- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-13
- Bylos Nr.
- eA-3191-520/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00449-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 21S31771 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, iš kilmės valstybės išvyko dėl politinių priežasčių, nes priklauso partijai, kuri kovoja už demokratiją ir žmonių lygybę, siekia, kad dabartinis prezidentas pasitrauktų iš valdžios ir šalyje būtų surengti sąžiningi rinkimai. Pareiškėjas partijoje užėmė svarbias pareigas, buvo atsakingas už jaunimo mobilizaciją ir dalyvavimą protestuose. (duomenys neskelbtini) įvyko prezidento rinkimai, kuriuos vėl laimėjo tas pats prezidentas, todėl daug žmonių ir jaunimo išėjo į gatves protestuoti. Dėl dalyvavimo protestuose pareiškėją persekiojo policija, įsiveržė į namus, sumušė pareiškėją ir suniokojo jo namus, todėl jis išvyko.
3. Pareiškėjas teigė, kad prieglobsčio prašyme nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Pareiškėjas akcentavo, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl dalyvavimo opozicinės partijos veikloje ir protestuose prieš valdžią jis yra persekiojamas dėl politinių motyvų. Dėl valdžios persekiojimo jam kyla individuli reali grėsmė prarasti laisvę, sveikatą ir gyvybę.
4. Pareiškėjo įsitikinimu, jo nurodytas aplinkybes patvirtino tyrimo metu surinkta informacija apie kilmės valstybę, todėl jo (pareiškėjo) deklaruojama baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta. Pareiškėjo persekiojimas yra grindžiamas priklausymu socialinei grupei – asmuo yra persekiojamas dėl politinės veiklos. Atsakovas privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjas, kaip protestuotojas ir opozicijos aktyvistas priskirtinas padidintos rizikos grupei, nes aktyviai, daug kartų dalyvavo protestuose, prisidėjo prie jų organizavimo, todėl jam kyla didesnė individuali grėsmė. Departamentas nesurinko aktualios šalies kilmės informacijos, neįsigilino ir netinkamai išnagrinėjo bei įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą. Taip pat atsakovas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir pabėgėlio.
5. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas nuoširdžiai stengėsi padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Departamentas paaiškino, kad nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
8. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog jis nori gyventi oriai ir laisvai, yra netikintis (netiki religijomis) ir dėl to susidūrė su sunkumais, nuo (duomenys neskelbtini) metų dalyvavo protesto akcijose. Apibendrinęs ir įvertinęs tyrimo metu surinktą kilmės valstybės informaciją pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste, Departamentas nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu Departamentas nustatė, kad pareiškėjas iš tikrųjų nebuvo aktyvus, žinomas politikas savo šalyje. Nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas neleido Departamentui identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.
9. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, kad Departamentas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir pabėgėlio, pažymėjo, jog ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių, o pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo aplinkybėmis, kad kilmės valstybė prieš jį naudojamos ekonominio poveikio priemonės dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas teigė, kad išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgęs į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją.
10. Departamentas, pasisakydamas dėl draudimo atvykti laikotarpio nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.
II.
11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
12.1. 2021 m. spalio 7 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas Departamentui nurodė, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), gimęs ir iki išvykimo iš šalies gyvenęs (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) kvartale. Pareiškėjas teigė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl politinių priežasčių ir grėsmės gyvybei.
Šalies argumentai
12.2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo (duomenys neskelbtini) m. priklauso partijai – (duomenys neskelbtini)), atsiuntė nario kortelės nuotrauką. Pareiškėjas nurodė, kad tai antikorupcinė partija, pasisakanti už demokratiją, kovojanti už lygybę, siekianti, kad dabartinis prezidentas pasitrauktų ir šalyje būtų surengti sąžiningi rinkimai. Pareiškėjas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) jis užima svarbias pareigas, užsiima jaunimo mobilizacija, kviečia jaunimą dalyvauti protestuose prieš valdžią, organizuodamas tai per WhatsApp programėlę, taip pat dalindamas skrajutes, lankstinukus su kvietimais, kviesdamas ir vaikščiodamas nuo durų prie durų po pasirinkto kvartalo namus. Pareiškėjas pažymėjo, kad į (duomenys neskelbtini) partiją jį įstoti pakvietė draugas, tuo metu pareiškėjas buvo studentas.
12.3. Pareiškėjas teigė, kad jo problemos prasidėjo (duomenys neskelbtini), tą dieną vyko manifestacija prieš prezidentą (duomenys neskelbtini), kurios metu buvo reikalaujama prezidento (duomenys neskelbtini) atsistatydinimo, nes jis šalį valdo nuo (duomenys neskelbtini) metų, o prieš tai (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pasakojo, kad dalyvavo manifestacijoje, tačiau protestas nebuvo sėkmingas, prezidentas liko valdžioje, vėliau prasidėjo protestavusiųjų persekiojimas – po (duomenys neskelbtini) kvartalus važinėjo policija ir jiems grasino.
12.4. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vyko prezidento rinkimai, kovai prieš esamą prezidentą, (duomenys neskelbtini). Jaunimas išėjo į gatves, mobilizavo žmones, protestavo ir kaltino, kad balsai buvo klastojami. Valdžia, pasinaudodama Covid-19 pandemija, uždraudė žmonėms būriuotis į grupes, neleido vykti manifestacijoms. Jaunimas organizavo protesto judėjimą iš namų, protestavo leisdami garsą ir nepasitenkinimą iš namų. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) į jo namus buvo atsiųsta milicija, kurios atstovai grasino pareiškėjui, stipriai jį sumušė, išdaužė namus, sugadino daiktus. Kitą dieną pareiškėjas pabėgo į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad iki minėto įvykio grasinimų ar persekiojimo asmeniškai patyręs nebuvo, būdamas (duomenys neskelbtini) mieste sužinojo, kad galima lengvai gauti Baltarusijos vizą, (duomenys neskelbtini) išskrido į Baltarusiją, iš Baltarusijos atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas teigė, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes gali būti nužudytas ar dingti be žinios.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.
14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą bei atsakovo surinktus duomenis, sutiko su Sprendime išdėstyta atsakovo pozicija, jog pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus ir turi trūkumų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo baimė dėl valdžios persekiojimo yra mažai tikėtina, nes apklausos Departamente metu nustatyta, jog pareiškėjas nebuvo aktyvus politinėje veikloje, jo dalyvavimas partijoje apsiribojo jaunimo agitavimu ir dalyvavimu manifestacijose, o pareiškėjo pasakojimas apie policijos įsiveržimą į jo namus, grasinimą ir smurtą yra bendro pobūdžio, neinformatyvus, pareiškėjas taip pat nurodė, jog tuo laikotarpiu, kai (duomenys neskelbtini) buvo sulaikomi opozicijos šalininkai, jis nesulaukė jokių grasinimų ar persekiojimo. Teismas konstatavo, kad surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog pareiškėjas dėl dalyvavimo protesto akcijose galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje, kadangi, remiantis tarptautinių organizacijų ataskaitomis, nėra duomenų, jog opozicinių partijų nariai bei šalininkai būtų persekiojami ar būtų vykdomas jų sulaikymas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo istorijos nepagrindė jokiais kitais objektyviais įrodymais, išskyrus pasakojimą, kuris savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu asmens persekiojimą kilmės valstybėje bei jo laisvei, sveikatai ir gyvybei kylančią grėsmę.
15. Teismas nurodė, kad byloje nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas pabrėžė kad Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA) išskiria padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, tačiau pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl skunde minimi padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjo atveju nėra aktualūs ir netaikyti. Departamento surinktais duomenimis, pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
16. Teismas vertino, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį, pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nekonkretizuotas, grindžiamas vien bendro pobūdžio teiginiais, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas negalėtų ir toliau gyventi savo kilmės valstybėje ir patirtų beatodairišką smurtą vien dėl buvimo joje.
17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nesiekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, Lietuvos Respublikos sieną kirto nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas, todėl negalima vertinti, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.
18. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
19. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.
20. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
21. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitęs Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinęs terminą iki 2 metų, teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
22. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
23. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino jo (pareiškėjo0 pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.
24. Pareiškėjas nurodo, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) nėra demokratijos, neginamos žmogaus teisės, policijos, teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų veikla nėra orientuota į pagalbą žmogui, valdančioji partija visais įmanomais būdais siekia išlaikyti valdžią, todėl (duomenys neskelbtini) yra nesaugu.
25. Pareiškėjas pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina pareiškėjo prieglobsčio motyvus dėl persekiojimo. (duomenys neskelbtini) valdžia netoleruoja kritikos ir į ją reaguoja represinėmis priemonėmis, persekioja opoziciją, žurnalistus, šalyje nėra užtikrinamos žodžio ir kitos pilietinės teisės ir laisvės.
26. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.
27. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
29. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 21S31771, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
32. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).
33. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
34. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
35. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
36. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.
37. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.
38. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.
39. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).
40. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.
41. Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
42. Vadovaujantis Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 3 dalimi, turi būti sąsaja tarp jos 10 straipsnyje minimų persekiojimo priežasčių (inter alia (be kita ko) politinių įsitikinimų) ir šio persekiojimo veiksmų.
43. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro rengiamose gairėse (https://www.unhcr.org/publications/legal/5ddfcdc47/handbook-procedures-criteria-determining-refugee-status-under-1951-convention.html) nurodoma, jog „politinių įsitikinimų“ sąvoka kaip pagrindas pripažinti asmenį pabėgėliu, turėtų būti aiškinama plačiai, kaip apimanti bet kokią nuomonę klausimais, kuriais užsiima valstybė, valdžios institucijos, visuomenė. Ši sąvoka peržengia susitapatinimo su konkrečia politine partija ar pripažinta ideologija ribas ir gali apimti, pavyzdžiui, nuomonę apie lyčių vaidmenis. Pats faktas, jog asmuo turi politinius įsitikinimus, kurie skiriasi nuo valdžios institucijų, savaime nesudaro pagrindo prašyti pabėgėlio statuso. Esminis klausimas yra ar pareiškėjas turi – arba yra tikima, jog jis turi – įsitikinimus, kurie valdžios ar visuomenės yra netoleruojami, nepriklausomai nuo to, ar dėl šios priežasties asmuo turi pagrįstą persekiojimo baimę.
44. Vertinant pareiškėjo išsakytą baimę, kad (duomenys neskelbtini) jis gali būti persekiojamas bei jo gyvybei gresia pavojus (jis gali būti nužudytas, dingti be žinios) dėl politinių priežasčių (politinių įsitikinimų ir vykdytos veiklos), sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ši pareiškėjo išsakyta baimė nelaikytina pagrįsta ir dėl to jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.
45. Atsakovas šiuo aspektu surinko aktualią informaciją apie pareiškėjo situaciją kilmės valstybėje ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo nurodomą veiklą bei politinius įsitikinimus ir jų reiškimą, nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas apie patirtus grasinimus bei sumušimą buvo abstraktus ir miglotas. Taip pat atsakovas nustatė, o tai nepaneigia ir skundo bei apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas iš tikrųjų nebuvo aktyviu, žinomu politiku savo šalyje, aktyviai nedalyvavo politinėje veikloje, o jo dalyvavimas partijos (duomenys neskelbtini) veikloje apsiribojo jaunimo agitavimu bei dalyvavimu manisfestacijose. Iš atsakovo surinktos informacijos apie kilmės šalį nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valdžia ėmėsi ir / ar imasi persekioti opozicinių partijų ir / ar organizacijų narius, kurie protestavo dėl (duomenys neskelbtini) prezidento rinkimų rezultatų. Taip pat duomenys apie kilmės šalies padėtį patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) metais valdžia panaudojo jėgą (buvo sulaikomi asmenys) dėl įvestos nepaprastosios padėties ir komendanto valandos suvaldant Covid-19 pandemiją.
46. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstos ir teisėtos.
47. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis jam nesuteikta ir papildoma apsauga.
48. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.
49. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus ir netaikė pareiškėjui abejonės privilegijos, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
50. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.
51. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.
54. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
55. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).
56. Įvertinusi bylos medžiagą, teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.