- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-16
- Bylos Nr.
- A-180-278-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. prašymą trečiajam suinteresuotajam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelio M. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 4,82 ha žemės sklypą Naujųjų Burvelių kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių rajone, ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinantiems dokumentams paduoti. Prašyme nurodė, kad 1993 m. rugsėjo 20 d. Krekenavos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio M. T. valdytą žemę, tačiau, teiraudamasis telefonu, vis gaudavo informaciją, kad bylos parengimas gali užtrukti. Nuvykus į Panevėžio rajono žemėtvarkos skyrių buvo pranešta, kad jokio pareiškėjo prašymo nėra gauta, todėl nuosavybės teisės jam negali būti atkuriamos. Niekas negalėjo paaiškinti, kur dingo 1993 metais paduotas prašymas. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo žemėtvarkos skyrius taip pat reikalavo pateikti dokumentus, įrodančius nuosavybės teisę, todėl pareiškėjas 2003 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą, dokumentus gavo tik 2004 m. sausio 23 d., pasibaigus įstatymo numatytiems terminams. Pareiškėjo nuomone, jo nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Panevėžio apskrities viršininko administracija pareiškėjo prašymo prašė netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas neįvardino svarbių priežasčių, kurios būtų trukdžiusios anksčiau kreiptis į teismą dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. T. žemę atnaujinimo. J. M. prašymą atkurti nuosavybės teises padavė tik 2004 m. vasario 5 d. Atsakovas pažymėjo, kad pagal esamus Krekenavos seniūnijos dokumentus, Naujųjų Burvelių kaimą sudarė 43,12 ha žemės. Atkūrus nuosavybės teises kitiems asmenims, Naujųjų Burvelių kaime laisvos žemės nebeliko.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino ir nurodė, kad J. M. prašymą atkurti nuosavybės teises į M. T. iki nacionalizacijos valdytus 4,82 ha žemės padavė tiktai 2004 m. vasario 5 d., praleidęs įstatymo numatytą terminą. Pareiškėjo teiginį, kad jis dar 1993 m. rugsėjo 20 d. pateikė Krekenavos agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio M. T. valdytą žemę, tačiau šis prašymas kažkur dingo, patvirtinančių duomenų byloje nėra, suinteresuotasis asmuo šį faktą neigia. Nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teisę įrodančiais dokumentais pradėjo rūpintis tiktai 2003 m. pabaigoje: 2003 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą, iš kurio 2004 m. sausio 23 d. gavo archyvo pažymėjimą (b. l. 5), giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo gavo 2004 m. pradžioje (b. l. 11-13). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 30 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo močiutės U. M. turėtą žemę, o 2001 m. gruodžio 20 d. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P. M. turėtą žemę. Taigi pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo tvarka buvo žinoma. Dėl visų šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad skundo teiginys, jog pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į M. T. turėtą žemę pateikė 1993 m. rugsėjo 20 d., neįtikintinas, o terminai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, praleisti dėl paties pareiškėjo aplaidumo ir delsimo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad iš vakaro prieš pirmosios instancijos teismo posėdį pasijuto blogai. Posėdžio dieną kreipėsi į gydytojus, pareiškėjo žmona teismui pristatė pažymą. Pareiškime pareiškėjas buvo nurodęs, kad bylai svarbias aplinkybes patvirtins liudytojai, kuriuos jis pats turėjo pristatyti į teismo posėdį, tačiau dėl ligos to negalėjo padaryti. Tokiu būdu, apelianto nuomone, jis prarado galimybę teisme pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis ir įrodyti savo prašymo pagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Panevėžio apskrities viršininko administracija prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teisme apelianto atstovė palaikė apeliacinį skundą, teigdama, kad kreiptasi į atsakovą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę laiku, tačiau prašymas dingęs. Dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į žemę, pradėjo ieškoti 2003 metais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatų. Toks sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo (ABTĮ 86, 87 str.).
Nors apeliantas prašo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir su tuo susijusiems įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, tačiau iš skundo pirmosios instancijos teismui ir apelianto atstovės paaiškinimo apeliacinės instancijos teisme, matyti jo (apelianto) siekis įrodyti, kad prašymas atkurti nuosavybės teises buvo paduotas laiku – 1993 metais. Įrodymų apie prašymo padavimą atsakovui nurodytu laiku nėra, o pagal suformuluotą reikalavimą teismui, tokio fakto (paduoto prašymo 1993 metais) nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti praleistas be svarbių priežasčių.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami, sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuotieji asmenys turėjo juos (terminus) žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau, nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (tokiais laikomi asmenys, atitinkantys Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. reikalavimus), prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – pateikti dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiems asmenims nerealizavus minėtos galimybės per įstatymo nustatytus terminus dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas. Teisėjų kolegija teigia, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tik tokios priežastys, kurios buvo nulemtos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nežinojimas apie savininko turėtą žemę ar kitas reikšmingas aplinkybes, gali būti pripažintas svarbia priežastimi, tačiau tik tada, jei tam turėjo įtakos ne paties asmens veika (neveikimas), o kitos objektyvios priežastys (kliūtys), realiai trukdžiusios pareiškėjui žinoti apie tokį nekilnojamąjį turtą ar apie galimybę kreiptis dėl teisių į šį turtą atkūrimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas apie jo senelio M. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 4,82 ha žemės sklypą Naujųjų Burvelių kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių rajone, žinojo, kaip jis pats teigia, dar 1993 metais. Jokių įrodymų apie kliūtis, kurios sutrukdė pareiškėjui realizuoti savo valią (paduoti parašymą, domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, rinkti būtinus su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius dokumentus), nenustatyta. Tai, kad pareiškėjas dokumentais, įrodančiais nuosavybės teises į ginčo žemę, pradėjo rūpintis tik 2003 m. gruodžio mėnesį, pasibaigus terminui prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo, paduoti, įrodo paties pareiškėjo neveikimą. Objektyvių priežasčių, pagrindžiančių tokį neveikimą, nėra.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą neatvykus pareiškėjui dėl ligos. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato teismo teisę (ne pareigą) nutartimi atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo rašytinio prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nėra. Dėl pareiškėjo ligos teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau neprivalo, jei nusprendžia, kad be jo (pareiškėjo) bylos nagrinėti negalima. Įstatymas kiekvienu atveju (išskyrus ABTĮ 78 straipsnyje nustatytas sąlygas, o jų šioje byloje nenustatyta), palieka teismui teisę pačiam spręsti dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo. Teisėjų kolegija šiuo atveju procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių negalėtų būti teisingai išspręsta byla, nenustatė.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas, nedalyvaudamas pirmosios instancijos teisme, neturėjo galimybės pats pristatyti į teismo posėdį, jo nuomone, svarbių liudytojų, tačiau, tokį procesinį veiksmą teismas galėjo atlikti ir nedalyvaujant pareiškėjui, jei teismui būtų pateiktas rašytinis prašymas apklausti liudytojus, nurodant jų duomenis. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis įpareigoja įrodymus pateikti proceso šalis ir kitus proceso dalyvius. Iš skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pareiškėjas tik ketins teisme prašyti apklausti liudytojus, tačiau aiškaus prašymo teismui iškviesti ir apklausti liudytojus nėra, todėl teismas, nesant konkretaus prašymo dėl liudytojų apklausos, neprivalėjo jų (liudytojų) kviesti ir apklausti. Jei, apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų jo (apelianto) nurodytų aplinkybių, jis (apeliantas) turėjo teisę prašyti Vyriausiąjį administracinį teismą ištirti šias aplinkybes (ABTĮ 130 str. 3 d. ir 138 str. 3 p.), tačiau tokio prašymo apeliaciniame skunde nepateikta. Apelianto atstovė teismo posėdyje kviesti liudytojų taip pat neprašė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė apelianto nurodyto procesinės teisės normos pažeidimo ir nepažeidė ABTĮ 53 straipsnyje suformuluotų proceso šalių teisių.
Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, prieina prie išvados, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.