Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. R. (A. R.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutarties, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. R. priklausantį nekilnojamą turtą ir pinigines lėšas, esančias įvairių kredito įstaigų sąskaitose, trijų mėnesių laikotarpiui, iki 2014 m. sausio 29 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje A. R. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimais A. R. buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį nekilnojamą turtą ir jo vardu įvairiose kredito įstaigose atidarytose sąskaitose esančias pinigines lėšas. Šios procesinės prievartos priemonės terminai buvo tęsiami ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis iki 2013 m. liepos 12 d. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 29 d. nutartimi, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. R. priklausantį nekilnojamą turtą ir lėšas, esančias įvairių kredito įstaigų sąskaitose. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi šios procesinės prievartos priemonės terminas pratęstas dar trims mėnesiams, iki 2014 m. sausio 29 d. Sprendimą pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. R. turtui Vilniaus apygardos teismas motyvavo tuo, kad A. R. kaltinamas vertęsis neteisėta ūkine, komercine veikla bei legalizavęs nusikalstamu būdu įgytą turtą, todėl šioje byloje galimai bus taikomos Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios turto konfiskavimą. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos teismas nustatė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalyje numatytą laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindą – galimą turto konfiskavimą.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. R. skundas atmetamas.

Kaltinamojo A. R. skunde pateikiama nemažai argumentų, susijusių su jo kaltės klausimu padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, jų termino pratęsimo pagrįstumo bei teisėtumo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos. Visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus galutinį procesinį sprendimą. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad A. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio nuostatas, laikinas nuosavybės teisių apribojimas yra procesinė prievartos priemonė, kuria siekiama užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą baudžiamajame procese. Šioje baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo A. R. turtui buvo paskirtas siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Taigi, priešingai nei tvirtinama kaltinamojo skunde, pirmosios instancijos teismas įvardino konkretų Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis pagrindas, atsižvelgiant į A. R. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį ir mastą, nustatytas pagrįstai. A. R. yra kaltinamas tuo, kad nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. balandžio 4 d., pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymais nustatytą tvarką, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, tyčia nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, kitokiu neteisėtu būdu versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurios metu rašydamas rašto darbus už atlygį, iš šios veiklos galimai gavo 773 587,10 Lt pajamų, t.y., be kitų nusikalstamų veikų, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismui kaltinamąjį pripažinus kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką, šiuo atveju būtų pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio nuostatas ir iš šios nusikalstamos veikos gautas pajamas konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad A. R. turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, dydis yra proporcingas pinigų sumai, kuri gali būti konfiskuota pirmosios instancijos teismui pripažinus jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 1 dalį.

Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo metu A. R. nuosavybės teisių apribojimo pagrindai nėra išnykę ar pasikeitę, jų nepaneigia ir skunde nurodyti argumentai, todėl konstatuotina, kad procesinės prievartos priemonės pratęsimo tvarka pažeista nebuvo ir nuosavybės teisių apribojimo terminas kaltinamojo turtui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi pratęstas pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų bei atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinės teisės jurisprudenciją.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo A. R. (A. R.) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.