Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. Š. prašymas atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BPK 313 str. 3 d., 4 d. nuostatas, šio nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka terminas pasibaigė 2008 m. sausio 11 d. Per šį terminą nei pats nuteistasis A. Š. , nei jo gynėjas apeliacinių skundų dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio nepadavė.

Skundas atmetamas. BPK 313 str. 3 d. ir 4 d. nurodyta, kad apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Suimtam nuteistajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad A. Š. buvo išaiškintos kaltinamojo teisės, numatytos BPK 22 str. 3 d., tarp jų ir teisė apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį. Todėl akivaizdu, kad nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai nuteistajam buvo žinomi, to jis neginčija nei savo skunde, nei prieš tai teismui pateiktame prašyme atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą. Iš bylos taip pat matosi, kad 2007 m. gruodžio 22 d. paskelbiant nuosprendį dalyvavo pats nuteistasis A. Š. ir jam tą pačią dieną buvo įteiktas nuosprendžio nuorašas, tai patvirtina pažyma apie nuosprendžio nuorašo įteikimą A. Š. su paties nuteistojo parašu. Todėl įstatymo nustatytas 20 dienų nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka terminas pasibaigė 2008 m. sausio 11 d. Per šį terminą nei pats nuteistasis, nei kiti proceso dalyviai nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė. Prašymą atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą nuteistasis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo išsiuntė tik 2008 m. vasario 11 d. Prašyme nuteistasis nurodė, kad nuosprendį apskųsti apeliacine tvarka jam žadėjo jo gynėjas, tačiau šio pažado netesėjo.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m.vasario 14 d. nutartyje, kuria nuteistojo prašymas atnaujinti nuosprendžio apskundimo terminą buvo atmestas, iš dalies buvo remtasi BPK 37 str., kuriame yra išvardintos svarbiomis laikomos nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys, vis dėlto pačioje teismo nutartyje pripažinta, kad čia išvardintų priežasčių sąrašas nėra išsamus. Tačiau po to teismas padarė išvadą, kad nuteistojo A. Š. nurodyta nuosprendžio apskundimo termino praleidimo priežastis nėra svarbi ir ji akivaizdžiai išgalvota. Kokie nors konkretūs motyvai, leidę teismui padaryti tokią išvadą, nutartyje nenurodyti.

Vertinant skundžiamos teismo nutarties turinį, kai kurie joje išdėstyti teiginiai ir teismo argumentai tikrai kelia tam tikrų abejonių. BPK 314 str. 1 d. nurodyta, kad turintys teisę paduoti apeliacinį skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti priėmusį nuosprendį teismą atnaujinti praleistą terminą. Kokios priežastys šiuo atveju laikomos svarbiomis, šiame BPK straipsnyje nenurodyta, todėl tai sprendžia pats prašymą nagrinėjantis teismas. Svarbiomis turi būti laikomos tokios priežastys, kurios ne dėl apeliacinį skundą paduoti pageidaujančio asmens valios sukliudė jam BPK 313 str. numatytais terminais paduoti apeliacinį skundą. BPK 37 str. 1 d. yra išvardintos konkrečios svarbiomis laikomos asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys, tačiau jos tikrai negali būti laikomos vienintelėmis priežastimis, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą. Be to, ir to paties BPK 37 str. 2 d. nurodyta, kad svarbia asmens nedalyvavimo priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia neatvykimo priežastis. Kad ir šiame BPK straipsnyje išsamus priežasčių sąrašas nepateiktas, pripažino pats nutartį priėmęs teismas. Abejonių kelia ir vienareikšmė teismo išvada apie tai, kad nuteistojo A. Š. prašyme nurodyta nuosprendžio apskundimo termino praleidimo priežastis nėra svarbi ir yra akivaizdžiai išgalvota. Pagal BPK 312 str. nuostatas nuteistojo gynėjas gali paduoti apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo valiai. Be to, teisminėje praktikoje iš tikrųjų dažni atvejai, kai, pageidaujant nuteistiesiems, apeliacinius skundus dėl nuosprendžių paduoda ne patys nuteistieji, o būtent jų gynėjai. Jeigu tokiu atveju gynėjas apeliacinio skundo nepaduotų, tai galėtų būti vertinama svarbia priežastimi, ne dėl nuteistojo valios sukliudžiusia apskųsti nuosprendį, tuo pačiu tokiu atveju būtų pažeistos nuteistojo teisės. Ar prašyme nuteistojo A. Š. nurodyta nuosprendžio apskundimo termino praleidimo priežastis svarbi, šį prašymą nagrinėjęs teismas turėjo nuspręsti įvertinęs visus su šiuo klausimu susijusius bylos duomenis, tačiau skundžiamojoje nutartyje tai nebuvo padaryta.

Vis dėlto, nepaisant jau išdėstytų skundžiamos nutarties trūkumų, pats teismo sprendimas atmesti nuteistojo A. Š. prašymą atnaujinti nuosprendžio apskundimo terminą yra teisingas. Įvertinusi nuteistojo dėstomus argumentus ir konkrečius bylos duomenis, kolegija tokią išvadą daro dėl kelių priežasčių. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kada nuteistasis A. Š. kreipėsi į teismą dėl praleisto nuosprendžio apskundimo termino atnaujinimo. Jau buvo nurodyta, kad nuosprendžio apskundimo terminas pasibaigė dar 2008 m. sausio 11 d., tuo tarpu nuteistasis A. Š. savo prašymą teismui iš tardymo izoliatoriaus-kalėjimo išsiuntė tik 2008 m. vasario 11 d., t.y.praėjus net mėnesiui laiko. Tai, kad šis prašymas paduotas po nuosprendžio apskundimo termino pabaigos praėjus ne kelioms ar keletui dienų, o tokiam ilgam laikui, tikrai verčia abejoti pačiu nuteistojo pageidavimu apskųsti nuosprendį per įstatymo nustatytą terminą. Be to, nuteistojo A. Š. argumentus paneigia ir dar svarbesnė aplinkybė. Iš bylos matosi, kad A. Š. prašymą teismui 2008 m. vasario 11 d. išsiuntė iš tardymo izoliatoriaus-kalėjimo jau būdamas suimtas. Tačiau nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, A. Š. nebuvo suimtas, o jam tuo metu buvo paskirtos kitos kardomosios priemonės. Paskelbus nuosprendį A. Š. iš karto irgi nebuvo suimtas, nes teismas tas pačias kardomąsias priemones paliko galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo momento. Ir tik pasibaigus nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka terminui, jau po to, kai teismas priėmė patvarkymus dėl įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo, nuteistasis A. Š. buvo suimtas ir patalpintas į tardymo izoliatorių-kalėjimą. Šios aplinkybės visiškai paneigia nuteistojo argumentus apie tai, kad nuosprendžio jam nepavyko apskųsti dėl susitarimo neįvykdžiusio jo gynėjo kaltės. Iki pat nuosprendžio įvykdymo momento būdamas laisvas nuteistasis tikrai turėjo galimybę susirasti savo gynėją ir galutinai išspręsti klausimą dėl apeliacinio skundo padavimo. Net ir tuo atveju, jeigu gynėjas būtų pažeidinėjęs jo ir nuteistojo susitarimus, nuteistasis turėjo galimybę susirasti kitą gynėją savo nuožiūra. Be to, jis nuosprendį turėjo teisę bei galimybę apskųsti ir pats, tačiau to nepadarė, o prašymą teismui išsiuntė tik jau būdamas suimtas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ir jokių kitų duomenų, patvirtinančių nuteistojo valią apskųsti nuosprendį per įstatymo nustatytą terminą. Nors nuteistasis nurodo, kad dėl skundo padavimo jis tarėsi su savo gynėju, byloje jokio raštiško A. Š. sutikimo, kad nuosprendį apskųstų jo gynėjas, nėra. Nei tokio raštiško sutikimo, nei jokių kitų prašymą pagrindžiančių dokumentų ar kitokių duomenų nuteistasis nepateikė ir jų net nenurodė. Atkreiptinas dėmesys ir į patį A. Š. skundo dėl teismo nutarties turinį. Šiame skunde nuteistasis iš viso nenurodė jokių nesutikimo su nutartimi argumentų, o tik dar kartą prašo atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą. Įvertinusi jau aptartų aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad nuteistasis A. Š. tikrai turėjo galimybę apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka per įstatymo numatytą terminą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo tikrai ne dėl svarbių priežasčių. Aptarti bylos duomenys taip pat leidžia padaryti išvadą, kad ir pats pageidavimas apskųsti nuosprendį nuteistajam kilo tik po nuosprendžio įsiteisėjimo ir jau jo vykdymo metu, kai nuteistasis buvo suimtas. Todėl teismo sprendimas atmesti A. Š. prašymą atnaujinti nuosprendžio apskundimo terminą yra teisingas, o tenkinti nuteistojo skundą taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Š. skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį, kuria šio nuteistojo prašymas atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą atmestas, palikti galioti.

Ši teismo nutartis yra neskundžiama.