Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolantos Malijauskienės, Broniaus Januškos ir Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjos atstovui V. R., atsakovės atstovui Albinui Kuncevičiui ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Rasai Šimkūnaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. E. G. skundą atsakovei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Ketvirtajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė skundą, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Paaiškino, kad byloje nėra jokių duomenų apie atliktus mokslinius tyrimus. Atsakovė pažeidė procedūrą, t. y. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko. Paaiškino, kad teritorijų ribų planas yra skelbiamas viešai. Jame aiškiai nustatytos ribos, todėl pareiškėjai turėtų būti aišku, kokia žemės sklypo dalis galima naudotis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plotas 12,7100 ha, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Taryba Aktu nutarė (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikti apsaugą ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros paveldo objektą, apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti nacionalinio reikšmingumo lygmenį. Aktu taip pat buvo nustatytas kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdis, t. y. žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas, pylimas ir kultūrinis sluoksnis.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Akto, kurio pagrindu (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikta teisinė apsauga kaip nekilnojamajai kultūros vertybei, apibrėžtos teritorijos ir apsaugos zonos ribos ir nustatytas nacionalinis reikšmingumo lygmuo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (redakcija nuo 2017 m. spalio 1 d.) (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-150 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas (toliau – ir Aprašas) ir kiti teisės aktai.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro apskaita, skelbimas saugomu, saugojimas–tvarkyba ir naudojimas, pažinimas, jo sklaida, atgaivinimas (reabilitacija). Pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 punktą nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Įstatymo 8 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, reikšmingumo lygmens nustatymą, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurioms reikalinga apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių registrą, reglamentuoja Aprašas. Aprašas reglamentuoja duomenų, reikalingų nustatyti kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumą, apimtį bei nustato duomenims gauti reikalingų istorinių ir fizinių tyrimų skirstymą.

Aprašo 6 punkte nustatyta, kad vertinimo procesas susideda iš: amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros; reikšmingumo nustatymo; teritorijos apibrėžimo; reikšmingumo lygmens nustatymo.

Pagal Aprašo 11 punktą autentiškumo požymių patikra atliekama remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais. Autentiškumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ar vietovės amžių, kai jis nėra aiškus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės dalių ir elementų atitikties amžiaus cenzui.

Aprašo 3.13 punkte nustatyta, kad reikšmingumo nustatymas – tai nekilnojamųjų kultūros vertybių autentiškumo atskleidimas, nustatant objekto, jo teritorijos, vietovės, jų dalių ir elementų vertingųjų savybių gausą bei kompleksiškumą etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriais. Tuo tarpu vietovė yra archeologinį povandeninį, etnokultūrinį, architektūrinį, urbanistinį, istorinį, sakralinį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį galinti turėti teritorija, kurioje yra kultūros paveldo objektų ir kuri pagal šio aprašo nuostatas įregistravus ją Kultūros vertybių registre gali tapti kultūros paveldo vietove (Aprašo 3.18 punktas). Pagal Aprašo 3.19 punktą vertinimas – tai remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra, atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti apsaugą, juos registruojant Kultūros vertybių registre. Pagal Aprašo 16 punktą, vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamą plotą, objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingą plotą taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, vertinimo tarybos nustatytos kultūros paveldo objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą (2011 m. liepos 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2791/2011). Taigi, kai vertinimo taryba nusprendžia, kad vietovė yra reikšminga ir svarbi visuomenei, kaip jos kultūrinis turtas, nekilnojamųjų kultūros vertybių išaiškinimas ir registravimas Kultūros vertybių registre yra atliekamas neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas.

Iš ginčijamo Akto turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju nuspręsta (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei (kodas (duomenys neskelbtini)) suteikti teisinę apsaugą. Iš ginčo šalių teiktų paaiškinimų ir bylos duomenų matyti, kad Taryba, spręsdama, ar yra pagrindas šiai vertybei suteikti teisinę apsaugą, rėmėsi archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamas Aktas priimtas remiantis archeologo E. Š. pranešimu Kultūros paveldo departamentui apie naujai surastą piliakalnį (2017 m. birželio 19 d.), tekstine dalimi ir radinių nuotraukomis, t. y. archeologinių žvalgymų rezultatais. Byloje pateiktas archeologo E. Š. pranešimas apie rastą piliakalnį (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad rastas piliakalnis yra datuojamas su senojo geležies amžiaus antrąja puse – viduriniu geležies amžiumi (III–VIII a.); žvalgymų metu minėtoje teritorijoje pastebėtas tamsesnes žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais – III–IV a. datuojamomis keramikos grublėtu paviršiumi šukėmis, molio tinku bei pavieniais akmens amžiumi datuojamomis titnago radiniais. Iš viešai prieinamų duomenų apie ginčo objektą Kultūros vertybių registre (https://kvr.kpd.lt/#/ static-heritage-detail) matyti, kad (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės vertingųjų savybių pobūdis – archeologinis, lemiantis reikšmingumą, kraštovaizdžio; nurodytos šios vertingosios savybės: žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (kranto kyšulys lygiu viršumi iš R, Š ir V juosiamas Šešupės, iš PV – uždurpėjusios, melioruotos Šešupės senvagės, PPR pusėje siauru ruožu kyšulys jungiasi su gretima aukštuma; kyšulio R ir V kraštai apiplauti Šešupės, P dalis nustumdyta įrengiant sodų sklypus, dabar teritorijos didžioji dalis dirvonuoja, R, Š ir V šlaitai apaugę lapuočiais medžiais ir krūmais, sodų sklypuose dirbama, stovi keli pastatai; FF Nr. 1-6; TRP; 2017 m.); pylimas (kyšulio P krašte yra apie 25 m pločio ir 0,6 m aukščio buvusio pylimo fragmentas; didžioji dalis pylimo nuskleista ariant ir nustumdyta įrengiant sodus, statant pastatus, kiek geriau išlikęs pylimo R galas; FF Nr. 1, 5, 6; 2017 m.); kultūrinis sluoksnis (kyšulio viršuje ir pietiniame šlaite pastebimas tamsesnės žemės sluoksnis su archeologiniais radiniais, storis neaiškus – netyrinėta; apardytas ilgą laiką ariant, 2017 m. žemės paviršiuje aptikta lipdytų puodų šukių ir titnago skelčių; -; priedas 4, 2017 m.). Iš viešai pateikiamų duomenų, pareiškėjos pateiktų dokumentų, taip pat atsakovės pateikto (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės (42311) apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano matyti, kad pareiškėjai priklauso Žemės sklypo dalies teritorija, kuri įtraukta į vertybės teritoriją. Teismas pažymi, kad, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reglamentavimu, kultūros paveldo objekto teritorijos ribos turi būti pagrįstos tyrimais. Iš esmės tokios praktikos laikosi ir LVAT (2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-245/2012). Istorinių ir fizinių tyrimų būtinybę apibrėžiant objekto teritorijos ir vietovės ribas nustato ir Aprašo 17 punktas, pagal kurį objekto teritorijos ir vietovės ribos apibrėžiamos, remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamą plotą, objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingą plotą taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Nagrinėjamu atveju reikalingi tyrimai buvo atlikti ir kultūros vertybės vieta grindžiama tyrimais, kurių metu, kaip jau minėta, aptikti vertingieji archeologiniai radiniai. Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė atitinka Apraše numatytus kriterijus: amžiaus cenzą, autentiškumą ir reikšmingumą. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad pareiškėja neteisingai traktuoja Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi pagal minėtas Įstatymo nuostatas teritorijos gali būti apibrėžiamos ne tik sklypų, bet ir gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Todėl atsakovė, apibrėždama (duomenys neskelbtini) sodybos gyvenvietės teritorijos ribas, pagrįstai vadovavosi minėtu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimu. Taip pat teismas pritaria, kad archeologinio pobūdžio kultūros paveldo objektai ir jų teritorijos yra tiesiogiai susijusios su juos supančiu kraštovaizdžiu ir reljefo elementais, taigi, esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad skundžiamu Aktu apibrėžti (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritoriją, atsižvelgiant į reljefą, neprieštarauja nei Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, nei Aprašo 17 punkto nuostatoms.

Pareiškėjos teigimu, atsakovė neįsigilino į situacijos esmę, netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad Akto 13 punkte nurodyta, kad atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės vertingųjų savybių nustatymą buvo remtasi šaltiniais ir literatūra (archyvinė medžiaga, tyrimų ataskaitos, publikacijos ir kt.). Pagal Aprašo 10 punktą teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Pagal Aprašo 7.1 punktą fiksavimas – tai tyrimai, kuriais įvairiais būdais (schemomis, brėžiniais, nuotraukomis, fotogrametrija, aktais ir kitokiais dokumentais) užfiksuojama nekilnojamųjų kultūros vertybių esama padėtis. Pažymėtina, kad prie Akto yra pateiktos fotofiksacijos (6 nuotraukos), buvo remtasi archeologo E. Š. radinių nuotraukomis. Aprašas reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. A14–1139/07). Pagal minėto Aprašo 10 punktą teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Tokiu atveju teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad atsakovė neįsigilino į situacijos esmę, netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja atsakovei būtų pateikusi kokių nors šaltinių, atliktų tyrimų ar kitokios medžiagos, kuri galėtų paneigti atsakovės nustatytas aplinkybes. Tokių duomenų pareiškėja nepateikė ir teismui.

Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentą, kad skundžiamas Aktas neatitinka individuliam administraciniam sprendimui taikomų reikalavimų ir priimtas pažeidžiant jos teises, pažymi, kad skundžiamas Aktas yra individualus administracinis aktas, o Taryba nagrinėjamu atveju veikė kaip viešojo administravimo subjektas. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. VAĮ 8 straipsnio nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad motyvų išdėstymas individualiame administraciniame akte (sprendime) turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. LVAT formuojamoje praktikoje ne kartą konstatuota, kad individualiame administraciniame akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-952/2008. Publikuota: „Administracinė jurisprudencija“, 2008 m., Nr. 15). LVAT yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijų sprendimą (žr., pvz., 2008 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013).

Skundžiamo Akto turinį įvertinęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, vadovaudamasis protingumo principu, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Akto pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus.

Dėl pareiškėjos informavimo apie priimtą skundžiamą Aktą ir galimybės įgyvendinti Įstatymo 14 straipsnyje numatytas teises pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja apie Akto priėmimą buvo informuota Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. (12.24-M) 2M-204 (b. l. 12), todėl teigti, kad pareiškėjai nebuvo pranešta apie (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteiktą teisinę apsaugą, nėra pagrindo. Tuo pačiu pareiškėja turėjo galimybę pasinaudoti Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytas teises (gauti informaciją apie skelbiamą saugoma arba numatomą paskelbti saugoma nekilnojamąją kultūros vertybę, vietovei apsaugoti steigiamą draustinį ar rezervatą ir dėl to jo valdomam turtui (daiktams) nustatomus paveldosaugos reikalavimus; teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomais kultūros paveldo objektu, vietove ar kultūros paminklu ir t. t.).

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad atlikus teritorijos ribų ir vertingųjų savybių patikslinimą, buvo apribota jos, kaip žemės sklypo savininkės, veikla. Pažymėtina, kad veiklos ribojimai yra numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 patvirtinto Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipinio apsaugos reglamento 25 punkte, tačiau byloje nėra duomenų, kad kultūros paveldo objektas, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, yra paskelbtas kultūros paveldo saugotinu objektu ir, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka, objekto apsaugos sutartimi nustatyti žemės sklypo ribojimai. Aktas tik patvirtina, kad pareiškėjos valdomam Žemės sklypui yra būtina teisinė apsauga ir ši nekilnojamoji kultūros vertybė yra įregistruota kaip kultūros paveldo objektas Kultūros paveldo registre. Todėl tik priėmus sprendimą kultūros paveldo vertybę paskelbti saugoma ir apsaugos sutartimi nustačius atitinkamus ribojimus sklypui, pareiškėja turės galimybę juos ginčyti ir reikalauti atitinkamos kompensacijos dėl sklypo naudojimo suvaržymų (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Taigi, šiuo atveju svarbus ne tik žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Nagrinėjamu atveju Aktas neapriboja pareiškėjos teisių disponuoti žemės sklypu, o aplinkybė, kad Akto pagrindu pareiškėjui atsiranda tam tikri apribojimai naudojant ir valdant į žemės sklypą, nesudaro teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Aktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Aktas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo panaikinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškėjos E. E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.