- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-22
- Bylos Nr.
- 1A-40-300-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-00677-2009-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- K. B.
- Advokatai
- Auksanas Čiupaila
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Ž. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš A. Ž. 500 Lt (penki šimtai litų) atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam K. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. Ž. nuteista už tai, kad 2009 m. spalio mėn. 20 d. apie 17 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vietinės reikšmės kelyje, vairuodama Uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausančią kelių transporto priemonę - automobilį FIAT DUCATO , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, sudarė kliūtį jų eismui, nepasirinko tinkamo ir saugaus važiavimo greičio, važiuodama jos pačios nurodytu 20-30 km/h greičiu, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą ir kelio būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, privalėdama važiuoti dešine kelio puse, kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, kelio vingyje į kairę įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešpriešinio eismo juosta link kelio vingio artėjančia K. B. vairuojama jam asmeninės nuosavybės teise priklausančia kelių transporto priemone - automobiliu OPEL FRONTERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio eismo dalyviui, automobilio OPEL FRONTERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui nukentėjusiajam K. B. buvo padaryti sužalojimai: dešinės krūtinės ląstos pusės trečio šonkaulio lūžis, paviršinės pjautinės žaizdelės kairėje kaktos pusėje ir dešinėje plaštakoje, poodinės kraujosruvos smakre ir dešinėje plaštakoje ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės krūtinės ląstos pusės trečio šonkaulio lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiu, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 28 p.,125 p. ir 133 p. reikalavimus.
Šalies argumentai
Nuteistoji A. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti.
Skunde nurodo, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai ją pripažino kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, kadangi, nuteistosios teigimu, minėtame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvo ir K. B. veiksmuose ir tie veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Teigia, kad teismo nuosprendyje buvo nepagrįstai konstatuota, jog tarp jos padarytų KET pažeidimų ir kilusio eismo įvykio bei jo pasekmių egzistavo priežastinis ryšys ir kad būtent jos padaryti pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Nurodo, jog BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialiosios, todėl teismas turi nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (veikos) ir šio straipsnio atitinkamose dalyse numatytų padarinių. Priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Taip pat nurodo, kad taikant BK 281 straipsnį priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis Nr. 2K-38/2008). Teismas turi įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus KET pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Taipogi nurodo, jog būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos KET, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės kelių eismo taisyklių pažeidimą. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs (kasacinė nutartis Nr. 2K-2/2005). Taigi teigia, kad teismas nuosprendyje tik formaliai pažymėjo, kad ji pažeidė KET 125 punkto reikalavimus, t. y. reikalavimą važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Kito vairuotojo, K. B. veiksmus - siaurame kelyje artėjant prie kelio posūkio, laiku nesumažinus važiavimo greičio, kad atsiradus priešpriešiais važiuojančiai transporto priemonei, galėtų užtikrinti saugų šoninį tarpą prasilenkimui, teismas kažkodėl palaikė tik techniniu požiūriu nepriimtinu. Mano, kad tokia teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams – Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-06-16 ekspertizės akte Nr. 11-268(11) nurodyta – „Automobiliams „Fiat Ducato“ ir „Opel Frontera“ dešinės pusės ratais važiuojant ties kelio važiuojamosios dalies dešiniais kraštais, prasilenkimui būtų užtikrinamas apie 0,4 m šonininis tarpas tarp automobilių kairiųjų šonų, ko nepakanka saugiam prasilenkimui. Dėl to automobilių „Opel Frontera“ ir „Fiat Ducato“ vairuotojai, artėdami prie kelio vingio, privalėjo mažinti važiavimo greitį. Automobilio „Fiat Ducato“ vairuotoja A. Ž., artėdama prie kelio vingio, kuriame ribotas matomumas, privalėjo važiuoti kelio važiuojamosios dalies dešine puse, kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, mažinti važiavimo greitį, kad palikti šoninį tarpą, reikalingą saugiai prasilenkti su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone, o, iškilus grėsmei eismo saugumui, į jos važiavimo eismo juostą įvažiavus automobiliui, stabdyti automobilį kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Automobilio „Opel Frontera“ vairuotojas K. B., artėdamas prie kelio vingio, kuriame ribotas matomumas, privalėjo važiuoti kelio važiuojamosios dalies dešine puse kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, mažinti važiavimo greitį, kad palikti saugų šoninį tarpą prasilenkimui su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone, o, iškilus grėsmei eismo saugumui, į jo važiavimo eismo juostą įvažiavus automobiliui, stabdyti automobilį kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“. Taigi nurodo, jog pagrindinė sąlyga saugiam automobilių prasilenkimui duotoje kelio atkarpoje yra saugus abiejų automobilių greitis, arba kitaip tariant abu automobiliai turėjo šią kelio atkarpą pravažiuoti kuo mažesniu greičiu. Nurodo, kad ji, artėdama prie kelio posūkio sumažino savo vairuojamo automobilio greitį iki 20 - 30 km/val., tuo tarpu K. B., nuteistosios teigimu, to nepadarė ir į posūkį įvažiavo per dideliu, t. y. duotoje kelio situacijoje nesaugiu greičiu. Įvertinus tai, apeliantei nesuprantama, kodėl toliau tyrimą atlikę ekspertai, o nuosprendyje jau ir teismas, teigia, kad „buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Fiat Ducato“ vairuotojos A. Ž. veiksmai – kelio posūkyje įvažiavusi į kelio vidurį, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį priešpriešais važiuojančio automobilio „Opel Frontera“ vairuotojui K. B. – techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiu, o buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Opel Frontera“ vairuotojo K. B. veiksmai – siaurame kelyje artėdamas prie kelio posūkio, kuriame ribotas matomumas, laiku nemažino važiavimo greičio, kad atsiradus priešpriešais važiuojančiai transporto priemonei, galėtų užtikrinti saugų šoninį tarpą prasilenkimui – techniniu požiūriu buvo tik nepriimtini ir, tik tikėtina, kad turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu. Taigi mano, kad jei vairuotojo veiksmai konkrečioje situacijoje yra nepriimtini, reiškia tokie veiksmai taip pat turi priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Nurodo, jog ekspertizę atlikusių ekspertų teiginys, kad jeigu automobilio „Fiat Ducato“ vairuotoja A. Ž., artėdama prie kelio posūkio, kuriame ribotas matomumas, būtų važiavusi prie pat kelio dešiniojo krašto, automobiliai „Fiat Ducato“ ir „Opel Frontera“ būtų prasilenkę ir susidūrimas nebūtų įvykęs, taip pat prieštarauja jų pačių nustatytoms aplinkybėms ir duotiems paaiškinimams teisme. Ekspertas E. G. teisme paaiškino: „Automobilis stabdomas, juda stabdymo režime, įrieda į priešpriešinę juostą. Prieš iš anksto numanomą kliūtį automobilio vairuotojas turi mažinti greitį ir stabdyti, kai iškyla grėsmė saugumui. Šiuo atveju vairuotojas pasirinko stabdymą, stabdė automobilį, tačiau automobilis judėjo ta kryptimi, kuria judėjo prieš pat stabdymą“. Ekspertas V. Venckus teisme taip pat paaiškino: „Opel Frontera“ stabdė, bet stabdomas juda ta trajektorija, kuri buvo iki stabdymo. Būtent dėl kelio vingio išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, jei kelias būtų būvęs tiesus jis nebūtų išvažiavęs. Atliktas yra tyrimas, būtent artėjant prie tokio kelio posūkio, kai kelio plotis toks, važiuodamas 50 km/h, ir net neišvažiuojant į priešingą eismo juostą, šitas greitis per didelis, todėl vairuotojas artėdamas privalo mažinti, 50 km/ greitis būtų geras, jei nebūtų buvę posūkio, tada stabdydamas būtų neiščiuožęs. Ant 50 km/h važiuojant saugaus prasilenkimo neužtikrina“. Taigi nuteistajai akivaizdu, kad jos vairuojamam automobiliui ir važiuojant prie pat dešinio kelio kelkraščio, K. B. automobilis važiuodamas tokiu greičiu, kokiu važiavo (pats K. B. teisme paaiškino, kad važiavo apie 60 km/val greičiu), vis tiek duotoje kelio situacijoje būtų išvažiavęs į kelio vidurį ir jų automobiliai nebūtų prasilenkę. Taip pat nurodo, kad tokią išvadą pateikė ir eismo įvykių ir transporto trasologo teismo ekspertas dr. V. Mitunevičius. Jo pateiktoje specialisto išvadoje MV 2010-43 nurodoma, kad K. B. vairuojamas automobilis važiavo apie 64,5 km/val greičiu, kuris duotoje kelio situacijoje buvo nesaugus. Minėtas ekspertas taip pat kategoriškai teigia, kad K. B. vairuojamam automobiliui „Opel Frontera“ važiuojant tuo pačiu režimu kaip ir prieš įvykį, taipogi ir nestabdant, susidūrimas būtų įvykęs su ne tik priešpriešais atvažiuojančiu arčiau savo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto jos automobiliu „Fiat Ducato“, bet ir tuo atveju, jei jos automobilis stovėtų prie pat dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ties buvusia susidūrimo vieta. Todėl nuteistajai akivaizdu, kad pagrindine šio eismo įvykio kilimo priežastis buvo automobilio „Opel Frontera“ vairuotojo K. B. veiksmai – nepasirinktas saugus greitis atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, greičio nelėtinimas, kai to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių (ribotas matomumas, mažo spindulio posūkis). Be kita ko apeliantė nurodo, kad teismas visiškai neanalizavo ir tos aplinkybės, ar eismo įvykio pasėkoje kilusios pasekmės, t. y. K. B. padaryti kūno sužalojimai, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su KET pažeidimais sąlygojusiais patį eismo įvykio kilimą ir teigia, kad pats K. B. nurodė, kad jis važiavo neprisisegęs saugos diržų. Šį faktą patvirtina ir eksperto dr. V. Mitunevičiaus atliktas tyrimas. KET 202 punkte nurodyta, kad važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais, būtina juos užsisegti, o K. B. šį KET punktą pažeidė. Nuteistoji įvertinusi K. B. padarytų sužalojimų pobūdį, t. y. sužalota dešinės krūtinės ląstos pusės trečias šonkaulis, kairė kaktos pusė, smakras, daro išvadą, kad sužalojimai atsirado K. B. krūtine atsitrenkus į savo automobilio vairą, o kakta į automobilio priekinį stiklą, taigi mano, kad buvusio autoįvykio pasekmė – K. B. kūno sužalojimas – buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo paties padarytu KET 202 punkto pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistoji A. Ž. savo apeliaciniame skunde neigia padariusi nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažinta kalta ir nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o ginčydama savo kaltę dėl jai inkriminuotos veikos, apeliantė iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. A. Ž. teigia, kad teismo išvada dėl jos kaltės prieštarauja byloje surinktiems įrodymams – Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-06-16 ekspertizės aktui Nr. 11-268(11), ką, nuteistosios nuomone, patvirtina teismo eksperto dr. V. Mitunevičiaus pateikta specialisto išvada Nr. MV 2010-43, ir dėl to nuteistoji mano, kad pagrindine šio eismo įvykio kilimo priežastis buvo automobilio „Opel Frontera“ vairuotojo K. B. veiksmai – nepasirinktas saugus greitis atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, greičio nelėtinimas, kai to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių (ribotas matomumas, mažo spindulio posūkis).
Tačiau kolegija išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad sprendžiant A. Ž. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. Ž. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojo, ekspertų), pačios nuteistosios A. Ž. parodymus, kitus rašytinius įrodymus – specialistų išvadas, ekspertizės aktą, ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistosios kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Iš paminėto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai nei skunde teigia nuteistoji – jog teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį – kad apylinkės teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Objektyvieji veikos požymiai atskleidžiami, analizuojant atitinkamas poįstatyminio teisės akto – Kelių eismo taisyklių nuostatas. Minėto nusikaltimo sudėtis yra materialioji: turi būti nustatyti padariniai, taip pat priežastinis ryšys tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo (veikos) ir padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. Ž. 2009 m. spalio mėn. 20 d. apie 17 val. 20 min., vairuodama automobilį „Fiat Ducato“ , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 28, 125, 133 punktų reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu eismo dalyviui K. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad būtent dėl A. Ž. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų (nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, sudarė kliūtį jų eismui, nepasirinko tinkamo ir saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą ir kelio būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, privalėdama važiuoti dešine kelio puse, kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, kelio vingyje į kairę įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešpriešinio eismo juosta link kelio vingio artėjančia nukentėjusiojo vairuojama kelių transporto priemone) kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Teismas nustatė, kad tarp A. Ž. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Teismų praktikoje priežastinis ryšys paprastai grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės kelių eismo taisyklių pažeidimą.
Apylinkės teismas tinkamai nustatė, kad A. Ž. pažeidė KET 9, 28, 125, 133 punktų reikalavimus. Apeliantė šių taisyklių nepaisė, vairavo automobilį rizikingai, pažeisdama KET reikalavimus, todėl šios aplinkybės lėmė tokius veikos padarinius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, kad nustatytų nuteistosios A. Ž. padarytų KET pažeidimų visuma buvo susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Vienas esminių nuteistosios A. Ž. skunde nurodytų argumentų, kad teismo nuosprendyje buvo nepagrįstai konstatuota, kad tarp jos padarytų KET pažeidimų ir kilusio eismo įvykio bei jo pasekmių egzistavo priežastinis ryšys ir kad būtent jos padaryti pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, atmestinas kaip nepagrįstas. Tai, kad A. Ž. veiksmai – kelio vingyje nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, patvirtina: nukentėjusiojo K. B. parodymai, duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jis parodė, kad prieš susiduriant važiavo dešine kelio puse, arčiau krašto, buvo pradėjęs sukti į posūkį ir prieš jį į kelio vidurį išvažiavo autobusiukas, susidūrė posūkyje, jei autobusiukas būtų važiavęs savo kelio puse, tai nebūtų įvykęs susidūrimas (2 t., 46-47 b. l.); liudytojo P. R. parodymai, duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jis parodė, kad prieš eismo įvykį važiavo 15-20 metrų nuo nukentėjusiojo mašinos, matė, jog K. B. važiavo dešiniu kraštu, jo mašina siekė krūmus, važiavo arčiau dešinio krašto (2 t., 47-48 b. l.); eksperto E. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jis paaiškino, kad A. Ž. nevažiavo kuo arčiau prie dešinio krašto, kas buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (2 t., 48-49 b. l.); eksperto V. Venckaus parodymai, duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jis patvirtino savo išvadą ir parodė, jog pagrindinė sąlyga kilti įvykiui buvo „Fiat Ducato“ vairuotojos (A. Ž.) veiksmai – „Fiat Ducato“ išvažiavimas į kelio vidurį (2 t., 83-85).
Be to, be šių nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, apeliantės kaltę patvirtina ir kitos byloje esančios faktinės aplinkybės, o būtent – 2010-06-07 specialisto išvada Nr. 11Š-270 (09), iš kurios turinio matyti, kad A. Ž. kelio vingyje į kairę nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su nukentėjusiojo vairuojamu automobiliu ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, kadangi šioje eismo įvykio situacijoje automobilio „Fiat Ducato“ vairuotoja A. Ž. privalėjo važiuoti dešine kelio puse, kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto (1 t., 76-80 b. l.); Lietuvos teismo Ekspertizės centro ekspertizės aktas 2011-06-16 Nr. 11-268 (11), kuriame nurodyta, jog buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Fiat Ducato“ vairuotojos A. Ž. veiksmai – kelio posūkyje įvažiavusi į kelio vidurį, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį priešpriešiais važiuojančio automobilio „Opel Frontera“ vairuotojui K. B. – techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui (2 t., 65-70 b. l.).
Remdamasi išdėstytu, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp A. Ž. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisinga, nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu A. Ž. būtų vykdžiusi KET 9, 28, 125, 133 punktų reikalavimus ir kelio vingyje važiavusi kuo arčiau dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi A. Ž. turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu būtų nepažeidusi KET reikalavimų.
Vertinant anksčiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. Ž. kaltės, kad būtent dėl A. Ž. padarytų KET pažeidimų įvykusio eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Pastebėtina, kad priežastinis ryšis tokiose baudžiamosiose bylose nustatomas tarp neteisėtų veikų ir dėl jų kilusių pavojingų padarinių. Nustatyta, kad neteisėtą veiką padarė tik A. Ž., kurios pažeidimai ir buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, todėl jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Dėl dr. V. Mitunevičiaus įmonės (duomenys neskelbtini) pateiktos specialisto išvados MV 2010-43 (2 t., 29-37 b. l.), kurioje konstatuojami nukentėjusiojo K. B. veiksmai – nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, nesulėtino greičio, kai to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių (ribotas matomumas, mažo spindulio posūkis), dėl ko jo vairuojamas automobilis posūkyje nuslydo į kairę (į priešingos krypties transportui skirtą kelio pusę) bei susidūrė su automobiliu „Fiat Ducato“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei kurioje nurodyta, jog eismo įvykio kilimo pagrindinė priežastis buvo šie automobilio „Opel Frontera“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai, kolegija pažymi, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį neturi teismo ekspertizės akto statuso. Eksperto V. Mitunevičiaus „išvados“ užfiksuotos rašytiniame dokumente, pavadintame „specialisto išvada“, padarytame pagal nuteistosios A. Ž. gynėjo A. Čiupailos prašymą, pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 straipsnį specialisto išvada, todėl nėra pagrindo suteikti jai pirmenybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. nutartimi buvo paskirta komisijinė eismo įvykio ekspertizė, kurią atlikti buvo pavesta ekspertams iš Lietuvos ekspertizės centro. Iš ekspertizės akto Nr. 11-268 (11), kurį pasirašė Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai V. Venckus ir V. Matusevič, matyti, kad eismo įvykio pagrindinė kilimo sąlyga – automobilio „Fiat Ducato“ vairuotojos A. Ž. veiksmai. Nors V. Mitunevičius buvo priešingos nuomonės, kurią išdėstė atskirai bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad net jei „Fiat Ducato“ ties buvusia susidūrimo vieta nevažiuotų arčiau kelio vidurio, bet būtų prie pat dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tai susidūrimas vis tiek būtų įvykęs, nes „Opel Frontera“ vairuotojas viršijo greitį ir jis, neišvengiamai išslystų į priešpriešinę eismo juostą, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės akto, pasirašyto dviejų ekspertų, išvada, kadangi ją patvirtina nukentėjusiojo, liudytojo P. R. parodymai ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvada bei ekspertų iš Lietuvos teismo ekspertizės centro, pateikusių aptariamas išvadas, parodymai apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir išnagrinėjęs pateiktą medžiagą, V. Mitunevičiaus įmonės (duomenys neskelbtini) pateiktą specialisto išvadą MV 2010-43 bei jo parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu – atmeta ir vertina juos, kaip hipotezę, neturinčią objektyvaus pagrindo, kadangi byloje esančios ir anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvadą bei Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktą, o ne eksperto V. Mitunevičiaus išvadą ir jo parodymus.
Atsakant į apeliantės teiginius, kad pagrindine šio eismo įvykio kilimo priežastis buvo automobilio „Opel Frontera“ vairuotojo K. B. veiksmai – nepasirinktas saugus greitis atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, greičio nelėtinimas, kai to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių (ribotas matomumas, mažo spindulio posūkis), bei tai, jog K. B. kūno sužalojimas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo paties padarytu KET 202 punkto pažeidimu, pažymėtina, kad jei apeliantė nebūtų pažeidusi KET 9, 28, 125, 133 punktų reikalavimų, nebūtų buvę nei eismo įvykio, nei jo pasekmių – K. B. patirtų sužalojimų. Dėl nukentėjusiojo K. B. veiksmų – siaurame kelyje artėjant prie kelio posūkio, laiku nesumažinus važiavimo greičio, kad atsiradus priešpriešiais važiuojančiai transporto priemonei, galėtų užtikrinti saugų šoninį tarpą prasilenkimui, paminėtina, kad byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visuma rodo, jog tai nebuvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, todėl jie nuteistosios kaltės nepaneigia.
O tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl nuteistosios skunde nurodyti teiginiai, kurie yra susiję su įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, atmestini.
Dėl nuteistajai paskirtos bausmės
Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantei skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Ž. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – neatsargus nusikaltimas, jos asmenybę – neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė A. Ž. baudą.
Dėl proceso išlaidų
Lietuvos Respublikos BPK 103 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nuteistosios iniciatyva į teismo posėdį buvo kviestas liudyti ekspertas V. Mitunevičius, po ko, jis pateikė teismui prašymą dėl kelionės išlaidų apmokėjimo. Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Remiantis išdėstytu bei tuo, kad nuteistosios iniciatyva į teismo posėdį kviestas liudyti ekspertas V. Mitunevičius apygardos teismui pateikė prašymą dėl kelionės išlaidų apmokėjimo ir jos pastarajam 178, 91 Lt sumoje buvo atlygintos (BPK 104 str. 1 d.), kolegija laiko, kad šios apygardos teismo patirtos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, todėl jos priteistinos iš nuteistosios A. Ž. valstybės naudai.
Remiantis išdėstytais duomenimis, kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistosios A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistosios A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti valstybės naudai iš nuteistosios A. Ž. proceso išlaidas – 178, 91 Lt.