Alytaus apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovei J. R., dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo nutraukti K. R. ir R. R. santuoką, sudarytą 1988-10-08 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažinti, jog santuoka nutrūko esant K. R. kaltei; po santuokos palikti R. R. pavardę R., o K. R. – R.; priteisti R. R. 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo; nustatyti, jog santuokos metu R. R. įgytas turtas - butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas arba ginčo butas), kurio vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, yra 11266 Eur - priklauso R. R. asmeninės nuosavybės teise; nustatyti, jog santuokos metu kreditoriaus UAB „General Financing“ suteikto kredito sutarties sąlygos lieka nemodifikuotos; nustatyti, kad K. R., dėl kurio kaltės iširo santuoka, neturi teisės į išlaikymą.

Atsakovas K. R. su pateiktu ieškiniu sutiko iš dalies, nesutikdamas, jog jis yra kaltas dėl santuokos iširimo ir nesutiko, jog turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės asmeninė nuosavybė.

Alytaus apylinkės teismas 2018-02-28 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, butą priskyrė ieškovės asmeninėn nuosavybėn, priteisė iš ieškovės atsakovui 5633 Eur kompensaciją už natūra priskiriamą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį turtą; R. R. vardu su ,,General Financing“ 2014-05-27 sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu prisiimtus įsipareigojimus pripažino R. R. asmenine prievole; likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Kauno apygardos teismas 2018-08-02 nutartimi Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018-02-28 sprendimą pakeitė: santuoką nutraukė pripažinus, kad ji iširo dėl atsakovo K. R. kaltės, priteisė ieškovei 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo. Dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Grąžinus bylą iš apeliacijos pirmosios instancijos teismui, šalys patvirtino, jog jie nekeičia savo reikalavimų ir prašo padalinti santuokoje įgytą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors apeliacinės instancijos teisme jie kėlė klausimus ir dėl kitų daiktų padalinimo, tačiau tokio reikalavimo teismui nepateikė, neteikė teismui nei patikslinto ieškinio, nei priešieškinio, nurodė, kad kitų daiktų dalintis per teismą nesiekia, ginčo šiuo klausimu nėra.

2018-09-08 mirė atsakovas K. R., todėl bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas. Į procesą įstojo jo teisių perėmėja priėmusi palikimą, motina, J. R..

Ieškovės atstovas patvirtino, jog ieškovė palaiko savo reikalavimą pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe, kadangi butas buvo įgytas už R. R. turėtus ir jos motinos jai asmeniškai, o ne jos šeimai dovanotus investicinius čekius. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekviena piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėtose bylose, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu, tiek nuosekliai jos laikosi ir aktualioje praktikoje (LAT 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2018).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimą dėl turto padalinimo, prašė jį tenkinti, kadangi jau pripažinta, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, prašė pripažinti, kad ieškovė butą Vilniaus mieste įgijo asmeninėmis lėšomis (jos turimomis ir jai dovanotomis lėšomis), o tuo atveju jeigu teismas nuspręstų, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, prašė nukrypti nuo lygių dalių principo ieškovės naudai, butą natūra priteisiant ieškovei, o atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją.

Santuokos metu Ieškovė taip pat paėmė kreditą, kurį ketino panaudoti savo asmeninėms reikmėms. Nepaisant to, šis kreditas buvo panaudotas Ieškovės ir Atsakovo „šeimos“ reikmėms, tačiau, negalėdama to pagrįsti teisės aktų nustatyta tvarka, nereikalauja šios prievolės modifikavimo bei neįrodinėja su tuo susijusių aplinkybių, pripažįsta, kad tai yra jos asmeninė prievolė prieš kredito bendrovę.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nesutiko su ieškovės reikalavimu dėl buto pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe. Nurodė, kad atlikus turto vertinimą buvo nustatyta, jog buto vertė yra 33 200 Eur, todėl prašė priteisti K. R. įpėdinei, motinai J. R. ½ dalį ginčo buto vertės. Patvirtino, kad jie nekelia ginčo dėl kitų santuokoje įgytų kilnojamųjų daiktų, sutinka, kad jie nebūtų dalinami. Nurodė, kad butas iš esmės pagerintas santuokos metu bendromis lėšomis ir darbu, padidinta jo vertė. Nurodė, kad įsigyjant butą ieškovės asmeninių lėšų panaudojimo faktas neįrodytas, valia butą įsigyti asmeninėn nuosavybėn neišreikšta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl turto padalijimo

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) padalijimo. Šalys nesutaria, ar šis turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė, ar bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovė tvirtina, kad tai yra jos asmeninis turtas.

Šalys susituokė 1988 m. spalio 8 d.

1992-09-02 VRKĮ ,,Vilmona“ BKŪV pardavė, o R. R. nupirko vieno kambario butą, kurio bendrasis plotas 34,04 kv. m. (duomenys neskelbtini). Buto kaina 12480 rublių, iš jų 1522 rublius pirkėja sumokėjo į atsiskaitomąją sąskaitą 583127 Lietuvos banko tarptautinį departamentą 1992-08-14 ir 10958 rublius valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis (bankas 6762/06 I-11694, 1992-08-14). Sutartis buvo patvirtinta Vilniaus 2 notarinėje kontoroje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 2 dalis numato, jog preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tokia įstatymo prezumpcija numato pareigą ieškovei įrodyti, jog ginčo butas yra jos asmeninė nuosavybė.

Ieškovė aplinkybes, jog butas buvo skirtas jai jos darbdavio, išpirktas jos ir jos mamos dovanotais pinigais bei įregistruotas jos vardu laiko, kad tokiu būdu ir buvo išreikšta jos valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie tai, jog vieno kambario butą R. R. skyrė darbdavys, tačiau vėliau sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog darbdavys sutiko, kad R. R. įsigytų jai skirtą butą nuosavybėn ir tai atitiko Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kuri numatė, jog pagal šį įstatymą pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Buto privatizavimo momentu galiojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo originali 5 straipsnio redakcija, kuri numatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, <...>, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininku). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Taigi, darytina išvada, jog įstatymas numatė imperatyvią sąlygą buto nuomininkams susitarti, kieno vardu bus perkamas butas, o jeigu tokio susitarimo nėra, tai buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma. Ieškovė nurodė, jog ji gyveno moterų bendrabutyje ir ten negalėdavo gyventi vyrai. Kai paaiškėjo, kad ji sudarė santuoką, jai greitai paskyrė šeimyninį vieno kambario butą. Taip šias aplinkybes nurodo ir pirminis atsakovas K. R.. Ieškovė nurodė, kad ji suprato, jog bendrabutį paskyrė jai asmeniškai.

Kaip jau buvo paminėta, siekiant privatizuoti butą, privalomai turėjo būti pasirašytas tarp nuomininkų susitarimas, kurio vardu bus privatizuojamas butas. Nors šalys ir ieškojo šalių pasirašyto susitarimo įvairiose institucijose, tačiau per netrumpą laiką, jiems nepavyko jo surasti. Nežiūrint į tai, kad susitarimas nebuvo surastas, teismas vis tik daro prielaidą, kad toks dokumentas turėjo būti sudarytas ir notaro patvirtintas, nes tą imperatyviai nurodė įstatymas. Kadangi ne tik pats susitarimas bet ir pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama pas notarą, tai nesant notaro patvirtinto susitarimo, notaras negalėjo tvirtinti pirkimo – pardavimo sutarties. Todėl iš išlikusių ir teismui pateiktų dokumentų teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina aplinkybė yra tai, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo pasirašytas susitarimas privatizuoti bendrabutį, tačiau nežinomas jo turinys.

Šioje byloje keliamas klausimas dėl Butų privatizavimo įstatymo pagrindu vieno sutuoktinio vardu įgyto buto nuosavybės formos. Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų apsirūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, taip pat šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Pasinaudoti valstybės lengvata įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą – Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje 3K-3-128/2012 nurodė, kad butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Dėl to, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 papildyta sakiniu,, Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“. Ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

CK 3.84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šio straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu. Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šeimos turtas yra, be kita ko, šeimos gyvenamoji patalpa, nuosavybės teise priklausanti vienam arba abiem sutuoktiniams. Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa (CK 3.84 straipsnio 3 dalis). Pirmiau nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas (CK 3.84 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis CK 3.86 straipsnio 1 dalimi, šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium.

CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kaip tokias, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-422/2008). Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005). Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių.

Teismas konstatuoja, kad kadangi šioje byloje nustatyta, jog butas (duomenys neskelbtini), įgytas šalių santuokos metu, šiam butui galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija ir ieškovei, teigiančiai, kad nurodytas butas yra jos asmeninė nuosavybė, tenka procesinė pareiga šią prezumpciją paneigti. Siekdama paneigti aptariamą prezumpciją, ieškovė rėmėsi asmeninių bei dovanotų lėšų panaudojimo butui įgyti faktu, taip pat šio buto registracijos duomenimis. Sprendime jau buvo paminėta, kad turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Taigi sprendžiant dėl buto bendrosios jungtinės ar asmeninės nuosavybės, turi būti ne tik vadovaujamasi viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir šių duomenų tikrumas (patikimumas) patikrinamas remiantis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis.

Ieškovė buto asmeninę nuosavybę grindžia aplinkybe, kad butą įsigijo už jos motinos M. B. jai dovanotas lėšas (investicinius čekius). Kaip juridinį šio reikalavimo pagrindą ieškovė yra nurodžiusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, numatantį, jog asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Išanalizavus 1992-09-02 rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties turinį, nustatyta, kad už ginčo butą 1992-08-14 buvo sumokėta 1522 rubliai pardavėjui grynais pinigais bei 1992-08-14 valstybės vienkartinėmis išmokomis 10958 rublių bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis (bendra kaina 12480 rubliai). Buto įsigijimas yra grindžiamas aplinkybe, kad jis įgytas už asmenines ieškovei dovanotas lėšas. Iš ieškovės pateiktų Taupomojo banko pranešimų matyti, jog ieškovės motina M. B. 1992 m. liepos mėnesį R. R. yra nurašiusi (pervedusi) 42032 bei 5 rublius į jos banko filialo 6762-06 sąskaitą I-11694 iš kurios vėliau pagal 1992-09-02 pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyti tie patys banko filialo ir sąskaitos duomenys 6762/06 ir I-II694, kur spausdinimo mašinėlės pagalba paruoštoje sutartyje simbolis „I“ yra naudojamas kaip skaičius vienetas, buvo apmokėta už ginčo butą. Šių duomenų pakanka išvadai, kad iš tiesų ginčo butas įsigytas už ieškovei arba jos šeimai M. B. dovanotus investicinius čekius, tačiau ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog už butą ji sumokėjo ir 1522 rublius grynaisiais pinigais.

Liudytoja apklausta M. B. parodė, kad ji visus savo investicinius čekius pervedė savo dukrai R. R., kadangi ji norėjo išsipirkti butą, o jai jos pačios turėtų čekių nepakako. Liudytoja nurodė, kad ji nenori, jog butas būtų jai, ji pati neturi jokių pretenzijų į butą, tačiau supranta, kad šis turtas turi atitekti R. ir K. sūnui. Ji patvirtino, kad kai davė pinigus R. manė, kad jei gyvens kartu, bus jiems, o jei ne – tai liks anūkui.

Išlikusiais rašytiniais įrodymais yra patvirtinama, kad būtent ieškovės mamos pervestais investiciniais čekiais buvo sumokėta už perkamą butą. Neišlikę dokumentai dėl grynųjų pinigų mokėjimo, kur ieškovė tvirtina, jog tai buvo jos ir mamos duoti pinigai, atsakovas teigia, jog jis prisidėjo 2000 rublių prie buto pirkimo. Šią aplinkybę netiesiogiai tvirtinta faktas, kad atsakovas prieš sudarant pirkimo-pradavimo sandorį iš taupomosios kasos nusiėmė 2000 rublių. Nepateikus mokėjimo dokumento teismas negali padaryti kategoriškos išvados. Kadangi pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta notaro, tad neabejotinai grynieji pinigai buvo sumokėti. Tačiau iš byloje esančių įrodymų negalima padaryti kategoriškos išvados, kas juos sumokėjo. Ieškovė nurodė, kad ji negali pateikti tokių įrodymų teismui, nes butas buvo tris kartus apvogtas, tad dokumentai nėra išlikę.

Ieškovei, teigiančiai, kad ginčo butas yra įgytas už jos asmenines ir jai dovanotas lėšas ir yra jos asmeninė nuosavybė, šioje byloje tenka procesinė pareiga įrodyti jos nurodytą aplinkybę, būtent jog pagal 1992 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį iki jos sudarymo sumokėti 1522 rubliai ir 10958 investiciniai čekiai buvo ieškovės asmeninės lėšos (CPK 178 straipsnis). Atsakovas tokios aplinkybės egzistavimą ginčija. Ieškovė nurodytos aplinkybės egzistavimą įrodinėjo savo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais apie savo nuolatinį darbą ir gautą darbo užmokestį, investicinių čekių pervedimą iš mamos sąskaitos jai. Teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami padaryti pagrįstai išvadai, jog pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį iki jos sudarymo sumokėti 1522 rubliai buvo ieškovės asmeninės ar jai dovanotos lėšos.

SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė nuosavybė. To paties straipsnio 3 dalis nustatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įforminamas vieno iš jų vardu. Teisminė praktika suformavo taisyklę, kad nepriklausomai nuo to už kurio iš sutuoktinių lėšas įgytas turtas, nuosavybės teisė į šį turtą išlieka sutuoktiniui, neprisidėjusiam lėšomis įgyjant turtą, o kitas sutuoktinis įgyja teisę į piniginę kompensaciją, atitinkančią sumą, įmokėtą už kitą sutuoktinį (civ. byla Nr. 3K-3-429/2001). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, išaiškino, kad vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (LAT nutartis civilinė byla 3K-3-128/2012).

Pažymėtina, jog sandorio įregistravimo vieno sutuoktinio vardu nepakanka konstatavimui, jog tai aiškiai išreikšta ieškovės valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, be to, pagal formuojamą teismų praktiką viešo registro informacija atlieka visų pirma teisių išviešinimo, o ne teisių nustatymo funkciją. 1992-09-02 pirkimo-pardavimo sutartyje nėra užfiksuota, jog R. R., jai esant santuokoje, butas įgyjamas jos asmeninėn nuosavybėn. Liudytoja apklaustos M. B. parodymai neleidžia padaryti kategoriškos išvados, jog jos dovanoti investiciniai čekiai, buvo dovanojami tik dukrai R., ji nurodė, kad: ,,jei gyvens kartu – tai bus jiems“. Todėl išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus teismas konstatuojama, jog ieškovė nepaneigė prezumpcijos, jog butas yra bendroji jungtinė jos ir šiuo metu jau mirusio jos sutuoktinio nuosavybė. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog šalys po santuokos nutraukimo gyveno bendrabutyje, susilaukė sūnaus ir visi kartu jame gyveno iki 2016 metų. Šį turtą jie vertino kaip šeimos turtą, tai buvo vienintelis šeimos gyvenamasis būstas. Ieškovei nepavyko surinkti įrodymų, jog buvo aiškiai išreikšta jos valia įgyti butą asmeninėn, o ne šeimos nuosavybėn.

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, priimto 1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374 9 straipsnio 1 dalis, su 1991-07-25 ir 1991-12-20 pakeitimais, numatė, kad už perkamą gyvenamąjį namą, butą atsiskaitoma Lietuvoje galiojančiais pinigais, konvertuojama valiuta, valstybės išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis.

Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo

Pažymėtina, kad teismas, dalindamas sutuoktinių turtą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, atsižvelgia į nustatytas aplinkybes ir parenka tokį šio turto padalijimo būdą, kuris geriausiai atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas ir civilinių teisinių santykių reglamentavimo tikslus. Preziumuojama, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalis). Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civilinio kodekso nustatytais atvejais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.117 straipsnio 2 dalis), tokie nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.123 straipsnyje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalyje pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas gali pripažinti svarbiomis bei įgalinančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir kitas aplinkybes, tačiau, nukrypdamas nuo šio principo „kitų svarbių aplinkybių“ pagrindu, teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba aplinkybių visumos kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga. Taigi, nukrypdamas nuo lygių dalių principo, teismas turi įvertinti, kiek įstatyme numatytų ar teismo pripažintų svarbiomis, t. y. sudarančiomis pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, aplinkybių yra byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2013).

Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo aplinkybę, suponuojančią nukrypimo nuo sutuoktinių lygių dalių principo pagrindą: butas buvo ieškovės įgytas nors ir santuokos metu, tačiau už jį buvo sumokėta didžiąja dalimi ieškovės ir jai jos motinos dovanotomis lėšomis. Taip pat ieškovė, gyvendama nuolat rūpinosi butu ir tam skyrė ženklią savo pajamų dalį. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, laikytina pagrindu nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnio 1 dalis) ieškovės naudai.

Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios ir nukrypti nuo šio principo galima tik šio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). CK 3.123 straipsnyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis. Svarbus kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011; 2007 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007, kt.).

CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kokia dalimi gali būti nukrypstama nuo lygių dalių principo, įtvirtinto CK 3.117 straipsnio 1 dalyje. Nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalis numato, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Byloje esančiais duomenimis šalys nepilnamečių vaikų, kitų išlaikytinių neturi. Teismas laiko, kad esmine ir ypatinga aplinkybe reikėtų vertinti faktą, kad po santuokos nutraukimo, dėl kurio kaltas buvo pripažintas atsakovas, šis numirė. Tad šiuo metu turto dalybų klausime dalyvauja jau ne pats atsakovas, o jo turtą paveldėjusi jo motina, kuri ir buvo vienintelė jo turto paveldėtoja, nors šeimoje augo sūnus, kuris šiuo metu yra pilnametis. Teismas taip pat nustatė, jog pateiktais dokumentais ieškovė įrodė, kad ji didelę dalį savo lėšų skyrė būsto išlaikymui, jo apstatymui ir pan. Byloje esančiais dokumentais patvirtinama, kad ji visą laiką ir sistemingai rūpinosi ginčo butu, ženkliau prisidėjo prie jo išlaikymo ir išsaugojimo, mokėjo su juo susijusius mokesčius, pirko baldus ir kt. Byloje esančiais dokumentais patvirtinama, kad ieškovė yra pirkusi įvairių buičiai reikalingų daiktų, baldų buitinės technikos, namų apyvokos daiktų už mažiausiai 34 380,42 Lt arba 9 957,26 Eur ir sumokėjo mažiausiai 11 463,43 Eur komunalinių bei kitų mokesčių. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikė dokumentus, jog pirko baldų už 867,82 Eur bei sumokėjo mokesčių už 1 405,9 Eur.

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad dalintino turto vertė yra 11266 Eur, kuri nurodyta kaip vidutinė rinkos vertė masinio vertinimo būdu. Byloje atlikus turto vertinimą, turto vertintojas padarė išvadą, jog ginčo buto rinkos vertė šiuo metu (2019 metų kovo mėnesį) yra 33 200 Eur. Nors ši vertė nuo nurodytos nekilnojamojo turto registro pažymėjime yra 3 kartus didesnė, tačiau reikia įvertinti, kad turto pabrangimą lėmė ne kokie esminiai to buto pagerinimai, o nulėmė pati rinka, kai nekilnojamasis turtas Vilniuje nuolat brango ir kainos pakilo dar įvedus eurą. Tuo teismas daro išvadą, kad šalių pastangų ar didelių investicijų nereikėjo, kad turto vertė padidėtų. Tai atsitiko dėl susiklosčiusių ekonominių veiksnių.

Tad nurodytos aplinkybės, jog ieškovė žymiai didesne dalimi savo asmeninių lėšų prisidėjo įsigydama nekilnojamąjį turtą ir jį išlaikydama, aplinkybė, jog ji iki šiol gyvena tame pačiame nedideliame vieno kambario bute (kurio gyvenamasis plotas sudaro tik 16,64 m²), su ja kartu ir dabar gyvena jos jau pilnametis sūnus, aplinkybė, jog atsakovas šiuo metu jau yra numiręs ir faktas, kad teismo buvo pripažinta, jog dėl santuokos iširimo kaltas buvo atsakovas, jo turto paveldėtoja tapo tik jo motina, jo sūnus, nors yra pirmos eilės įpėdinis, tačiau tėvo į testamentą nebuvo įtrauktas, naujai įstojusi atsakovė neketina keltis ir gyventi bute Vilniuje, ji turi savo būstą, kuriame liks gyventi ir toliau, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo bei sąžiningumo kriterijais, teismas laiko, kad teismui yra pagrindas nurodytas aplinkybes pripažinti svarbiomis ir dalinant santuokinį turtą, nustatyti nelygias sutuoktinių dalis. Įstatymo nustatyto teisinio reglamentavimo, preziumuojančio sutuoktinių lygias dalis į bendrą turtą, tikslas užtikrinti vienodas buvusių sutuoktinių galimybes po santuokos nutraukimo užsitikrinti gyvenamąjį plotą arba gauti teisingą kompensaciją. Kadangi šiuo atveju vienas sutuoktinis jau yra miręs, priteistina kompensacija mažintina.

Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.127 straipsnio 3 dalis). Byloje nekyla ginčas dėl ginčo buto padalijimo būdo, nes ieškovė šiuo metu gyvena bute ir ketina juo toliau naudotis, o atsakovė nereiškia noro gyventi ginčo bute šiuo metu ar ateityje, siekia piniginės kompensacijos.

Įvertinus tai, kad nuo buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos kainos ir ieškovės sumokėtos sumos, išvedus procentinę išraišką gaunama 85 procentai. Tai pripažintina, kad ieškovės indėlis įsigyjant turtą buvo žymiai didesnis, bei dokumentais patvirtinama, kad ir išlaikant turtą ji įdėjo didesnį finansinį indėlį, todėl nustatant dalis nukryptina nuo teismų praktikoje nusistovėjusio 1/3 ir 2/3 dalių principo, o atsižvelgiant į buvusias investicijas, atsakovei priteistina 15 procentų turto vertintojo nustatytos ginčo buto rinkos vertės, t. y. 4980 Eur (33200x15%:100%=4980). Atsižvelgiant į tai bei į šalių pateiktus įrodymus, jų teisinį įvertinimą, ieškovei paliekamas ginčo butas, o atsakovei iš ieškovės priteisiama 4980 eurų piniginė kompensacija.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau šalys atsisakė dalinti kitą turtą, neteikdami teismui patikslintų ieškinių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – rekomendacijos). Bylos nagrinėjimas teisme tęsėsi beveik dvejus metus; iš viso vyko 8 posėdžiai pirmosios instancijos teisme ir vienas apeliacinės instancijos teisme. Tad vadovaujantis rekomendacijomis vien už ieškinio parengimą ir atsiliepimą galima priteisti maksimalų 2 127 Eur atlyginimą, o advokato padėjėjui 80 proc., t. y. 1701,60 Eur maksimalų atlyginimą (Rekomendacijų 5 punktas). Bylos nagrinėjimas apylinkės teisme vyksta antrą kartą, bylą grąžinus iš apeliacijos. Advokato padėjėjas J. Kacvinskis byloje rengė daug įvairių paklausimų, dalyvavo nurodytuose posėdžiuose, išskyrus apeliacinės instancijos, kur dalyvavo advokatas Dainius Dargevičius, rengė atsiliepimus į atsakovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, dėl bylos sustabdymo, dėl reikalavimų tikslinimo. Teismas atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą į advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, būtinybę vykti į kitą vietovę, negu registruota jo darbo vieta, į ginčo pobūdį, sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas ir advokato atstovavimą apeliacijoje atitinka prašomą sumą 2367,91 Eur ir nėra pagrindo jų mažinti. Į šią sumą yra įskaičiuotas ir žyminio mokesčio sumokėjimas. Kadangi reikalavimas buvo tenkintas 85 procentais, tai priteistina ieškovei R. R. iš atsakovės 1998,27 Eur advokato padėjėjo atstovavimo išlaidų, kur yra įskaičiuotas ir žyminis mokestis.

Byloje buvo atliktas turto vertinimas. Už vertinimą atsakovė sumokėjo 400 Eur. Teismas laiko, kad šios išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas) ir kompensuojant šias išlaidas, 60 Eur priteistina iš ieškovės atsakovei.

Atsakovės J. R. atstovas advokatas Stanislovas Raulušaitis pateikė kvitus, patvirtinančius jo atstovavimo išlaidas 1900 Eur. Jau aukščiau išdėstytais argumentais ši suma laikytina realia ir iš ieškovės atsakovei priteistina 285 Eur advokatui turėtų išlaidų ir 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio, ir 60 Eur už atliktą vertinimą, iš viso 356,25 Eur.

Kadangi tiek viena šalis, tiek kita turi mokėti bylinėjimosi išlaidas, tai padarytinas užskaitymas (1998,27 (atsakovės mokėtina ieškovei)-356,25 (ieškovės mokėtina atsakovei)=1702,02 Eur) ir iš atsakovės priteistina ieškovei 1642,02 Eur.

Teismas patyrė 15,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu byloje Nr. e2-143-922/2018 ir 10,88 Eur bylą nagrinėjant po apeliacijos. Atsižvelgiant į bylos baigtį, šios pašto išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš šalių valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 2 dalimis, 259 -270 straipsniais, 375-385 straipsniais, 142 straipsnio 2 dalimi, 268 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3, 3.27, 3.28, 3.53, 3.59, 3.60 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Padalinti santuokoje įgytą turtą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) taip:

ieškovei R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) paskirti asmeninėn nuosavybėn;

priteisti iš ieškovės R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4980 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt eurų) kompensaciją už ieškovei natūra priskiriamą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį turtą (butą).

Priteisti iš atsakovės J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1642,02 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt du eurus 2 euro centus) advokato atstovavimo išlaidų ir žyminio mokesčio dalį.

Priteisti iš atsakovės J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22,25 Eur (dvidešimt du eurus 25 centus) ir iš ieškovės R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3,93 Eur (tris eurus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu valstybės naudai. Šios išlaidos sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752 vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos. Mokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina nedelsiant atnešti arba atsiųsti paštu į Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų raštinę (111 kab.), arba pateikti per EPP sistemą.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Alytaus apylinkės teismo 2017-08-28 nutartimi.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.