- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-1115-115/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Algirdas Auruškevičius, Rūta Burdulienė
- Atsakovas
- L. J.
- Ieškovas
- UAB „Danske lizingas“
- Trečiasis asmuo
- D. M., P. M., E. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Barkausko, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pagal ieškovo UAB „Danske lizingas“ ieškinį atsakovei L. J. dėl turto likutinės vertės, nesumokėtų eilinių mokėjimų, palūkanų, delspinigių ir baudų priteisimo, ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl lizingo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, tretieji asmenys D. M., P. M., E. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės lizinguojamo turto (keturračių motociklų) likutinę vertę - 50 550,17 Lt, nesumokėtus eilinius mokėjimus pagal išrašytas sąskaitas - faktūras iki finansinio lizingo sutarčių nutraukimo dienos - 2 585,69 Lt, palūkanas - 1 072,41 Lt, delspinigius - 646,30 Lt, baudas - 4 500 Lt, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė su atsakove sudarytomis finansinio lizingo sutartimis Nr. 200606F-5849, Nr. 200606F-5850, Nr. 200606F-5851.
Atsakovė L. J. priešieškiniu prašė įtraukti į bylą atsakovą D. M. ir trečiąjį asmenį P. M.; pripažinti iš dalies negaliojančiomis 2006-06-14 ieškovo UAB „Danske lizingas“ ir atsakovės L. J. sudarytas lizingo sutartis Nr. 200606F-5849, Nr. 200606F-5850, Nr. 200606F-5851 ir laikyti jas 2006-06-14 lizingo sutartimis Nr.200606F-5849, Nr. 200606F-5850, Nr.200606F-5851, sudarytomis ieškovo - UAB „Danske lizingas“ ir atsakovo D. M.. Paaiškino, kad tikrasis lizingo gavėjas buvo D. M., derinęs bei tvarkęs visus sutarčių sudarymo reikalus. Visas teises bei pareigas pagal lizingo sutartis siekė įgyti bei įgijo D. M., tą jis pripažino 2008-08-07 rašte.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovui iš atsakovės lizinguojamo turto likutinę vertę – 50 550,17 Lt, mokėjimus pagal išrašytas sąskaitas – faktūras – 2585,69 Lt, palūkanas – 1072,41 Lt, delspinigius – 646,30 Lt, baudas – 4500 Lt, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas – 3081 Lt; iš atsakovės atsakovui D. M. priteisė 511 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 118,17 Lt pašto išlaidų.
Teismas remdamasis bylos medžiaga sprendė, kad ieškovo ir atsakovės sudarytos finansinio lizingo sutartys neturi apsimestinių sandorių požymių. Anot teismo, atsakovų artimi santykiai, planai pradėti verslą, susijusį su keturračių motociklų nuoma, rodo, kad pagal lizingo sutartis įgyti keturračiai motociklai buvo L. J. įnašas į bendrą atsakovų verslą, o organizacinę ir praktinę veiklą, saugant ir nuomojant šiuos motociklus vykdė daugiau D. M.. Atsakovė taip pat pasirūpino atsakovų verslo legalizavimu gaudama verslo liudijimą. Atsakovės pagal lizingo sutartis įgytų keturračių motociklų valdymą bei naudojimą patvirtina 2007-12-05 šios atsakovės parašytas prašymas ieškovui leisti pagal lizingo sutartis įgytą turtą perduoti trečiajam asmeniui P. M., susirašinėjimas su ieškovu dėl turto grąžinimo, kuriame atsakovė prisiėmė pareigą pašalinti transporto priemonių defektus.
Teismas konstatavo, kad lizingo sutartis atsakovė sudarė gerai suprasdama jų prasmę ir pasekmes, ji sąmoningai siekė gauti teisę naudoti ir valdyti keturračius motociklus ir šią teisę ketino panaudoti, vystydama bendrą veiklą kartu su tuomet artimu draugu, atsakovu D. M.. Atsakovo D. M. pripažinti finansinio lizingo sutarčių šalimi vietoj atsakovės L. J. nėra pagrindo. Atsakovų partnerystė, bendradarbiavimas ginčijamų sandorių sudarymo metu paneigia, o ne įrodo lizingo sutarčių apsimestinį pobūdį. Būtent geri atsakovų santykiai nulėmė šių asmenų pareigų, siekiant verstis veikla, susijusia su keturračių motociklų nuoma, pasiskirstymą: atsakovė L. J. gavo veiklai reikalingas transporto priemones, pasirūpino verslo liudijimu, o atsakovas D. M. praktiškai organizavo šią veiklą, saugojo transporto priemones. Tokia veikla yra įmanoma, esant atskiram veiklą vykdančių partnerių turtui, tačiau esant susitarimui bendrai turtu naudotis. Bendrą veiklą vykdančių partnerių turto ir prievolių atskirumas nėra apsimestinio sandorio požymis.
Anot teismo, aplinkybės, kad dalį įmokų pagal lizingo sutartis mokėjo ne atsakovė L. J., o kiti asmenys (E. S., D. M., A. M.), nepatvirtina lizingo sutarčių apsimestinio pobūdžio. Įmokų sumokėjimas už atsakovę L. J. patvirtina ne apsimestinio sandorio požymius, o jos ir įmokų mokėtojų tarpusavio prievolių buvimą, kurios gali būti sureguliuotos, taikant CK 6.50 str. 3 d. nuostatas. Atsakovės siekis išvengti lizingo sutartimis prisiimtų prievolių vykdymo, kai į keturračius motociklus dėtos viltys nepasiteisino ir draugystė su numatytos vykdyti veiklos partneriu, atsakovu D. M. iširo, yra suprantamas. Tačiau nei neapsiteisinusios viltys dėl sėkmingos veiklos, nei iširusi draugystė su veiklos partneriu neatleidžia lizingo gavėjos nuo prievolių, numatytų lizingo sutartyse, vykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė L. J. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-23 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Danske lizingas“ ieškinį atmesti, atsakovės L. J. priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovo ir atsakovo D. M. bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Byloje esminė įrodinėtina aplinkybė, kas buvo faktinis lizingo gavėjas pagal 2006-06-14 lizingo sutartis, ar sutampa lizingo sutartyse nurodytas lizingo gavėjas su faktiniu lizingo gavėju, kuris tarėsi su ieškovu dėl lizingo sutarčių sudarymo, naudojosi lizingo sutarčių objektu bei mokėjo lizingo įmokas. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas lizingo sutarčių sudarymo aplinkybių praktiškai neanalizavo. Atsakovė, pasirašant ginčijamas sutartis, buvo tik statytinė ir ieškovas tą žinojo.
Atsiliepimas
2. Atsakovė jai pateiktas lizingo sutartis pasirašė, kadangi tuo metu jos artimas draugas D. M. nurodė, kad geriau sutartis pasirašyti atsakovei, nes ji dirba ir gauna oficialias pajamas. Jokių teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis atsakovė neprisiėmė, o lizingo santykiai atsirado būtent tarp ieškovo ir atsakovo D. M.. Tą patvirtina ir sutarčių vykdymo aplinkybės. Atsakovė tik vieną kartą savo vardu, tačiau atsakovo D. M. pinigais, sumokėjo įmoką pagal lizingo sutartį.
3. Ieškovo atstovė teisme pripažino, kad jai nėra žinomos aplinkybės, kokius reikalus aptarinėjo atsakovas D. M. ir ieškovo atstovas E. S.. Tačiau būtent jo elgesys ir veiksmai tiesiogiai kūrė ieškovui teises ir pareigas. Teismas nepagrįstai nepripažino E. S. dalyvavimo teismo posėdyje būtinu ir jo neapklausė. Pažymėtina, kad byloje pateikti įrodymai rodo, kad lizingo įmokas mokėjo atsakovas D. M. ir ieškovo atstovas E. S.. Kad tikrasis lizingo gavėjas buvo atsakovas D. M. įrodo ir jo elgesys po lizingo sutarčių sudarymo, kadangi motociklų verslu praktiškai vertėsi jis vienas, o atsakovė jam padėdavo tik tada, kai jis nespėdavo. Svarbu, kad atsakovas D. M. teismo posėdyje paaiškino, kad tarėsi su ieškovu lizingo sutartis perrašyti jo vardu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Danske lizingas“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad apeliantė ne tik dalyvavo sudarant sutartį su ieškovu, bet ir teikė visus būtinus dokumentus jai sudaryti. Apeliantės veiksmai rodo, kad nagrinėjamu atveju apeliantė negali gintis nuo jai pareikšto ieškinio apsimetimu. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apeliantės ir trečiojo asmens D. M. tarpusavio santykiai lėmė, kad jie pasinaudodami D. M. organizaciniais sugebėjimais ir mokėjimu atlikti tam tikrus ūkinius darbus ir apeliantės galimybėmis gauti kreditavimą verslui vystyti pradėjo verslą ir ėmėsi veiklos. Pažymėtina, kad finansiškai pajėgi sudaryti lizingo sutartis buvo būtent apeliantė. Apeliantė ne tik sudarė visas sąlygas lizingo dalykų verslui vykdyti, bet ir gavo iš šio verslo pajamas, sutarčių galiojimo metu aktyviai veikė kaip finansinio lizingo sutarties šalis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl 2006-06-14 lizingo sutarčių Nr. 200606F-5849, Nr. 200606F-5850, Nr. 200606F-5851 pripažinimo apsimestinėmis ir lizingo gavėjo teisių bei pareigų perkėlimo trečiajam asmeniui D. M..
Kasacinis teismas savo teisminėje jurisprudencijoje aiškindamas apsimestinio sandorio turinį yra pasisakęs, kad apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tik nustačius, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006). Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t.y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).
Pabrėžtina, kad apeliacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes atitinka įstatymo reikalavimus. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Vadovaudamasis CPK 185 str., teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis.
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2006-06-14 sudarė lizingo sutartis Nr. 200606F-5849, Nr. 200606F-5850, Nr. 200606F-5851 (t. 1, b. l. 16-18), pagal kurias atsakovei kaip lizingo gavėjai buvo perduoti lizingo dalykai. Atsakovė teigia, kad tikrasis lizingo gavėjas pagal lizingo sutartis yra ne jinai, bet tretysis asmuo D. M., o lizingo sutartys buvo įformintos atsakovės vardu tik todėl, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu tokių sutarčių nebūtų sudaręs. Iš atsakovės ir trečiojo asmens D. M. paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, matyti, kad tiek iki lizingo sutarčių pasirašymo, tiek jų pasirašymo metu atsakovę ir trečiąjį asmenį siejo ilgamečiai draugiški santykiai (t. 2, b. l. 126-127). Taip pat nustatyta, kad ikisutartiniuose santykiuose su ieškovu aktyviausiai veikė tretysis asmuo D. M., būtent jis aptarė esmines sutarčių sąlygas, parinko lizingo dalykus (t. 2, b. l 127). Šalys pripažino, kad lizingo sutartis su ieškovu pasirašė atsakovė, kadangi trečiajam asmeniui nebūtų buvęs suteiktas finansavimas (t. 2, b. l. 128). Iš šalių paaiškinimų taip pat aišku, kad lizingo dalykų – keturračių motociklų, nuomos verslas buvo vykdomas atsakovei išduoto verslo liudijimo pagrindu, o iš vykdomos veiklos gautomis pajamomis atsakovė su trečiuoju asmeniu disponavo bendrai (t. 2, b. l. 128). Iš esmės nėra ginčo ir dėl aplinkybės, jog lizingo dalykų nuomos verslu iš esmės užsiėmė bei jį vystė tretysis asmuo D. M.. Aplinkybę, jog atsakovę ir trečiąjį asmenį siejo bendro verslo vizija, o lizingo dalykai buvo įsigyti ir asmeniniam jų poreikių patenkinimui patvirtina ir straipsnio „Keturračiai motociklai vilioja romantikus“, publikuoto spaudoje, kopija (t. 2, b. l. 20). Iš į bylą pateikto 2008-08-12 atsakovės pasirašyto pranešimo dėl turto grąžinimo matyti, kad atsakovė iki 2008-09-12 savo sąskaita pasižadėjo pašalinti lizingo dalykų defektus ir juos ieškovui grąžinti techniškai tvarkingus (t. 2, b. l. 76). Iš 2008-08-07 datuoto trečiojo asmens D. M. rašto matyti, kad pastarasis pasižadėjo padengti galimus atsakovės įsipareigojimus ieškovui (t. 1, b. l. 52).
Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad nėra būtinos juridinės sudėties pripažinti lizingo sutartis apsimestiniais sandoriais ir lizingo gavėją pakeisti kitu asmeniu (CPK 185 str.). Tokia išvada darytina, kadangi, pirma, atsakovė ginčo sutartis sudarė laisva valia, antra, atsakovė ir tretysis asmuo D. M. siekė bendrai vystyti keturračių motociklų verslą, motociklus įgyti nuosavybės teise, trečia, nors lizingo sutarčių sąlygas derino tretysis asmuo, jis iš esmės rūpinosi motociklų nuoma, tačiau atsakovė prie bendro verslo prisidėjo pasirašydama sutartis, gaudama verslo liudijimą. Aplinkybės, jog atsakovė su trečiuoju asmeniu išsiskyrė, jų verslas nepasisekė, nepaisant to, kad lizingo sutartys buvo įformintos vienos atsakovės vardu, nėra priežastys konstatuoti apsimestinio sandorio buvimo faktą ir atsakovę atleisti nuo prisiimtų įsipareigojimų ieškovui vykdymo. Minėta suponuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinosios juridinių faktų sudėties 2006-06-14 lizingo sutartis Nr. 200606F-5849, Nr. 200606F-5850, Nr. 200606F-5851 pripažinti apsimestiniais sandoriais (CK 1.87 str. 1 d.). Papildomai pažymėtina, jog bet kuriuo atveju net ir pripažinus, kad atsakovė, sudarydama ginčo lizingo sutartis, teises ir pareigas siekė sukurti ne sau, bet trečiajam asmeniui D. M., ši aplinkybė negalėtų būti naudojama prieš sąžiningą sandorio šalį – ieškovą, išreiškusį valią sutartis sudaryti būtent su atsakove.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, susijusias su lizingo sutarčių kvalifikavimu apsimestiniais sandoriais, o pats sprendimas atitinka CPK 263 str. reikalavimus. Tai, kad atsakovė pasirinko galimai netinkamą jos teisių gynybos būdą, nesudaro pagrindo iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.