- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-09
- Bylos Nr.
- AS-822-701-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01542-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
- Kategorijos
- 63.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl išvados panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. birželio 14 d. išvadą Nr. 4-4954, priimtą išnagrinėjus jo prašymą dėl AB „SEB“ banko 2011 m. kovo 10 d. vienašališko kredito sutarties Nr. 1450618010284-31 pakeitimo (vienašališko palūkanų normos padidinimo) teisėtumo.
2011 m. liepos 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad įvertinus pareiškėjo skundo turinį ir jame keliamą reikalavimą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju kilęs ginčas spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Tarp skunde nurodomų bylos proceso šalių (Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, AB „SEB“ banko ir pareiškėjo) susiklostę teisiniai santykiai nėra pagrįsti subjektų pavaldumu ir yra reguliuojami privatinės teisės normomis (Civiliniu kodeksu, Vartotojų teisių apsaugos įstatymu). Be to, ginčas kilo dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo – vienašališko palūkanų normos padidinimo, t. y. iš privatinių teisinių santykių. Pagal Civilinio proceso kodekso 22 straipsnį, ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Taip pat pažymėtina, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad kilus ginčui dėl vartotojų teisių gynimo, ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, tiek ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Tuo tarpu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.
II.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą priimti.
Atskirajame skunde nurodo, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsniui, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai ir paaiškina, kad atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) laikytina viešojo administravimo subjektu Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme, todėl ginčai, kylantys tarp Tarnybos ir vartotojo, kai Tarnyba atlieka jai Viešojo administravimo įstatymo numatytas funkcijas yra laikomi administraciniais teisiniais santykiais, o skundžiama išvada – administraciniu aktu. Pabrėžia, kad teismas neįvertino, kad pareiškėjas skundė ne banko veiksmus, t.y. vienašališką kredito sutarties pakeitimą, o atsakovo priimtos išvados, kaip individualaus teisės taikymo akto, teisėtumą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir todėl nepagrįstai nurodo, kad iš šios išvados kylančius teisinius santykius reglamentuoja civilinė, o ne administracinė teisė. Pabrėžia, kad remiantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje taisyklių 51 punktu, asmuo, nesutinkantis su Tarnybos atsakymu į jo prašymą, turi teisę paduoti skundą Viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo, Administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka Administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnį, kadangi konstatavo, kad minėtos įstatymo nuostatos imperatyviai įtvirtina pareiškėjo pareigą dėl kilusio ginčo kreiptis tik į bendrosios kompetencijos teismą. Mano, kad ši nuostata yra taikytina tada, kai ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, bet ne tuomet, kai skundžiama Tarnybos išvada – individualus administracinis teisės taikymo aktas. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pvz. 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-160-11), kadangi nustatyti, ar asmens teisės objektyviai pažeistos asmens nurodytu būdu teismas privalo iš esmės nagrinėdamas bylą, o ne skundo priėmimo stadijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje ginčijama nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą nustatęs, jog tarp skunde nurodomų bylos proceso šalių (Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, AB „SEB“ banko ir pareiškėjo) susiklostę teisiniai santykiai nėra pagrįsti subjektų pavaldumu ir yra reguliuojami privatinės teisės normomis (Civiliniu kodeksu, Vartotojų teisių apsaugos įstatymu). Todėl nagrinėjamu atveju kilęs ginčas spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Administracinių teismų kompetencijai įstatymu yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis). Vertinant ginčo priskirtinumo administraciniam teismui klausimą, visų pirma, turi būti nustatyta, ar Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, priimdama pareiškėjo šioje byloje ginčijamą aktą, veikė viešojo administravimo srityje.
ABTĮ viešąjį administravimą apibrėžia kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojamą viešojo administravimo subjektų veiklą, skirtą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas apskundė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. birželio 14 d. išvadą Nr. 4-4954, priimtą išnagrinėjus jo prašymą dėl AB „SEB“ banko 2011 m. kovo 10 d. vienašališko kredito sutarties Nr. 1450618010284-31 pakeitimo (vienašališko palūkanų normos padidinimo) teisėtumo. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (redakcija Nr. I-657, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad viena iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijų yra vartotojų ginčų sprendimas ne teisme pagal vartotojų skundus. Tai reiškia, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra vartotojų ginčų sprendimo ikiteisminė institucija. Teisinius santykius, kylančius iš kredito sutarties sąlygų pakeitimo (vienašališko palūkanų normos padidinimo), reglamentuoja civilinės teisės normos. Ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje taip pat nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Todėl šalių ginčas iš esmės nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A26-1362/2011; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-375/2009), pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas. Pagal šio Įstatymo 22 straipsnio 2 dalį ginčai nagrinėjami šio skirsnio nustatyta tvarka, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Kitų įstatymų, nustatančių vartojimo sutarčių standartinių sąlygų nagrinėjimo procedūras, nėra, todėl taikytinos šio Įstatymo šeštojo skirsnio nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A26-1362/2011, išaiškino, kad tuo atveju, kai ginčas yra kilęs iš vartojimo sutarties sąlygų, toks ginčas turi būti nagrinėjamas pagal Įstatymo 32 straipsnyje numatytas procedūras, remiantis Įstatymo 29 straipsniu, pareiškėjui kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bei atsižvelgdama į pareiškėjo skundo turinį, daro išvadą, kad skundžiama Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. birželio 14 d. išvada nėra individualus teisės aktas, o tarp pareiškėjo ir AB „SEB“ banko kilęs ginčas dėl sutarties sąlygų pasikeitimo yra civilinio pobūdžio ginčas, kuris nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodė, kad atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-160-11 suformuotos taisyklės, kad vertinti, ar asmens teisės buvo pažeistos, privalo iš esmės nagrinėdamas bylą. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Aukščiau paminėtoje nutartyje teismas pareiškėjų skundą nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, o savo sprendimą, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio nuostatomis, iš esmės motyvavo tuo, jog pareiškėjai skunde nurodė tik vieną argumentų grupę, kuri sietina su galimu jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimu – dėl nesąžiningos konkurencijos sąlygų. Todėl pareiškėjo argumentai dėl skundžiamos nutarties prieštaravimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai yra atmestini.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybės, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo turinys nekelia abejonių dėl jo nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. V. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą Nutartis neskundžiama.