- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-13
- Bylos Nr.
- I-486-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02189-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui M. G., viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
M. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – Ligoninė), 4 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2013 m. birželio 13 d. jis buvo laikomas Ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Paaiškina, kad jam trūko gyvenamojo ploto, nes kamerų tipo palatose buvo kalinami kartu dar 6–8 asmenys. Kamerose buvo drėgna, sienos buvo apipelijusios, matėsi plytos, nes tinkas nuo sienų buvo nutrupėjęs. Trūko stalų, todėl buvo sudėtinga pavalgyti. Su kameroje esančiais asmenimis nuolat kildavo konfliktai. Pasak pareiškėjo, sanitarinis mazgas buvo netvarkingas, nuo jo sklido nemalonus kvapas. Išduodami čiužiniai buvo susidėvėję. Maistas prastas, nuo jo nuolat skaudėdavo skrandį. Visa tai pareiškėjas vertina kaip jo kankinimą. Pasak jo, jis nuolat patirdavo psichologinį sukrėtimą, garbės ir orumo pažeminimą, kančią.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka, prašo taikyti senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–26).
Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad Ligoninėje tiksli statistika, kiek konkrečioje palatoje gydoma asmenų, nevedama. Sutinka, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pabrėžė, kad skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. vakaro laisvu laiku pasivaikščioti gryname ore. Taip pat pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Paaiškina, kad Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Visose palatose yra įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Minkštas inventorius (čiužiniai, patalynė) yra nuolat atnaujinami ir keičiami, taip pat dezinfekuojami. Pažymi, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui ir tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Taip pat pažymi, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjo skundą vertina kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas atsiradusią žalą grindžia tik bendrojo pobūdžio teiginiais.
Ligoninės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
Dėl senaties termino
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).
Pareiškėjas nurodo ginčo laikotarpį nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2013 m. birželio 13 d. (b. l. 1). Ligoninė atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 3 d. Vidaus ligų skyriuje, nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. Chirurgijos skyriuje, nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 7 d. Psichiatrijos skyriuje, nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. birželio 13 d. Vidaus ligų skyriuje (b. l. 22–23). Toks pat laikotarpis nurodytas ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje bei kalinamojo asmens įskaitos kortelėje (b. l. 27–30). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninės atsiliepimą gavo 2016 m. liepos 15 d. (b. l. 73). Prieštaravimų dėl Ligoninės atsiliepime nurodyto ginčo laikotarpio pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2013 m. birželio 13 d. Pareiškėjas dėl savo galimai pažeistų minėtu laikotarpiu teisių gynimo kreipėsi į teismą 2016 m. gegužės 26 d. (spaudas ant voko) (b. l. 2).
Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Ligoninėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ar kitus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Ligoninei prašant taikyti ieškinio senatį ir nustačius, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiui nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 25 d. teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
Toliau byloje spręstinas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. birželio 13 d., todėl teismas nagrinėja skundo bei atsiliepimo argumentus dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo) tik šioje dalyje.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.
Iš gydymo stacionare istorijos (b. l. 30) matyti, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. buvo paguldytas į Vidaus ligų skyriaus palatą Nr. 29. Pagal teismui pateiktą planą matyti, kad palata Nr. 29 yra 15,45 kv. m (b. l. 31, 36). Pareiškėjas iš Ligoninės išvyko 2013 m. birželio 13 d. (b. l. 30). Ligoninė negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo minėtoje palatoje. Pasak pareiškėjo, jis buvo paguldytas į Ligoninės palatą, kurioje buvo dar 6–8 asmenys. Atsakovė nurodė, kad palatoje Nr. 29 yra įrengtos 4 dviaukštės lovos. Atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei Ligoninė nepateikė tikslios informacijos apie palatoje Nr. 29 gydomų asmenų skaičių, laikoma, kad palatoje Nr. 29 iš viso buvo 8 asmenys (pagal palatoje įrengtų miegamų vietų skaičių).
Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą Ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir Ligoninė (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, Ligoninė pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir Ligoninei.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Ligoninės palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kaip minėta, palatos Nr. 29, kurioje pareiškėjas buvo kartu su 8 asmenimis, plotas 15,45 kv. m, todėl konstatuotina, kad palatoje Nr. 29 pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 5,1 kv. m. Darytina išvada, kad Ligoninė iš viso 15 parų (vieną iš jų – iš dalies) neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. Ligoninė atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Ligoninė neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Ligoninės palatose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.
Higienos normos 76:2010 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normos 76:2010 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad 1,5 m pertvara kamerose yra įrengta (b. l. 46, 47, 51, 63). Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas, todėl nuolat sklido nemalonus kvapas, be to, nepakankamai buvo užtikrintas privatumas. Sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto tik iš dalies, todėl darytina išvada, kad Ligoninė neužtikrino pareiškėjo minimalaus privatumo, jam naudojantis tualetu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninės palatos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. jų sienos buvo apipelijusios, matėsi nukritęs tinkas, nebuvo ventiliacijos, nuolat buvo drėgna, lovos buvo prastos būklės.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Ligoninės administraciją su skundais dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų Ligoninės palatose. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovė, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras), kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos normų laikymosi. Iš teismui pateikto darbų priėmimo 2012 m. rugpjūčio 22 d. akto Nr. BD-982 matyti, kad palatoje Nr. 29 yra atliktas remontas – senų dažų nugrandymas, sienų glaistymas ir gruntavimas, lubų ir sienų dažymas, grindų dangos remontas, langų, durų, lovų ir radiatorių dažymas, taip pat sanitarinio mazgo remontas (b. l. 39). Taigi šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovė įrodė, kad palata Nr. 29 yra suremontuota ir tvarkinga. Be to, byloje esantys įrodymai (fotonuotraukos) patvirtina, kad minėtoje palatoje yra langai (b. l. 49, 50, 59), o tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimą, kuris nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 45, 49) matyti, kad kameroje įrengtos lovos yra metalinės. Byloje nėra duomenų, kad lovų būklė būtų netinkama naudoti jų pagal paskirtį. Atsižvelgiant į visa tai, neteisėti Ligoninės veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jam išduotas čiužinys buvo nelygus ir netinkamas naudoti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kalinimo įstaiga privalo aprūpinti apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis, tačiau teisės aktas nenumato, kad turi būti išduodamas naujas čiužinys (arba nauja patalynė). Įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduotas netinkamas naudojimui čiužinys, byloje nėra. Pareiškėjui jo gydymosi Ligoninėje metu dėl šio pažeidimo nesiskundus, šiuo metu atsakovei tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Todėl pareiškėjo teiginys dėl aprūpinimo netinkamu čiužiniu laikytinas neįrodytu.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad maistas Ligoninėje buvo prastas, nuo jo skaudėdavo skrandį.
Fiziologines mitybos normas atskiroms kalinamų asmenų grupėms nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (pavyzdžiui, nedirbantiems vyrams yra nustatyta 2 298 kcal per parą norma). Pastebėtina, kad pareiškėjas nė karto nesikreipė į atsakovės administraciją ar į kitas institucijas, kurios galėjo patikrinti, ar pareiškėjo gaunamas maitinimas atitinka teisės aktais nustatytą jo energetinę vertę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpiu būtų atlikti su tuo susiję tikrinimai, todėl padaryti išvadą, kad pareiškėjui buvo teikiamas maitinimas, kuris neatitiko minėtu nutarimu nustatytos energetinė vertės, nėra pakankamo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, neteisėti atsakovės veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti (abstraktaus pobūdžio).
Remiantis tuo, kad byloje buvo konstatuoti Ligoninės neteisėti veiksmai (dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto neužtikrinimo ir sanitarinio mazgo neatitvėrimo nuo viso likusio palatos ploto) teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė didžiulį psichologinį spaudimą ir sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.
Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose iš viso truko 15 parų. Vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto reikalavimo (5,1 kv. m), tačiau vertinama ir tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad buvimas Ligoninėje pareiškėjui sukėlė kokius nors fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir pobūdį, konstatuotina, jog tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Pažymėtina ir tai, kad Ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Ligoninės veiksmai (pareiškėjo laikymas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), žala (pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 150,00 Eur, skaičiuojant 10,00 Eur už vieną parą (15 parų x 10,00 Eur), kai pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 4 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 150,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.