Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00006-2015-4

2017 m. vasario 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo R. V. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. V. ir M. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. kaltintas tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 8 d., apie 12.00 val., parduotuvėje „IKI“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Plungės m., be pagrindo pareikalavo iš parduotuvės išeinančio R. V. duoti jam savo mobilųjį telefoną, kuriuo jis filmavo prekybos salėje, o R. V. atsisakius reikalavimą vykdyti, sugriebė jį už marškinių, taip juos suplėšydamas, ranka sudavė smūgį į veidą – į lūpas, dėl to, neišlaikęs pusiausvyros, R. V. pargriuvo pro automatiškai atsidariusias parduotuvės duris, susižalojo pakaušį, rankos alkūnę ir susiplėšė kelnes. Tokiu būdu M. B. nukentėjusiajam nežymiai sutrikdė sveikatą, sugadino jo turtą už bendrą 224,74 Eur sumą: 36,49 Eur vertės marškinius, 188,25 Eur vertės kelnes.

R. V. kaltintas tuo, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, t. y. 2014 m. rugpjūčio 8 d., apie 12.02 val., parduotuvėje „IKI“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Plungės m., apsaugos darbuotojui M. B. siekiant išsiaiškinti neteisėtas jo filmavimo aplinkybes prekybos salėje, pareikalavus užeiti į apsaugos patalpas, duoti mobilųjį telefoną apžiūrai tam, kad būtų įsitikinta, ar buvo padarytas vaizdo įrašas, ir jį ištrinti, atsisakė reikalavimus vykdyti ir bandydamas pasišalinti iš parduotuvės, kelis kartus pastūmė M. B. nestipriai suduodamas jam į krūtinę, tokiu būdu nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

Argumentuoja, jog teismas išteisindamas M. B. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino faktines įvykio aplinkybes, buvo šališkas. Paaiškina, jog atėjęs į parduotuvę rado „Cento“ silkės indelį. Prekės galiojimo terminas buvo pasibaigęs 2014-08-06. Po to kasoje nusipirko loterijos bilietą, batoną ir pardavėjos paprašė pateikti pirkimo kvitą. Telefonu nufilmavo pardavėjos atliekamus veiksmus bei minėtą silkės indelį. Einantį nuo kasos, prie vaistinės, jį pasitiko apsaugos darbuotojas ir pareikalavo atiduoti telefoną. Jis nepakluso šiam reikalavimui, o tada apsaugos darbuotojas bandė užlaužti jam ranką, tačiau jis ištrūko, sakydamas, kad pastarasis trauktų rankas, ir ėjo lauk iš parduotuvės. Apsaugos darbuotojas prisivijo apeliantą, griebė dar kartą už dešinės rankos, apsuko jį, o apeliantui ištraukus ranką, čiupo už marškinių ir juos suplėšė. Tuo metu pajuto smūgį į kairę lūpų pusę, prarado pusiausvyrą, atsitrenkė į automatiškai atsidarančias parduotuvės duris ir pargriuvo ant laukinio grindinio trinkelių, trenkėsi pakaušiu į šį grindinį, susitrenkė dešinę alkūnę bei trumpam prarado sąmonę. Atsipeikėjęs pamatė apsaugos darbuotoją, bėgantį atgal į parduotuvę, ir prie įėjimo į parduotuvę artėjančias dvi moteris. Iš karto nuėjo į policiją ir pranešė apie šį įvykį, po to kreipėsi į medikus. Paaiškina, jog 2014-08-12 buvo hospitalizuotas, gydėsi 14 dienų galvos sumušimą, smegenų sukrėtimą, astenodepresinį sindromą. Apsaugos darbuotojo M. B. padarytus jam sužalojimus patvirtina specialisto išvada, o turtinės žalos dydį – suplėšytų džinsų ir marškinių vertė, taip pat dokumentų kopijavimo, išreikalavimo, pašto, kelionės išlaidos. Nurodo, jog dėl įvykio patyrė 86 886 Eur dydžio nuostolius, nes prarado galimybę sudaryti 2 metų darbo kontraktą Norvegijoje. Šią žalą, apelianto teigimu, turėtų atlyginti M. B. darbdavė UAB saugos tarnyba „Argus“. Teismas nepagrįstai patikėjo M. B. parodymais, jog apeliantas užkliuvo, susipainiojo už savo kojų, todėl pargriuvo ir susižalojo užkliuvęs už grotelių prie išėjimo iš parduotuvės. Nurodo, jog parduotuvės vidaus tvarkos taisyklės skirtos ne klientams, o personalui, be to, tokios taisyklės parduotuvėje neiškabintos. Įstatymai nenumato atsakomybės už pasenusių maisto produktų filmavimą. Teismas neleido apeliantui užduoti papildomų klausimų dėl M. B. paaiškinimų, neleido išnagrinėti vaizdo įrašo. Teisėjas ir gynėjai M. G. bei G. Daugėla grasinamaisiais žodžiais, citatomis spaudė apeliantą, skatino sudaryti taikos sutartį, skyrė psichiatrinę teismo medicinos ekspertizę, drausmino dėl elgesio posėdžio metu. Tai patvirtina teismo posėdžio garso įrašas. Prašo apeliacinės instancijos teismo ištirti vaizdo bei teismo posėdžio garso įrašus.

Teismo posėdyje apeliantas R. V. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo M. B. gynėjas advokatas D. Pocius ir civilinės atsakovės UAB „Argus“ atstovas advokatas G. Daugėla – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto skundo argumentais, baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautų įrodymų visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikėsi. R. V. bei M. B. priimtas teisėtas išteisinamasis nuosprendis, jų civiliniai ieškiniai pagrįstai palikti nenagrinėti. Teismas teisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas kvestionuoja apylinkės teismo motyvus ir išvadas dėl M. B. išteisinimo, teismą laiko šališku. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog M. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje, bei nepagrįstais vertina argumentus dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo.

Teisėjų kolegija, siekdama atsakyti į apelianto abejones dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, teismo posėdyje ištyrė parduotuvės apsaugos vaizdo kamerų įraše tinkamai užfiksuotus išteisintųjų ginčo konfliktinės situacijos prasidėjimo, eigos ir pabaigos momentus.

Iš parduotuvės vaizdo kamerų padaryto įrašo matyti, jog apeliantas yra parduotuvės prekybos salėje (11 val. 58 min. 00 sek. arba 11.58.00 val.), eina pro kasas, kairėje rankoje laikydamas prie ausies pridėjęs telefoną, o dešinėje rankoje – tuščią pirkinių krepšelį. Praėjęs kasas, toliau eidamas prekybos salėje, apeliantas telefoną laiko nukreipęs į priekį, lyg fiksuotų vaizdą telefono kamera ar fotografuotų (11.58.13 val.) ir taip eina nesustodamas iki vitrinos-šaldytuvo. Atsitūpęs prie vitrinos-šaldytuvo (11.58.23 val.), telefoną perima laikyti į kairę ranką, paima, apžiūri pirmą prekės pakuotę, ją padeda atgal, po to paima kitą prekės pakuotę ir apžiūrėjęs ją įsideda į pirkinių krepšelį (11.58.41 val.). Toliau, galbūt fiksuodamas vaizdą telefonu, apeliantas apžiūri dar 5 prekių pakuotes, o priėjus salės darbuotojai (11.58.56 val.), telefoną prideda prie kairės ausies, atsistoja ir nueina nuo vitrinos (11.59.06 val.). Tačiau kiek paėjęs jis vėl grįžta atgal prie vitrinos (11.59.19 val.), vėl atsitupia ir apžiūri dar vieną prekės pakuotę, padeda ją atgal, atsistoja ir nueina (11.59.28 val.) prie pardavimo kasų. Atėjęs prie kasos, apeliantas atsistoja į eilę (12.00.05 val.). Kairėje rankoje jis toliau laiko telefoną, kartais telefoną prideda prie vienos arba kitos ausies, lyg kalbėtųsi, tačiau po to telefoną vėl laiko nukreiptą į pardavėją ir vis pažiūri į telefono ekraną. Sumokėjęs už prekes ir įsidėjęs grąžą į kelnių kišenę (12.02.56 val.), apeliantas kreipiasi į kasininkę, rodo jai prekės (silkės) pakuotę, o kasininkė, ją apžiūrėjusi, paduoda prekę atgal apeliantui (12.03.12 val.), ir jis nueina nuo kasos (12.03.18 val.) išėjimo iš parduotuvės link.

Iš vaizdo įrašo medžiagos nustatyta, kad apeliantui esant eilėje prie kasos, iš parduotuvės apsaugos darbuotojo patalpos 12.02.32 val. išeina apsaugos darbuotojas (M. B.), nueina ir atsistoja apie du metrus nuo kasos ir stovi stebėdamas apelianto ir pardavėjos veiksmus. Matyti, jog 12.02.36 val. apeliantas, būdamas prie kasos, pastebi apsaugos darbuotoją, tačiau telefoną toliau laiko nukreipęs į pardavėją taip, lyg fiksuotų vaizdą. Iš karto po to, kai tik apeliantas nuėjo nuo kasos, jį pasitiko apsaugos darbuotojas ir nurodė žodžiu bei gestu eiti su juo į apsaugos darbuotojo patalpą, esančią prie išėjimo iš parduotuvės. Matyti, jog apsaugos darbuotojas lydi apeliantą, einant greta jo, o jiems nuėjus apie 13 žingsnių nuo kasos link apsaugos darbuotojo patalpos, apeliantas (12.03.25 val.) nesustoja. Tada apsaugos darbuotojas bando jį sustabdyti abiem rankomis siekdamas apeliantą apkabinti per juosmenį, tačiau pastarasis išsisuka nuo suėmimo ir rankos mostu į viršų nuo sulaikymo išsisuka. Šis apelianto ir apsaugos darbuotojo fizinis kontaktas truko ne ilgiau kaip dvi sekundes (nuo 12.03.25 val. iki 12.03.27 val.).

Išsisukęs nuo sulaikymo, apeliantui aktyviai žingsniuojant, o apsaugos darbuotojui jį lydint ir einant greta jo iš dešinės pusės, jie abu išėjo už pirmųjų, automatiškai atsidarančių stiklinių, gerai permatomų parduotuvės durų, link išėjimo iš parduotuvės pastato (12.03.30 val.). Matyti, jog tuo metu į parduotuvę pro minėtas stiklines duris įėjo moteris, kuri pradžioje keletą sekundžių žiūri išėjusiųjų vyrų pusėn, o po to dar du kartus eidama pažiūri ta pačia kryptimi, tačiau nesustodama bei neskubėdama nueina į parduotuvės vidų. Praėjus apie 10 sekundžių nuo apelianto ir apsaugos darbuotojo išėjimo pro pirmąsias parduotuvės duris, matyti, kaip apeliantas tolygiai nulipa parduotuvės laukiniais laiptais (12.03.40), atsigręžia ir iškėlęs kairę ranką į viršų parduotuvės pusėn parodo neaiškų gestą, o po to iš karto apsisuka ir ramiai nužingsniuoja, rankoje laikydamas nusipirktas prekes. Apsaugos darbuotojas į parduotuvę sugrįžta 12.03.45 val., užrakina apsaugos patalpos duris ir nueina į prekybos salę.

Pažymėtina, kad vieta nuo išėjimo už minėtų stiklinių parduotuvės durų iki laukinių laiptų parduotuvės vaizdo kamerų nefilmuojama, tačiau parduotuvės vaizdo kamera, filmuojanti įėjimą į parduotuvę, fiksuoja (pro parduotuvės langą) ir dalį laukinių laiptų bei vaizdą lauke apie šiuos laiptus.

Išanalizavusi aptartą sustabdymo–pasipriešinimo įvykio situaciją, kartu vertindama ir gretindama bylos duomenis apie R. V. ir M. B. įvykio metu patirtus sužalojimus, jų pobūdį, R. V. turto (rūbų) sugadinimą, atsižvelgdama į užfiksuoto objektyviai trumpo R. V. ir M. B. kontakto pobūdį, R. V. elgesį išėjus iš parduotuvės į lauką bei M. B. veiksmų pobūdį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. B., kaip apsaugos darbuotojo veiksmai, siekiant sustabdyti parduotuvėje neteisėtai prekes filmavusį apeliantą, realiai negalėjo sukelti apeliantui specialisto išvadoje nurodyto nežymaus sveikatos sutrikdymo ar sukelti jam fizinį skausmą. Todėl teigti, jog M. B. tyčiniais veiksmais sutrikdė apelianto sveikatą ar tyčia sugadino jo turtą, faktinio ir teisinio pagrindo nėra.

Apylinkės teismas teisingai nustatė faktinę aplinkybę, jog R. V. nepateikė teismui sugadintų rūbų, kaip daiktinių įrodymų, jų vertę patvirtinančių rašytinių duomenų ir tokių duomenų byloje nėra, todėl pagrįstai nusprendė, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų pripažinti M. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.

Be to, iš vaizdo įraše užfiksuotų R. V. ir M. B. elgesio, veiksmų pobūdžio matyti, jog R. V. nesudavė smūgių ir nemušė M. B.. Vien tai, kad priešindamasis teisėtam M. B. veiksmui sustabdyti, sulaikyti neteisėtai parduotuvėje filmavusį prekes apeliantą, pastarasis kliudė M. B. krūtinę viena ranka ir vieną kartą, nesudaro pagrindo teigti, jog dėl to M. B. patyrė fizinį skausmą ar tokie R. V. veiksmai vertintini kaip baustini ar pasiekę BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Nagrinėjamu atveju, apsaugos darbuotojas M. B. vykdė darbo funkcijas ir veikė turėdamas tikslą sustabdyti R. V., kuris neabejotinai pažeidė parduotuvės vidaus tvarkos taisyklę, draudžiančią joje filmuoti, neturint administracijos leidimo. R. V. byloje neginčijo bei skunde pripažįsta, jog telefonu filmavo prekes, pardavėją. Taigi R. V., kaip parduotuvės klientas, privalėjo laikytis pirkėjams parduotuvės taikytinų draudimų, iškabintų klientams matomoje vietoje. Pasirinkęs priešingą elgesio variantą – atvirai, neteisėtai fiksuodamas vaizdą parduotuvėje, R. V. sukėlė adekvačią apsaugos darbuotojo reakciją į šį pažeidimą. Nors M. B. ir nepavyko sustabdyti R. V., tačiau pagrindo tvirtinti, jog M. B. smūgiavo R. V. ar kitaip jį mušė, suplėšė jo rūbus ir pan., nėra.

Šiuo atveju kaip sustabdymo–pasipriešinimo vertintinos situacijos pobūdis leidžia daryti išvadą, kad tarp R. V. ir M. B. trukęs kontaktas buvo itin trumpas, prasidėjo, vyko ir baigėsi greitai. Tirtoje vaizdo medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog M. B. smūgiavo, naudojo kovinius veiksmus ar specialiąsias priemones ir pan. prieš apeliantą. Priešingai, galima teigti, jog M. B. nepavykus iš karto sustabdyti R. V., pastarasis išėjo iš parduotuvės pats, t. y. fiziškai sugebėjo ramiai nulipti laiptais, atsisukti ir dar parodyti parduotuvės pusėn galbūt nepadorų gestą rankos pirštais bei garsiai pasakyti, jog skųsis teismui.

Duomenų, jog R. V. parvirto prie laukinių durų ir/ar ant trinkelių, esančių prie laukinių laiptų, byloje nėra ir vaizdo įraše tokių vaizdų neužfiksuota. Be to, neįtikėtina, jog per tokį minėtą trumpą laiką vietoje, kuri nors kamerų iki galo ir nefiksuojama, R. V. galėjo vienu virtimu patirti būtent specialisto išvadoje konstatuotus jam sužalojimus, t. y. galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu abiejų lūpų dešinėje, poodinę kraujosruvą apatinėje lūpoje, kraujosruvas lūpų vidiniame paviršiuje, viršutinės lūpos gleivinės įtrūkimą, poodinę kraujosruvą, minkštųjų audinių patinimą pakaušio dešinėje, odos nubrozdinimą dešinės alkūnės tiesiamajame paviršiuje. Juolab išvadoje pažymėta ir tai, jog sužalojimus R. V. galėjo įgauti paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais – sumušant, galvos pakaušine dalimi bei alkūne galbūt atsitrenkiant į kietą pagrindą.

R. V. į medikus kreipėsi įvykio dieną, praėjus maždaug dviem valandoms po įvykio, t. y. 14.05 val., jis buvo priimtas ir apžiūrėtas gydytojo N. G., jam skundėsi tuo, jog buvo sumuštas, dėl to skauda, svaigsta galva, skauda dešinės alkūnės sąnarys. Daktaras diagnozavo galvos ir dešinės alkūnės sumušimus, rekomendavo pažeistų vietų gydymą šaldymu (t. 1, b. l. 9–10). Teismo medicinos eksperto apeliantas apžiūrėtas po 3 dienų nuo įvykio, nustatė R. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, įvykio aplinkybių vertinimą, apelianto asmenybę, remtis vien šios išvados duomenimis ir tvirtinti, jog dėl minėtų R. V. sužalojimų ar turto sugadinimo yra M. B. tyčia, ar būtent dėl kontakto su M. B. apeliantas patyrė specialisto išvadoje nurodyto masto sužalojimus, pagrindo nėra.

Be to, atsižvelgdama į bylos duomenų turinį apie R. V. iki įvykio turėtų susirgimų pobūdį, psichosomatinių ligų gydymąsi, 2016 m. liepos 5 d. Teismo psichiatrijos akte pateiktą išvadą dėl R. V. dabartinės psichikos būsenos (turėjęs daug galvos smegenų traumų; 2014 m. gydytas Klaipėdos Respublikinės ligoninės psichiatrijos filialo Psichosomatiniame skyriuje, jam diagnozuotas asmenybės sutrikimas, potrauminis sindromas; yra UAB Plungės sveikatos centro psichiatrijos kabineto įskaitoje, jam diagnozuotas lengvas pažinimo sutrikimas, organinis asmenybės sutrikimas; medicininėje dokumentacijoje užfiksuota apelianto priklausomybė alkoholiui, buvusios ryškios abstinencijos būsenos su psichoze ir be jos, buvusios galvos smegenų traumos, kepenų pakenkimas, tai ir sąlygojo asmenybės pokyčius (t. 1, b. l. 24–25, t. 2, 77, t. 3, 19–22), teisėjų kolegija mano, jog išlieka pakankamas pagrindas teigti, jog dar iki kreipdamasis į medikus tiek įvykio dieną, o po to į ekspertą, apeliantas patirti sužalojimus ar susiplėšyti rūbus galėjo kitomis aplinkybėmis nei tiriamuoju atveju, kuriame, kaip minėta, apeliantas veikė aktyviai – priešinosi apsaugos darbuotojui, siekė kuo greičiau pasišalinti, išeiti iš parduotuvės.

Apelianto teiginiai apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl neva esančių byloje pardavėjos J. B. parodymų nepagrįsti. Priešingai, kaip liudytoja apklausta J. B. tyrėjai parodė, jog ginčo konflikto negirdėjo ir nematė, nes dirbo prekybos salėje (t. 1, b. l. 32–33). Duomenų apie kitus asmenis, mačiusius, girdėjusius įvykio situaciją arba dėl to padavusius skundus policijai ir pan., byloje nėra.

Kitą apelianto argumentą dėl apylinkės teismo šališkumo paneigia 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kurioje bylą nagrinėjęs teisėjas motyvavo, kodėl atmetė R. V. prašymą dėl jo nušalinimo (t. 3, b. l. 32–33). Duomenų, leidžiančių abejoti teisėjo nešališkumu, byloje nėra ir teisėjų kolegija tokių duomenų byloje nenustatė. Apelianto siekis išsiaiškinti (užduoti klausimus) su M. B. teisme, esant byloje ištirtiems pastarojo parodymams bei posėdyje dalyvaujant jo atstovui advokatui, kuris nevengė atsakyti į apelianto klausimus ir nuosekliai palaikė atstovaujamojo poziciją byloje, vertintinas kaip perteklinis, nesuderinamas su operatyviu bylos išnagrinėjimu.

Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto skundžiamo nuosprendžio (ar jo dalies). Apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti teismo nuosprendį ir pripažinti M. B. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje, bei tenkinti apelianto civilinį ieškinį. Tai, kad teismas bylos faktinius duomenis įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantas, nereiškia, kad šie duomenys įvertinti neteisingai ar šališkai.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo

Kadangi R. V. apeliacinis skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos. Tačiau yra faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti M. B. atstovo advokato prašymą dėl turėtų apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo. Iš apelianto M. B. priteistina pastarojo atstovui advokatui D. Pociui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, teisines konsultacijas, pagal 2016 m. lapkričio 15 d. pinigų priėmimo kvitą sumokėta 150 Eur pinigų suma.

Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Šiuo atveju prašoma teismo priteistina atstovavimo išlaidų atlyginimo suma iš apelianto, atsižvelgiant į atstovo advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, kiekį bei bylos pobūdį, vertintina kaip protinga, ne per didelė, todėl priteistina visa (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo, privataus kaltintojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. V. priteisti M. B. 150 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.