Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo L. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

L. P. civilinis ieškinys atmestas.

Iš nukentėjusiojo L. P. S. P. priteista 500 Lt išlaidų gynėjo advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. P. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d. tuo, kad viešai žodžiu užgauliai pažemino, t. y. įžeidė L. P.:

2012 m. balandžio 5 d., apie 17 val., Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, priėjęs prie L. P. ir jo (S. P.) namų valdas skiriančios tvoros, viešai, T. T. akivaizdoje, L. P. pasakė: „kas tu per vyras, kad negali V. vaiko padaryti“, „tą tavo V. „dulkino“ ir kitas vyras iš kaimo, bet ir tas nieko nepadarė“.

Skunde teigiama, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, teismas byloje sumenkino nukentėjusiojo teiktus įrodymus, prioritetą suteikdamas kaltinamojo gynybinei pozicijai, ir priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde pažymi, kad jis ir kaltinamasis S. P. iš tikrųjų yra kaimynai ir pažįstami ne vienerius metus, tačiau nėra taip, kad nesutartų ar konfliktuotų, kaip neteisingai teismas nurodė nuosprendyje. Nurodo, kad jo ir S. P. charakteriai ir požiūriai į kai kuriuos dalykus nesutampa, nes S. P. skelbiasi esąs visų galų meistras ir žinovas. Apeliantas teigia, kad teismas be jokio pagrindo nuosprendyje nurodė, jog įvykio dieną (2012-04-05) ginčas tarp jo ir kaltinamojo kilo dėl S. P. šuns, nes tai netiesa, o ir kaltinamasis apklausiamas teisme patvirtino, kad dėl šuns nėra buvę konfliktų, su juo (L. P.) nekonfliktuoja ir nebendrauja. Be to, skunde privatus kaltintojas pažymi, kad kaimynui S. P. yra žinoma, jog jie yra bevaikė šeima.

Skunde pažymima, kad teismas proceso metu nenustatė, jog liudytojas T. T. meluoja ar yra nenuoširdus, todėl teismo išvados dėl minėto liudytojo parodymų yra klaidingos ir niekuo nepagrįstos. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nenustatė, jog jo duoti parodymai yra nenuoseklūs, neišsamūs bei nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių yra pagrindas jo parodymais netikėti, todėl teismo išreikštos abejonės dėl jo parodymų yra visiškai nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis L. P. prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintasis S. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apelianto skunde pateikti argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis užgauliai pažemino kitą žmogų (nukentėjusįjį), neigiamai, nepadoriai jį įvertino, paniekino prestižą ir pan., turi įrodyti kaltinimo šalis, t. y. privatus kaltintojas. L. P. nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įtikinamų įrodymų, patvirtinančių inkriminuoto nusikaltimo padarymą. Vien tai, kad apeliantas po 2012-04-05 įvykusio konflikto su S. P., praėjus daugiau nei 20 dienų pasijuto įžeistas, negali būti vada pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti visi nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., sudėties elementai.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė pažeisdamas baudžiamojo proceso normas. Pagal BPK 20 str. 5 d. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kolegija, įvertinusi visą teisminio proceso metu surinktą bylos medžiagą, liudytojos V. P. parodymus apeliacinės instancijos teisme, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismo padaryta išvada dėl S. P. išteisinimo yra teisinga.

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

Atsižvelgdama į minėtas nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją, nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu. BK 155 str. kaip tik ir numato atsakomybę už žmogaus įžeidimą. Taigi būtina nustatyti pusiausvyrą tarp teisės (laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises.

BK 155 str. 1 d. dispozicija numato: ,,Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,...“. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nenustatė minėto nusikaltimo sudėties. Įžeidimas žodžiu, kuo L. P. ir kaltino S. P., yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta, kad S. P. apelianto atžvilgiu būtų išsakęs būtent tokius žodžius, kurie nurodyti suformuluotame kaltinime. S. P. viso baudžiamojo proceso metu neigė tokiais įžeidžiančiais žodžiais pažeminęs apeliantą (44 b. l.), atitinkamai L. P. tvirtino, kad išteisintasis jam pasakė: ,,ko gąsdini mano šunį, kas tu per vyras, kad V. vaiko negali padaryti, nors bendrai ir kitas, su kuriuo ji ankščiau draugavo, taip pat vaiko jai nepadarė.“ (45 b. l.). Tokie žodžiai, apelianto teigimu, jį pribloškė ir labai įžeidė, bet privataus kaltinimo tvarka į teismą kreipėsi praėjus 22 dienoms po įvykio (1–2 b. l.). Nepaisant to, be paties apelianto parodymų, byloje nėra jokių kitų vienareikšmiškai vertintinų įrodymų, patvirtinančių L. P. teiginius, kad jo atžvilgiu išteisintasis išsakė būtent tokius žodžius.

Liudytojas T. T., į kurio parodymus itin apeliuoja L. P., teisiamajame posėdyje beveik identiškai atkartojo žodžius ir frazes, kurias savo privataus kaltinimo skunde buvo nurodęs apeliantas, tačiau negalėjo pasakyti, kas, ką ir kam dar sakė konflikto metu. Iš tokių T. T. parodymų susidaro įspūdis, kad jis matė ir girdėjo tik tai, kas ,,reikalinga“ ir nieko daugiau. Nors skundu apeliantas neigia savo ir liudytojo T. T. darbines sąsajas, tačiau liudytojas teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, kad jis dirba pas L. P., kai pastarasis paprašo, o už tai gauna pinigų, pavalgyti. Net 2012-08-08 teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. T. tvirtino: ,,Paskutinį kartą dirbau vakar“ (45 b. l.). Akivaizdu, kad T. T. ir L. P. yra susiję atitinkamais bendradarbiavimo santykiais, ir iš to, kas nustatyta, galima daryti išvadą, jog T. T. yra priklausomas nuo apelianto, nes kartais pas jį gyvena, L. P. pasiūlo padirbti ir už tai moka pinigus liudytojui, duoda pavalgyti.

Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad liudytojas T. T. teikė melagingus parodymus, tačiau ankščiau paminėtos aplinkybės suponuoja abejones, ar liudytojas yra pakankamai objektyvus, atpasakodamas įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta privataus kaltintojo žmona V. P. nurodė, kad po įvykio santykiai su vyru yra pašliję, nes ji prieštaravo dėl kreipimosi į teismą. Pasak liudytojos, vyras jai yra sakęs, jog S. P. nuvijo šunį ir kalbėjo, kad negali padaryti vaikų ir pan. Taigi liudytojos V. P. parodymų šaltinis taip pat nėra objektyvios kilmės – pati ji įvykio nematė ir kas, ką, kam sakė negirdėjo, apie įvykį žino tai, ką jai papasakojo apeliantas, ir ji kategoriškai nesutiko dėl kreipimosi į teismą. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo laikyti liudytojų T. T. ir V. P. parodymus, kaip vienareikšmiškai patvirtinančius privataus kaltintojo versiją, todėl apylinkės teismas pagrįstai visas abejones traktavo kaltinamojo naudai.

Be to, kas paminėta, vertinti L. P. suformuluotame kaltinime nurodytas frazes, kaip užgaulias pagal BK prasmę, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo. Užgaulumas minėtu aspektu reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad privatų kaltintoją ir išteisintąjį siejo ilgalaikiai nesutarimai, dominavo konfliktinė situacija. Skunde apeliantas, kritikuodamas skundžiamą nuosprendį, mėgino neigti ilgalaikius konfliktiškus santykius su S. P., tačiau pats teisiamajame posėdyje tvirtino priešingai: ,,Tarp mūsų daug incidentų yra buvę...S. jaučia man neapykantą...jis pyksta ant manęs iki šiol... (45 b. l.). Apie ilgai besitęsiančius konfliktiškus S. P. ir L. P. santykius tvirtino tiek T. T., tiek S. P., tiek apeliacinės instancijos teisme apklausta V. P.. L. P. pareiškime paminėti posakiai, dėl kurių jis teigia buvęs itin šokiruotas, kolegijos nuomone, atitinka įprastą apelianto ir išteisintojo nesutarimų, konfliktų pobūdį, todėl nėra pagrindo pastarųjų laikyti užgauliais.

Iš apeliacinio skundo turinio ir V. P. parodymų aišku, kad S. P. žinojo apie esamą situaciją privataus kaltintojo ir V. P. šeimoje (kad neturi vaikų ir pan.), ir aišku, kad šią situaciją atskleidė jie patys. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, išteisintojo pasisakymai apie padėtį L. P. šeimoje negali būti vertinami kaip užgaulūs ir pačiam L. P. netikėti atsiliepimai apie jį, net jeigu tie posakiai, deklaruojant savo neigiamą nuomonę apie privatų kaltintoją, yra hiperbolizuoti, ironiški ar sąlygiški.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 155 str. nuostatas, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį S. P. atžvilgiu, todėl naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame nuosprendyje prieštarauja nurodytam išteisinimo pagrindui – BPK 303 str. 5 d. 2 p. Iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių S. P. pareikštą kaltinimą, o išteisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostata, kad neįrodoma, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 3 p.), konstatuojant, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pakeitus S. P. išteisinimo pagrindą, būtina keisti skundžiamą nuosprendį ir civilinio ieškinio dalyje (BPK 328 str. 4 p.), nes civiliniam ieškovui turi būti palikta teisė pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Iš pateiktų pinigų priėmimo kvitų serija LAT Nr. 678609 ir Nr. 678612 matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pagal privataus kaltintojo skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, išteisintasis S. P. patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 500 Lt. Kadangi procesas buvo tęsiamas privataus kaltintojo iniciatyva, minėtos išlaidos yra pagrįstos dokumentais, nekeliančiais abejonių, jos priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p.,

nutaria:

Privataus kaltintojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendį:

nuosprendžio dalį, kurioje išdėstytas sprendimas išteisinti S. P., išdėstyti taip: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p., S. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisinti, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išdėstyti taip: L. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš privataus kaltintojo L. P. S. P. priteisti 500 Lt išlaidų, turėtų gynėjo advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.