Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-04-18 · Civilinė byla Nr. 2A-949-450/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-05-30Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-04-18Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-18
Bylos Nr.
2A-949-450/2014
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-09807-2012-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas
Ieškovas
UAB „Dangė“
Atsakovas
AB „SEB lizingas“
Kategorijos
  • 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-949-450/2014Teisminio proceso Nr. 2-06-3-09807-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: 50.10; 42.11.3; 121.18; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Dangė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Dangė“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti vienašališką lizingo sutarčių Nr. L2007-110083, L2006-070045, Nr. L2004-010004 su visais jų pakeitimais nutraukimą neteisėtu. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. gegužės 16 d. raštu atsakovas įspėjo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą ir nurodė, kad nepadengus įsiskolinimo iki 2011 m. gegužės 23 d., nuo 2011 m. gegužės 24 d. atsakovas nutrauks visas lizingo sutartis. Nepaisant tarp šalių vykusių derybų, ieškovas sužinojo, jog atsakovas laiko sutartis nutrauktomis. Nutraukus sutartis ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo labai nedidelis palyginus su bendra turto vertė, todėl vienašalis sutarčių nutraukimas yra nesąžiningas ieškovo atžvilgiu, nes ieškovas, kaip lizingo gavėjas nepadarė esminio sutarčių pažeidimo. Be to, atsakovas nesilaikė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, nepranešė ieškovui apie sutarties nutraukimą. Nurodė, jog įsiskolinimas atsakovui atsirado dėl objektyvių priežasčių – ekonominės krizės, tuo tarpu atsakovas pasielgė ieškovo atžvilgiu nesąžiningai, perėmė jo verslą, nors tarp šalių ir vyko derybos. Ieškovas po šios bylos išnagrinėjimo ketina kelti atsakovui naują bylą dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes dėl sutarčių pobūdžio – lizingo – ieškovas neįgijo nuosavybės į lizinguotą turtą ir tuo pačiu neturėjo galimybių kreiptis į kredito įstaigas dėl refinansavimo.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie šalių neva vykdytas derybas ir atsakovo įsipareigojimus paruošti susitarimus dėl įsiskolinimo padengimo. Paskutinis mokėjimas iš ieškovo buvo gautas 2010 m. gruodžio 27 d., o laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 15 d. iki sutarčių nutraukimo 2011 m. gegužės 24 d. jokie mokėjimai nebuvo gauti, todėl remiantis pasirašytų sutarčių 18.1.13 p. atsakovas turėjo teisę vienašališkai anksčiau termino nutraukti sutartis dėl esminio pažeidimo, t. y. dėl ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nesumokėjimo bet kokių mokėjimų. Sutartys buvo nutrauktos laikantis sutarčių 18.4. punkto nustatytos tvarkos, todėl ieškovas tinkamai buvo įspėtas apie sutarčių nutraukimą, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nustatė, kad šalys sudarė tris finansinio lizingo sutartis: 2004 m. sausio 13 d. Lizingo sutartį Nr. L2004-010004, 2006 m. liepos 25 d. Lizingo sutartį Nr. L2006-070045, ir 2007 m. lapkričio 19 d. Lizingo sutartį Nr. L2007-110083, kurių pagrindu atsakovas (lizingo davėjas) nupirko iš ieškovo (lizingo gavėjo) nekilnojamąjį turtą: pastatų kompleksą, esantį Mokyklos g. 45, Palangoje, t. y. poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0007; poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0001; poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0002; poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0003; valgyklą, unikalus Nr. 2598-8001-0032; administracinį pastatą, unikalus Nr. 2598-8001-0021; bokštelį, unikalus Nr. 2598-8001-0043; kiemo aikštelę, unikalus Nr. 2598-8001-0054; pastatą, esantį Liepų g. 54, Klaipėdoje, unikalus Nr. 2195-3001-3092; pastatą, esantį Liepų g. 54, Klaipėdoje, unikalus Nr. 2195-3001-3067; (lizingo dalykas) ir jį perdavė atsakovui naudotis lizingo pagrindais. 2011 m. balandžio 12 d. ir 2011 m. gegužės 10 d. raštais atsakovas informavo ieškovą apie vėlavimą sumokėti įmokas pagal lizingo sutartis, kuriose, nurodė įspėjantis, kad nepadengus skolos per 10 d. nuo raštų išsiuntimo dienos (iki 2011 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. gegužės 20 d.), bus priverstas priimti sprendimą dėl lizingo sutarčių nutraukimo prieš terminą ir imsis priemonių susigrąžinti jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei išieškoti įsiskolinimą. 2011 m. gegužės 16 d. ieškovui buvo išsiųstas atsakovo raštas dėl sutarčių nutraukimo, kuriuo atsakovas ieškovui pranešė, kad pastarajam nepadengus 88 509,31 Lt pradelsto įsiskolinimo bei 39288,69 Lt delspinigių iki 2011 m. gegužės 23 d., ieškovas nuo 2011 m. gegužės 24 d. nutraukia visas lizingo sutartis.

Lizingo sutartyse, kurių vienašališkas nutraukimas ginčijamas ieškiniu, šalys buvo susitarusios dėl sutarčių nutraukimo sąlygų. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 18.1.2 punkte numatyta lizingo bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino, jei klientas iš esmės pažeidė sutartį: ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo Sutartimi nustatytos mokėjimo dienos nesumokėjo bet kokių pagal Sutartį jam tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas). Įmokų pagal ginčo lizingo sutartis ieškovas nemokėjo nuo 2010 m. gruodžio 27 d., dėl to tarp šalių ginčo nėra. Lizingo sutartys buvo nutrauktos 2011 m. gegužės 24 d., t. y. 4 mėnesius iki sutarčių nutraukimo ieškovas nemokėjo įmokų ir nepateikė įrodymų, kad būtų mokėjęs įmokas bylos nagrinėjimo laikotarpiu, todėl konstatavo, kad atsakovas iš sutarčių vykdymo negavo to, ko iš esmės tikėjosi (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1064/2012) ir turėjo tiek įstatyminį, tiek sutartinį pagrindą nutraukti su ieškovu sudarytas lizingo sutartis.

CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Lizingo sutarčių 18.4 punktuose šalys susitarė, kad sutartis laikoma nutraukta nuo rašte apie sutarties nutraukimą nurodytos datos, bet ne anksčiau kaip po vienos savaitės nuo sutarties šalies raštiško (įskaitant pranešimą faksu) pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos (Lizingo sutarčių 18.4 punktas), o visi Lizingo sutartis sudariusių šalių su sutartimis susiję tarpusavio pranešimai pateikiami raštu Lizingo sutartyse nurodytais šalių adresais arba kitu adresu, kurį viena Lizingo sutarties šalis yra raštu pranešusi kitai šaliai (svarbūs pranešimai – faksimiliniu ryšiu) (Lizingo sutarčių 20.1 punktas). Ieškovas neginčijo aplinkybės, jog gavo atsakovo 2011 m. gegužės 16 d. raštą dėl sutarčių nutraukimo, raštas išsiųstas ieškovui ir lizingo sutartys nutrauktos nepažeidžiant minėtų šalių sulygtų sutartinių sąlygų, todėl įvertinus visas nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė su ieškovu sudarytas lizingo sutartys, atitinkamai ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Dangė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį patenkinti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pateiktą kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Tai yra, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat, ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai.

Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais, tačiau nepriklausomai nuo to ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Tik nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 206/2012). Taigi tik taikant Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis gali būti nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendžiant tai, ar ieškovo padarytas sutarčių pažeidimas - mokėjimo terminų praleidimas - galėjo būti pripažintas esminiu, privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnyje numatytus pažeidimo vertinimo kriterijus sistemiškai, o ne apsiriboti vien Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnio 5 dalies norma, kas prieštarauja teisingumo protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis, neįvertino vienašališko lizingo sutarčių Nr. L2007-110083, Nr. L2006-070045 bei Nr. L2004-010004, sudarytų tarp ieškovo UAB „Dangė“ ir atsakovo AB „SEB lizingas“, nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo, nenustatė UAB „Dangė“ kaltės dėl netinkamo sutarčių vykdymo, ieškovo galimybės tinkamai įvykdyti prievolę atsakovui ateityje ir UAB „Dangė“ kylančių pasekmių dėl netinkamo sutarties įvykdymo. Byla išnagrinėta netinkamai, pažeidžiant ieškovo UAB „Dangė“ teisėtus interesus ir lūkesčius. Lizingo sutartimis ieškovui perduoto turto vertė bendrai sudaro 2 826 264,13 eurų (apie 9 750 611 litų), kai tuo tarpu atsakovo AB „SEB lizingas“ 2011 m. gegužės 16 d. rašte nurodomas įsiskolinimo dydis tik 88 509,31 litų pradelstų įsipareigojimų bei 39 288,69 litų delspinigių. Įsiskolinimas sutarties nutraukimo metu buvo labai nedidelis palyginus su bendra turto verte, todėl negalima pripažinti, kad yra didelis atotrūkis tarp sutarties faktiško ir pažadėto įvykdymo, kuris leidžia AB „SEB lizingas“ pagrįstai manyti, kad sutartis apskritai nebus įvykdyta. Svarbu tai, kad ieškovas ilgą laiką sąžiningai mokėdavo įmokas atsakovui, tačiau, kaip ir daugeliui juridinių bei fizinių asmenų dėl ištikusios ekonominės krizės, atsirado finansinių sunkumų ir vykdyti lizingo sutartį tinkamai, kaip anksčiau, pasidarė itin sudėtinga, įsiskolinimas susidarė ne UAB „Dangė“ tyčios ar didelio neatsargumo, tačiau dėl objektyvių priežasčių - laikinų finansinių problemų, kurias UAB „Dangė“ buvo pajėgi išspręsti, todėl ieškovo kaltės dėl sutarčių neįvykdymo nėra. Pažymėjo, jog UAB „Dangė“ visuomet siekė vykdyti sutartis tinkamai ir laiku, todėl numačiusi, kad ekonominio sunkmečio laikotarpiu negalės sumokėti įmokų pilna apimtimi, siekė sudaryti papildomus susitarimus su atsakovu, kuriais būtų palengvintos sutarčių vykdymo sąlygos ieškovui ir tuo pačiu būtų į užtikrinti šalių teisėti interesai. Visgi AB „SEB lizingas“ atsisakė derėtis dėl sutarčių sąlygų pakeitimo ir nebendradarbiavo su ieškovu. Lietuvos Respublikos CK 6.200 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys sutartį privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos ją taip pat privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miesto energija“ v. J. A. K., bylos Nr. 3K-3-255/2012). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo pripažinti, kad pats atsakovas nesilaikė šių įstatyme įtvirtintų sutarčių vykdymo principų, todėl pats laikytinas pažeidęs sutartis ir yra atsakingas už tai, kad ieškovas savo įsipareigojimų negalėjo įvykdyti tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad šiuo metu objektyvias galimybes padengti atsakovo nurodytą įsiskolinimą per protingą, abiejų šalių teisėtus interesus atitinkantį terminą, su kuriuo atsakovas sutiktų. Pažymėjo, kad siekdamas apginti savo pažeistus teisėtus interesus UAB „Dangė“ šiuo metu yra pateikęs Klaipėdos apygardos teismui ieškinį dėl lizingo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, nustatant, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė ne lizingo, bet kreditavimo teisiniai santykiai. Šalys nuo pat pradžių siekė sudaryti ne lizingo, tačiau kredito sutartis, kadangi ieškovo tikslas buvo gauti kreditą, už kurį galėtų įsigyti nekilnojamąjį turtą, reikalingą jo komercinei veiklai vykdyti, tuo tarpu atsakovo tikslas - gauti kredito įmokas ir kuo didesnį pelną, tačiau ne nuosavybės teisėmis valdyti ir ieškovo lizinguotą turtą. Visgi atsakovui finansiškai buvo kur kas naudingiau sudaryti lizingo, bet ne kredito sutartis, kadangi lizingo sutarčių pagrindu atsakovas įgyja kur kas daugiau teisių, nei įgytų kredito sutarčių pagrindu, kai tuo tarpu esant kreditavimo teisiniams santykiams ieškovas būtų turėjęs daugiau teisių ir geresnes sąlygas vykdyti sutartis, bei būtų labiau apsaugoti ieškovo teisėti interesai.

Atsiliepimas

Atsakovas AB SEB bankas su apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepime į jį nurodė, kad priešingai nei bando teigti ieškovas, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad vertindamas, ar šiuo atveju buvo esminis sutarčių pažeidimas, jis atsižvelgia ne tik į sutartyse, bet ir įstatyme numatytus kriterijus.

Priešingai nei teigia ieškovas, šalių susitarimas aiškiai apibrėžė atvejus, kurie bus laikomi esminiu sutarties pažeidimu, kada laikytina esminiu sutarties pažeidimu yra įtvirtinta tiek įstatyme, tiek teisminėje praktikoje: 2004-06-29 nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį numatytais atvejais, t. y. aptariant sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus“, šalys turi teisę iš anksto aptarti konkrečius atvejus, kurie bus laikomi esminiais sutarties pažeidimais ir kurie suteikia nukentėjusiai šaliai nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, kurią citavo ieškovas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad „<..> iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pageidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga“. Su ieškovu UAB „Dangė“ sudarytų finansinio lizingo sutarčių 18.1.3 p. ginčo šalys konkrečiai susitarė, kad AB „SEB lizingas“ turi teisę vienašališkai anksčiau termino nutraukti visas finansinio lizingo sutartis, jeigu yra žemiau nurodyta sąlyga, laikoma esminiu finansinio lizinge sutarčių pažeidimu: klientas UAB „Dangė“ ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo remiantis sutartimis nustatytos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartis jam tenkančių mokėjimų (delspinigių ir baudų). Kaip matyti iš 2011-05-16 AB „SEB lizingas“ pranešimo Nr. 02-3116, kuriuo buvo nutrauktos su ieškovu sudarytos sutartys, pranešimo surašymo metu buvo susidaręs 88.509,31 Lt įsiskolinimas pagal išrašytas sąskaitas ir priskaičiuoti 39.288,69 Lt delspinigiai. Išrašytos sąskaitos buvo nemokamos nuo 2011-01-15, ieškovas buvo iš esmės pažeidęs minėtas sutartis, nes daugiau 20 kalendorinių dienų nesumokėjo sutartyse numatytų mokėjimų.

Nesutinka su nurodytu argumentu, kad sutarties nutraukimo metu buvo labai nedidelis įsiskolinimas palyginus su bendra turto verte. Jei 88.509,31 Lt įsiskolinimas ieškovui iš tikrųjų yra nedidelis, kodėl jis jo nepadengė? Įmokų pagal ginčo lizingo sutartis ieškovas nemokėjo nuo 2010 m. gruodžio 27 d. 2012-06-06 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1064/2012 Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad „<..> finansinio lizingo sutartyse numatytų mokėjimų tinkamas vykdymas turi esminės reikšmės atsakovui, nes tai yra viena iš pagrindinių sutarties sąlygų - atsakovas tikisi šias sumas gauti būtent sutartyje nustatytais terminais. Šalių sudarytose sutartyse numatyti mokėjimai, skirti Lizingo sutarčių objekto vertei dengti, kompensuoja atsakovo nuostolius, atsirandančius dėl to, jog ieškovas savo veikloje naudoja atsakovui priklausanti turtą ir tokiu būdu mažina jo vertę. Taigi akivaizdu, jog atsakovui yra svarbu ne tik kad ieškovas vykdytų sutartyse numatytus mokėjimus ginčo turto vertei dengti ir mokėtų palūkanas, bet ir laikytųsi šalių nustatytų terminų“. Priešingai nei numato CPK 178 str. bei teisminė praktika, jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo realias galimybes įvykdyti ginčo sutartis, ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Dangė“ apeliacinio skundo ribose.

Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudarytų Lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo pagrįstumo. Apeliantas nurodė, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovo padarytas sutarčių pažeidimas – mokėjimo terminų praleidimas, galėjo būti pripažintas esminiu, privalėjo taikyti CK 6.217 str. numatytus pažeidimo vertinimo kriterijus sistemiškai, o ne pasiriboti šio straipsnio 5 dalies norma, kas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys sudarė tris finansinio lizingo sutartis: 2004 m. sausio 13 d. Lizingo sutartį Nr. L2004-010004, 2006 m. liepos 25 d. Lizingo sutartį Nr. L2006-070045 ir 2007 m. lapkričio 19 d. Lizingo sutartį Nr. L2007-110083, pagal kurias atsakovas (lizingo davėjas) nupirko iš ieškovo (lizingo gavėjo) nekilnojamąjį turtą: pastatų kompleksą, esantį Mokyklos g. 45, Palangoje, poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0007; poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0001; poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0002; poilsio patalpą, unikalus Nr. 2598-8001-0010:0003; valgyklą, unikalus Nr.2598-8001-0032; administracinį pastatą, unikalus Nr. 2598-8001-0021; bokštelį, unikalus Nr. 2598-8001-0043; kiemo aikštelę, unikalus Nr. 2598-8001-0054; pastatą, esantį Liepų g. 54, Klaipėdoje, unikalus Nr. 2195-3001-3092; pastatą, esantį Liepų g. 54, Klaipėdoje, unikalus Nr. 2195-3001-3067; lizingo dalyką perdavė atsakovui naudotis lizingo pagrindais.

Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe šalis gali esant esminiam sutarties pažeidimui. Būtent tokia galimybe pasinaudojo atsakovas. Nors, kaip minėta, ieškovas neginčija, kad vis dar yra skolingas atsakovui, tačiau neigia, jog įmokų nesumokėjimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Kolegijos vertinimu, tokią ieškovo poziciją paneigia šalių sudarytos sutarties sąlygų analizė. Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 18.1.2 punkte įtvirtinta lizingo bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau joje nustatyto termino, jei klientas ilgiau kaip 20 kalendorinių dienų nesumoka bet kokių pagal Sutartį jam tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, daro išvadą, kad šalys tarpusavio susitarimu aiškiai įvardijo, kad vėlavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus – mokėti įmokas – laikytinas esminiu sutarčių pažeidimu (Sutarties 18.1 p.), kadangi pagal sudarytų sutarčių esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis turi esminę reikšmę jų galiojimui. Kadangi ieškovas sutarčių sąlygų nevykdė kurį laiką, daugiau kaip keturis mėnesius, todėl esant esminiam sutarties pažeidimui, atsakovas pagrįstai pasinaudojo galimybe vienašališkai nutraukti sutartis.

Pagal CK 6.574 str. kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį.

2011 m. balandžio 12 d. (b. l. 37, t. 1) ir 2011 m. gegužės 10 d. (b. l. 38 - 39, t. 1) raštais atsakovas informavo ieškovą apie vėlavimą sumokėti įmokas pagal lizingo sutartis, įspėjo, kad nepadengus skolos per 10 d. nuo raštų išsiuntimo dienos (iki 2011 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. gegužės 20 d.), bus priverstas priimti sprendimą dėl lizingo sutarčių nutraukimo prieš terminą ir imsis priemonių susigrąžinti jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei išieškoti įsiskolinimą. 2011 m. gegužės 16 d. ieškovui buvo išsiųstas atsakovo raštas dėl sutarčių nutraukimo, kuriuo atsakovas ieškovui pranešė, kad pastarajam nepadengus 88 509,31 Lt pradelsto įsiskolinimo ir 39 288,69 Lt delspinigių iki 2011 m. gegužės 23 d., ieškovas nuo 2011 m. gegužės 24 d. nutraukia visas lizingo sutartis (b. l. 40 - 41, t. 1).

CK 6.567 str. 1 d. numato, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nurodytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi lizingo sutarties esmė yra lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, todėl suteikto finansavimo grąžinimas, finansavimo išlaidų atlyginimas ir atlyginimo (palūkanomis) sumokėjimas už suteiktą finansinę paslaugą yra viena iš esminių sutarties sąlygų. Lizingo davėjo interesas yra iš sutarties gauti finansinės naudos, o lizingo gavėjo – įsigyti turtą. Todėl sprendžiant ginčą dėl sutarčių nutraukimo turi būti aiškinamasi, ar nėra pažeidžiama pusiausvyra tarp šių dviejų priešingų interesų.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Lizingo sutarčių pagrindu ieškovui perduoto turto vertė bendrai sudaro 2 826 264,13 eurų, tuo tarpu ieškovo įsiskolinimo dydis tik 88 509,31 Lt ir 39 288,69 Lt delspinigių. Nurodo, kad nėra didelio atotrūkio tarp Sutarčių pažeidimo ir pažadėto įvykdymo. Ieškovas ilgą laiką sąžiningai mokėjo įmokas. Nėra jokios tyčios, kad ieškovas laiku nesumokėjo įsiskolinimo ir delspinigių, tai lėmė ekonominės krizės laikmetis.

Kasacinis teismas, aiškindamas sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms instituto (CK 6.204 str.) taikymo sąlygas, nurodė, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti, nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymams, nesiekė nedelsiant spręsti iškilusios problemos tam, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra (duomenų, kad jis būtų kreipęsis į teismą byloje nepateikta), o tik žadėjo vykdyti sutartis ir vis tiek jų tinkamai nevykdė, todėl darytina išvada, kad jis prarado lizingo bendrovės pasitikėjimą ir interesą tęsti sutartinius santykius. Tuo labiau, kad kaip teisingai nurodė AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą, lizingo bendrovė sudarydama sutartis, tiksi laiku gauti jai priklausančias įmokas, kadangi tik tokiu būdu kompensuojamos jos lėšos Lizingo sutarčių objektams, kuriais naudojasi lizingo gavėjas, kompensuoti.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas plėtodamas praktiką yra pažymėjęs, kad prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – finansinė nuoma (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.), negavo to, ko siekė – lizingo įmokų ir palūkanų grąžinimo laiku. Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas sutarties sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.

Nors ieškovas ir nurodė aplinkybes, kad jis turi objektyvias galimybes padengti įsiskolinimą per protingą, abiejų šalių interesus atitinkantį terminą, tačiau šiam argumentui pagrįsti jokių duomenų nepateikė (CPK 178 str.). Priešingai, kaip matyti iš Liteko duomenų bazės, ieškovui UAB „Dangė“ Klaipėdos apygardos teisme yra užvesta civilinė byla Nr. B2-727-460/2014 dėl bankroto bylos iškėlimo, o ta aplinkybė, kad ieškovas yra pateikęs ieškinį Klaipėdos apygardos teismui (kuris nėra priimtas teisme), kuriame jis reikalauja pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę kredito santykiai, šios bylos kontekste reikšmės neturi. Pažymėtina, kad ieškinys tik 2014 m. balandžio 17 d. yra perduotas paskirtam teisėjui.

Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas negavo to, ko pagal sudarytas Lizingo sutartis pagrįstai tikėjosi gauti, o vertinant sudarytų sutarčių paskirtį ir tikslą, griežtą sutarčių laikymąsi, t. y. įmokų mokėjimas nustatytais terminais, turi esminę reikšmę. Nagrinėjamu atveju lizingo objektų bendra vertė ir įsiskolinimo santykis neatleidžia ieškovo nuo tolesnių sutarčių tinkamo vykdymo. Tokiu būdu duomenų, kad ieškovas turėtų realias finansines galimybes toliau vykdyti prisiimtus Lizingo sutartimis įsipareigojimus, byloje nepateikta. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovas ir nurodė aplinkybę, kad pirmos instancijos teismas nevertino ar sutarties šalis neįvykdžiusi įsipareigojimų, rengėsi vykdyti sutartį, o ši patirtų labai didelių nuostolių, jei tokia sutartis būtų nutraukta, nes šiuo atveju tokie nuostoliai labai dideli, tačiau daugiau šio argumentu nepasisakė ir faktinių aplinkybių bei rašytinių duomenų jai pagrįsti nepateikė (CPK 178 str.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas nepateikė teismui jokių dokumentų įrodančių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 p., teisėjų kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasAsta RadzevičienėAldona Tilindienė