Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-613-301/2016 pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui P. S., trečiajam asmeniui R. A. dėl iškeldinimo ir pagal atsakovo P. S. priešieškinį dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintame ieškinyje teismo prašė iškeldinti atsakovą su visais jam priklausančiais daiktais iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių gyvenamojo namo su garažu, kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), ir pastato-pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, atsakovas yra buvęs ieškovės sutuoktinis, santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Kaip dukrų tėvui, neturinčiam kur gyventi, leidusi atsakovui apsigyventi jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name su garažu. Su atsakovu bendro ūkio nevedė, tarp jų buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Pagal tarpusavio susitarimą komunalinius mokesčius turėjo mokėti per pusę, tačiau atsakovas niekada nemokėjo mokesčių, piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, ją užgauliojo, jos atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą. Be to, atsakovas savavališkai užėmė ir naudojasi ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiu pastatu-pirtimi. Todėl teismo prašė iškeldinti atsakovą iš jai asmeninės nuosavybės teisė priklausančių pastatų kaip gyvenantį be teisinio pagrindo ir trukdantį ieškovei naudotis savo nuosavybe. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip neįrodytą. Pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe: 1) žemės sklypą ir jame esančius gyvenamąjį namą su garažu, kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); 2 ) žemės sklypą ir jame esančius kiemo rūsį ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini).; 3) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) ½ dalį žemės sklypo ir visą ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).; 5) garažą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) priteisti atsakovui ½ dalį viso aukščiu nurodyto nekilnojamojo turto. Nurodė, kad nors santuoka tarp šalių buvo nutraukta teismo sprendimu, tačiau faktiškai šalys gyvendamos kaip šeima ir vesdamos bendrą ūkį, bendru susitarimu, darbu bei lėšomis sukūrė nekilnojamąjį turtą, todėl, nors jis registruotas ieškovės vardu, pripažintinas šalių bendrąja daline nuosavybe CK 6.696 str. – 6.971 str. pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priešieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe: gyvenamąjį namą su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).; negyvenamąją patalpą-garažą (boksas) Nr.10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažino atsakovui nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (inžinerinius) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); į ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).; į ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , į ½ dalį pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei į ½ dalį pastato-pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) į ½ dalį negyvenamosios patalpos-garažo (boksas) Nr.10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Kitoje dalyje priešieškinį atmetė. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus – šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, fotonuotraukas, kitus rašytinius įrodymus; darė išvadą, kad ieškovei ir atsakovui (duomenys neskelbtini) nutraukus santuoką, šalys toliau nepertraukiamai gyveno drauge neįregistravusios santuokos nuo 1988 m. iki 2015 m. birželio, t. y. nepertraukiamai ilgą laiką - 26-erius metus, kartu tvarkė ūkį. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad, šalims pageidaujant ir susitarus, atsakovas ieškovei padovanotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), 2005 m. pradėjo statyti gyvenamąjį namą su garažu, į kurį šalys persikėlė gyventi 2006 m. Statybai atsakovas naudojo iš automobilių remonto gaunamas pajamas ir ieškovės sąskaitose buvusias lėšas, taip pat dukros I. O. jiems duotus pinigus. Ieškovė pripažino, kad pastatų projektu, statybinėmis medžiagomis išimtinai rūpinosi atsakovas, kuris pripažino pasirašinėjęs už ieškovę statybos dokumentus. Teismas nustatytų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad atsakovas savo darbinėmis pajamomis ir darbu prisidėjo prie bendros veiklos, todėl pripažino buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sprendęs, kad gyvenamasis namas su garažu, kiti statiniai (inžineriniai) - kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), sukurti bendra šalių veikla, teismas, nesant ginčo dėl lygių įnašų, pripažino atsakovui nuosavybės teisę į ½ dalį šių statinių CK 6.969 str. 1 d., CK 6.970 str. 2 d. pagrindu. Teismas, nustatęs, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., nuosavybė ieškovės yra įgyta 2005 03 25 dovanojimo sutarties pagrindu, priešieškinio reikalavimą pripažinti šį žemės sklypą bendrąja daline šalių nuosavybe atmetė kaip nepagrįstą. Teismas iš ieškovės, trečiojo asmens R. A. aiškinimų nustatė, kad šeimos narių poreikių tenkinimo tikslu, t. y. ketinant ateityje statyti dukrai R. namą, ginčo šalims gyvenant drauge ir tvarkant bendrą ūkį ieškovės vardu 2007 06 08 buvo nupirktas netoliese buvęs 0,0602 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovei neigiant, kad šis sklypas įgytas iš bendrų lėšų, tačiau nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių iš kokių lėšų jis nupirktas, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalys po santuokos nutraukimo ilgą laiką nepertraukiamai gyveno drauge, kartu tvarkė ūkį, kad atsakovas savo darbinėmis pajamomis prisidėjo prie bendros veiklos, sprendė, kad sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo sukurtas bendra šalių veikla. Todėl priešieškinio reikalavimą dėl šio žemės sklypo tenkino. Teismas, bylos duomenimis nustatęs, kad ½ 0,0603 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo dovanojimo sutarties pagrindu, priešieškinio reikalavimą dėl šio žemės sklypo atmetė. Teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, kad atsakovas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), savo darbu ir naudodamas savo bei ieškovės lėšas, t. y. bendra šalių veikla sukūrė (pastatė) ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl priešieškinio reikalavimą dėl šio ūkio pastato tenkino.Teismas nustatė, kad, ginčo šalims gyvenant drauge ir kartu tvarkant ūkį, ieškovė savo vardu 2008 04 25 nupirko žemės sklypą, esantį žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Sklype atsakovas savo darbu pastatė kiemo rūsį (baigta statyti 2012 m.), o 2013 m. pradėjo statyti ir 2014 11 21 baigė statyti pirtį, statyboms panaudodamas savo ir ieškovės lėšas. Teismas, darydamas išvadą, kad atsakovas savo pajamomis ir darbu prisidėjo prie bendros veiklos, sprendė buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant šią bendrąją dalinę nuosavybę, todėl tenkino priešieškio reikalavimus dėl žemės sklypo ir jame esančių kiemo rūsio ir pirties, esančių (duomenys neskelbtini).Teismas nustatė, kad garažas (boksas) Nr.10, esantis (duomenys neskelbtini) statybos bendrijos 2009 12 02 pažymos Nr. 43 pagrindu įregistruotas viešame registre 2009 12 28 ieškovės vardu. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalys po santuokos nutraukimo toliau gyveno drauge ir kartu tvarkė ūkį, kad atsakovas nuolat dirbo ir gaudavo pastovias darbines pajamas ir tokiu būdu prisidėjo prie bendros veiklos, sprendė, kad yra pagrindas pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas nurodė, kad jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi tuomet situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti ir naudoti garažą dalinės nuosavybės teise. Dėl to priešieškinio reikalavimą dėl garažo tenkino.Tenkindamas priešieškinį iš dalies ir pripažinęs gyvenamąjį namą su garažu bei pirtį bendrąja daline šalių nuosavybe lygiomis dalimis, ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo turto atmetė kaip nepagrįstą, nes savininkas negali būti iškeldintas iš savo nuosavybės.Nusprendęs ieškinį atmesti, netenkino ieškovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o tenkinęs priešieškinį iš dalies (78 proc.), priteisė iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas proporcingai tenkintų reikalavimų daliai.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Skundą grindžia procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimu:Teismas sprendimo aprašomojoje dalyje neteisingai pateikia trečiojo asmens R. A., liudytojų Z. B., V. K. kai kuriuos teiginius, t. y. juos pakeitė taip, kad būtų palankūs priimtam sprendimui. Teismo išvada, jog ieškovė su atsakovu nepertraukiamai gyveno drauge nuo 1998 iki 2015 m. birželio mėn., yra nepagrįsta, padaryta netinkamai įvertinus šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus. Ieškovė viso proceso metu teismui nuosekliai teikusi paaiškinimus, kad po skyrybų su atsakovu jokio šeimyninio gyvenimo nevedė, atsakovas draugavo su kitomis moterimis, o jam savo gyvenamojoje vietoje leidusi gyventi tik iš geranoriškumo, o ne dėl bendro susitarimo toliau gyventi kaip šeima. Be to, ji nuosekliai nurodžiusi, kad atsakovas su ieškove elgėsi nepagarbiai, įžeidžiančiai, nemokėjo mokesčių, nuolat vartojo alkoholį. Tuo tarpu atsakovas teismui teikė melagingus, niekuo nepagrįstus paaiškinimus, kad po skyrybų šalys gyveno kartu, kaip šeima, bendrai sprendė visus reikalus, pasitikėjo viena kita. Nei vienas iš atsakovo iniciatyva apklaustų liudytojų vienareikšmiai nepatvirtino atsakovo nurodytų aplinkybių, o tik išreiškė nuomonę arba sąmoningai liudijo atsakovo naudai. Liudytojas S. V. ieškovės nepažįsta ir negali nieko žinoti apie jos gyvenimą, todėl duodamas parodymus reiškė savo nuomonę ar įsivaizdavimą.

Liudytoja M. E. L. parodė, jog nieko nežino, kaip „būdavo viduj“.

Liudytojas G. L. teismui davė visiškai neteisingus parodymus, būdamas geras atsakovo draugas, akivaizdžiai liudijo jo naudai, iškreipdamas tikruosius faktus.

Liudytojo A. K. parodymus, kad ieškovė vieną kartą prašiusi jo pagalbos surasti su

sniego rogėmis ir be šviesų išvažiavusį atsakovą ir dėl to buvusi labai susirūpinusi ir susijaudinusi, teismas nepagrįstai vertino kaip gražios šeimos požymį.

Iš liudytojos V. K. liudijimo visiškai aišku, kad tarp ieškovės ir atsakovo

nebuvo artimų santykių.

Liudytoja D. Š. parodė, kad žinojo apie visas kitas atsakovo moteris ir, kad ieškovė dėl to nekeldavusi atsakovui jokių pretenzijų, nes nelaikiusi savo vyru ar sugyventiniu.

Teismas nepagrįstai nevertino liudytojos Z. B. parodymų dėl šalių galimo šeimyninio gyvenimo. Ši liudytoja, būdama absoliučiai objektyvi, labai aiškiai pateikė teismui tikrąją tiesą nurodydama, jog „šeimos ten niekada nebuvo“.

Teismas nepagrįstai bendro nepertraukiamo gyvenimo tinkamu įrodymu laikė atsakovo pateiktą Marijampolės apskrities viršaičio 1991 11 07 pažymą Nr. 1069 apie šeimos sudėtį, kadangi ši pažyma yra aiškiai fiktyvi ir išduota pagal atsakovo pateiktus duomenis, o ne tikrąsias faktines aplinkybes.Teismas, remdamasis atsakovo pateiktomis fotonuotraukomis, nepagrįstai darė išvadą, kad jose užfiksuoti šalių ilgai ir nepertraukiamai trukusio gyvenimo drauge fragmentai. Kad atsakovas dalyvavo ieškovės motinos jubiliejaus šventėse, vėliau laidotuvėse, visiškai nepatvirtina bendro šalių gyvenimo. Natūralu, kad atsakovas vyko į dukters, ar giminaičių vestuves, dukrų senelės laidotuves, todėl dalyvavimas kai kuriuose renginiuose kartu negali vienareikšmiškai patvirinti nei bendro gyvenimo fakto, nei tarpusavio susitarimų dėl bendro turto įsigijimo.Nepagrįsta teismo išvada, kad abiems ginčo šalims pageidaujant ir susitarus, atsakovas ieškovei padovanotame žemės sklype 2005 m. pradėjo statyti gyvenamąjį namą su garažu, o jo statybai atsakovas naudojo savo darbines ir ieškovės sąskaitose buvusias lėšas, taip pat dukros Ingos jiems duotus pinigus, kadangi jokio susitarimo dėl namo statybos nebuvo. Atsakovui pasiūlius, ieškovė sutikusi, kad jis pastatytų namą, kadangi atsakovas jai buvo skolingas apie 10 000 Lt. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas turėjo pajamų iš darbo (automobilių remonto), kadangi byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio atsakovo gautas pajamas iki 2006 metų liepos mėnesio iki kol įsidarbinimo UAB ,,Baltic Petroleum“. Namas statytas už ieškovės asmenines lėšas ir ši aplinkybė įrodyta rašytinais įrodymais, taip pat už dukros duotus pinigus. Tuo tarpu atsakovas jokių įrodymų apie gaunamas pajamas nepateikė, o jo nurodomas iš ,,bendrų lėšų“ faktiškai sudaro tik ieškovės asmeninės lėšos. Pažymi, kad šalys nebuvo sugyventiniai, todėl kiekvieno jų gaunamos lėšos savaime negali būti vertinamos kaip bendros lėšos. Teismas nepagrįstai 0,0602 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) pripažino šalių bendrąja daline nuosavybe, kadangi jie įgyti už ieškovės asmenines lėšas. Byloje nėra nustatyta, kad su atsakovu buvo tartasi dėl šio turto įsigijimo, todėl argumentai, kad šalys nepertraukiamai gyveno jau 17 metų nėra pakankami turtą ripažinti daline nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje yra nurodyta, jog, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Šiuo atveju, nebuvo nei bendro susitarimo, nei bendro nepertraukiamo gyvenimo 17 metų (sugyventinių statuso).Teismas nepagrįstai žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bei jame esančius rūsį ir pirtį pripažino šalių bendrąja daline nuosavybe, argumentuodamas tuo, kad ieškovė konkrečių įrodymų, patvirtinančių iš kokių lėšų nupirktas šis žemės sklypas, nepateikė. Tačiau byloje yra pateiktas ieškovės sąskaitos Šiaulių banke 2008 04 25 išrašas, patvirtinantis, kad iš jos paimta 36 000 Lt grynais. Šie pinigai buvo dukters I., todėl sklypas ir buvo jai nupirktas, šią aplinkybę patvirtino ir atsakovas. Spręsdamas dėl šio sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, teismas nepagrįstai nesirėmė trečiojo asmens R. A. paaiškinimais, neteisingai vertino ieškovės ir šalių dukters I. O. notaro patvirtintus paaiškinimus. Teismas nepagrįstai bendrąja daline nuosavybe pripažino garažą, kadangi jis įgytas ieškovės motinos prašymu ir už jos lėšas, o atsakovas aiškiai teismui nurodė, kad garažas jam nebuvo ir nėra reikalingas. Priešingai nei nurodo teismas, byloje kilęs tarp šalių ginčas dėl lygių dalių įnašų, todėl nepagrįstai pripažinta atsakovui nuosavybės teisė į 1/2 turto.Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:Nėra pagrįsti skundo argumentai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi teismas tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, bei, įvertinęs jų visumą, grindė savo išvadas. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad, šalims nutraukus santuoką, jos ir toliau gyveno bendrai, bendrai tvarkė namų ūkį, išlaikė vaikus ir jais rūpinosi. Buvo bendros piniginės lėšos ir bendras disponavimas jomis, kadangi atsakovas žinojo ieškovės banko kortelės PIN kodą, o ieškovė žinojo atsakovo, vienas kito sąskaitomis šalys disponavo bendrai, atsakovas gautą darbo užmokestį atiduodavo ieškovei, kuris buvo leidžiamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti, viską šalys darė bendrai kaip įprastinė šeima. Kad šalys vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip įprastinė šeima teismo nustatyta pagrįstai iš byloje esančių įrodymų – tiek iš liudytojų parodymų, tiek iš fotonuotraukų bei kitų rašytinių įrodymų. Byloje taip pat nustatyta, kad gyvenamojo namo projektu, statybinėmis medžiagomis rūpinosi būtent atsakovas, o jį pastatęs, jį įrengė šeimai gyventi. Ieškovė viena savarankiškai nesprendė nei dėl namo projekto, nei dėl statybinių medžiagų. Pati ieškovė, nors teisme ir neigė, kad šalys bendrai tvarkė ūkio reikalus, pripažino faktą, kad gyvenamasis namas, ūkio pastatas, kiemo rūsys ir pirtis pastatyti ir įrengti išimtinai atsakovo darbu ir, jo indėlį į darbą įvertinusi nuo 15 000 Eur iki 20 000 Eur suma, pareiškusi šią sumą sutinkanti sumokėti atsakovui. Gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį bendru šalių susitarimu ir buvo įgytas nekilnojamasis turtas, todėl teismas pagrįstai tenkino priešieškinį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytoją I. O.. Pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės ir teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais, byloje aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenustatyta. Be to, prašymas apklausti liudytoją I.O. galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Todėl apeliantės prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir apklausti liudytoją netenkinamas (CPK 320 str. 1d.). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, vertino, kad šalys, kurių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) metais, nepertraukiamai 26 metus vykdė jungtinę veiklą – gyveno kartu, augino vaikus, dirbo, įsigijo žėmės sklypų, statė ir remontavo pastatus. Teismas laikė įrodytu, kad šalys bendrai dėjo pastangas siekdamos įsigyti, valdyti ir naudoti turtą dalinės nuosavybės teise, todėl šalių santykius teisiškai kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir sprendė, kad šių santykių pagrindu ginčo turtą šalys įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija šias teismo išvadas argumentuodama įrodymų ir įrodinėjimo vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje. Ieškovė pripažįsta, kad su atsakovu kartu gyveno, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tarp šalių buvo šeimyniniai santykiai ir bendro ūkio vedimas, bei susitarimas įgyti turtą bendros dalinės nuosavybės teise argumentuodama netinkamu byloje esnčių įrodymų įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovas ir atsakovė nuo 2002 metų bendravo kaip pora ir palaikė artimus santykius. Iš šalių paaiškinimų, teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų asmenų parodymų, byloje esančių nuotraukų ir kitų įrodymų nustatyta, kad šalys nepetraukiamai 26 metus gyveno kaip šeima, kartu švęsdavo šeimos ir draugų šventes. Kolegijos nuomone, šalims tiek metų palaikant artimus santykius, nebūtų logiška, jeigu per šį laikotarpį tarp šalių nebūtų atsiradę jokių bendrų poreikių, interesų ir bendro gyvenimo tikslų. Apeliantė skunde teigia, jog teisme apklausti liudytojai vienareikšmiai nepatvirtino šalių šeimynynio gyvenimo aplinkybių, o tik sąmoningai liudijo atsakovo naudai. Tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo, kadangi, priešingai nei teiga apeliantė, nei vienam iš apklaustų liudytojų nebuvo kilusios abejonės, kad šalys gyvena kaip šeima (liudytojas R. P., ieškovės sesers sutuoktinis, tik neseniai sužinojo, kad šalys išsisiskyrę; liudytoja D. Š. nurodžiusi, kad tik prieš 12 metų sužinojusi, jog šalių santuoka nutraukta, tačiau patvirtino, šalys toliau gyveno viename bute; aplinkybes, kad šalys gyveno kaip šeima, ieškovė rūpinosi buitimi, atsakovas dirbo vyriškus darbus, rūpinosi statybomis nurodė ir liudytojai A. J., G. L., N. E. L., A. K., V. K., S. V.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir pasisakė dėl visų reikšmingų ginčui spręsti byloje esančių įrodymų – šalių paaiškinimų, apklaustų liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, ir, įvertinęs jų visumą, sprendė, kad nekilnojamasis turtas, išskyrus ieškovei priklausantis asmeninės nuosavybės teise, įgyti šalims gyvenant kartu bei siekiant tenkinti jų bendrus poreikius. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė ir atsakovas buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę bendro gyvenimo tikslu, bei jų vertinimu.Apeliantė skunde teigia, kad teismas, tiek pripažindamas tarp šalių buvus faktinius šeimos santykius, bendro ūkio vedimą; tiek pripažindamas šalių bendrąja jungtine nuosavybe žemės sklypą ir jame esančius rūsį ir pirtį, (duomenys neskelbtini), nepagrįstai nesirėmė trečiojo asmens R. A. parodymais, kuri nurodžiusi, kad žemės sklypas buvo pirktas dukrai I. už jos pačios lėšas. Kolegijos vertinimu, šis argumentas nepagrįstas, kadangi šio asmens paaiškinimai teismo įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir negali būti lemiamais įrodymais teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės.Apeliantė skunde teigia, kad teismo sprendimo aprašomojoje dalyje trečiojo asmens R. A., liudytojų Z. B., V. K. kai kurie teiginiai pateikti juos pakeičiant taip, kad būtų palankūs priimtam sprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs šių asmenų paaiškinumus teismo posėdžių garso įrašuose, neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais, nes jie nepagrįsti (CPK 176 str. 185 str.). Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino atsakovui nuosavybės teisę į 1/2 turto. Pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita (CK 6.970 str. 2 d.). Todėl ieškovė, siekdama paneigti šią prezumpciją, turėjo įrodyti, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai (ginčo šalys) buvo susitarę dėl kitokių bendrosios dalinės nuosavybės, įgytos veikiant šios sutarties pagrindu, dalių. Nagrinėjamoje atveju CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją teismas taikė nustatęs, kad dėl konkrečių dalių jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo susitarusios, todėl ieškovei tik teigiant, kad ji nesutinkanti su nustatytomis turto dalimis, ir neteikinat įrodymų, teismo pagrįstai spręsta, kad šalys siekė sukurti bendrą turtą lygiomis dalimis, o jų įnašai lygūs (CK 6.970 str.), t. y. po 1/2 dalį.Kalbant apie skundo argumentą dėl liudytojos I. O. pateiktų rašytinių įrodymų vertinimo tinkamumo pažymėtina, kad teismas, vertindamas I. O. raštu pateiktus paaiškinimus, nurodė, kad jie duoti ne notaro akivaizdoje, t. y. neatitinkantys CPK 192 straispnio 8 dalies reikalavimų, jai neišaiškintos liudytojo teisės ir pareigos bei atsakomybė už priesaikos sulaužymą ir kitų liudytojo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, ji nėra prisiekusi. Todėl teismas turėjo pagrindą I. O. raštynius paaiškinimas (t.1, b. l.150) nevertinti kaip liudytojo raštu pateiktus parodymus. Kita vertus, CPK normos nenumato galimybės liudytojui duoti parodymus raštu (CPK 191 str.). Kiti apeliantės skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino fotonuotraukas, Marijampolės apskrities viršaičio 1991 11 07 pažymą Nr. 1069 apie šeimos sudėtį, kadangi ši pažyma yra aiškiai fiktyvi ir išduota pagal atsakovo pateiktus duomenis, o ne tikrąsias faktines aplinkybes, vertintini taip pat nepagrįstais (CPK 185 str.). CPK 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal šį straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, įsitikinęs, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civ. bylose Nr. 3K-3-415/2011, 3K-3-94/2012 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkta įrodymų visuma patvirtina šalių susitarimą vykdyti jungtinę veiklą sukuriant ginčo turtą. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, todėl tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo pastatai jungtinės veiklos sutarties pagrindu buvo sukurti kaip bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šalių santykius vertindamas jungtinės veiklos (partnerystės) santykiais šią išvadą padarė tinkamai taikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovui nepriteistinos išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kadangi su atsiliepimu į apeliacinį skundą nėra pateikti išlaidas ir jų dydžius patvirtinatys įrodymai (CPK 98 str. 1 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.