Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. S. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties, kuria A. S., kaltinamam padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 p., 249 str. 2 d., kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2011 m. sausio 29 d.

Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. kaltinamas tuo, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su A. K., manydami, kad jo, t.y. A. S. pinigus pagrobė R. S., siekdami priversti pastarąjį grąžinti juos, 2010 m. balandžio 19 d., laikotarpyje nuo 21.00 val. iki 22.30 val., J. D. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), reikalaudamas iš R. S. grąžinti ne mažiau kaip 300 Lt, o jam atsisakius vykdyti šį reikalavimą, panaudojo fizinę prievartą, tai yra kartu su A. K. išsivedė nukentėjusįjį į kiemą, kur suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių nukentėjusiajam į nugaros, veido, krūtinės, juosmens, sėdmenų sritis, padarė poodines kraujosruvas nugaroje, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje, skruostuose, smakre, kairiame petyje, krūtinės dešinėje pusėje, juosmenyje ir dešiniame sėdmenyje, kraujosruvas krūtinės kairės pusės minkštuose audiniuose, kairės pusės 7, 9, 10-o šonkaulių lūžimus su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse bei durdamas peiliu septynis kartus į dešinio žasto, kairės kojos ir kairio sėdmens sritis, padarė durtines-pjautines žaizdas dešiniame žaste, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje ir kairiame sėdmenyje, sužalojimų padarymo metu apipildami nukentėjusįjį vandeniu, kad atsigautų, po to toliau mušė, tuo nukentėjusiajam sukėlė dideles fizines kančias, o baigus mušti, kartu su A. K. įtempė jį į namą, kur nukentėjusysis nuo padarytų sužalojimų, kurie komplikavosi trauminiu šoku ir išoriniu nukraujavimu, visumos, mirė, taip savavaldžiaudamas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas ginčijamą savo tariamą teisę, itin žiauriai tyčia nužudė R. S..

A. S. 2010 m. balandžio 28 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 str. nustatyta tvarka. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi A. S. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. To paties teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartimi suėmimo terminas A. S. pratęstas trims mėnesiams. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 27 d. kaltinamajam A. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, motyvuodamas tuo, jog baudžiamojoje byloje esantys duomenys – įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos tarnybos pažyma, specialisto išvada, paties suimtojo A. S. bei kaltinamojo A. K. parodymai, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje bei asmenų parodymo atpažinti protokolai, taip pat kita ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga leidžia teigti, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad A. S. gali būti padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

A. S. kaltinamas apysunkio ir labai sunkaus nusikaltimų padarymu, už pastarąjį, įrodžius jo kaltumą, Baudžiamasis įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę. Kaltinamasis nedirba, nevedęs, tvirtais socialiniais ryšiais nesusietas. Šių aplinkybių visetas duoda pakankamą pagrindą manyti, kad jis, siekdamas išvengti griežtos laisvės atėmimo bausmės, bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. S. skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę, nepažeidė Lietuvos Respublikos BPK 119 str., 121 str., 122 str., 127 str. reikalavimų.

Lietuvos Respublikos BPK 121 str. 2 d. nuostatos numato, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Šiuo metu A. S. baudžiamoji byla nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme. Daroma išvada, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad A. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., 294 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas kaltinamajam A. S. suėmimo terminą pratęsė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, t. y. kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, priskiriamos apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Už pastarosios padarymą (BK 129 str. 2 d. 6 p.) baudžiamasis įstatymas numato labai griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas pagrindas, kad kaltinamasis, suvokdamas griežtos bausmės grėsmę, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, nustatytas pagrįstai. Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalis numato, kad kai pagrįstai manoma, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu“. Sisteminiu požiūriu aiškinant šią teisės normą darytina išvada, kad pakanka ir vienos Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, kuria remiantis galima spręsti apie šio suėmimo taikymo pagrindo buvimą. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodyti argumentai, kad suimtasis turi mažametį vaiką ir pastovią gyvenamąją vietą, nes siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą byloje negali būti vertinami kaip išimtinai prioritetiniai ir sąlygojantys kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės naikinimą šiuo pagrindu. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad šį Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytą suėmimo taikymo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.

A. S. baudžiamoji byla yra perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl teismas nėra saistomas Lietuvos Respublikos BPK 127 str. numatytų kardomosios priemonės – suėmimo taikymo trukmės terminų.

Šioje proceso stadijoje pratęsiant suėmimą, siekiama užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, siekdamas užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, padarė pagrįstą išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų.

Kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo tvarka nepažeista. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo A. S. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.