Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2025-01-30 · Civilinė byla Nr. e2S-101-460/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-01-30
Bylos Nr.
e2S-101-460/2025
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aušra Maškevičienė
Pareiškėjas
I. J., L. N.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-101-460/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21837-2024-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.1; 3.4.6.2 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. J. ir L. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria išspręstas pareiškėjų I. J. ir L. N. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjos kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad L. N. ir I. J., faktiškai pradėdamos valdyti, priėmė palikėjo V. J. (J.) (mirusio (duomenys neskelbtini)) palikimą ir lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) įgijo nuosavybės teisę į statinius, buvusius palikėjo V. J. (mirusio (duomenys neskelbtini)) mirties dieną žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini): 1) pastatas–gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), žymėjimas plane 2A1p, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pradžios metai – 1988 m.; statybos pabaigos metai – 1988 m.); 2) pastatas–ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio, žymėjimas plane 3I1p, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pradžios metai – 1987 m.; statybos pabaigos metai – 1987 m.); 3) pastatas–kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio, žymėjimas plane 4I1t, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pradžios metai – 1990 m.; statybos pabaigos metai – 1990 m.); 4) kiti inžineriniai statiniai–kiemo statiniai (lauko tualetas, šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – kiti inžineriniai statiniai, žymėjimas plane „v“, „š“; žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (statybos pradžios metai – 1987 m.; statybos pabaigos metai – 1990 m.).

2. Pareiškime nurodė, kad pareiškėjos L. N. (dukra) ir I. J. (motina) pagal įstatymą lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) paveldėjo mirusiam asmeniui (atitinkamai tėvui ir sutuoktiniui, mirusiam (duomenys neskelbtini)) V. J. mirties dieną priklausiusį šį nekilnojamąjį turtą: pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), žymėjimas plane 1A1m, adresas (duomenys neskelbtini); pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio, žymėjimas plane 5I1m, adresas (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad prieš mirtį V. J. įstatymų nustatyta tvarka 1986 metais buvo pradėjęs statinių rekonstrukciją. V. J. mirus susidarė situaciją, kad nekilnojamojo turto registre liko įregistruoti jo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) nugriauti / perstatyti senieji statiniai, o vietoje jų kaip rekonstrukcijos rezultatas iki V. J. mirties dienos sukurti nauji statiniai iki šiol liko neįregistruoti. Pareiškėjos palikėjo V. J. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)), faktiškai pradėdamos valdyti, priėmė visą jo palikimą – visus iki V. J. mirties dienos jo sukurtus naujus statinius, todėl tam, kad pareiškėjos galėtų savo asmeninėn nuosavybėn lygiomis dalimis įregistruoti naujus statinius, būtina teismo keliu pripažinti joms nuosavybės teisę į juos ir tik šiuo tikslu yra teikiamas pareiškimas teismui. Pareiškėjos rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 8 punktu ir nurodė, kad neturi naujai pastatytų statinių Nutarimo 2.2 punkte numatytų „statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991 m. liepos 25 dienos“, o tik leidimą statybai (rekonstrukcijai) ir statybos (rekonstrukcijos) projektą, visi nauji statiniai buvo pastatyti atitinkamai 1987–1990 metais, t. y. iki 1991 m. liepos 25 d. Nurodė, kad yra visos sąlygos pareiškėjoms kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių į naujus statinius, atsiradusius po 1987–1990 metais vykusios rekonstrukcijos, pripažinimo pareiškėjoms, juos visus (statinius) pareiškėjos, kaip palikimą, priėmė, faktiškai pradėdamos juos visus valdyti nuo palikėjo mirties dienos, ir valdo juos iki šiol.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; grąžinti pareiškėjai L. N. 55 Eur žyminio mokesčio. Teismo nutarties motyvai:

3.1. Teismas įvertino, kad iš pareiškimo turinio matyti, jog prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto tikslas yra turto ir nuosavybės teisių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre.

3.2. Teismas iš byloje pateikto Vilniaus 21-ojo notarų biuro notarės V. Š. 2003 m. vasario 27 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą nustatė, kad notarė patvirtino, jog V. J., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą lygiomis dalimis paveldėjo mirusiojo sutuoktinė I. J. ir mirusiojo duktė L. J.. Teismas nustatė, kad pareiškėjos priėmė visą V. J. palikimą, joms išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad pareiškėjos L. N. ir I. J., faktiškai pradėdamos valdyti, priėmė palikėjo V. J. (mirusio (duomenys neskelbtini)) palikimą ir lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) įgijo nuosavybės teisę į statinius, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjos įgyvendino teisę priimti tėvo / sutuoktinio palikimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

3.3. Teismas pažymėjo, kad statiniai, kurie, pasak pareiškėjų, buvo pastatyti palikėjo, yra pareiškėjoms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjos nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į Registrų centrą dėl šių statinių įregistravimo. Nors pareiškėjos nurodo, kad neturi naujai pastatytų statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, tačiau nepateikia jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų.

3.4. Pažymėta, kad statinių registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos dėl statinių įteisinimo negali inicijuoti viešojo administravimo procedūrų. Kadangi šiuo atveju nustatyta, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjos dėl jų įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras, t. y. gali kitokia, ne teismo, tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, todėl toks faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017). Papildomai pažymėta, kad teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turinčius faktus, nesukuria nuosavybės teisės į daiktus ir tik iš esmės patvirtina nuosavybės teisę, kaip tokią, tuo atveju, jeigu yra prarasti nuosavybės teisės įgijimą patvirtinantys įrodymai.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Atskiruoju skundu pareiškėjos I. J. ir L. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį ir perduoti pareiškėjų pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinio fakto nustatymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

4.1. Apeliančių vertinimu, remiantis skundžiamos teismo nutarties motyvais darytina išvada, kad pareiškėjos jau yra įgijusios nuosavybės teisė į visus ginčo statinius, nors dar neįregistruotus Nekilnojamojo turto registre, ir šį nuosavybės įgijimą, anot teismo, vienareikšmiškai patvirtina Vilniaus 21-ojo notarų biuro notarės V. Š. 2003 m. vasario 27 d. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kad notarė patvirtino, jog V. J., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą lygiomis dalimis paveldėjo mirusiojo sutuoktinė I. J. ir mirusiojo duktė L. J.. Taigi pareiškėjos, anot teismo, priėmė visą V. J. palikimą, joms išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.

4.2. Nurodo, kad pareiškėjų užsakymu parengta nauja 2024 metų ginčo statinių kadastrinių matavimų byla kartu su skundžiama teismo nutartimi ir pareiškėjų prašymu įregistruoti ginčo statinius pareiškėjų nuosavybėn buvo pateikti Nekilnojamojo turto registrui. Nekilnojamojo turto registras 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu „Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimas prašymą atmesti“ Nr. SPR5-22927 (14.4 E) atmetė pareiškėjų prašymą įregistruoti ginčo statinius pareiškėjų nuosavybėn, nes, be kita ko, nebuvo pateiktas teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

4.3. Nekilnojamojo turto registro sprendime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog Kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė. Nurodo, kad, remdamosi Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 2.3 punktu ir 8 punktu, pareiškėjos Nekilnojamojo turto registrui pateikė: (i) prašymą įregistruoti ginčo nekilnojamuosius daiktus jų vardu ir nuosavybės teises į juos; (ii) visus turimus dokumentus; (iii) kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus; tačiau nepateikė (iv) atitinkamo teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo.

4.4. Pažymi tai, kad jeigu pareiškimo rezoliucinė dalis nėra suformuluota taip, kad teismas galėtų išspręsti klausimą iš esmės, t. y. jeigu pareiškimo trūkumas yra tas, kad pareiškėjos negalėjo prašyti pripažinti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad priėmė ginčo statinius, priimdamos tėvo / sutuoktinio palikimą, nes šią teisę jau įgyvendino, o turėjo prašyti pripažinti joms nuosavybės teisę į ginčo statinius ar dar kitaip formuluoti reikalavimą teismui, tai tokiu atveju nebuvo pagrindo iš karto atsisakyti priimti pareiškimo, nesuteikus pareiškėjoms galimybės ištaisyti pareiškimo trūkumus, kuriuos teismas galbūt nustatė. Akivaizdu, kad be atitinkamo teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo Nekilnojamojo turto registras niekada nepriims jokio pareiškėjų prašymo įregistruoti ginčo nekilnojamuosius daiktus jų vardu ir nuosavybės teises į juos, kai į klausimą, koks turi būti „atitinkamas“ teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo Nutarimo turinys neatsako.

4.5. Pareiškėjų vertinimu, pareiškėjoms turėtų būti suteikta reali galimybė ištaisyti pareiškimo trūkumus – pakeisti pareiškimo rezoliucinę dalį ir atitinkamai papildyti pareiškimo motyvaciją – taip, kad teismas galėtų šį klausimą išspręsti iš esmės ir kad pareiškėjos galėtų tikėtis gauti teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo, kurio reikalauja Nekilnojamojo turto registras Nutarimo 8 punkto pagrindu. Tokia administracinė procedūra, kurią skundžiama nutartimi teismas paragino pareiškėjas pradėti, yra neįmanoma be atitinkamo teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėjos prašo priimti Nekilnojamojo turto registro sprendimą ir nagrinėti kartu su visais kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, jų daugiau nei jau pateikta pareiškėjos neturi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).

6. Atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

7. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą.

8. CPK 444 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes.

9. Teismo tvarka nustatytini juridiniai faktai išvardyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Pažymėtina, kad minėtas sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, jog teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos.

10. Vadovaujantis CPK 445 straipsniu, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑408‑421/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3-284-219/2020, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

11. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą), jeigu ginčas (klausimas) nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Taigi galimybė spręsti ginčą teisme civilinio proceso tvarka yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų.

12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pažymėtina, kad asmuo, prašydamas teismo nustatyti ypatingosios teisenos tvarka juridinį faktą, tuo pačiu netiesiogiai prašo apginti ir jo teisę, atsiradusią dėl to fakto. Tačiau teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimo santykis lemia tai, kad ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį (pareiškimą) ribojimas jau ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑185-1120/2024, 27 punktas).

13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareiškime suformulavo reikalavimus nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad pareiškėjos, faktiškai pradėdamos valdyti, priėmė palikėjo V. J. (mirusio (duomenys neskelbtini)) palikimą ir lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus statinius, buvusius palikėjo mirties dieną žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini).

14. Apeliantės atskirąjį skundą grindžia esminiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog pareiškimo rezoliucinė dalis nėra suformuluota taip, kad teismas galėtų išspręsti klausimą iš esmės, ir yra pareiškimo trūkumas, jog pareiškėjos negalėjo prašyti pripažinti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad priėmė ginčo statinius, priimdamos tėvo / sutuoktinio palikimą, nes šią teisę jau įgyvendino, turėjo sudaryti galimybę pareiškėjoms įstatymo nustatyta tvarka patikslinti reikalavimus dar pareiškimo priėmimo stadijoje. Apeliantės nurodo, kad nebuvo pagrindo iš karto atsisakyti priimti pareiškimo, nesuteikus pareiškėjoms galimybės ištaisyti pareiškimo trūkumų, kuriuos teismas galbūt nustatė.

15. Iš skundžiamos teismo nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateikto Vilniaus 21-ojo notarų biuro notarės V. Š. 2003 m. vasario 27 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą duomenis, pažymėdamas, kad pareiškėjos priėmė visą V. J. palikimą, joms išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, įvertino, kad pareiškėjos įgyvendino teisę priimti tėvo / sutuoktinio palikimą, ir padarė išvadą, jog pareiškėjų pareiškimas, pagal jame teismui suformuluotus reikalavimus, nenagrinėtinas teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškimo reikalavimų galimo pagrįstumo / nepagrįstumo įvertinimu ir teise į reiškiamų reikalavimų patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne pareiškimo priėmimo stadijoje.

16. Pažymėtina ir tai, kad iš skundžiamos teismo nutarties motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo tai, kad iš pareiškimo turinio matyti, jog pareiškėjų pareiškime prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto tikslas iš esmės yra siejamas su turto (pastatų, statinių) ir pareiškėjų nuosavybės teisių į juos įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje pareiškėjų suformuluotus reikalavimus įvertino kaip nenagrinėtinus teisme civilinio proceso tvarka, pasisakydamas, kad pareiškėjos įgyvendino teisę priimti tėvo / sutuoktinio palikimą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas papildomai taip pat pažymėjo tai, kad pareiškėjų keliamas klausimas yra siejamas su siekiu įregistruoti statinius Nekilnojamojo turto registre, tačiau pareiškėjos nepateikė duomenų, jog kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl statinių įregistravimo, taip pat, nurodydamos, kad neturi naujai pastatytų statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų.

17. Pateiktas pareiškimas turi atitikti CPK 111 straipsnyje ir 113 straipsnyje nustatytus bendruosius procesinių dokumentų turiniui keliamus reikalavimus, taip pat CPK 447 straipsnyje nustatytus specialiuosius reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Vadovaujantis CPK 447 straipsniu, pareiškime turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.

18. Pareiškėjos teismui pateiktame pareiškime nurodė, kad remiasi Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo“ 8 punktu, nustatančiu, kad senų statinių valdytojai, neturintys vieno iš šio sąrašo 2.2–2.4 ir 3.2 punktuose išvardytų dokumentų, būtinų registruojant seną statinį ir (ar) daiktines teises į jį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, turimus dokumentus, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir atitinkamą teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Pažymėtina, kad bylos dėl juridinių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jos priskirtos prie civilinių bylų (CPK 22 straipsnio 2 dalis), kurios teismingos apylinkės teismams (CPK 25, 26 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013)

19. Pareiškėjos pareiškime taip pat nurodė, kad jos neturi, kaip tai numato Nutarimo 2.2 punktas, naujai pastatytų statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991 m. liepos 25 d., turi tik leidimą statybai (rekonstrukcijai) ir statybos (rekonstrukcijos) projektą, o visi nauji statiniai buvo pastatyti 1987–1990 m., t. y. iki 1991 m. liepos 25 d. Pareiškėjos laikosi pozicijos, kad yra visos sąlygos joms kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių į naujus statinius, atsiradusius po 1987–1990 m. vykusios rekonstrukcijos, pripažinimo pareiškėjoms.

20. Apeliantės atskirajame skunde nurodo, kad be atitinkamo teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo, numatyto Nutarimo 8 punkte, Nekilnojamojo turto registras nepriims pareiškėjų prašymo įregistruoti pareiškime nurodytą turtą jų vardu ir nuosavybės teises į šį valdomą turtą. Taigi reikšminga įvertinti tai, kad nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog statinių registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai ir įvertino, kad nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, tačiau pareiškėjos (apeliantės) iš esmės jau pareiškime rėmėsi aplinkybėmis, jog jos, remiantis teisiniu reglamentavimu, negali kitokiu būdu atlikti pareiškime nurodyto turto ir daiktinių teisių į jį teisinės registracijos.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų pareiškimo priėmimo klausimą, tinkamai neįvertino pareiškimo turinio visumos ir atitikties CPK 447 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, jau pareiškimo priėmimo stadijoje nurodydamas, kad pareiškimas nenagrinėtinas teisme, tai siejant su argumentais, susijusiais su pareiškėjų teise į reikalavimo patenkinimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui, pareiškimo priėmimo stadijoje sprendžiant klausimą, ar teismo procesas gali būti pradėtas, ir vertinant, kad pareiškimo reikalavimas (dalykas) pagal nurodytas faktines aplinkybes (reikalavimo faktinį pagrindą) suformuluotas netiksliai ir (ar) pareiškimo turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, tai sudaro pagrindą taikyti pateikto procesinio dokumento (pareiškimo) trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnis), o ne atsisakymo priimti ieškinį (pareiškimą) institutą (CPK 137 straipsnio 2 dalis).

22. Apeliantės nurodo, kad kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir kartu su atskiruoju skundu pateikė VĮ Registrų centro 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. SPR5-22927 (14.4 E) „Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimas prašymą atmesti“, juo atmestas pareiškėjų 2024 m. lapkričio 11 d. prašymas įrašyti / pakeisti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre. Apeliantės prašo priimti pateiktą dokumentą ir nagrinėti kartu su visais kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad, pagal CPK 314 straipsnį, naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pareiškėjų pareiškimo priėmimo klausimas išspręstas netinkamai taikius proceso teisės normas, apeliančių pateikto papildomo dokumento pridėjimo prie bylos klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas ir paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, iš naujo nagrinėjant pareiškimo priėmimo klausimą.

23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų pareiškimą, netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą. Tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėja Aušra Maškevičienė