Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, nedalyvaujant pareiškėjui R. C., atsakovo Bendrojo pagalbos centro ir trečiojo suinteresuoto asmens Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovams, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovui Bendrajam pagalbos centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. C. skunde prašo teismo priteisti iš atsakovo Bendrojo pagalbos centro 2421.48 Lt neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006-04-30 iki 2008-12-31, taip pat atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad dirba Bendrajame pagalbos centre (toliau – ir BPC) Vilniaus skyriaus jaunesniojo specialisto pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad atsakovas jam priemokas ir priedus apskaičiavo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., kuri vėliau Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokesti nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atliko savo, kaip pareigūno pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Taigi būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbo, poilsio bei šve0nčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas (DK 27 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-648/2006, LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A-12-219/2004, A-1-638/2005). Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 298 str. nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. Analogiškai minėtą straipsnį taiko ir LVAT, priteisdamas pareiškėjui darbo užmokestį už trejus metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (LVAT 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-850/2009, 2010-01-12 nutartis administracinėje byloje ANS - 57/2010). Pagal pateiktą atsakovo pažymą už 2006-2008 metus, paskutinį kartą atsakovas jam neišmokėjo viso darbo užmokesčio 2008-12-31. Todėl, remiantis LR DK 298 str., priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio (t. y. 2008-12-31) trejus metus, šiuo atveju: 37,27 Lt už 2006 m. balandžio mėn., 8.54 Lt už 2006 m. birželio mėn., 117.88 Lt už 2007 m. vasario mėn., 143.58 Lt už 2007 m. kovo mėn., 158.80 Lt už 2007 m. balandžio mėn., 353.01 Lt už 2007 m. gegužės mėn., 184.78 Lt už 2007 m. birželio mėn., 363.19 Lt už 2007 m. liepos mėn., 135.99 Lt už 2007 m. rugpjūčio mėn., 18.41 Lt už 2007 m. rugsėjo mėn., 223,73 Lt už 2008 m. kovo mėn., 92,31 Lt už 2008 m. gegužės mėn., 102,90 Lt už 2008 m. birželio mėn., 29.64 Lt už 2008 m. liepos mėn., 203.50 Lt už 2008 m. rugpjūčio mėn., 247.95 Lt už 2008 m. gruodžio mėn., iš viso 2421.48 Lt už laikotarpį nuo 2006-04-30 iki 2008-12-31. Darbo užmokesčio nepriemokos už 2006 m. balandžio ir birželio mėn., taip pat 2007 m. vasario- gegužės mėn. (819.08 Lt) patenka į ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (A-1285/2009, A-969/2009, A-l59/2010). Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomo aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, tai nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, mano, kad ieškinio senaties terminas, numatytas LR DK 27 str. 2 d. turėtų būti atnaujintas (b. l. 1-3).

Pareiškėjas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Bendrosios pagalbos centras su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 189 str. nustatyta, kad iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis šiomis nuostatomis darbo užmokestis valstybės tarnautojams ir darbuotojams yra apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą. Pagal pareiškėjui išduotą Centro pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už 2006-2008 m. ir vadovaujantis DK 298 str. pareiškėjui susidarė 2421.48 Lt nepriemoka dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, galiojusių iki 2009 metų. Tuometinė įstatymo redakcija ribojo priedų ir priemokų mokėjimą - pagal ją priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pagrindinio atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 konstatavo, kad tokiais veiksmais valstybė pažeidė galiojančią konstitucinę doktriną. Šiuo metu minėti ribojimai nebetaikomi. Bendrosios pagalbos centras yra valstybės biudžetinė įstaiga, privalanti vykdyti įstatymų ir įstatymų lydimųjų teisės aktų nuostatas, todėl teisėtai ir teisingai apskaičiavo bei išmokėjo pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį, vadovaudamasis galiojančiais norminiais teisės aktais. Mano, kad dėl neteisėto teisinio reguliavimo yra atsakinga valstybė, todėl pirmiausia yra valstybės atsakomybė atlyginti pareigūnui patirtą žalą dėl negautos darbo užmokesčio dalies. Bendrosios pagalbos centras negali išmokėti pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, nes nėra grąžinimą reglamentuojančio specialaus įstatymo ir jį įgyvendinančio teisės akto, be to darbo užmokesčio fonde tokių lėšų nenumatyta (b. l. 13-14).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko.

Skundas tenkinamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui dirbant Bendrosios pagalbos centre, laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta priedų ir priemokų: 2006 m. balandžio mėn. – 37.27 Lt, 2006 m. birželio mėn. – 8.54 Lt, 2007 m. vasario mėn. – 117.88 Lt, 2007 m. kovo mėn. – 143.58 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 158.80 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 353.01 Lt, 2007 m. birželio mėn. – 184.78 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 363.19 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 135.99 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 18.41 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 223.73 Lt, 2008 m. gegužės mėn. – 92.31 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 102.90 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 29.64 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 203.50 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 247.95 Lt, iš viso 2421.48 Lt (b. l. 4-5).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Šis nustatytas teisinis reguliavimas aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi vadovaujantis juo buvo apribotas išmokamų priedų ir priemokų dydis ir jis negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal teismui teikiamas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėn. iki 2008 gruodžio mėn. pareiškėjui ribojant priedus ir priemokas nesumokėta 2421.48 Lt (b. l. 4-5).

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 yra konstatavusios, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. (paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt.). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad neišmokėti priedai ir priemokos, dėl kurių reiškiami reikalavimai, laikotarpiu 2006 m. balandžio mėn.-2008 m. gruodžio mėn., t.y. 2006 m. balandžio mėn. – 37.27 Lt, 2006 m. birželio mėn. – 8.54 Lt, 2007 m. vasario mėn. – 117.88 Lt, 2007 m. kovo mėn. – 143.58 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 158.80 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 353.01 Lt, 2007 m. birželio mėn. – 184.78 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 363.19 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 135.99 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 18.41 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 223.73 Lt, 2008 m. gegužės mėn. – 92.31 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 102.90 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 29.64 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 203.50 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 247.95 Lt. Tokiu būdu laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija imperatyvaus DK nustatyto trejų metų termino. DK 27 straipsnis, reglamentuojantis ieškinio senaties taikymo pagrindus, nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str.2d.). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str.5d.). CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė prašymo taikyti senaties terminą ginti pažeistai pareiškėjo teisei dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, todėl nėra pagrindo taikyti DK 27 str.2 d. nuostatų. Todėl įvertinus šias nustatytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, patvirtinančius, kad taikant ribojimą neišmokėta 2421.48 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota kitu būdu už atliktą darbą nėra, pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Pažymėtina, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad valstybė yra atsakinga dėl neteisėto teisinio reguliavimo, todėl ji turėtų atlyginti pareiškėjui patirtą žalą dėl negautos darbo užmokesčio dalies. Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Bendrosios pagalbos centru, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Bendrasis pagalbos centras.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. C. skundą tenkinti.

Priteisti R. C. iš atsakovo Bendrojo pagalbos centro 2421.48 Lt (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt vieną litą 48 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.