriškai patenkinti jų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema. Po šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties atsakovė pakeitė savo poziciją minėtose civilinėse bylose ir patenkino ieškovų reikalavimus, susijusius su indėlių sertifikatų įsigijimo sutartimis, visiems indėlių sertifikatų pirkėjams išmokėdama indėlių draudimo išmokas. Kadangi išnyko ginčo dalykas, minėtos civilinės bylos dalyje dėl ieškovų reikalavimų indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo nutrauktos atitinkamomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis, ieškovams atsisakius ieškinių. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartis dėl bylos dalies nutraukimo, konstatavo, kad ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti ir būtent tai nulėmė ieškinio atsisakymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, konstatavo ir suformavo precedentą, kad Akcinės bendrovės bankas Snoras indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovai atsižvelgdami į aukščiau minėtų pagrindinių bylų iškėlimo momentą, jų reikalavimų patenkinimo momentą bei indėlių sertifikatų pasirašymo sutarčių sumas bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, reikalauja, kad atsakovė sumokėtų 5 proc. dydžio metinės procesines palūkanos nuo bylų iškėlimo teisme dienos iki ieškovų reikalavimų patenkinimo dienos. Ieškovai laiko, kad nors reikalavimų priteisti procesines palūkanas bylose dėl indėlio sertifikatų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis metu neteikė, tačiau tai nepanaikina ieškovų teisės ir teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės jiems priklausančių procesinių palūkanų. Kompensuojamosios palūkanos yra skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti. Vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Atsakovė iki visiško prievolės įvykdymo naudojosi ieškovų pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Per bylinėjimosi laiką atsakovė naudojosi ieškovų lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė ieškovų, kaip atsakovės kreditorių, interesus. Todėl ji privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs neįrodinėtini ieškovų nuostoliai. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo. Faktas, kad atsakovė bylų iškėlimo metu nemanė, kad šią prievolę turi vykdyti ir/ar tikėjosi jos išvengti, neatleidžia nuo jos įvykdymo laiku ir neperkelia prievolės vykdymo termino. Ieškovai pažymi, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus atsakovei terminą sumokėti ieškovams reglamentavo IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalis, kuri numatė, kad draudimo išmokos indėlininkams išmokamos litais per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudžiamasis įvykis šiuo atveju pagal to IĮIDĮ 2 straipsnio 2 punktą buvo numatytas kaip: „bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams“. Ieškovai pažymi, kad atsakovė turėjo teisę ir pareigą numatytą IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalyje kreiptis į Banką ir reikalauti pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti, tačiau to nedarė ir kryptingai siekė išvengti jai tenkančios pareigos. Atsakovei, kaip specialiam subjektui indėlių draudimo srityje (IĮIDĮ 16 straipsnis), keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl šiuo atveju formalus IĮIDĮ procedūrinių nuostatų dėl duomenų gavimo vertinimas, sprendžiant dėl draudimo išmokų mokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Ieškovams atsiėmus ieškinį ir nesant aktyvaus ginčo tarp atsakovės ir ieškovų, ieškovai turi teisę kreiptis į teismą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Ieškovai laiko, kad atsižvelgiant į apeliacinio teismo suformuotą praktiką, tiek indėlio sertifikatų turėtojai, tiek neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, atsakovui visa apimtimi patenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas ir jas išmokėjus, turi teisę ir į procesinių palūkanų priteisimą. Ieškovai yra įsitikinę, jog šiuo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas procesinių palūkanų priteisimui. Dėl ankstesnių teismo procesų yra konstatuotina atsakovės kaltė, kurią ji pripažino savo faktiniais veiksmais, t. y. 2015 m. gruodžio mėn. patenkindama ieškovų reikalavimus. Įstatyme numatyti ieškinio senaties terminai tokiam ieškiniui pareikšti nėra praleisti (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.130 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Atsakovė ieškinio nepripažino. Nurodė, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo nustatyta pareiga atsakovei mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams; indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas akcinės bendrovės banko Snoras indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015m m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, išmokėdama indėlių draudimo išmokas, veikia kaip viešosios teisės subjektas, todėl ji gali atlikti tik tai, kas tiesiogiai nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Išsprendus klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo kasacinės instancijos teisme, atsakovė draudimo išmoką išmokėjo per protingą terminą. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, atsakovė pati savarankiškai situacijos dėl indėlio sertifikato draudimo negalėjo išaiškinti ir neturėjo tam pagrindo. Atsakovė taip pat laiko, jog ieškovai yra praleidę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl palūkanų pareikšti. Atsakovė laiko, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo draudžiamojo įvykio dieną – akcinės bendrovės banko Snoras bankroto bylos iškėlimo dieną 2011 m. lapkričio 24 d. Todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti pasibaigė 2016 m. lapkričio 24 d.

Trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė Snoras nesutiko su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį pritarė atsakovės nurodytoms faktinėms aplinkybėms ir teisės normų, reglamentuojančių indėlių sertifikatų draudimą, aiškinimui.

Ieškinys atmetamas.

M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. ir V. L. buvo sudarę su akcine bendrove banku Snoras indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, pagal kurią ieškovai įsigijo indėlio sertifikatus. Akcinei bendrovei bankui Snoras Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla; 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi akcinė bendrovė bankas Snoras pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Ieškovai M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. 2014 m. sausio 27 d., ieškovė V. L. 2014 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniais dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas bei dėl teisės gauti indėlių draudimo išmoką pripažinimo. Teismas ieškovų M. V., A. B. (teisių perėmėja L. S. B.), L. M., P. G., M. V. (teisių perėmėja R. K.), A. U., S. K., D. P. (teisių perėmėja S. D.), L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T. ieškinį priėmė 2014 m. vasario 3 d., ieškovės V. L. ieškinį priėmė 2014 m. gruodžio 5 d.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, jog bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos. Pagal ieškovų pateiktus duomenis atsakovė išmokėjo visiems ieškovams draudimo išmokas 2015 m. gruodžio mėnesį. Atsižvelgdami į tai, ieškovai atsisakė savo ieškiniuose pareikštų reikalavimų atsakovei, o Vilniaus apygardos teismas ieškovų atsisakymus nuo ieškinių priėmė ir civilines bylas nutraukė 2016 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2832-340/2016 (e.b.l. 110-113, tomas 1) ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3464-614/2016 (e.b.l. 120-122, tomas 1).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovė valstybės įmonė Indėlių ir investicijų draudimas praleido indėlių draudimo išmokos išmokėjimo terminą. Ieškovai laiko, kad atsakovė turėjo išmokėti draudimo išmoką už indėlio sertifikatą per dvidešimt dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos 2011 m. lapkričio 24 d., kuomet Lietuvos bankas atšaukė akcinės bendrovės banko Snoras licenciją, t. y. iki 2011 m. gruodžio 23 d. Atsakovė laiko, jog jis nepraleido įstatymo nustatyto termino draudimo išmokai išmokėti, nes terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo dienos. Atsakovė, gavusi iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus, išmokėjo jiems priklausančias draudimo išmokas, nepraleidusi pinginės prievolės įvykdymo termino.

Indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose draudimo tvarką, draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, jų dydį bei bankų, finansų maklerių įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra viešasis juridinis asmuo, kuris savo veikla įgyvendina indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, užtikrinančią indėlininkų ir investuotojų teisę gauti nustatyto dydžio draudimo išmoką draudžiamojo įvykio atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-687/2019, yra išaiškinęs, kad Lietuvos indėlių ir investicijų garantijų sistemos fondus administruojančios valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ veikla panaši į draudimo veiklą, tačiau jos tikslai, teisinis statusas, teisės ir pareigos yra kitokie nei kitų draudimo įmonių, o Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reguliuojamiems santykiams netaikomas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ atlieka viešąją funkciją, jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų. Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui (apibrėžtam IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) mokėti įstatyme nustatyto dydžio draudimo išmokas kyla ne iš draudimo sutarties, o iš Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo, tai reiškia, kad nesusiklosto klasikiniai draudimo teisiniai santykiai civilinės teisės prasme. Ši valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisinio statuso ir veiklos reglamentavimo specifika yra reikšminga sprendžiant dėl pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo.

Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija) numato, kad draudimo išmokos išmokamos litais per 3 mėnesius nuo draudiminio įvykio dienos. Pagal 2015 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-2054 redakcijos 7 straipsnio 2 dalį indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos. Pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija), draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudiminio įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Pagal draudžiamojo įvykio metu (akcinės bendrovės banko Snoras bankroto bylos iškėlimo metu) galiojusią Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, draudimo objektu negalėjo būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekinės obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad akcinės bendrovės banko Snoras indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte bei Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, bei kad bankrutuojančios akcinės bendrovės banko Snoras indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos. Vadovaudamasis minėtoje kasacinio teismo nutartyje suformuota teismų praktika bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas Snoras 2015 m. lapkričio 24-27 d. perdavė draudimo bendrovei, t. y. atsakovei duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas. Gautų duomenų pagrindu atsakovė 2015 m. gruodžio 14 d. indėlių draudimo išmokas pervedė mokėjimo agentui akcinei bendrovei SEB bankui, o indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. banke galėjo atsiimti indėlių draudimo išmokas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-687/2019, išaiškino, kad Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos draudimo išmokos išmokėjimo terminas skirtas įprastoms situacijoms, kai nėra ginčo dėl draudimo objekto. Klausimas, ar ieškovų įgytas vertybinis popierius – indėlio sertifikatas – yra draudimo objektas, buvo iškeltas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, šiam kreipusis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Šis klausimas buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsižvelgdamas į tai, kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas akcinės bendrovės banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Iki to laiko bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras indėlių sertifikatai buvo laikomi vertybiniais popieriais, kurie pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nebuvo indėlių draudimo objektu.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad atsakovės prievolė apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką atsirado gavus duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš bankrutuojančios akcinės bendrovės banko Snoras. Bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas Snoras tokius duomenis atsakovei apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas perdavė 2015 m. lapkričio 24-27 d. Minėtų duomenų pagrindu atsakovė 2015 m. gruodžio 14 d. indėlių draudimo išmokas pervedė akcinei bendrovei SEB bankui, iš kurio indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo atsiimti indėlių draudimo išmokas. Šių aplinkybių ieškovai neginčija.

Pažymėtina, jog šioje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai reikalauja tik procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki ieškovų reikalavimo visiško įvykdymo. Sutiktina su ieškovų argumentu, jog reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo gali būti pareikštas ir atskirai nuo materialinio pobūdžio reikalavimo savarankiškoje civilinėje byloje, tačiau ieškovai teisme ieškinius atsakovei buvo pareiškę ne dėl piniginės prievolės vykdymo, o dėl indėlio sertifikato sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo – pagal ginčijamą sutartį ieškovų sumokėtų lėšų pripažinimo ieškovo asmeninės sąskaitos lėšomis, kurioms taikomas indėlių draudimas (e.b.l. 12-29; 123-142, tomas 1). Jokių piniginio pobūdžio reikalavimų minėtose civilinėse bylose atsakovei nebuvo pareikšta. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37, 6.210 ir 6.261 straipsniai numato skolininko prievolę mokėti palūkanas tik už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ar už priteistą sumą. Nagrinėjamu atveju ieškovai nebuvo pareiškę atsakovei teisme reikalavimo dėl piniginių sumų priteisimo. Pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką atsakovė nėra praleidusi įstatymo nustatyto piniginės prievolės išmokėti draudimo išmokas ieškovams įvykdymo termino, todėl pagrindo ieškovams reikalauti procesinių palūkanų nėra.

Dėl atsakovės prašymo taikyti ieškovams ieškinio senaties termino pasibaigimo teisines pasekmes ir tuo pagrindu atmesti ieškinį pasakytina, kad ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti praleidimas sudaro savarankišką įstatymo nustatytą pagrindą atsisakyti ginti egzistuojančią ir pažeistą ieškovo teisę valstybės prievartos pagalba (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovų reikalavimai nepagrįsti, t. y. ieškovų teisė, dėl kurios gynimo reiškiamas ieškinys, neegzistuoja ir nėra pažeista (nenustatyti pagrindai skaičiuoti procesines palūkanas). Dėl to taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes nėra įstatymo nustatyto pagrindo.

Kadangi ieškinys atmestas, ieškovų patirtos išlaidos neatlyginamos; procesinių dokumentų įteikimo išlaidų byloje nesusidarė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovų M. V., L. S. B., L. M., P. G., R. K., A. U., S. K., S. D., L. T., G. T., J. Š., D. Č., P. T., S. R., V. K., Z. K., P. G., N. T., V. L. ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.