Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, Egidijaus Žirono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. (V.) L. ir trečiojo asmens 424-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Putinas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo, kuriuo atmesti ieškovo ieškinys ir trečiojo asmens priešieškinis, civilinėje byloje Nr. 2-748-578/2010 pagal ieškovo V. (V.) L. ieškinį atsakovams L. M., N. J., I. S., N. P., M. V., L. Š., E. L., S. A., J. P., K. J. B., D. B., M. K., L. D., A. P., V. P., I. P., L. P., O. G., N. B., V. J., A. N., L. B., E. B., R. P. L., A. D., J. S., G. J., J. V., J. A., A. J., A. K., R. K., S. V. K., R. M., V. L., F. K., L. T., A. V. T., J. Š., A. S., K. A. D., B. H. V., J. K., P. V., I. J., I. K., M. N., M. M., R. R., S. K., M. V., S. Č., I. V., R. V., K. M., S. L., B. I. T., A. M., I. Č., R. P., B. M., I. Š., A. V., L. J., E. Š. ir Z. K. dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo (tretieji asmenys 424-oji Daugiabučio namo savininkų bendrija „Putinas“ ir A. Č.), bei pagal trečiojo asmens 424-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Putinas“ priešieškinį ieškovui V. (V.) L. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuomos mokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Kvalifikuodamas ginčo dalyvių teisinių santykių pobūdį ir turinį pirmosios instancijos teismas vadavosi kitoje byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, akcentuodamas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo taisyklę (CPK 18, 279 str.). Be to, teismas pažymėjo, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami. Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudiacialumo savybė yra viena iš teismo sprendimo privalomumo išraiškų, o prejudiciniai faktai – tai aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Bylos šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas yra ne tik privalomas, bet ir turi tiek prejudicinę, tiek res judicata galią (CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.). Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo teisine pozicija dėl šioje byloje vertintinų aplinkybių tiesioginio ryšio su pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-971-02 priimtais teismų procesiniais sprendimais jau nustatytomis ginčo dalyvių tarpusavio santykių pobūdį bei turinį patvirtinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad kai kurias teismų sprendimais jau nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje aiškino netinkamai arba jų be pagrindo neįvertino.

Dėl priešieškinio reikalavimų, susijusių su sutarties galiojimo teisiniu vertinimu

Kitoje civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-971-02 priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje ( tos bylos 2 tomas, 205-209 b. l.) nurodyta, kad daugiabučio namo savininkų bendrija išnuomojo V. L. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), cokolinį aukštą ir leido jame įrengti stomatologinį-ortopedinį kabinetą su laboratorija. DNEB Nr. 73 visuotinis įgaliotinių susirinkimas pavedė bendrijos valdybai su minėtu asmeniu sudaryti nuomos sutartį, kuri ir buvo su V. L. pasirašyta 1995 m. birželio 12 d. Iš bylos duomenų seka, kad DNEB Nr. 73 išnuomojo ieškovui gyvenamojo namo cokolinio aukšto pagrindines laikančiąsias konstrukcijas, o ieškovas tarp jų esančioje erdvėje įrengė atitinkamas patalpas, t.y. stomatologinį-ortopedinį kabinetą su laboratorija. Ši kitoje byloje kasacinio teismo konstatuota aplinkybė įgalina kritiškai įvertinti trečiojo asmens atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą dėstomas aplinkybes, kad ieškovą V. L. ir trečiąjį asmenį DNSB „Putinas“ siejo tik faktiniai patalpų nuomos teisiniai santykiai, bet ne santykiai, kurie atsirado 1995 m. birželio 12 d. rašytinės sutarties pagrindu. Trečiojo asmens atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą išdėstyti teiginiai, esą minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje nurodyta, kad tarp šalių kilo ne santykiai iš 1995 m. birželio 12 d. sutarties, o faktiniai nerašytiniai nuomos santykiai, neatitinka šios kasacinio teismo nutarties turinio ir yra priešingi joje padarytoms išvadoms. Pažymėtina, kad dar vienoje civilinėje byloje Nr. 2-92-392/2006 (taip pat pridėta prie nagrinėjamos bylos) priimtoje kasacinio teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartyje (tos bylos 143-146 lapai) konstatuota, jog tarp šalių teisiniai santykiai atsirado, o kartu ir ginčas kilo 1995 m. birželio 12 d. šalių pasirašytos sutarties pagrindu. Šioje sutartyje, kurioje 424-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Putinas“ (sutartyje nurodyta „Gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos Nr. 73 valdyba“) įvardijama nuomotoju, o V. L. – nuomininku, yra aptartos sutarties šalių teisės ir pareigos, sutarties nutraukimo pagrindai, nurodomas sutarties galiojimo terminas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kitose bylose priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės dėl šalių nuomos teisinių santykių atsiradimo pagrindo – 1995 m. birželio 12 d. sutarties, leidžia atmesti trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius, kad tarp DNSB „Putinas“ ir ieškovo V. L. atsirado ir egzistavo faktiniai (nerašytiniai) nuomos teisiniai santykiai, arba kad tokie santykiai atsirado 1995 m. gegužės 30 d. sutarties pagrindu (neoriginalios sutarties kopija – 1 tomas, 150 b. l.). Tokiu būdu ieškovo V. L. ir trečiojo asmens DNSB „Putinas“ prievolių turinys vertintinas pagal 1995 m. birželio 12 d. sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, GNEB Nr. 73 ir V. L. sudaryta 1995 m. birželio 12 d. sutartis (pridėtos civilinės bylos Nr. 2⁴⁴-971-02, 1 tomas, 7-9 b. l.) yra daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo negyvenamųjų neįrengtų 106 kv. m ploto patalpų perdavimo ieškovui naudotis nuomos teise sutartis (1964 m. CK 297-317 str.) su galimybe nuomininko lėšomis ir darbu tas patalpas rekonstruoti ir jas įrengti pritaikant nuomininko veiklai (įrengiant stomatologinį – ortopedinį kabinetą su laboratorija). Tokį sutarties teisinį kvalifikavimą suponuoja dalies sutarties sąlygų turinys (pvz., 1 punkto dalis, 2, 6, 7-10 punktai, 11 punkto dalis, 12 punktas). Sutarties sąlygose pakankamai aiškiai atskleistos šalių prievolės, būdingos nuomos teisiniams santykiams. Kita vertus, šalių 1995 m. birželio 12 d. sutartyje yra ir kitoms sutarčių rūšims būdingų požymių. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje byloje Nr. 2⁴⁴-971-02 nustatyta, kad šia sutartimi jos šalys – nuomotojas GNEB Nr. 73 valdyba ir nuomininkas V. L. aptarė preliminarias sąlygas dėl nuomojamo daikto išpirkimo ir perėjimo nuomininko nuosavybėn (dabar galiojančio CK 6.503 str. nuostatos). Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 24 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartyje kitoje byloje konstatuota, kad 1995 m. birželio 12 d. sutartis yra preliminarioji sutartis, kuria siekiama ateityje sudaryti išperkamosios nuomos sutartį. Tą aiškiai patvirtina sutarties 5 punkte aptarta sąlyga dėl nuomotojo įsipareigojimo sudaryti su nuomininku patalpų išperkamosios nuomos sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje pagrįstomis pripažintos žemesniųjų instancijų teismų išvados, kad 1995 m. birželio 12 d. sutartyje buvo ir preliminariosios sutarties sąlygų, kuriomis šalys aptarė perduoto nuomininkui naudotis turto išperkamosios nuomos sutarties sudarymą ateityje. Šioje byloje pareikštu priešieškiniu trečiasis asmuo prašo 1995 m. birželio 12 d. sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Nei GNEB Nr. 73, nei DNSB „Putinas“ negalėjo prisiimti įsipareigojimo su ieškovu V. L. sudaryti išperkamosios nuomos sutartį, nes bendrojo naudojimo patalpos, konstrukcijos ir inžinerinė įranga daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose yra bendroji dalinė butų savininkų nuosavybė, kuri valdoma, naudojama ir ja disponuojama tik visų jos dalyvių sutikimu. Disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu (bendrojo naudojimo patalpomis) gali gyvenamojo namo savininkai (bendraturčiai), o bendrija (per valdymo organus) jį gali tik valdyti, juo naudotis, prižiūrėti ir tvarkyti (eksploatuoti) (1964 m. CK 96 str., 122 str., 2000 m. CK 4.37 str., 4.72 str., 4.75 str., 4.82 str., Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr. I-798 (redakcija, galiojusi nuo 1995-12-29 iki 2000-07-12) 4 str., 9 str. 2 d., 20 str. 1 ir 2 d., GNEB Nr. 73 įstatų 9.6 p., 15.2-15.3 p., 27.9 p., 37.2 p., GNSB „Putinas“ įstatų 4 p., 5.5 p., 15 p., 25.2 p.). Taigi nei DNSB „Putinas“, nei DNEB Nr. 73 valdymo organai neturėjo teisės savo nuožiūra disponuoti daugiabučio namo bendrojo naudojimo konstrukcijomis bei tarp jų įrengtomis patalpomis, nes tiek Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas, tiek šių konkrečių bendrijų įstatai tokios teisės jiems nesuteikė. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 24 d. sprendime (priimtas civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-971-02) nustatyta, kad 1995 m. birželio 12 d. sutarties sąlygos dėl išnuomoto turto perdavimo ieškovui išsipirkti prieštarauja nuomotojo juridinio asmens tikslams (424-osios DNSB „Putinas“ įstatų 4 p., GNEB Nr. 73 įstatų 4 p., 15.2 p., 1964 m. CK 49 str.) ir neatitinka įstatymo reikalavimų (1964 m. CK 47 str., 2000 m. CK 1.80 str.). Padaręs tokią teisinę išvadą teismas visgi ex officio nekonstatavo įstatymui prieštaraujančių dalies sutarties sąlygų kaip niekinių ir negaliojančių ir netaikė sandorio dalies negaliojimo teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų procesiniais sprendimais nustatytomis aplinkybėmis apie tai, kad 1995 m. birželio 12 d. sutarties sąlygų dalis dėl išnuomoto turto perdavimo nuomininkui išsipirkimo teise neatitikimo imperatyvių įstatymo reikalavimų, šią sutarties sąlygų dalį pripažįsta niekine ir negaliojančia nuo pat sutarties sudarymo momento (1964 m. CK 47 str., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 ir 4 d., 2000 m. CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d.). Tuo pačiu teisėjų kolegija teisiškai nepagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 1995 m. birželio 12 d. sutartį (jos dalį), ir konstatuoja, jog sprendimo dalis visiškai atmesti trečiojo asmens priešinio ieškinio reikalavimą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančiu sandoriu ir restitucijos taikymo, yra neteisinga. Pažymėtina, kad niekinis sandoris (jo dalis) negalioja vadovaujantis įstatymu, t.y. nepaisant to, ar yra teismo sprendimas dėl jo pripažinimo negaliojančiu. 1995 m. birželio 12 d. sutartyje nustatytos sąlygos dėl šalių ketinimų ateityje sudaryti išnuomotų patalpų išperkamosios nuomos sutartį ir jas perduoti nuomininko nuosavybėn nebuvo realizuotos (išperkamosios nuomos sutartis nebuvo sudaryta), todėl ieškinio senatis reikalavimui dėl įstatymui prieštaraujančių (niekinių) šios sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis netaikytina.

Pripažinus sandorį (jo dalį) niekiniu ir negaliojančiu, taikytinos įstatyme numatytos teisinės pasekmės (1964 m. CK 47 str. 2 d., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., 2000 m. CK 1.80 str. 2 d.).

Vykdydamas nuomininko prievoles, numatytas 1995 m. birželio 12 d. sutarties 11 punkte, ieškovas V. L. per laikotarpį nuo 1999 m. vasario mėn. iki 2002 m. birželio mėn. (įskaitytinai) į trečiojo asmens kasą atliko 40 kasmėnesinių mokėjimų įmokomis po 530 Lt, iš viso sumokėdamas 21 200 Lt (pridėtos bylos Nr. 2⁴⁴-971-02 1 tomas, lapai 116-162). Vėliau iki pat išsikėlimo iš nuomojamų patalpų 2005 m. gruodžio mėnesį ieškovas jokių įmokų nebedarė. 1995 m. birželio 12 d. sutarties 1 punkte nurodyta, kad nuomotojas perduoda nuomininkui 21 200 Lt kainuojančias neįrengtas 106 kv. m patalpas namo cokoliniame aukšte tarp tuščių erdvių (namą laikančių konstrukcijų) su teise jose įrengti stomatologinį-ortopedinį kabinetą su laboratorija ir įsigyti jas lizingo (išperkamosios nuomos) būdu. Taigi nuomotojas nuomos sutartimi perdavė nuomininkui naudotis 21 200 Lt vertės neįrengtomis patalpomis su teise jas išsipirkti nuosavybėn bei teise jose įrengti savo veiklai reikalingas patalpas. Sutarties 11 punkto turinys dėl nuomos mokesčio dydžio ir jo mokėjimo tvarkos leidžia daryti išvadą, kad nuomininkui perduotų neįrengtų 106 kv. m patalpų vertė būtų padengiama nuomos mokesčio mokėjimais per 40 mėnesių laikotarpį (530 Lt mėnesinė įmoką per 40 mėnesių sudaro 21 200 Lt sumą). Sutarties 11 punkto sąlyga, jog mokami nuompinigiai įskaitomi į išperkamosios nuomos mokesčio sumą, reiškia tai, kad nuomininkui buvo suteikta teisė kasmėnesiniais mokėjimais po 530 Lt išpirkti nuomos pagrindais perduoto naudotis daikto vertę. Būtent perduotų naudotis patalpų vertę ir sudaro ieškovo atliktų 40 kasmėnesinių mokėjimų suma per visą naudojimosi patalpomis laikotarpį. Kadangi ši ieškovo atliktų mokėjimų suma atitinka nuomotojo perduotų patalpų, kurias pagal sutarties sąlygas nuomininkas turėjo galimybę išsipirkti ir įgyti jas savo nuosavybėn, vertę, tai pripažinus tokias sutarties sąlygas niekinėmis ir negaliojančiomis taikytina restitucija – ieškovui priteistina iš trečiojo asmens (kaip sandorio šalies ir įmokų gavėjo) 21 200 Lt įmokų suma, atitinkanti naudotis perduotų patalpų vertę (patalpų grąžinimo nuomotojui klausimas nesprendžiamas, nes ieškovas iš patalpų išsikėlė ir jas valdo trečiasis asmuo DNSB „Putinas“).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija iš dalies tenkina priešinio ieškinio reikalavimą dėl 1995 m. birželio 12 d. sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti priešinio ieškinio reikalavimą dėl nuomos teisinių santykių atsiradimo 1995 m. gegužės 30 d. sutarties pagrindu, paliekama nepakeista vadovaujantis aukščiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, kuriais palaikoma pirmosios instancijos teismo teisinė pozicija. Trečiojo asmens priešinio ieškinio ir jo apeliacinio skundo motyvų dėl reikalavimų, susijusių su nuomos mokesčio priteisimu, išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo dydžiu ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, teisinis vertinimas pateikiamas žemiau išdėstomame šios nutarties motyvuojamosios dalies skyriuje dėl ieškovo ieškinio reikalavimų.

Dėl ieškinio reikalavimų. Dėl priešieškinio reikalavimų, susijusių su nuomos mokesčio priteisimu ir turto pagerinimo išlaidų dydžiu

Pripažinimas negaliojančiomis dalies 1995 m. birželio 12 d. sutarties sąlygų nedaro negaliojančia kitos sutarties dalies, t.y. kitų sutarties nuostatų, kurių pagrindu šalis siejo negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai. Sutarties dalies pripažinimas negaliojančia nedaro negaliojančiomis tų jos dalių, kuriomis buvo aptartos patalpų nuomos teisinių santykių sąlygos ir nuomotojo bei nuomininko prievolės, atsirandančios iš tokių santykių. Šioje nutartyje jau pažymėta, kad kitose civilinėse bylose priimtais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės, jog tarp ieškovo V. L. ir trečiojo asmens DNSB „Putinas“ susiklostė daugiabučio namo savininkams (byloje – atsakovams) bendrosios nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo patalpų nuomos teisiniai santykiai, atsiradę 1995 m. birželio 12 d. sutarties pagrindu. Šios aplinkybės turi prejudicinių faktų teisinę reikšmę, todėl iš naujo neįrodinėtinos ir šioje byloje nekvestionuotinos (CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d. nuostatos).

1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr. I-798 (toliau – DNSBĮ) 1 straipsnyje nurodyta, kad šiame įstatyme patalpomis vadinamos gyvenamosios (butai, kambariai) ir negyvenamosios (dirbtuvės, kontoros, parduotuvės, slėptuvės, sandėliai ir pan.) patalpos. Bendrojo naudojimo patalpos - tai patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Bendrojo naudojimo namo konstrukcijos – pagrindinės laikančiosios (pamatai, sienos, perdenginiai) ir kitos konstrukcijos (stogai, bendri balkonai, lodžos). GNEB Nr. 73 įgaliotinių 1995 m. gegužės 25 d. susirinkime (pridėta byla Nr. 2⁴⁴-971-02, 1 tomas, 10 b. l.) buvo priimtas nutarimas išnuomoti V. L. patalpas namo cokoliniame aukšte, leidžiant ten įsirengti stomatologinį - ortopedinį kabinetą su laboratorija. Šio nutarimo pagrindu 1995 m. birželio 12 d. tarp DNEB Nr. 73 valdybos ir V. L. sudaryta gyvenamojo namo cokoliniame aukšte esančių patalpų tarp tuščių erdvių (namą laikančių konstrukcijų) nuomos sutartis su teise rekonstruojant patalpas įrengti stomatologinį-ortopedinį kabinetą su laboratorija. Sutarties 2 punkte įtvirtintas nuomotojo įsipareigojimas pateikti nuomininkui cokolinio aukšto statybos (rekonstrukcijos) projektą, statybos leidimą, sudaryti sąlygas nuomininkui atlikti statybos (rekonstrukcijos) darbus. DNSB „Putinas“ įgaliotinių 1996 m. balandžio 4 d. susirinkime (pridėta byla Nr. 2⁴⁴-971-02, 1 tomas, 11 b. l.) ne tik buvo pritarta ankstesniems sprendimams dėl teisės V. L. statyti namo cokoliniame aukšte stomatologinį-ortopedinį kabinetą, bet jis netgi paragintas tęsti patalpų rekonstrukcijos (statybos) darbus ir atidaryti minėtą kabinetą. Faktinės aplinkybės rodo, kad 1995 m. birželio 12 d. sutartyje (sutarties 2, 6, 7, 12 punktai) numatytos nuomos sutarties šalių prievolės dėl bendrojo naudojimo patalpų rekonstrukcijos bei pritaikymo tam tikslui, kuriam jos išnuomojamos, buvo įvykdytos: nuomotojo vardu parengtas patalpų rekonstrukcijos projektas ir gautas leidimas rekonstrukcijos darbams; nuomotojas ne tik sudarė sąlygas, bet ir skatino nuomininką įvykdyti projekte numatytus patalpų rekonstrukcijos darbus; byloje nėra ginčijama, kad visus patalpų rekonstravimo ir jų įrengimo darbus pagal nuomos sutarties sąlygas nuomininkas atliko savo darbu ir lėšomis (pridėta byla Nr. 2⁴⁴-971-02, 1 tomas, 7-11, 162-167 b. l.). Sudarius 1995 m. birželio 12 d. nuomos sutartį nuomininkui V. L. buvo perduoti naudotis 21 200 Lt vertės bendrojo naudojimo objektai - negyvenamosios neįrengtos cokolinio aukšto patalpos. Byloje nėra duomenų, kokia šių patalpų vertė po jų rekonstrukcijos ir įrengimo (patalpos teisiškai neįregistruotos kaip daiktinis vienetas). Teisėjų kolegija neabejoja, kad po ieškovui išnuomotų patalpų rekonstrukcijos ir įrengimo darbų, kuriuos savo darbu ir lėšomis atliko nuomininkas (ieškovas) V. L., šių patalpų vertė išaugo. Ieškovui išnuomoto namo bendrojo naudojimo objekto pagerinimo nuomotojo leidimu fakto iš esmės neginčija ir trečiasis asmuo DNSB „Putinas“. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms nuomininkas įgijo teisinį pagrindą reikalauti išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo (1964 m. CK 316 str. 1 d., 2000 m. CK 6.501 str. 1 d.). Tokio reikalavimo pateikimas atsakovams – gyvenamojo namo patalpų savininkams - šalies tinkamumo aspektu yra teisingas, nes nuomininko lėšomis buvo pagerintas daiktas, bendrosios nuosavybės teise priklausantis gyvenamojo namo bendraturčiams (byloje – atsakovams) (DNSBĮ 20 str. 1 d). Pagerinus tokį daiktą padidėjo atsakovų bendrosios nuosavybės teise valdomo turto vertė, tuo pačiu padidėjo ir jų bendroji nuosavybė. Trečiasis asmuo DNSB „Putinas“ nėra šio bendrojo naudojimo turtinio objekto savininkas, jis yra namo bendraturčių įsteigtas bendrojo naudojimo patalpoms, bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai, bendrojo naudojimo namo konstrukcijoms prižiūrėti, remontuoti, kitaip tvarkyti ir eksploatuoti. Kadangi išnuomoto turto pagerinimu buvo padidinta namo bendraturčių bendroji nuosavybė, toks pagerinimas sukūrė sąlygas namo bendrijai, o tuo pačiu ir bendraturčiams gauti pajamas iš to turto panaudojimo komerciniais tikslais. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šio turto savininkams atsiranda teisinė pareiga kompensuoti nuomininkui su to daikto pagerinimu susijusias būtinas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas paneigdamas ieškovo teisę į išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą akcentavo aplinkybę, kad tas daiktas (negyvenamosios patalpos) buvo pertvarkytas pritaikant jį ieškovo vykdomai komercinei veiklai ir tik šiuo tikslu, kad visi ieškovo atlikti statybos-remonto darbai sukūrė naują objektą, kuris buvo skirtas tik ieškovo vykdomai veiklai, iš kurios ieškovas gavo ekonominės naudos. Su tokiu vertinimu negalima sutikti. Pažymėtina, kad ieškovui buvo išnuomotos ne jau įrengtos patalpos, kurias užtektų vien pritaikyti konkrečiai komercinei veiklai, o tik erdvė tarp namą laikančiųjų konstrukcijų. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat pažymėta, jog ieškovui buvo suteikta galimybė naudotis ne konkrečiu daiktu, o tuščiomis erdvėmis pastato cokoliniame aukšte. Tačiau teismas be pagrindo nevertino tų faktinių aplinkybių, kad nuomotojo leidimu nuomininkas savo lėšomis ir darbu rekonstravo nuomos dalyką, iš esmės sukurdamas kokybiškai naują daiktą – įrengtas negyvenamąsias patalpas, kurios buvo pritaikytos nuomininko veiklai. Taigi ieškovo darbu ir lėšomis buvo sukurtas iš esmės naujos kokybės, didesnės vertės, ėmęs teikti ekonominę naudą atsakovų bendrosios nuosavybės objektas, todėl nuomininko teisė reikalauti iš šios nuosavybės savininkų atlyginti daikto pagerinimo išlaidas laikytina teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovo turėjimas ekonominės naudos eksploatuojant išnuomotas ir jo veiklai pritaikytas patalpas, nėra pagrindas, kuriuo paneigiama ar apribojama teisė į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Atmesdamas ieškovo reikalavimą pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi nuostata, kad nei 1995 m. gegužės 30 d. sutartyje (neoriginalios sutarties kopija – 1 tomas, 150 b. l.), nei 1995 m. birželio 12 d. sutartyje nebuvo nenumatyta, kad už tuščių erdvių įrengimą ir pritaikymą ieškovo komercinei veiklai ginčo patalpų bendraturčiams gali kilti pareiga atlyginti ieškovui šio patirtas išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovo teisė gauti išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą paremta įstatymu, o nė vienoje iš paminėtų sutarčių nėra sutarta, kad tokia teise nuomininkas negalės pasinaudoti (nėra sutarta kitaip, nei leidžia įstatymas). Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą teisinę išvadą, jog ieškovas nebuvo gavęs atsakovų leidimo pagerinti išsinuomotą daiktą, todėl šis neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą. Ieškovas veikė pagal sutartį su nuomotoju GNEB Nr. 73, po to - su DNSB „Putinas“, įsteigtu įgyvendinti bendrąsias patalpų savininkų teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (DNSBĮ 3 str. 1 d. – įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004-02-14 iki 2010-01-05), nuomotojo leidimas atlikti darbus, kurių dėka išnuomotas daiktas buvo pagerintas, buvo duotas, todėl ieškovas įgijo įstatyme numatytą teisę reikalauti iš patalpų savininkų atlyginti daikto pagerinimo išlaidas. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tie teisiniai ir faktiniai pagrindai, kuriais teismas paneigė ieškovo teisę į išlaidų atlyginimą ir kuriais remdamasis atmetė jo reikalavimą atsakovams, yra neteisingi.

Iš esmės sutikdamas su ieškovo teise į išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, trečiasis asmuo priešieškiniu ginčija prašomų priteisti išlaidų dydį. Pirminių dokumentų (darbų aktų, sutarčių, prekių įsigijimo kvitų, čekių, važtaraščių ir pan.), kurie patvirtintų ieškovo turėtas išlaidas, nei nagrinėjamoje byloje, nei prie jos pridėtose kitose civilinėse bylose nėra. Prašydamas iš atsakovų atitinkamomis proporcijomis priteisti išnuomoto daikto pagerinimo išlaidas ieškovas jų dydį grindžia vieninteliu byloje pateiktu rašytiniu įrodymu – statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 120V-2004 „Dėl pastate (duomenys neskelbtini), atliktų rekonstrukcijos darbų vertės nustatymo“, kuriame nurodyta, kad į cokolinio aukšto rekonstrukciją investuota 124 250 Lt (1 tomas, 29-39 b. l.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šis aktas negali būti laikomas ekspertine išvada, tačiau gali būti vertinamas kartu su kitais rašytiniais įrodymais, kadangi išvada dėl investicijų dydžio padaryta lokalinių sąmatų pagrindu. Kitoje civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-971-02 pareikštame patikslintame ieškinyje dėl nuosavybės teisės į patalpas pripažinimo ieškovas yra nurodęs, kad patalpų rekonstrukcijos darbus jis vykdė ūkio būdu (tos bylos 1 tomas, 113-115 b. l.). Dėl šios priežasties gali būti atsižvelgiama tik į ieškovo pateiktame akte nurodytas tiesiogines išlaidas, kurių dydis pagal prie akto pridėtą objektinę sąmatą sudaro 76 141 Lt (darbo užmokestis 17 814 Lt, medžiagos 56 033 Lt ir mechanizmai 2 294 Lt). Sudaryti tų pačių atliktų rekonstrukcijos darbų sąmatą užsakė ir trečiasis asmuo DNSB „Putinas“, kuris pagal byloje pateiktus statybos techninius dokumentus buvo darbų užsakovas ir statytojas (pridėta byla Nr. 2⁴⁴-971-02, 1 tomas, 162-164 b. l.). Trečiojo asmens pateiktoje sąmatoje (1 tomas, 151-164 b. l.) nurodyta, kad 105,27 kv. m patalpų rekonstrukcijos darbų sąmatinė kaina sudaro 63 690 Lt, o tiesioginės išlaidos sudaro 51 220 Lt (12 980 Lt darbo užmokestis, 36 460 Lt medžiagos ir 1 780 Lt mechanizmai). Pažymėtina, kad trečiasis asmuo priešieškinyje laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į ieškovo teiginius dėl rekonstrukcijos darbų atlikimo ūkio būdu, iš bendros sąmatinės kainos atimtina 3 894 Lt suma socialinio draudimo mokesčiui ir 6 882 Lt suma PVM mokesčiui, ir nurodo, jog tokiu būdu realios investuotos lėšos į patalpų rekonstravimą ir įrengimą sudarytų 52 914 Lt sumą. Tokią sumą trečiasis asmuo pripažįsta lėšomis, atlygintinomis ieškovui už išnuomoto turto pagerinimą. Nustatydama ieškovui kompensuotinų išlaidų dydį teisėjų kolegija remiasi trečiojo asmens nurodyta ir jo pripažįstama suma. Kaip jau nurodyta, pagal pateiktas sąmatas vertinamas tik tiesioginių išlaidų dydis, nes darbai buvo atliekami ūkio būdu. Byloje nėra pateikti tiesiogines išlaidas (pvz., konkretų užmokestį už darbus, apmokėjimą už medžiagas arba mechanizmus) patvirtinantys dokumentai. Trečiasis asmuo yra į bylą pateikęs išrašą iš ieškovo teiktų teismui turėtų išlaidų sąrašo originalo (tokio sąrašo nagrinėjamoje byloje nėra), kuriame nurodyta žymiai mažesnė bendra išlaidų suma už tą, kurią prašoma priteisti byloje pareikštu ieškiniu (2 tomas, 75-77 b. l.). Be to, šiame išraše nurodyta, kad atlaisvindamas patalpas ieškovas išsivežė kai kuriuos daiktus, išlaidos kuriems įsigyti buvo įtrauktos į patalpų remonto išlaidų sąrašą. Pastebėtina ir ta aplinkybė, jog ieškovo pateiktame apžiūros akte bei statinio dalinės ekspertizės akte daromos nuorodos į tai, kad statybos montavimo darbus atliko ir stomatologinio kabineto patalpas įrengė bei lėšas į patalpų rekonstrukciją investavo ne ieškovas, o kitas asmuo (UAB „Evridenta“). Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad už išnuomoto daikto pagerinimą ieškovui galėtų būti atlyginta ne didesnė kaip trečiojo asmens priešieškinyje nurodyta būtinų išlaidų suma – 52 914 Lt.

Trečiojo asmens priešieškiniu prašoma priteisti iš ieškovo 121 271,04 Lt nuomos mokesčio. Trečiasis asmuo nurodo, kad 1995 m. birželio 12 d. sutartyje buvo nustatytas nerealus vos 5 Lt už kv. m nuomos mokestis. Pasak trečiojo asmens, tokio dydžio nuomos mokestis galėtų būti pateisinamas tik tokiu atveju, jeigu ieškovas nereikalautų atlyginimo už išnuomoto daikto pagerinimą. Trečiojo asmens įsitikinimu, per visą nuomos santykių laikotarpį realus nuomos mokesčio dydis turėjo būti ne mažesnis kaip 12 Lt už kv. m.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo asmens argumentai dėl jo nurodyto dydžio nuomos mokesčio taikymo nepagrįsti, o reikalavimas priteisti 121 271,04 Lt nuomos mokesčio – atmestinas.

Šioje nutartyje, vadovaujantis įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytomis aplinkybėmis, konstatuota, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį siejo negyvenamųjų patalpų nuomos santykiai, atsiradę 1995 m. birželio 12 d. sutarties pagrindu. Užmokestis už nuomą yra esminis nuomos sutarties požymis (1964 m. CK 297 str., 2000 m. CK 6.477 str. 1 d.). 1995 m. birželio 12 d. sutarties 11 punkte nustatyta, kad prasidėjus patalpų eksploatacijai (t. y. po patalpų rekonstrukcijos ir įrengimo darbų atlikimo) nuomininkas 9 mėnesius atleidžiamas nuo nuomos mokesčio mokėjimo, o po šio laikotarpio nuomininkas kas mėnesį į nuomotojo kasą ar į jo sąskaitą moka 530 Lt (106x5). Taigi sutartimi buvo nustatyta konkreti fiksuota mėnesinio nuomos mokesčio suma, mokesčio dydis buvo lygus 5 Lt už vieną kv. m išnuomotų patalpų. Pastebėtina, kad tokio dydžio nuomos mokestis įrašytas ir trečiojo asmens į bylą pateiktoje 1995 m. gegužės 30 d. nuomos sutartyje (neoriginalios sutarties kopija – 1 tomas, 150 b. l.). Galima būtų sutikti su trečiojo asmens teiginiu, kad toks mokestis yra lengvatinio dydžio ir galėjo būti siejamas su tuo, kad nuomininkas savo lėšomis turėjo rekonstruoti ir įrengti nuomojamas patalpas. Nuomos sutartyje buvo aptarta konkreti nuomos mokesčio suma ir sutarties šalys turėjo laikytis sulygtos sutartinės sąlygos dėl mokesčio dydžio. Teisėtai sudaryta ir galiojantis sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d. nuostata). Byloje nėra duomenų, kad per visą faktinį nuomos teisinių santykių laikotarpį sutarties šalys būtų papildomu susitarimu pakeitę nuomos mokestį ar sutarę keisti jo dydį suderintais terminais (CK 6.487 str. 5 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas (nuomininkas) sutartyje nustatyto dydžio mokestį pradėjo mokėti nuo 1999 m. vasario mėn. ir mokėjo iki 2002 m. birželio mėn. (įskaitytinai), iš viso sumokėdamas 21 200 Lt įmokų. Nors nuomos teisiniai santykiai tęsėsi iki 2005 m. pabaigos, tačiau po 2002 m. birželio mėnesio nuomininkas nuomos mokesčio nebemokėjo, tokiu būdu pažeisdamas savo prievolę mokėti sutartyje nustatytu laiku ir joje nustatyto dydžio (530 Lt per mėnesį) nuompinigius (CK 6.487 str. 1 d.). Trečiojo asmens reikalavimas už visą faktinį nuomos teisinių santykių laiką (nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d.) priteisti iš ieškovo 121 271,04 Lt nuomos mokesčio, jį skaičiuojant po 12 Lt už 1 kv. m dydžiu, yra nepagrįstas, todėl atmesdamas šį priešinio ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismas nusprendė teisingai.

Kaip jau minėta, vykdydamas prievoles pagal 1995 m. birželio 12 d. sutartį ieškovas V. L. per laikotarpį nuo 1999 m. vasario mėn. iki 2002 m. birželio mėn. (įskaitytinai) atliko 40 kasmėnesinių mokėjimų į trečiojo asmens kasą įmokomis po 530 Lt, iš viso sumokėdamas 21 200 Lt. Vėliau iki išsikėlimo iš nuomojamų patalpų 2005 m. gruodžio mėnesį ieškovas jokių įmokų nuomotojui nebeatliko. Šioje nutartyje taip pat jau pažymėta, kad pagal 1995 m. birželio 12 d. sutarties 11 punkto sąlygas nuomotojo perduoto nuomininkui daikto (neįrengtų patalpų) vertė buvo padengiama nuomos mokesčio mokėjimais per 40 mėnesių laikotarpį (530 Lt mėnesinė įmoka per 40 mėnesių sudaro 21 200 Lt sumą, lygią perduotų patalpų vertei). Tai reiškia, kad nuomininkui buvo suteikta teisė kasmėnesiniais 530 Lt dydžio mokėjimais išpirkti nuomos sutartimi perduoto naudotis daikto vertę. Šia teismo nutartimi 1995 m. birželio 12 d. sutarties sąlygos, susijusios su šalių susitarimu sudaryti nuomininkui perduoto daikto išperkamosios nuomos sutartį ir nuomininko teise įgyti išnuomotą daiktą savo nuosavybėn, pripažintos negaliojančiomis, o nuomininko pagal sutartį sumokėta 21 200 Lt suma, kuri lygi jam perduoto daikto vertei, priteista grąžinti ją sumokėjusiam nuomininkui (ieškovui). Susidarius tokiai teisinei situacijai laikytina, kad per visą faktinį nuomos mokesčio laikotarpį ieškovas naudojosi išnuomotu daiktu be užmokesčio. Pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-971-02 yra 1998 m. vasario 13 d. patalpų apžiūros aktas Nr. 101-112 (bylos 1 tomas, 164 b. l.) kuriuo konstatuota, kad visi nurodyti rekonstrukcijos darbai atlikti be nukrypimų nuo suderinto projekto ir patalpos tinkamos priimti eksploatuoti. Minėtoje byloje esančiame ieškovo V. L. patikslintame ieškinyje (tos bylos 1 tomas, 113-115 b. l.) teigiama, kad dar 1997 m. gruodžio mėnesį V. L. norėjo priduoti patalpas eksploatacijai ir tuo tikslu buvo surašytas aktas dėl individualaus statinio priėmimo naudoti. Šią aplinkybę patvirtina kartu su tuo ieškiniu pateiktas dalinai užpildytas aktas dėl individualaus statinio priėmimo naudoti (tos bylos 1 tomas, 167 b. l.). Šios aplinkybės įgalina sutikti su trečiojo asmens teigimu, kad ieškovas išnuomotu daiktu faktiškai pradėjo naudoti nuo 1998 m. sausio mėn. ir naudojosi iki 2006 m. (pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-92-392/2006 yra DNSB „Putinas“ 2005 m. gruodžio 29 d. pareiškimas teismui, kuriame nurodoma, kad V. L. iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), išsikėlė – b. l. 157). Pradėdamas mokėti įmokas į nuomotojo kasą nuo 1999 m. vasario mėnesio, ieškovas iš esmės pasinaudojo mokesčio mokėjimo lengvata, numatyta 1995 m. birželio 12 d. sutarties 11 punkte, pagal kurį, pradėjus patalpas eksploatuoti nuomininkas 9 mėnesius atleidžiamas nuo nuomos mokėjimo. 1999 m. vasario mėn. pradėjęs mokėti po 530 Lt dydžio įmokas, ieškovas iki 2002 m. birželio mėnesio padengė jam perduotų patalpų vertę. Po to ieškovas patalpomis faktiškai naudojosi iki išsikėlimo iš jų 2005 m. gruodžio mėnesį, už nuomą nemokėdamas. Priteisus ieškovui grąžinti 21 200 Lt jam perduotų patalpų vertės įmokas, konstatuotina, kad per visą laikotarpį nuo rekonstruotų ir ieškovo reikmėms įrengtų patalpų eksploatavimo pradžios iki išsikėlimo iš jų (patalpų palaisvinimo) momento, ieškovas naudojosi jomis neatlygintinai, t.y. be užmokesčio už nuoma. Pagal 1995 m. birželio 12 d. sutartyje nustatytą mokestinių įmokų dydį (530 Lt per mėnesį) skaičiuotina, kad per laikotarpį nuo 1998 m. sausio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai) susidarytų bendra 50 880 Lt nuomos mokesčio suma. Šiuo atveju 1995 m. birželio 12 d. sutarties 11 punkte numatyta nuomininkui lengvata dėl atleidimo 9 mėnesiams nuo nuomos mokesčio mokėjimo netaikytina, nes ieškovas reikalauja atlyginti išnuomoto daikto pagerinimo išlaidas. Ji netaikytina taip pat ir dėl to, kad ieškovui priteisiama grąžinti jo sumokėta suma, lygi išnuomoto daikto vertei. Darytina išvada, kad per visą nuomos teisnių santykių laikotarpį ieškovas turėjo sumokėti nuomotojui DNSB „Putinas“ 50 880 Lt nuomos mokesčio. Tokia suma artima tai sumai, kuri šia nutartimi nustatyta kaip kompensacija ieškovui už išnuomoto daikto pagerinimą (52 914 Lt). Skirtumas tarp sumos, kurią ieškovas turi teisę gauti kaip kompensaciją už išnuomoto daikto pagerinimą, ir sumos, kurią jis turėtų sumokėti kaip užmokestį pagal nuomos sutartį, bendroje tarpusavio piniginių prievolių suminėje apimtyje yra nežymus (52 911 Lt ir 50 880 Lt). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nustatant ieškovo reiškiamų atsakovams ir trečiojo asmens reiškiamų ieškovui piniginių reikalavimų suminį balansą nurodytas skirtumas nevertintinas dėl mažareikšmiškumo, ir sprendžia, jog ieškovo pareikšti piniginiai reikalavimai atsakovams ir trečiojo asmens pareikšti piniginiai reikalavimai ieškovui turi priešpriešinių piniginių prievolių pobūdį, kurių suminis dydis beveik sutampa. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiais principais privalu vadovautis teismui sprendžiant visus klausimus, iškylančius civilinio proceso tvarka nagrinėjant teisminius ginčus (CK 1.5 str. 3-4 d., CPK 3 str. 1 d. nuostatos). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, kadangi byloje tenkintinų priešpriešinio pobūdžio materialinių teisinių reikalavimų dydžiai iš esmės sutampa, todėl yra teisinga ir sąžininga teigti, jog tokiu atveju išnyksta ieškovo teisė reikalauti išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir išnyksta trečiojo asmens teisė reikalauti užmokesčio už nuomą. Remdamasi tokia išvada teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis atmestas ieškovo ieškinys ir atmesta dalis trečiojo asmens priešinio ieškinio reikalavimų, paliktinos nepakeistos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija dėl byloje pareikštų prašymų, susijusių su ieškinio senaties taikymu. Teisėjų kolegija taip pat iš esmės nepasisako ieškinio bei priešieškinio senaties klausimu, kadangi ieškinys ir dalis priešieškinio reikalavimų yra atmesti kitais teisiniais pagrindais, o dėl patenkintos priešinio ieškinio reikalavimų dalies, kaip jau buvo pažymėta šioje nutartyje, ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklės netaikytinos.

Įvertinusi ieškinio ir priešieškinio reikalavimų (pagal jų pobūdį ir turinį) patenkinimo ir atmetimo balansą, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies tik dėl priešiniu ieškiniu pareikšto neturtinio reikalavimo, apeliantų turėtos žyminio mokesčio už paduotus skundus išlaidos jiems neatlyginamos (CPK 93 str. 3 d.). Trečiojo asmens atstovas pateikė 2 500 Lt mokėjimo dokumentus už šio bylos dalyvio atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam atlygintina dalis advokato teisinės pagalbos išlaidų. Įvertinus patenkintų ir atmestų procesinių bei materialiųjų reikalavimų proporcijas, teisingu ir sąžiningu laikytinas 1 000 Lt dydžio teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų trečiajam asmeniui atlyginimas (CPK 98 str. 1 ir 3 d.).

Iš apeliantų lygiomis dalimis priteisiamos į valstybės biudžetą dokumentų įteikimo (siuntimo) apeliacinėje instancijoje išlaidos pagal byloje esančią pažymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria visiškai atmestas 424-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Putinas“ priešieškinis. Šioje dalyje priimti naują sprendimą. 424-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Putinas“ priešieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti negaliojančia 1995 m. birželio 12 d. sutarties, sudarytos tarp Gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos Nr. 73 (teisių ir pareigų perėmėjas 424-oji Daugiabučio namo savininkų bendrija „Putinas“) ir V. (V.) L., dalį dėl sutarties šalių įsipareigojimų sudaryti patalpų išperkamosios nuomos sutartį ir su tuo susijusių prievolių (teisių ir pareigų) nustatymo (1995 m. birželio 12 d. sutarties 1 punkto dalis dėl teisės įsigyti patalpas išperkamosios nuomos būdu, 5 punktas, 11 punkto antra ir trečia pastraipos, 14 punkto dalis dėl nuorodos apie patalpų išperkamosios nuomos sutarties nepasirašymą, 15 punktas, 16 punktas, 17 punktas, 18 punktas, 19 punkto dalis dėl nuorodos apie išperkamosios nuomos sutarties sudarymą). Taikyti restituciją – priteisti iš 424 –osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Putinas“ (kodas 124786445) V. (V.) L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 21 200 Lt (dvidešimt vieną tūkstantį du šimtus litų) įmokų.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti trečiajam asmeniui 424-ajai Daugiabučio namo savininkų bendrijai „Putinas“ (kodas 124786445) iš ieškovo V. (V.) L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžetą iš 424-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Putinas“ (kodas 124786445) ir iš ieškovo V. (V.) L. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 42 Lt dokumentų įteikimo apeliacinėje instancijoje išlaidoms atlyginti.