Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-490-238/2015;

Teisėja: Liuba Kymantienė Proceso Nr. 1-22-1-00611-2014-1;

2015 m. liepos 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistajam V. K., jo gynėjai advokatei Jurgitai Mačiulskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K., jo gynėjos advokatės Jurgitos Mačiulskienės ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Linos Gudonienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta 10 mėnesių 6 dienų laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudėjus, prie griežtesnės 10 mėnesių 6 dienų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 3 mėnesius šiuo nuosprendžiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 1 (vienam) mėnesiui 6 (šešioms) dienoms. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo V. K. priteista nukentėjusiajam K. K. 868,86 Eur neturtinei žalai atlyginti; Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 70,16 Eur už nukentėjusiojo įstatyminei atstovei S. P. suteiktą advokato pagalbą. Civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. K. dėl kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 3 dalyje, tai yra tuo, kad 2014 m. birželio 30 d. apie 16 val., viešoje vietoje, Kaune, Pievų g., ties 9 namu, be aiškios priežasties bandė rankos kumščiu suduoti mažamečiui K. Š., gim. 2001 m., į galvos sritį, tačiau mažamečiui K. Š. išvengus smūgio, ranka sugriebė šalia stovėjusiam mažamečiui K. K., gim. 2000 m., už megztinio gobtuvo bei nutempęs mažametį į namo kiemą, esantį Kaune, Pievų g. 9, rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ištempė mažametį K. K. atgal į gatvę prie stovėjusio automobilio, vieną kartą rankos kumščiu smūgiavo į lūpą ir pargriovęs jį ant žemės spyrė ne mažiau kaip keturis kartus nukentėjusiajam mažamečiui K. K. į rankas, tuo padarydamas kiaurinę muštinę apatinės lūpos žaizdą dešinėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės pirmo danties panirimą, poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, tuo sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui K. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžiu V. K. pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 30 d., apie 16 val., Kaune, Pievų g., ties 9 namu, sąžiningai klysdamas apie nepilnamečių galimai padarytus teisinius pažeidimus, bandė rankos kumščiu suduoti mažamečiui K. Š., gim. 2001 m., į galvos sritį, tačiau mažamečiui K. Š. išvengus smūgio, ranka sugriebė šalia stovėjusiam mažamečiui K. K., gim. 2000 m., už megztinio gobtuvo bei nutempęs mažametį į namo kiemą, esantį Kaune, Pievų g. 9, rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, tęsdamas nusikalstamą veiką ištempė mažametį K. K. atgal į gatvę prie stovėjusio automobilio, vieną kartą rankos kumščiu smūgiavo į lūpą ir pargriovęs jį ant žemės spyrė ne mažiau kaip keturis kartus nukentėjusiajam mažamečiui K. K. į rankas, tuo padarydamas kiaurinę muštinę apatinės lūpos žaizdą dešinėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės pirmo danties panirimą, poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, tuo sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui K. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. K. dėl kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjimo teisme metu, nesurinkta jokių duomenų, rodančių, kad nukentėjusiojo sužalojimo metu kaltinamasis V. K. būtų padaręs kokius nors tyčinius veiksmus, šiurkščiai pažeidžiančius viešąją tvarką ir rodančius aiškų visuomenės negerbimą. Nustatyta, kad be kaltinamojo ir trijų jaunuolių įvykio vietoje nieko nebuvo, konfliktas įvyko nuošalioje gatvelėje, gatvelės gale prie kaltinamojo kiemo vartų, netgi įėjime į kiemą.

Apeliaciniame skunde (toliau-skundas) nuteistasis V. K. ir jo gynėja advokatė Jurgita Mačiulskienė prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio dalį, dėl jo nuteisimo pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – nuteistąjį V. K. išteisinti, neįrodžius jo kaltės arba šią nuosprendžio dalį panaikinti ir bylą nutraukti esant aplinkybėms, numatytoms LR BK 28 straipsnio 2 dalyje, taip pat nukentėjusiojo K. K. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti atmesti. Nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio ar bylos nenutraukus, nuosprendį pakeisti – pripažinti nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažįsta įvykdęs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino dalį neturtinės žalos, ir veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, ir, pritaikius LR BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Lina Gudonienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir skirti 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pripažinti V. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jam 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmę, o vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, bei skirti 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmę. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai tik kaltinamojo parodymais, jog mažamečiui K. K. smūgį jis sudavė savo namo kieme, maždaug du metrai nuo gatvės prie atvirų vartų bei visiškai nevertino nukentėjusiojo K. K. bei liudytojų K. Š., G. K. parodymų, jog smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas ne kaltinamojo namo kieme, o priėjo kiemo vartelių, gatvės pusėje. Kitų smūgių sudavimo liudytojai K. Š., G. K. nematė, nes išsigandę pabėgo. Nukentėjusysis K. K. nurodo, jos smūgiai buvo suduoti gatvėje prie automobilio ir kaltinamojo namo kieme. Vertinant kaltinamojo V. K. parodymus, kad nukentėjusiajam jis sudavė smūgį savo namo kieme, kuris nėra vieša vieta, yra du metrai nuo gatvės, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama ir gyvenamojo namo kiemas – t. y. „viešosios vietos“ požymio nepašalina ir nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame padaryti LR BK 284 straipsnio 1 dalyje išvardyti veiksmai, priklausomumas, svarbu tai, kad ten bet kokiu momentu gali atsirasti kiti asmenys. Pažymi, kad teismų praktikoje smurto naudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Taigi, V. K. veiksmai neabejotinai atitinka įžūlų elgesį, kas yra viešosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymis. Analizuojant byloje surinktus duomenis, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus matyti, jog dėl V. K. įžūlaus elgesio, t. y. dėl suduoto smūgio mažamečiui K. K., kaip matyti iš nukentėjusiojo bei su juo ėjusių vaikinų parodymų, V. K. smūgį sudavė be jokios priežasties, liudytojai K. Š. ir G. K. labai išsigandę pabėgo, pasijautė nemaloniai dėl šio įvykio ir tokio V. K. poelgio, liudytojo G. K. motina taip pat paliudijo, jog sūnus nenukentėjo, tačiau parbėgo namo labai išsigandęs. Liudytojas K. Š. nurodė, jog po V. K. veiksmų nubėgo pakviesti K. K. tėvų, tačiau sutiko netoliese buvusį kaimyną V. V., jam nurodžius, jog muša Karolį, V. V. atbėgęs nutraukė V. K. neteisėtus veiksmus. Visai tai suponuoja išvadą, jog V. K. elgdamasis įžūliai viešoje vietoje, t. y. suduodamas smūgius mažamečiui, matant jo nepilnamečiams draugams, dėl ko jie labai išsigando, o vienas jų pakvietė V. V. į pagalbą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Prokurorė teigia, kad sankcijoje už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą numatyta iki 2 metų laisvės atėmimo bausmė. V. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, be to, jis šias nusikalstamas veikas padarė būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos, t. y. neatlikęs bausmės, praeityje teistas keturis kartus, veika padaryta prieš mažametį asmenį, todėl dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 3 dalyje, jam skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni ir turi būti griežtinama.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorės Linos Gudonienės ir nuteistojo V. K. bei jo gynėjos advokatės Jurgitos Mačiulskienės apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apeliantų subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. K. padarė LR BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

LR BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Byloje nustatyta, kad V. K. 2014 m. birželio 30 d., apie 16 val., Kaune, Pievų g., ties 9 namu, smurtavo ir sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui K. K. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas kaltas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino ir nurodė, kad jo kaltė grindžiama iš esmės prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo K. K., liudytojų K. Š., G. K. parodymais apie įvykio aplinkybes ir veiksmų eigą, tačiau kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kaltę visiškai patvirtina byloje surinkta ir teisme ištirta medžiaga.

Specialisto išvadoje Nr. G1562/14(02) konstatuojama, kad K. K. padaryta kiaurinė muštinė apatinės lūpos žaizda dešinėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės pirmo danties panirimas, poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, sužalojimai galėjo būti padaryti 2014-06-30 nurodytomis aplinkybėmis, dėl trijų trauminių poveikių, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme paaiškino, jog 2014-06-30 Kaune, Pievų gatve prie jo ir draugų pribėgo V. K., kuris trenkė K. Š., šis nukrito, tuomet pagavo jį – nusitempė į kiemą, trenkė į veidą, pradėjo daužyti per galvą, po to nusivedė prie automobilio, trenkė į lūpą ir ją prakirto. Sakė, kad kviečia policiją, policijai sakė, kad jie išdaužė jo langus. Po to dar trenkė, visas jo veidas buvo kraujuotas. Vėliau atbėgo kaimynas juos skirti. Prieš ateinant kaimynui, jau po smūgio į veidą, V. K. jam dar 3-4 kartus spyrė.

Liudytojas K. Š. patvirtino, kad V. K. įsitraukė K. K. į kiemą, jam trenkė, po to draugas Vytautas juos išskyrė, kad toliau nemuštų. Matė, kaip K. K. trenkė vieną kartą, paskui pabėgo. Teigė, kad pats kaltinamasis atėjo ir pradėjo kabinėtis, kam vagia iš jo kiemo, bandė juos apkaltinti.

Liudytojas G. K. paaiškino, kad atėjo V. K., trenkė K. K. ir K. Š.. V. K. trenkė K. K. į akį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto išvada, jog teismas rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais jų parodymais. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog šie asmenys siekia melagingai apkalbėti V. K. nebūto nusikaltimo padarymu, o nukentėjusiojo sužalojimus visiškai patvirtina ir specialisto išvada. Teismo posėdžio metu ekspertė Sigita Bielevičienė patvirtino, kad nukentėjusiajam K. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, faktą, kad sudavė nukentėjusiajam į veido sritį vieną smūgį, pripažino ir pats V. K.. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. K. smurtavo prieš K. K. ir savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui K. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nukentėjusiojo asmens mažametystė, kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, yra tada, kai asmuo yra jaunesnis nei 14 metų amžiaus ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo numatyti. Asmens mažametystė dažniausiai yra akivaizdi, tačiau jeigu kaltininkas sąžiningai klydo dėl nukentėjusiojo amžiaus, inkriminuoti šio kvalifikuojančio požymio negalima. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog V. K. galėjo klysti dėl K. K. amžiaus, byloje nėra jokių duomenų, išskyrus nuteistojo paaiškinimus apie tai, jog K. K. atrodė gerokai vyresnis, o nuteistasis negalėjo objektyviai suvokti, jog smurtauja prieš mažametį asmenį. Kaip matyti iš bylos duomenų, K. K. įvykio metu buvo su K. Š. ir G. K., kuriems tuo metu buvo 12 metų, taigi nėra pagrindo abejoti išvada, jog V. K. suvokė, kad visi šie asmenys yra mažamečiai. Be to, kaip matyti iš byloje esančių V. K. paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu, jis nukentėjusįjį K. K. ir jo draugus įvardina kaip berniukus (1 t., b. l. 63). Tai, kad V. K. nukentėjusįjį apibūdina buvusį gana aukšto ūgio, lieso kūno sudėjimo, iš pažiūros atrodantį kaip daug vyresnį nei 14 metų vaikiną, savaime nepatvirtina, jog V. K. sąžiningai klydo dėl nukentėjusiojo amžiaus, todėl pagrįstai pripažinta, kad nusikalstamą veiką jis padarė prieš mažametį.

LR BK 28 straipsnis įtvirtina asmens teisę į būtinąją gintį. Būtinosios ginties situacija šalina baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos padarymą. Būtinosios ginties situacija susidaro tik tuo atveju, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis K. K. (kartu su K. Š., G. K.) neteisėtai įsibrovė į privačią teritoriją – Kaminskų namo kiemą bei demonstravo peilį, vadinamą „plaštake“, ir juo brūžino garažo vartus, tuomet V. K. jį sulaikydamas sudavė smūgį ranka į veido sritį, gindamas savo nuosavybę, gyvybę nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t. y. įgyvendindamas savo konstitucines teises į gyvybės, nuosavybės neliečiamumą, sulaikė jam iki tol nepažįstamą K. K.. Nuteistasis nurodė, kad nesiekė sužaloti nukentėjusiojo, gynė savo teritoriją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, net ir nustačius, kad nukentėjusysis su draugais buvo privačioje teritorijoje, būtinosios ginties situacija negalėjo kilti, kadangi nekilo reali grėsmė įstatymo ginamiems interesams, t. y. nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Tačiau nenustatyta, kad V. K. šiuo atveju grėsmė buvo iškilusi. Apeliantas nurodė, kad nukentėjusysis demonstravo peilį, vadinamą „plaštake“, ir juo brūžino garažo vartus, tačiau net ir tokiu atveju menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį, o asmeniui savaime atsiranda pagrindas būtinajai ginčiai. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog nukentėjusysis turėjo tikslą kėsintis į nuteistojo turtą, gyvybę, sveikatą ar pan. Darytina išvada, kad V. K. dėl nepagrįsto įtarumo sužalojo nukentėjusįjį K. K., todėl jo veika, esant visiems LR BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymiams, buvo kvalifikuota teisingai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys ir tai, kad jis savo noru iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą neturtinę žalą.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Taigi teismams nustačius kaltininko savanorišką kaltės pripažinimą, savo elgesio kritišką vertinimą, tačiau nenustačius, kad jis stengėsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes, negalima konstatuoti kaltininko nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką jis padarė. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku tuomet, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu 2014-10-16 V. K. duodamas parodymus savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad jokių spyrių ar smūgių nei vieno berniuko atžvilgiu nenaudojo ir nieko nesužalojo (1 t., b. l. 63), šiuos savo parodymus jis patvirtino ir įtariamojo apklausos, vykusios 2014-10-23, metu (1 t., b. l. 66). Teismo posėdžio metu nuteistasis paaiškino, kad nukentėjusiajam K. K. jis sudavė į veido sritį vieną smūgį, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais. Iš nenuoseklių nuteistojo parodymų matyti, kad jis viso proceso metu nepripažino visų esminių nustatytų aplinkybių, bandė vengti atsakomybės, visiškai savo kaltės nepripažino ir baigus nagrinėti baudžiamąją bylą. Apeliantas prašo pripažinti jo nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad savo kaltę iš dalies V. K. pripažino tik verčiamas bylos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo išvadai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą) apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir parodo jo požiūrį į nukentėjusįjį. Žala yra turtiniai, fiziniai ar moraliniai padariniai, tiesiogiai nulemti kaltininko nusikalstamos veikos (CK 6.249 ir CK 6.250 straipsniai). Svarbu tai, kad kaltininkas šiuos veiksmus atlieka savo noru arba jo valia žalą atlygina kiti asmenys iki priimant teismo nuosprendį, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad juo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, tuo daugiau reikšmės tai turi skiriant bausmę. Taigi šiuo atveju baudžiamasis įstatymas reikalauja atlyginti ar pašalinti visą žalą. Kita vertus, LR BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia teismui priklausomai nuo bylos aplinkybių pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas (ar jo valia kiti asmenys) atlygina ar pašalina tik dalį padarytos žalos. Tuomet atlygintinos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios ir pan. Kartu pažymėtina, kad tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nagrinėjamu atveju matyti, kad V. K. dalį neturtinės žalos (26,45 Eur iš 868,86 Eur) atlygino 2015-03-02 (2 t., b. l. 80), t. y. jau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, be to, atlygintos žalos dalis yra labai nedidelė ir siekia vos 3 procentus visos priteistos sumos, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokio dydžio žalos atlyginimas nėra pakankamas konstatuoti LR BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Manytina, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistasis ne formaliai, o nuoširdžiai stengiasi atlyginti padarytą žalą, taip pat tai nesuponuoja manymo, kad likusi žalos dalis bus atlyginta neuždelstai.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią prašo taikyti apeliantas, apibūdina objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Pagal teismų praktiką, provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Iš provokuojančio ir rizikingo elgesio analizės matyti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo K. K. elgesys neatitinka tokio elgesio požymių. Šiame punkte numatyta lengvinanti aplinkybė gali būti taikoma tuomet, kai nukentėjusysis nesiekia ir nenori, kad jo atžvilgiu būtų padaryta nusikalstama veika, tačiau savo veiksmais sukuria tokią situaciją, kuri paskatina kaltininką daryti nusikalstamą veiką prieš jį. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis K. K. nesielgė rizikingai ar provokuojančiai, o apelianto nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis yra linkęs į galimą provokacinį elgesį, niekaip nepatvirtina tokio elgesio buvimo ir nagrinėjamu atveju. Tai, kad, apelianto žiniomis, prieš kelis mėnesius iki šio įvykio nukentėjusysis dalyvavo muštynėse, taip pat nesuponuoja išvados, kad ir šiuo atveju jis elgėsi rizikingai ar provokuojančiai.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas prieš mažametį), nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka). Teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui. Prokurorė skunde nurodo, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos, t. y. neatlikęs bausmės, praeityje teistas keturis kartus, veika padaryta prieš mažametį asmenį, todėl bausmė yra aiškiai per švelni ir turi būti griežtinama. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tai, jog veika padaryta prieš mažametį asmenį, yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė, todėl į ją negalima atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl bausmės dydžio. Taip pat manytina, kad paskirtoji 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, net ir atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis anksčiau yra teistas, nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu, nėra akivaizdžiai per švelni, todėl laikytina, kad bausmė paskirta teisingai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, tuo pažeidė lygtinio paleidimo sąlygas, todėl, skirtingai, nei nurodo apeliantas V. K., objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra.

Apeliaciniame skunde prašoma taikyti LR BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Tačiau kolegija daro išvadą, kad šis prašymas negali būti patenkintas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įvertino nuteistojo pavojingumą ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, o bausmės vykdymo neatidėjo. Paskirtos bausmės rūšis ir dydis nėra aiškiai per griežti, yra teisingi ir tinkami užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas.

Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes tuo atveju bausmės paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos analizė rodo, kad byloje yra pakankamai daug nepalankių nuteistajam aplinkybių (teistas, teistumas neišnykęs, naują nusikaltimą padarė būdamas lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos ir neatlikęs bausmės), neleidžiančių taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas V. K. kaltumo klausimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių bei V. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, išteisino.

Apeliaciniame skunde prokurorė prašo pripažinti V. K. kaltu ir pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą, kadangi, jos manymu, V. K. elgdamasis įžūliai viešoje vietoje, t. y. suduodamas smūgius mažamečiui, matant jo nepilnamečiams draugams, dėl ko jie labai išsigando, o vienas jų pakvietė V. V. į pagalbą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad LR BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, taigi baudžiamojon atsakomybėn dėl šios veikos padarymo gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009 ir kt.). Ta aplinkybė, kad veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį. Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-5/2014).

Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp V. K. ir nukentėjusiojo K. K. kilo dėl to, jog nukentėjusysis, apelianto manymu, neteisėtai įsibrovė į privačią teritoriją. Šiuo atveju V. K. ir nukentėjusiojo K. K. konfliktas vertintinas kaip kilęs iš asmeninių paskatų, o V. K. veiksmų motyvai, tikslas, jų atlikimo aplinkybės buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į nukentėjusiojo asmenybę dėl nepagrįsto įtarimo, neva jis kėsinasi į V. K. privačią nuosavybę.

Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad V. K. būtų turėjęs tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar juos šokiruoti ir taip sutrikdyti visuomenės rimtį. Smūgiai nukentėjusiajam suduoti nors ir viešoje vietoje, bet dominuojant asmeniniams motyvams, o ne norint parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusį ir tokiu būdu pažeisti viešąją tvarką bei rimtį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, t. y. iš nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų, konfliktas vyko trumpai, vėliau buvo iškviesta policija. Be smūgių nukentėjusiajam sudavimo konflikto metu, jokie kiti visuomenės rimties ir viešosios tvarkos trikdymo veiksmai V. K. nebuvo inkriminuoti. Nors veiksmas vyko viešoje vietoje, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad tokie V. K. veiksmai sukėlė pašaliniams žmonėms išgąstį, kilo sumaištis ar buvo nutrauktas žmonių darbas. Jokia materialinė žala padaryta nebuvo, taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, taigi veika neperžengė privataus konflikto ribų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokurorės išvada, jog V. K. sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga, todėl jos apeliacinis skundas yra atmestinas.

Konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendis dėl V. K. nuteisimo pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nuosprendis teisingas, teisėtas ir pagrįstas išteisinus V. K. dėl kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi teismas nustatė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinių skundų motyvais, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Linos Gudonienės ir nuteistojo V. K. bei jo gynėjos advokatės Jurgitos Mačiulskienės apeliacinius skundus atmesti.